- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-304/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Donatas Šernas
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- A. Š.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-19-436/2010, iškeltoje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui A. Š. dėl paskolos priteisimo ir atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovui A. P. dėl ieškovo pervestų pinigų atsakovui pripažinimo gautais pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Autoservisas Vaišvydava“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. P. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. Š., ir patikslinęs jį, prašė priteisti iš atsakovo 200 000 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gegužės 26 d. pervedė 200 000 Lt paskolą į paskolos gavėjo A. Š. sąskaitą, esančią AB DnB NORD banke. Rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo. 2010 m. kovo 29 d. registruotu laišku atsakovui A. Š. buvo išsiųstas pareiškimas, kuriuo reikalauta grąžinti 200 000 Lt paskolą. Atsakovui minėtas pareiškimas buvo įteiktas asmeniškai 2010 m. balandžio 2 d. Nurodė, jog vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 2 dalies reglamentavimu, paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti prievolę, tačiau atsakovas paskolos negrąžino. Pažymėjo, jog jis daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl 200 000 Lt grąžinimo, tačiau paskola nebuvo grąžinta.
Atsakovas A. Š. priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovas A. P. 2008 m. gegužės 26 d. pervedė 200 000 Lt į A. Š. sąskaitą pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. Š. įsipareigojo parduoti UAB „Autoservisas Vaišvydava“ 1,0200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,4300 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 1 050 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovo paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Jis ieškovo nebuvo matęs ir jo nepažįsta. Pažymėjo, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies teisinį reglamentavimą esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Paskolos santykių tarp ieškovo ir atsakovo atsiradimą ieškovas įrodinėja tik bankiniu pavedimu apie pinigų pervedimą į atsakovo sąskaitą. Atsakovo vertinimu, tai nėra pakankamas įrodymas pripažinti jo skolą ieškovui. Nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 31 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovo duoti parodymai patvirtina faktą, kad jis pinigus skolino ne atsakovui, o S. V. ar jo vadovaujamai įmonei UAB „Autoservisas Vaišvydava“, kurių prašymu ir buvo pervesti pinigai atsakovui pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp jo, A. Š., ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti UAB „Autoservisas Vaišvydava“ 1,0200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,4300 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 1 050 000 Lt. Atsakovas nurodė, jog minėtoje preliminariojoje sutartyje buvo nurodyta, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pirkėjas jam per kelis kartus sumokėjo 90 000 Lt avanso, tačiau pagrindinės sutarties įforminimą delsė vykdyti. Siekdamas įtikinti atsakovą, jog sandoris tikrai bus įvykdytas, S. V. papildomai pervedė jam 200 000 Lt. Gavęs pinigus, jis neatkreipė dėmesio iš kieno sąskaitos šie pinigai buvo pervesti. Pažymėjo, kad nors ieškovas neigia verslo reikalų turėjimą su UAB „Autoservisas Vaišvydava“ direktoriumi S. V., tačiau bylos duomenys šį ieškovo aiškinimą paneigia. Kaip antai, iš AB SEB banko A. P. sąskaitos išrašų matyti, jog šis asmuo S. V. sūnui Š. V. yra pervedęs 200 000 Lt, UAB „Vaišvydava Autoservisas“ buchalterei F. P. – 458 000 Lt, komercijos direktoriui A. Š. - 120 000 Lt, UAB „Torgita“ – 295 000 Lt. Anot atsakovo, minėtos aplinkybės įrodo, jog 200 000 Lt jam buvo sumokėti kaip avansas pagal 2008 m. balandžio 10 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį bei atsakovo priešieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovo A. P. 4500 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovo ir atsakovo A. Š. - po 13,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas, nustatęs, jog tarp šalių nėra ginčo, jog tarp jų rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, sprendė, jog vertinant ar tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Teismas, vadovaudamasis 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7 ir ieškovo sąskaitos išrašu, nustatė, kad ieškovas pervedė atsakovui 200 000 Lt. Konstatavo, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovas kokia nors forma buvo įsipareigojęs ieškovui grąžinti 2008 m. gegužės 26 d. pervestus pinigus. Pažymėjo, jog ieškovas, pervesdamas pinigus, nenurodė kokiu pagrindu tai daro. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis ne kartą atsakovo prašė grąžinti paskolą. Teismo vertinimu, byloje esantis 2010 m. kovo 29 d. reikalavimo pareiškimas, kuriuo ieškovas reikalauja iš atsakovo grąžinti paskolą, nėra pakankamas įrodymas, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai. Tokią išvadą teismas grindė tuo, jog reikalavimo pareiškimas yra vienašalis ieškovo veiksmas, kuris negali patvirtinti paskolinių santykių tarp šalių buvimo, nes tam reikalinga suderinta šalių valia. Tuo tarpu duomenų, kad atsakovas skolą pripažino, ją mokėjo ar kaip nors kitaip išreiškė valią grąžinti ieškovui į atsakovo sąskaitą pervestus 200 000 Lt, byloje nėra. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas tiek parengiamajame teismo posėdyje, tiek teismo posėdyje aiškino, kad atsakovą yra matęs tik vieną kartą, 10 dienų iki preliminariosios sutarties tarp trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ ir atsakovo sudarymo, pinigų paskolinti atsakovui prašė ne pats atsakovas, o S. V.. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad ieškovas įrodė tik pinigų perdavimo atsakovui faktą, tačiau atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus neįrodė. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovą ir atsakovą siejo kokie nors sutartiniai santykiai, todėl teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovo su atsakovu paskoliniai santykiai nesieja, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo pagal suformuluotą faktinį pagrindą pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.
Teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, konstatavo, kad ieškovas nėra 2008 m. balandžio 10 d. preliminariosios sutarties šalis, be to, ieškovas nepripažino, jog pervesdamas 200 000 Lt sumą į atsakovo sąskaitą, vykdė preliminariąją sutartį už būsimą pirkėją (trečiąjį asmenį UAB „Autoservisas Vaišvydava“). Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas, pervesdamas 200 000 Lt sumą į atsakovo sąskaitą, vykdė preliminariąją sutartį už būsimą pirkėją (trečiąjį asmenį UAB „Autoservisas Vaišvydava“). Taip pat pažymėjo, kad ieškovo pervesta suma į atsakovo sąskaitą visiškai neatitinka preliminariojoje sutartyje nurodytų būsimo pirkėjo būsimam pardavėjui pagal preliminariąją sutartį mokėtinų sumų. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinį, todėl jį atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Š. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą, panaikinant skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo A. Š. priešieškinis, ir priimant naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, dėl ko priėmė iš dalies neteisingą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Teismas nevertino atsakovo, liudytojos A. Š. parodymų, nevertino ieškovo A. P. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo ir vengimo paaiškinti įvairias svarbias bylos aplinkybes, netinkamai vertino S. V. parodymus. Ieškovas nurodydamas, kad tarp jo ir ieškovo sudaryta paskolos sutartis vienam mėnesiui, tokios sutarties negalėjo pateikti, o ieškinyje nurodęs, kad daugelį kartų kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo, teismo posėdyje pripažino, kad nesikreipė beveik dvejus metus.
