Kauno apygardos teismo sprendimas

2010-10-12 · Civilinė byla Nr. 2-19-436/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-10-12
Bylos Nr.
2-19-436/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjas
Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
K. K.
Atsakovas
P. K., V. K.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2-19-436/2010Procesinio sprendimo kategorija 63.1; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovo K. K. atstovui advokatui R. L., atsakovų P. K. ir V. K. atstovui advokatui V. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams P. K. ir V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas K. K. pareiškė ieškinį atsakovams P. K. ir V. K., kuriuo prašo priteisti iš atsakovų 308775,- Lt skolą ir penkių procentų metines palūkanas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki paskolos grąžinimo (T.I, 21-22 b.l.).

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2002 m. balandžio 18 d. su atsakovais sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovai pasiskolintą 308775,- Lt sumą turėjo grąžinti dalimis kiekvienais kalendoriniais metais grąžinant po 38600,- Lt, o paskutinę įmoką iki 2010 m. balandžio 18 d. jau pirmos paskolos grąžinimo dalies atsakovai laiku negrąžino, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovų visą paskolos sumą.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pasinaudodami paskolos sutarties 2 punkte numatyta paskolos grąžinimo prieš terminą teise, 2003 m. gegužės 21 d. visą paskolos sumą ieškovui grąžino. Be to, kaip paskolos grąžinimo faktą patvirtinantį įrodymą pateikė lietuvių ir vokiečių kalbomis atspausdintus, ieškovo pasirašytus ir antspauduotus 2003 m. gegužės 21 d. paskolos grąžinimo patvirtinimus (T.I, 36, 37, 104, 105 b.l.).

Ieškovui teigiant, kad 2003 m. gegužės 21 d. paskolos grąžinimo patvirtinimų jis nepasirašė, paskola jam iki šiol nėra grąžinta, teismas konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog vienos iš ginčo šalių veiksmuose yra nusikalimo požymių, apie tai pranešė prokuratūrai, o civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki baudžiamojoje byloje įsiteisės galutinis procesinis sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. išteisinamąjį nuosprendį ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais, P. K. ir V. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Kasacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistieji pripažinti kaltais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paliko be pakeitimų. Be to, kasacinės instancijos teismas K. K. civilinį ieškinį dėl 494308,78 Lt priteisimo iš P. K. ir V. K. paliko nenagrinėtą. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus; pasikėsino sukčiauti – kartu su atsiliepimu į ieškinį tuos suklastotus dokumentus 2003 m. gegužės 27 d. pateikė Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą Nr.2-407/2003, siekiant išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 308775,- Lt grąžinimo K. K.. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis K. K. nuteistiesiems 2002 m. balandžio 18 d. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir nuteistųjų atsiradusius paskolinius santykius.

Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovas pripažino, kad jis 2002 m. balandžio 18 d. sudarant paskolos sutartį, patvirtintą notaro, atsakovams pinigų iš tiesų neperdavė, o tik notariškai įformino anksčiau tarp jo ir atsakovų atsiradusius paskolinius santykius. Tačiau tai nepaneigia, kad ieškovas atsakovams pinigus yra faktiškai paskolinęs iki notarinės paskolos sudarymo, todėl atsakovai privalo juos grąžinti.

Atsakovai, remdamiesi įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad pinigai sudarant 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį perduoti nebuvo, teigė, jog paskolos sutartis laikytina nesudaryta, nes iš esmės yra tariamas sandoris (CK 1.86 str. 1 d.), todėl ieškovo ieškinys turi būti atmestas.

Be to, atsakovai mano, kad jeigu ieškovas teigia, jog 2002 m. balandžio 18 d. sudarant paskolos sutartį, patvirtintą notaro, buvo tik įforminti anksčiau atsiradę šalių paskoliniai santykiai, turi būti patikrinti visi anksčiau tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai ir nustatytas paskolinių santykių balansas. Atsakovai taip pat nurodo, kad būtina nustatyti ar ieškovas yra deklaravęs Vokietijos kompetentingoms institucijoms, kokias grynųjų pinigų sumas išvežė iš Vokietijos, ar apskirtai tokias pinigų sumas turėjo, ar yra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas ar 2002 m. balandžio 18 d. šalių pasirašyta paskolos sutartis, patvirtinta notaro, atitinka visas jai keliamas sąlygas. Atsakovai teigia, kad paskolos davėjas (ieškovas) pinigų pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį neperdavė paskolos gavėjams (atsakovams, todėl ji laikoma nesudaryta, nes paskolos sutartis yra realinis sandoris (CK 6.870 str. 1 d.). Ieškovas tvirtina, kad 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartis yra galiojanti, nes nors jos sudarymo metu atsakovams pinigai nebuvo perduodami, tačiau sutartimi tik įforminti iki sutarties sudarymo tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai.

CK 6.870 straipsnyje yra apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Pati paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys).

Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovams 2002 m. balandžio 18 d. pinigų neskolino, o 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartimi tik notariškai įformino anksčiau tarp šalių atsiradusius paskolinius santykius. Kad sudarant 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį pinigai nebuvo perduodami neginčija ir bylos šalys šioje civilinėje byloje. Tačiau teismas negali sutikti su atsakovų argumentais, kad pinigų neperdavimo sutarties pasirašymo metu faktas patvirtina, jog paskolos sutartis nesudaryta ir yra niekinė. Kad paskolos sutartis būtų pripažinta sudaryta ir galiojančia reikia nustatyti ne pinigų perdavimo sutarties sudarymo metu faktą, o pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, t.y. pinigai paskolos gavėjui gali būti perduoti ir iki paskolos sutarties pasirašymo (CK 6.870 str. 1 d.). Tiek įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tiek iš šalių paaiškinimų matyti, kad juos paskoliniai santykiai sieja nuo 1997 m. Nuo to laiko ieškovas ir jo sutuoktinė atsakovams skolino įvairias pinigų sumas, tai patvirtina rašytinės paskolos sutartys ir bankiniai pinigų pervedimai. Sprendžiant ar atsakovai iki 2002 m. balandžio 18 d. nebuvo iš ieškovo pasiskolinę sutartyje nurodytos sumos, įvertintina ir tai, jog atsakovai yra baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais už dokumentų, kuriais bandė šioje byloje įrodyti pinigų grąžinimo pagal 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartį faktą, suklastojimą. Toks neteisėtas atsakovų elgesys, siekiant įrodyti 2002 m. balandžio 18 d. paskolos grąžinimo faktą, teismo vertinimu, patvirtina skolos pripažinimo faktą, o tuo pačiu ir pinigų gavimo iki paskolos sutarties pasirašymo faktą. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog atsakovai yra verslininkai, išsilavinę ir veiklūs žmonės, užsiimantys verslu įvairiose valstybėse, turintys pakankamai žinių ir gyvenimiškos patirties, todėl teismas, analizuodamas tikruosius šalių ketinimus, kuriuos jos turėjo pasirašydamos ginčo paskolos sutartį, konstatuoja, kad atsakovai galėjo ir turėjo suvokti, jog sudaryta sutartimi jie patvirtina sutartyje nurodytos sumos pinigų pasiskolinimo faktą ir įsipareigoja juos grąžinti atitinkamais terminais.

Dėl nurodytų priežasčių atmestini atsakovų argumentai, kad jie iki 2002 m. balandžio 18 d. ieškovui nebuvo skolingi paskolos sutartyje nurodytos sumos.

Taigi 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutartyje yra visos būtinos tokios sutarties sąlygos. Be to, sutarties formuluotės rodo, kad atsakovai pinigus iš ieškovo yra gavę, ir įsipareigojo juos grąžinti, o CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių atsakovai neįrodė (priešingai, savo ranka tiek atsakovas, tiek atsakovė paskolos sutartyje įrašė, kad pinigus yra gavę (T.I, 6 b.l. antra pusė). Kaip jau minėta, atsakovai suklastojo paskolos grąžinimo dokumentą, t.y. neteisėtai siekė įrodyti, kad paskolą grąžino, todėl teismas konstatuoja, kad atsakovai yra skolingi ieškovui 308775,- Lt. Atsakovams nepateikus įrodymų, kad po 2002 m. balandžio 18 d. paskolos sutarties sudarymo grąžino ieškovui pasiskolintus pinigus ar bent jų dalį, teismas sprendžia, kad sutartyje nurodyta suma priteistina ieškovui iš atsakovų.

Teismas taip pat pažymi, kad aplinkybės ar atsakovas Vokietijoje yra deklaravęs paskolintus pinigus, ar juos teisėtai išvežė iš Vokietijos, ar teisėtai įvežė į Lietuvą, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje yra sprendžiamas privatinės teisės ginčas tarp fizinių asmenų dėl paskolos priteisimo, o ne administracinės teisės ginčas tarp valstybės institucijų ir ieškovo.

Ieškovui nuo priteistinos 308755,- Lt sumos taip pat priteistinos 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo (2003 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovo priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos, o valstybei visos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 93 str. 1 d.; 96 str. 1 d.).

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 7087,75 Lt žyminį mokestį (T.I, 4, 31 b.l.), todėl ši suma priteistina ieškovui iš atsakovų. Ieškovui iš atsakovų taip pat priteistina 300,- litų už lingvistinę-gramatinę ekspertizę (T.II, 100 b.l.).

Iš atsakovų valstybės naudai priteistina 80,- Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovo K. K. (paso (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovų P. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) ir V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) 308775,- Lt (tris šimtus aštuonis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt penkis litus) skolos, 5 (penkių) procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 308755,- Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2003 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovo K. K. (paso Nr. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovų P. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 7087,75 Lt (septynis tūkstančius aštuoniasdešimt septynis litus 75 ct) žyminio mokesčio išlaidų ir 300,- Lt (tris šimtus litų) ekspertizės atlikimo išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovų P. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 80,- Lt (aštuoniasdešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Arūnas Rudzinskas