Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui Z. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nurodė, kad atsakovo įrodinėjamas aplinkybes, jog 2010 metų pradžioje visa skolos suma, pardavus žemės sklypą, buvo perduota ieškovui galėjo ir paliudijo atsakovo nurodyti liudytojai, kurie buvo apklausti teismo posėdžio metu. Mano, jog teismas iš anksto žinodamas, kad nesivadovaus liudytojų parodymais, veikė prieš teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų įgyvendinimą ir suteikė atsakovui pagrįstą lūkestį svarbių aplinkybių, kurios lemią bylos baigtį, nustatyme. Teigia, jog liudytojų parodymų teisingumas nepaneigtas, jų melagingumas nenustatytas, todėl parodymai laikytini teisingais ir jais privalu vadovautis.

6.2. Atsakovo įsitikinimu, paskolos grąžinimas buvo fiksuotas antroje paties paskolos rašto pusėje, todėl manė, jog jo interesai yra apsaugoti ir netikėjo, jog yra objektyvi būtinybė pačiam rinkti įrodymus apie paskolos grąžinimą, juolab, kad ieškovas nesutiko įrašus daryti keliais egzemplioriais tikindamas, jog viskas fiksuojama ant pačios sutarties.

6.3. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas veikia pagal „atidirbtą“ modelį t. y. skolina tik tiems asmenims, kurie nebeturi kitokių alternatyvų ir todėl diktuoja savo sąlygas: nepriima skolos grąžinimo per banką, o tik grynaisiais pinigais, vengia bet kokio pinigų perdavimo ar paskolinių įsipareigojimų vykdymo fiksavimo. Mano, jog dėl šių priežasčių teismo argumentai, jog atsakovas, būdamas verslininku, privalėjo suvokti savo veiksmų padarinius bei pasirūpinti tinkamu veiksmų įforminimu yra nepagrįsti ir nelogiški.

8.1. Nurodė, kad teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, ištyręs įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti įrodymų leistinumo išimtį ir leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais. Teigia, jog paskolos grąžinimą patvirtinantys įrodymai nebuvo prarasti ne dėl atsakovo kaltės, nes tokių rašytinių įrodymų apskritai nebuvo. Mano, jog atsakovas būdamas apdairus, protingas ir rūpestingas asmuo, užsiimantis verslu, turėjo suprasti, kad grąžinant paskolą reikia gauti iš ieškovo patvirtinimą apie paskolos grąžinimą.

8.2. Teigia, jog prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Darė išvadą, kad šiuo atveju prievolę įvykdęs skolininkas, šiuo atveju atsakovas, turėjo teisę reikalauti, kad ieškovas išduotų jam pakvitavimą.

8.3. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas kokiu nors būdu grąžino paskolą, o savo teiginius dėl neva grąžintos pinigų sumos grindžia aplinkybėmis, jog ieškovas nesutiko pasirašyti pakvitavimo. Ieškovo vertinimu, tokius atsakovo teiginius paneigia į bylą pateiktas įrodymas – pakvitavimas dėl dalies paskolos grąžinimo. Mano, kad ši aplinkybė parodo, jog ieškovas neatsisakė išduoti pakvitavimo.

8.4. Ieškovo nuomone teismas teisingai nustatė, kad atsakovas kaip asmuo, užsiimantis verslu, negalėjo būti nepatyręs civilinių teisinių santykių dalyvis, pirmą kartą susidūręs su sandoriais bei jų tinkamu įforminimu. Mano, jog atsakovas nepagrindė aplinkybių išskirtinumo bei sandorio prigimties specifikos, lemiančios CK 1.93 straipsnio 2 dalies netaikymą, todėl teigia, jog teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovo (apelianto) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo priteista 10 584,80 Eur skola teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2008 m. sausio 31 d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Paskolos sutartimi susitarta paskolą gražinti iki 2008 m. vasario 29 d.. Ginčo, jog ieškovas perdavė atsakovui minėtą sumą pinigų nėra, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta, jog pinigai buvo paskolinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių plačiau nepasisako. Šiuo atveju ginčas byloje kilo dėl aplinkybių, ar atsakovas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. ar atsakovas gražino ieškovui iš jo pasiskolintą pinigų sumą, todėl teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisako tik dėl aplinkybių susijusių su paskolos gražinimu.

14. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog atsakovo įrodinėjamas aplinkybes apie 2010 metų pradžioje perduotą visa skolos sumą ieškovui paliudijo atsakovo nurodyti liudytojai, kurie buvo apklausti teismo posėdžio metu. Teigia, jog liudytojų parodymų teisingumas nepaneigtas, jų melagingumas nenustatytas, todėl parodymai laikytini teisingais ir jais privalu vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniu skundu atsakovas nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ar įvertinęs, o tik pateikia kitokį, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytų aplinkybių vertinimą. Atkreiptinas dėmesys, jog vertindamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.).