2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas priešieškinio pagrįstumo klausimą, nevertino ieškovo sąžiningumo. Bylos aplinkybės vienareikšmiškai įrodo, jog ieškovas piktnaudžiauja teisėmis ir elgiasi neteisėtai ir neprotingai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo A. Š. 200 000 Lt dydžio skolą ieškovui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Byloje esančių įrodymų pagrindu, tarp šalių susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami kaip paskolos teisiniai santykiai. Byloje įrodyta, kad ieškovas banko pavedimu pervedė į atsakovo sąskaitą pinigus, atsakovas juos priėmė, o perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Norėdamas paneigti šį faktą, atsakovas privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu. Nors atsakovas ginčijo paskolos sudarymo faktą, tačiau pripažįsta iš ieškovo gautų pinigų priėmimo faktą, o tai yra esminė paskolos sutarties sąlyga.Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro negaliojančiu sandorį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą: šalis neturi teisės sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, t. y. tam, kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti sutarties dalyką - pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendroji įrodymų naštos taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino arba jos negavo. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrųjų ginčo šalių ketinimų, CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškino, remdamasis tik formaliu ginčo šalių santykių formos įvertinimu, sistemiškai neaiškino šios normos kartu su CK 6.871 straipsnio 3 dalies norma, dėl to priėmė neteisėtą procesinį sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad šalis siejo kokios nors kitos, o ne paskolos prievolės, kurių pagrindu galėjo būti pervesti pinigai atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo, visiškai nekvalifikavo šalių teisinių santykių pagal jokią materialinės teisės normą, nors pagal šalių pateiktą faktinių reikalavimų pagrindą (ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą 200 000 Lt) privalėjo pateikti teisinį ginčo įvertinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. Š. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą - tenkinti.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.870, 6.871 straipsnių nuostatas ir pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas aiškinosi tikruosius ginčo šalių ketinimus ir tinkamai aiškino bylos aplinkybės, išskyrus vertindamas atsakovo priešieškinio reikalavimų pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliaciniai skundai netenkintini, Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Šioje byloje yra nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo fakto ir atsakovo pareigos grąžinti paskolą.
Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis. Paskolos sutartis taip pat laikytina ir vienašale sutartimi, nes pareigos, kylančios iš šios sutarties (grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008).
Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (CPK 6.870, 6.871 str.). Tais atvejais, kai atsakovas paskolos fakto nepripažįsta, ieškovas turi įrodyti šių aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė atsakovui 200 000 Lt, rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, o pervesdamas pinigus, ieškovas nenurodė kokiu pagrindu tai daro. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas kokia nors forma įsipareigojo ieškovui grąžinti 2008 m. gegužės 26 d. pervestus pinigus. Nustatęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis ne kartą atsakovo prašė grąžinti paskolą, vienkartinį reikalavimo pareiškimą, kuriuo ieškovas reikalavo iš atsakovo gražinti paskolą (5 b. l.), pripažinęs nepakankamu tarp šalių susiklosčiusių paskolinių santykių egzistavimo įrodymu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovo ir atsakovo paskoliniai santykiai nesieja, ir šios išvados pagrindu ieškinį dėl skolos priteisimo pagal suformuluotą faktinį pagrindą pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami kaip paskolos teisiniai santykiai. Aplinkybę, kad jis pervedė į atsakovo sąskaitą pinigus, o atsakovas juos priėmė, ieškovas vertina kaip faktą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą ir paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimą. Pasak ieškovo, norėdamas paneigti šį faktą, atsakovas privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau su šiais ieškovo teiginiais sutikti nėra pagrindo.
Šioje nutartyje minėta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, ir tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai, t. y. paskolos teisiniai santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, pervesdamas pinigus, ieškovas nenurodė kokiu pagrindu tai daro, ir duomenų, įrodančių, kad atsakovas kokia nors forma įsipareigojo ieškovui grąžinti 2008 m. gegužės 26 d. pervestus pinigus, taip pat nėra. Taigi, ieškovas neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių aplinkybių - atsakovo, kaip paskolos gavėjo, įsipareigojimo grąžinti jam (paskolos davėjui) tokią pat pinigų sumą. Nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius su tokiu veiksmu susijusiems asmenims, nes jų gavėjui nepripažįstant paskolos teisinių santykių egzistavimo, vien toks faktas negali patvirtinti paskolos sutarties sudarymo - pinigai gali būti perduoti ir kitais pagrindais. Tuo tarpu šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas grindžiamas būtent paskolinių santykių tarp jo ir atsakovo pagrindu, kurio egzistavimą ieškovas ir privalėjo įrodyti (CPK 178 str.). Taigi sutikti su ieškovo teiginiu, jog atsakovas privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, taip paneigdamas teisinių paskolos santykių atsiradimo faktą, bei įrodyti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę, nėra pagrindo.
