Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ramunės Mikonienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ignitis“ dėl sutarties sąlygų modifikavimo ir/ar atskirų sutarties sąlygų panaikinimo ir prevencinio uždraudimo atlikti veiksmus arba juos nutraukti, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje – V. G.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo

31. Ieškovas kartu apeliaciniu skundu teikia apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – koronaviruso (COVID-19) ligos atvejų Lietuvoje statistiką.

32. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

33. Įvertinus pateiktų dokumentų turinį nustatyta, jog pateikti nauji įrodymai nėra susiję su šioje civilinėje byloje nagrinėtinomis aplinkybėmis, dėl ko apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus.

34. Teisme 2021 m. balandžio 28 d. gautas ieškovo prašymas, kuriuo ieškovas prašo: 1) priimti naujus ieškovo pateiktus naujus papildomus argumentus, aplinkybes ir įrodymus (priedus), t. y. koronaviruso (COVID-19) ligos atvejų Lietuvoje statistiką bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pranešimą apie tai, kad antstoliui Andriui Bubliui iškelta drausmės byla; 2) nepriimti (arba atmesti) nagrinėti atsakovo pateiktų atsiliepimo argumentų ir motyvų, kadangi jie nepatvirtina arba nepaneigia turinčių reikšmės bylai aplinkybių, be to sąmoningai klaidina teismą.

36. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis, 324 straipsnio 3 dalis). Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinama veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto naujai teikiamų įrodymų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą ir nėra pagrįstas objektyvia būtinybe. Apeliantas naujų įrodymų priėmimo būtinumą iš esmės grindžia aplinkybe, kad teismuose iki šiol yra nagrinėjamos civilinės bylos pagal ieškovo pateiktus skundus dėl antstolio Andriaus Bublio veiksmų ir yra įsitikinęs, kad minėtų skundų išsprendimo rezultatas turės tiesioginės įtakos teismo sprendimo dėl ieškovo iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstumui. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-183-467/2021, nurodoma, jog 2020 m. kovo 6 d. vykdomajame rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas teismo sprendimas – iškeldinti A. C. ir J. C. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtoje teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad antstolis, priimdamas 2020 m. kovo 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą ir atlikęs tolimesnius vykdymo veiksmus (priėmęs raginimą įvykdyti sprendimą bei paskaičiavęs vykdymo išlaidas) abejose vykdomosiose bylose elgėsi teisėtai. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai dėl skundų dėl antstolio veiksmų išsprendimo tiesioginės įtakos ieškovo iškeldinimo teisėtumui atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta iškeldinti ieškovą yra nenuginčytas ir įsiteisėjęs, todėl šiuo atveju tarpinių antstolio vykdymo veiksmų ginčijimas neturi įtakos įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ieškovo iškeldinimo teisėtumui. Be to, kaip jau buvo minėta, dalis apelianto pateiktų įrodymų, akivaizdžiai nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsisako priimti apelianto kartu su skundu ir vėlesnius pateiktus naujus rašytinius įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo esmės

38. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta netenkinti ieškovo ieškinio reikalavimų panaikinti konkrečias sutarties dalių nuostatas, t. y. tarp šalių 2005 m. spalio 3 d. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su buitiniu vartotoju Nr. 20330/215586 4 (toliau – Sutartis) 7 dalies nuostatas, kad „už laiku neapmokėtas sąskaitas Vyriausybės nustatyta tvarka vartotojui skaičiuojami delspinigiai“; ir nuostatą „bei įskaitant ir delspinigius bei apmoka išjungimo ir įjungimo išlaidas“; įpareigoti atsakovę laikytis Sutarties 15 punkto nuostatų, taip pat Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 143 punkto nuostatų; pripažinti tarp šalių sudarytą Sutartį vartojimo sutartimi; įpareigoti atsakovę atnaujinti (galimai) nutrauktą elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutartį.