16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje apklaustų liudytojų paaiškinimų apie pinigų gražinimo aplinkybes. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojų duotų paaiškinimų nurodė, kad: „<...> Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai A. P. ir D. P. nors ir patvirtino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jis 40 000 litų ieškovui grąžino, tačiau šie liudytojai yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi A. P. yra atsakovo žmona, o D. P. – sūnus. Šie liudytojai savo parodymais siekė pagrįsti atsakovo poziciją, jie yra šališki, t. y. atsakovui artimi asmenys, todėl teismas jų parodymus vertina kritiškai ir jais byloje nesiremia“ (skundžiamo teismo sprendimo penkto lapo penkta pastraipa). Šios aplinkybės rodo, jog pirmosios instancijos teismas ne tik pasisakė dėl liudytojų A. P. bei D. P. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, tačiau juos taip pat įvertino bei padarė išvadą, jog šiuo atveju liudytojų parodymais nesiremtina. Įrodymų pakankamumo prasme, liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Taigi, atsakovo piniginės prievolės, kylančios iš paskolinių teisinių santykių įvykdymo (t. y. pinigų perdavimo) aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų esmės. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik liudytojų parodymų, kurie yra silpnesnės įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, pinigų gražinimo faktui konstatuoti nepakanka, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų laikytini nepagrįstais.

18. Be to, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti įrodymų leistinumo išimtį ir leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais. Įstatymas numato, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Tai reiškia, jog šiuo atveju, pinigų perdavimo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 1.93 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta šios taisyklės išimtis. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi, teismui nesuteikta visiška diskrecija kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma: 1) jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą nenustatė jokių aplinkybių, jog būtų pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis bei leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo taikyti įrodymų leistinumo išimtį.

19. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog atsakovo įsitikinimu, paskolos grąžinimas buvo fiksuotas antroje paties paskolos rašto pusėje, todėl jis netikėjo, jog yra objektyvi būtinybė pačiam rinkti įrodymus apie paskolos grąžinimą, juolab, kad ieškovas nesutiko įrašus daryti keliais egzemplioriais tikindamas, jog viskas fiksuojama ant pačios sutarties. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo tinkamai įgyvendino rūpestingumo pareigą, yra taikomas protingo žmogaus standartas, t. y. ar asmens veiksmai konkrečioje situacijoje atitiko protingo asmens bonus pater familias elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Šiuo atveju, išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės, jog atsakovas yra verslo patirties turintis asmuo, kuris buvo įsteigęs įmonę, buvo sudaręs ne vieną paskolos sutartį, todėl jo elgesys galėjo ir turėjo atitikti kiekvieno atidaus, rūpestingo, protingo ir apdairus asmens elgesį. Tai reiškia, jog atsakovas, prieš atlikdamas vieną ar kitą veiksmą, privalėjo įvertinti galimas jo pasekmes, tačiau to nepadaręs privalo prisiimti iš to kylančius padarinius. Be to, nors atsakovas teigia, kad ieškovas nesutiko įrašus apie perduodamus pinigus daryti keliais egzemplioriais, tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos jo argumentus. Į bylą yra pateiktas rašytinis įrodymas, kuriame nurodoma, jog M. S. gavo dalį skolos – 1 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis rašytinis įrodymas patvirtina, jog ieškovas gavęs skolos dalį išrašydavo pakvitavimą, todėl šiuo konkrečiu atveju, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas neturėjo objektyvios būtinybės pats rinkti įrodymus apie paskolos grąžinimą bei tai, jog ieškovas nesutikdavo daryti išrašus keliais egzemplioriais, atmestini kaip nepagrįsti.

20. Atsakovas taip pat kelia versiją, jog ieškovas veikia pagal „atidirbtą“ modelį, t. y. skolina tik tiems asmenims, kurie nebeturi kitokių alternatyvų, nepriima skolos grąžinimo per banką, o tik grynais pinigais ir vengia bet kokio pinigų perdavimo įvykdymo fiksavimo, todėl mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas privalėjo pasirūpinti tinkamu veiksmų įforminimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Z. P. 10 584,80 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų bei visas bylinėjimosi išlaidas. Tai reiškia, jog teismas, neperžengdamas ieškinio ribų, šiuo konkrečiu atveju nagrinėja ginčą tarp ieškovo M. S. ir atsakovo Z. P.. Tai, jog atsakovas pateikė į bylą kitų asmenų sudarytas paskolos sutartis, gali įrodyti tik tai, kad ieškovas skolina pinigus, tačiau šie įrodymai niekaip nepatvirtina, kad atsakovas gražino ieškovui paskolą. Nors atsakovas teigia, jog šios aplinkybės patvirtina tai, kad ieškovas yra nesąžiningas ir vengia bet kokio pinigų perdavimo įvykdymo fiksavimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 18 punkte paneigė tokius apeliacinio skundo argumentus. Apibendrindama tai kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aplinkybės, kad ieškovas veikia pagal „atidirbtą“ modelį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui neturi.

21. Įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei į bylą pateikė 2018 m. liepos 4 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0191 ir 2018 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 874216, kuriuo M. S. sumokėjo advokatei Saulenai Gasiūnienei 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, konstatuoja, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

24. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. S. iš atsakovo Z. P. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.