Negalima nesutikti su ieškovo teiginiu, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro negaliojančiu sandorį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatą, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymas nenustato, kad rašytinės paskolos sutarties formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia. Tokiu atveju tik apribojama šalių teisė, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 1, 2 d., 6.871 str.). Taigi, nesant rašytinės paskolos sutarties, ieškovas jos sudarymo fakto liudytojų parodymais negali patvirtinti. Ginčas tarp šalių šioje byloje kilo būtent paskolos sutarties sudarymo, o ne dėl jos galiojimo fakto. Kadangi byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pinigai atsakovui buvo perduoti kaip paskolos dalykas, įsipareigojant juos grąžinti, tai vien jų perdavimo faktas, kaip jau minėta, negali patvirtinti, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Ieškovui neįrodžius, kad jis, perduodamas pinigus, suteikė paskolą, atsakovui nekilo pareiga įrodyti, kad jis paskolą grąžino arba jos negavo.
Pagal CPK 178 straipsnyje suformuluotą bendrąją įrodinėjimo civiliniame procese taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kaip jau minėta šioje nutartyje, ieškovas šioje byloje atsakovui pareikštą reikalavimą grindė būtent paskolinių santykių tarp jo ir ieškovo faktu. Paskolinių santykių egzistavimo nenustatęs, pirmosios instancijos teismas tokiu pagrindu pareikštą ieškinį pagrįstai atmetė. Teisė keisti ieškinio pagrindą priklauso išimtinai tik ieškovui (CPK 42 str. 1 d.). Tuo tarpu teismui neleidžiama sprendime peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 str. 2 d.). Šis draudimas apima ir ieškinio patenkinimą ar atmetimą kitu, nei nurodė ieškovas, faktiniu pagrindu. Tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas pagal kitas materialinės teisės normas, reglamentuojančias ne paskolos, o kitais pagrindais atsiradusius teisinius santykius, reikštų ir pareikštojo ieškinio faktinio pagrindo pakeitimą, tuo pačiu ir minėtos imperatyvios proceso teisės normos pažeidimą.
Pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostatą, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta mokėjimo paskirtis - ,,pinigų pervedimas“ (16 b. l.) bei tokio pinigų pervedimo faktas (56 b. l.), nesant kitų objektyvių rašytinių įrodymų apie tokio mokėjimo paskirtį, negali būti pripažįstamas rašytinės formos reikalavimus atitinkančiu paskolos sutarties sudarymą patvirtinančiu dokumentu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Byloje esančiais faktiniais duomenimis tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo faktas nėra nustatytas, o aplinkybė, kokie teisiniai santykiai siejo šalis, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, nes ji nepatenka į pareikštojo ieškinio faktinį pagrindą. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nėra pagrįstas, o aplinkybė, kad tikrieji ginčo šalių ketinimai liko neišaiškinti, nesudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
Spręsdamas atsakovo priešieškiniu pareikšto reikalavimo, kurio esmė - pripažinti, kad ieškovas A. P. 2008 m. gegužės 26 d. pervedė 200 000 Lt į A. Š. sąskaitą pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp A. Š. ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas, kuris pervedė į atsakovo sąskaitą 200 000 Lt, nėra minėtos preliminarios sutarties šalis. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, į tai, kad pats ieškovas nepripažino tokios mokėjimo paskirties, į mokėjimo metu nurodytą paskirtį (,,pinigų pervedimas“), teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pinigai buvo pervesti, vykdant trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ pagal minėtą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus.
Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo parodymus, nevertino liudytojos A. Š. parodymų, nevertino ieškovo A. P. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo ir netinkamai vertino S. V. parodymus.