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo

41. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2021 m. sausio 25 d. pateiktame prašyme apeliantas prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas ieškovo 2020 m. gruodžio 30 d. atskirasis skundas dėl teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties. Sprendimą atmesti apelianto prašymą pirmosios instancijos teismas, be kita ko, motyvavo tuo, kad ieškovo 2020 m. gruodžio 30 d. atskirojo skundo išnagrinėjimas neturės įtakos galutiniam teismo procesiniam sprendimui. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2S-605-430/2021, kurioje nagrinėtas ieškovo 2020 m. gruodžio 30 d. atskirasis skundas, nustatyti faktai turėjo teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, jog civilinės bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas dėl svarbių priežasčių (CPK 162² straipsnis), kuriomis nelaikytinos apelianto nurodomos aplinkybės, juolab, kad civilinė byla pirmosios instancijos teismo galėjo būti tinkamai išnagrinėta pagal byloje tuo metu pateiktus duomenis ir 2020 m. gruodžio 30 d. atskirojo skundo, kuris Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartimi buvo netenkintas, išnagrinėjimo rezultatas jokios įtakos teismo sprendimui, priimtam 2021 m. sausio 28 d., neturėjo, tad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atidėti bylos nagrinėjimą, proceso teisės normų nepažeidė.

Dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę atnaujinti nutrauktą sutartį (ne)pagrįstumo

42. Bylos duomenimis, ieškovas ieškiniu, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovę atnaujinti (galimai) nutrauktą elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutartį, šį reikalavimą grindė tuo, jog Sutartį atsakovė nutraukė neteisėtai ir nesąžiningai, kadangi apeliantas yra teisėtas buto savininkas ir valdytojas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nutrauktos Sutarties atnaujinimui, kadangi ieškovas nėra nei teisėtas buto savininkas, nei teisėtas valdytojas, nes nėra buto nuomininkas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai pagrįsta.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovė, vadovaudamasi Elektros energijos tiekimo naudojimo taisyklių 99 punktu Sutartį nutraukė nepagrįstai, nes ieškovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų Elektros energijos tiekimo naudojimo taisyklių 48 punkto kontekste. Vadinasi, ieškovas ieškiniu siekia pašalinti savo teisių pažeidimą, t. y. siekia atkurti buvusią iki teisės pažeidimo (sutarties nutraukimo) padėtį ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.138 straipsnio 2–3 punktai), nes Sutarties nutraukimas reiškia, kad ieškovui Sutartyje sulygtos paslaugos, t. y. elektros energijos tiekimas, bus nutraukiamas. Bet kokiu atveju, ieškovo pagrindinis tikslas yra atkurti iki Sutarties nutraukimo buvusią padėtį, kad ieškovas ir toliau būtų laikomas elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi ir jam būtų užtikrintas elektros energijos tiekimo paslaugos tinkamas įgyvendinimas.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020; 2017-10-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916/2017).

45. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2005 m. spalio 3 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis su butiniu vartotoju Nr. 20330/215586 4 numato tam tikrų iš Sutarties kylančių klausimų reguliavimą ir sprendimą vadovaujantis Elektros energijos tiekimo naudojimo taisyklėmis, kurių 99 punkte (redakcija nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) įtvirtinta, kad tuo atveju, jei perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytų sutarčių, perleidusio objektą asmens ir tiekėjo ir (ar) operatoriaus sudarytos sutartys gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu arba vienašališkai tiekėjo ir (ar) operatoriaus iniciatyva. Minėtų taisyklių 48 punktas numato savininko pareigą perleidus objektą kito asmens nuosavybėn per 5 kalendorines dienas nuo objekto nuosavybės teisės perleidimo, nutraukti sudarytą sutartį. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, gavusi 2019 m. lapkričio 11 d. trečiojo asmens V. G., kaip naujojo buto savininko, prašymą sudaryti naują elektros energijos tiekimo sutartį, savo ruožtu 2019 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į ieškovą informuodama apie būsimą elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutarties nutraukimą, o 2020 m. vasario 6 d. atsakovei sudarius naują elektros energijos tiekimo sutartį su trečiuoju asmeniu, Sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo nutraukta. Aukščiau minėti duomenys patvirtina, jog atsakovė nutraukė su ieškovu sudarytą Sutartį joje numatytu pagrindu, t. y. ieškovui tinkamai savalaikiai neįvykdžius įpareigojimo nutraukti sutartį pasikeitus objekto savininkui (Elektros energijos tiekimo taisyklių 48 punktas). Teismas pažymi, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl jo buvimo teisėtu buto savininku ir valdytoju atmestini, kadangi byloje esantys įrodymai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui V. G. 2018 m. vasario 21 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. S-18-240-3223 pagrindu. Nors tarp ieškovo ir trečiojo asmens vyko ginčai dėl nuosavybės teisės į nurodytą turtą, tačiau įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15076-816/2018, kuriuo buvo tenkintas ieškovo V. G. ieškinys dėl atsakovo A. C. ir J. C. iškeldinimo iš buto, pagrindu, antstoliui 2020 m. rugpjūčio 12 d. minėtą teismo sprendimą įvykdžius, nurodyti asmenys iš buto buvo iškeldinti.

