Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams L. Č., E. Č., D. K., atstovaujamam įstatyminės atstovės L. Č., dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinio skundo ribose, t.y. ieškovui iš esmės skundžiant tik tą teismo sprendimo dalį, kurioje ieškinys buvo atmestas - dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, todėl neapskųstoje dalyje teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliantas skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė aplinkybių dėl atsakovų netinkamo elgesio, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovai neturi teisės prisidengti nepilnamečių vaikų interesais. Taigi apeliantas iš esmės byloje kelia įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo nuostatų taikymo problemą konkrečiu atveju. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir apelianto pozicija nesutinka.

Byloje nustatyta, kad butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri šį nekilnojamąjį turtą perdavė ieškovui valdyti patikėjimo teise. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 1-1121, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-06-30 sprendimu Nr. 1-1640 “Dėl socialinio būsto nuomos asmenims (šeimoms), neįrašytiems į asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus, tvarkos aprašo patvirtinimo”, nusprendė išnuomoti minėtą butą atsakovės L. Č. trijų asmenų šeimai – L. Č., E. Č., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini) m. Ieškovas teigia, jog nuomininkai nevykdo sutartyje numatytų nuomininko pareigų, laiku neatsiskaito su paslaugų teikėjais už šaltą ir karštą vandenį, šilumos energiją, neprižiūri buto, nesilaikydami nustatytos tvarkos, girtaudami ir triukšmaudami, trukdo atsakovų kaimynams, kuriems sudaromos neįmanomos sąlygos gyventi. Šiems teiginiams pagrįsti ieškovas į bylą pateikė: ieškovo darbuotojų 2015-01-10, 2015-02-25, 2015-03-04, 2015-03-25 ir 2015-09-09 apsilankymo aktus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 PK viešosios policijos prevencijos poskyrio įvykių suvestinę apie pranešimus, susijusius su buto (duomenys neskelbtini), gyventojais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadas ir elektroninį susirašinėjimą su Vilniaus miesto socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus darbuotojomis bei skolų paskaičiavimus. Taigi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir nuomininkės bei jos šeimos narių iškeldinimo CK 6.611 straipsnio pagrindu, motyvuojant tuo, kad nuomininkė nuolat, bet ne mažiau kaip 3 mėnesius, nemoka nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalines paslaugas, o taip pat netinkamai elgiasi ir tokiu savo elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems gyventi greta, t.y. byloje keliamas klausimas dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų - socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindų bei prielaidų iškeldinimui egzistavimo.

Pagal CK 6.611 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Taigi nurodytoje teisės normoje nustatyti teisiniai padariniai (gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas ir asmenų iškeldinimas iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos) gali būti taikomi nustačius jos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas, be kita ko, nuomos sutarties sąlygų pažeidimo faktą (mokesčių nemokėjimą, gyvenamosios patalpos ardymą ar gadinimą arba naudojimą ne pagal paskirtį, netinkamą elgesį, sudarantį neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi). Taikydamas šią normą teisinėje praktikoje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, įvertindamas šios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu, taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013). Sprendžiant dėl taikytinų nuomos sutarties pažeidimo padarinių (jų proporcingumo), vertintina ir tai, ar asmenys tinkamai naudojasi savivaldybės nuomojamu būstu (plačiąja prasme – jos teikiama parama), ar ši parama jiems būtina, ar atitinka siekiamus tikslus, ar nepagrįstai neapriboja kitų asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama, teisių išsinuomoti būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai pakankamai ilgą laiką nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko laikotarpiu nuo 2014-10-01 iki 2015-10-31 buvo susidaręs 832,18 EUR dydžio bendras įsiskolinimas už nesumokėtą nuomą ir komunalinius mokesčius, kas yra konstatuota ir neskundžiamoje teismo sprendimo dalyje, priteisinat nurodytą skolos sumą ieškovui. Kaip minėta, pagal CK 6.611 straipsnį faktinė aplinkybė dėl nuomos sutarties sąlygų pažeidimo (mokesčių nemokėjimo) yra viena iš sąlygų, kuriai esant gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir joje gyvenantys asmenys iškeldinti, o tokių teisinių padarinių taikymas yra teismo diskrecijos teisė. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl atsakovams taikytinų nuomos sutarties pažeidimo padarinių ir jų proporcingumo, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovų socialinę padėtį, turtinę būklę ir galimybę ją gerinti, elgesį, kitų asmenų išlaikymą, skolos susidarymo aplinkybes bei atsakovų pastangas ir galimybes grąžinti skolas.

Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. <...> siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 PK viešosios policijos prevencijos poskyrio įvykių suvestinę apie pranešimus, susijusius su buto (duomenys neskelbtini), gyventojais. Joje nurodyta 13 įvykių, tačiau pagal patikrinimų rezultatus tik pagal 2015-05-10 pranešimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas atsakovui E. Č.. Be to pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodyta, kad, patikrinus L. Č. šeimos aplinkos sąlygas, nustatyta, jog specialistės apsilankymo metu bute buvo tvarkinga ir švaru. Kambaryje yra visi būtiniausi baldai. L. Č. paaiškino, jog jos pajamas sudaro 15 EUR per mėnesį, ji turi finansinių įsipareigojimų, iškeldinimo atveju neturėtų kitos gyvenamosios patalpos. Jei šeima būtų iškeldinta, pasirūpinti laikinu apgyvendinimu globos namuose turėtų Vaiko teisių apsaugos skyrius. Teismas rėmėsi ir ieškovo pateiktu elektroniniu susirašinėjimu, kuriame Vilniaus miesto socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus darbuotojos yra nurodę, jog L. Č. bendrauja su socialine darbuotoja, reaguoja į pastabas, žadėjo lankyti psichologo konsultacijas, imtis priemonių, kad nebūtų kaimynų skundų dėl jos ir vaikų elgesio, žadėjo nuvykti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kad būtų suderintas skolos sumokėjimo klausimas. Tačiau socialiniai darbuotojai pasigedo realių L. Č. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad, nagrinėjant šį ginčą nenustatyta, kad L. Č. nesirūpintų savo mažamečiu sūnumi D. K.. Dėl kitų namo (duomenys neskelbtini) gyventojų skundų pasisakyta, kad ne visos juose nurodytos aplinkybės yra patvirtintos įrodymais, kai kurie pranešimai galimai nesusiję su L. Č. ar E. Č., o pagal skundų turinį teigtina, kad dalyje skundų galimai nurodytas kitų asmenų, o ne L. Č. ar E. Č. netinkamas elgesys. Įvertinus šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, atmestini apelianto argumentai, kad teismas netyrė į bylą pateiktų įrodymų, nes konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių teisės normų ir taisyklių nepažeidė. Be to apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nenustatyta, jog L. Č. nesirūpina savo nepilnamečiu vaiku, papildomų (naujų) įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-10-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nurodytų išaiškinimų ir nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad nuomos sutarties sąlygos buvo pažeistos ir atsirado formalusis pagrindas nutraukti nuomos sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatęs nuomos sutarties pažeidimą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar teisinga ir tikslinga sutartį nutraukti ir nuomininkę iškeldinti iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos, kas reikštų griežčiausią galimą sankciją už sutarties nevykdymą ir nuomininkės bei jos mažamečio vaiko vienintelio būsto netekimą, teisingai taikė proporcingumo principą, atsižvelgė į tai, kad sutarties pažeidimas padarytas dėl nuomininkės sunkios materialinės padėties, dėl kurios ji neišsigali susimokėti įsiskolinimo, taip pat į tai, kad pagal pateiktą policijos suvestinę administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal gyventojų skundus buvo surašytas tik vieną kartą ir tik atsakovui E. Č..

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir, įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui, ieškovas nepraranda teisės kreiptis į teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo atsakovams, jei atsakovai toliau pažeidinės nuomos sutarties sąlygas, t.y. nedės pakankamai pastangų nuomos mokesčiui ir komunaliniams mokesčiams sumokėti arba dėl ydingo gyvenimo būdo pažeis kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Kiti ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai ir dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.