Iš tiesų, tiek savo atsiliepime į ieškinį, tiek ir priešieškinyje atsakovas nurodė iš esmės tas pačias pinigų gavimo aplinkybes: trečiasis asmuo UAB „Autoservisas Vaišvydava“, siekdamas įtikinti jį (atsakovą), jog sandoris (preliminarioji sutartis) tikrai bus įvykdytas, papildomai pervedęs jam 200 000 Lt kaip avansą pagal 2008 m. balandžio 10 d. tarp jo ir UAB „Autoservisas Vaišvydava“ sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Jis taip pat nurodė, kad nekreipęs dėmesio, iš kieno sąskaitos šie pinigai yra pervesti. Tačiau jokie kiti bylos įrodymai, išskyrus liudytojos A. Š. parodymus, šių atsakovo nurodytų pinigų gavimo aplinkybių iš esmės nepatvirtina.
Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šių atsakovo nurodytų aplinkybių bei priešieškiniu pareikšto reikalavimo pagrįstumo vertinimu, pagal kurį atsakovas neįrodė, jog pinigai buvo pervesti, vykdant trečiojo asmens prievolę pagal preliminariąją sutartį. Jau vien aplinkybės, kad ieškovas, pervedęs atsakovui minimą 200 000 Lt pinigų sumą, nebūdamas preliminariosios sutarties šalis, ir kita minėtos sutarties šalis - trečiasis asmuo UAB „Autoservisas Vaišvydava“, nepripažino tokios atsakovo nurodytos mokėjimo paskirties, nėra jokio rašytinio susitarimo dėl trečiojo asmens prievolės mokėti tokio dydžio avansinę įmoką bei pastarojo ir ieškovo susitarimo dėl šios prievolės vykdymo už trečiąjį asmenį, iš esmės paneigia atsakovo nurodytą mokėjimo paskirtį.
Pažymėtina, kad tokios mokėjimo paskirties nepatvirtino ir liudytoju apklaustas buvęs trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ administracijos vadovas S. V., kuris teigė, kad jis tarpininkavo ieškovo ir atsakovo paskoliniuose santykiuose (98 b. l.).
Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo A. P. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo. Pasak atsakovo, ieškovas nurodydamas, kad tarp jo ir ieškovo sudaryta paskolos sutartis vienam mėnesiui, tokios sutarties negalėjo pateikti, o ieškinyje nurodęs, kad daugelį kartų kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo, teismo posėdyje pripažino, kad nesikreipė beveik dvejus metus.
Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo egzistavimo pirmosios instancijos teismas nenustatė, o aplinkybės, kad ieškovas paskolos sutarties nepateikė, kad ieškinyje nurodė, jog daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo, o teismo posėdyje pripažino, kad nesikreipė beveik dvejus metus, atsakovo nurodytos mokėjimo paskirties niekaip neįrodo. Pakankamu tokios mokėjimo paskirties įrodymu negali būti pripažįstami ir tarp ieškovo bei S. V. sūnaus ir trečiojo asmens darbuotojų egzistavę piniginiai santykiai.
Atsakovas teigia, kad liudytojas S. V. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir davė melagingus parodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais iš esmės nesivadovavo ir jų pagrindu jokių bylos aplinkybių nenustatė. Tuo tarpu atsakovo nurodytų aplinkybių šis liudytojas taip pat nepatvirtino. Taigi, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo nurodytą pinigų mokėjimo jam paskirtį, vien paties ieškovo bei jo sutuoktinės parodymai, nustatant šią esminę bylos aplinkybę, negali būti pripažįstami pakankamais įrodymais.
Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl šių aplinkybių egzistavimo ir išvadą dėl tokių aplinkybių egzistavimo teismas gali daryti tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo, negu nebuvo. Tokia taisyklė yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad pervesdamas į atsakovo sąskaitą pinigus, ieškovas vykdė pagal preliminariąją sutartį trečiojo asmens UAB „Autoservisas Vaišvydava“ prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, nes byloje esančių įrodymų visuma nesudarė pagrindo konstatuoti buvus tokią mokėjimo paskirtį, kokią nurodė atsakovas, arba bent manyti, kad labiau tikėtina, kad tokia mokėjimo paskirtis buvo, negu nebuvo.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 p.).
Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, jo prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.