46. Teismas pažymi, jog atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį Elektros energijos tiekimo taisyklių 99 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl to, kad ieškovas, pasikeitus objekto savininkui, tinkamai ir laiku Sutarties nenutraukė, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl Sutarties nutraukimo neteisėtumo, kadangi, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmos instancijos teismas, ieškovas buvo tinkamai informuotas apie būsimą Sutarties nutraukimą, atsakovė pagrįstai laikėsi Elektros energijos tiekimo taisyklių nuostatų ir Sutartį nutraukė teisėtai.

47. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę atnaujinti nutrauktą Sutartį, pažymi, kad įstatymas nenumato galimybės tęsti (atnaujinti) nutrauktos sutarties vykdymą, nenuginčijus sutarties nutraukimo ar nesant priešingos šalies valios tęsti sutartinius santykius. Taigi, konstatavus, kad atsakovė Sutartį nutraukė teisėtai, ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo atnaujinti Sutartį taip pat laikytinas nepagristu.

Dėl sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi

48. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi nepagrįstai vertino kaip perteklinį ir atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau iš esmės sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu dėl teismo pareigos ex officio įvertinti vartojimo sutarties atitiktį sąžiningumo kriterijams atsižvelgiant į tai, kad vartotojas laikytinas silpnesniąja sutarties šalimi.

49. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambulėje įtvirtinta nuostata, jog darytina prielaida, kad valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nustato su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygas, nėra nesąžiningų sąlygų; dėl to, atrodo, kad nėra būtina kontroliuoti, kaip vykdomos tos sąlygos, kurios atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas. Minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalis expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtina, kad sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos. Šias direktyvos nuostatas aiškindamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) nurodė, kad Direktyvos 93/13/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kaip ir bet kuri kita išimtis, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą – būtent apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų taikymo jų su pardavėjais ar tiekėjais sudaromose sutartyse, turi būti aiškinama siaurai. Teisingumo Teismo praktikoje nustatytos dvi šios išimties taikymo sąlygos: pirma, sutarties sąlyga turi atspindėti įstatymo ar kito teisės akto nuostatą, antra, ši nuostata turi būti privalomojo pobūdžio. Teisingumo Teismas yra pabrėžęs nacionalinio teismo pareigą patikrinti, ar sąlyga atspindi nacionalinės teisės nuostatas, kurios susitariančioms šalims taikomos, nepaisant jų pasirinkimo, arba nuostatas, kurios taikomos susitariančioms šalims, jei dėl jų nebuvo susitarta, t. y. jei šiuo klausimu nebuvo susitarta kitaip (2014 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje M. K. prieš SMART Capital a. s., C-34/13, 76–80 punktai; 2013 m. kovo 21 d. sprendimas byloje RWE Vertrieb AG, C-92/11, 25–26 punktai).

50. Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, jog nagrinėjamos bylos atveju su ieškovu sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos yra standartinės, patvirtintos energetikos ministro 2010 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-120 „Dėl Standartinių elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo patvirtinimo“, taip pat reglamentuojamos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintomis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad Elektros energijos tiekimo taisyklių 2 punkte nurodyta, jog jos yra privalomos operatoriams, tiekėjams, elektros energijos vartotojams, elektros energiją gaminantiems vartotojams ir subabonentams, todėl Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatos dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, kurios yra perkeltos į CK 6.228⁴ straipsnį, nėra aktualios. Toks aiškinimas pateiktas ir kasacinio teismo praktikoje, kai elektros energijos sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis), kurios standartinės sąlygos yra patvirtintos energetikos ministro, todėl vartotojo argumentai dėl galimo nesąžiningų sutarties sąlygų egzistavimo laikytini nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2013).

51. Apeliaciniame skunde nepateikiama konkrečių sutarties sąlygų turinio santykio su sąlygų nesąžiningumo kriterijais bei teisinių argumentų dėl konkrečių sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo ieškovo, kaip vartotojo, atžvilgiu, todėl teismas vertina, kad nėra teisinio pagrindo atlikti sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę pagal Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais kriterijus. Taigi, šiuo atveju apeliantui nedetalizavus galimos Sutarties sąlygų neatitikties sąžiningumo kriterijams konstatuotina, kad reikalavimas pripažinti elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutartį vartojimo šiuo atveju negali būti savarankiškas reikalavimas, kadangi jo tenkinimas jokių teisinių padarinių ieškovui nesukels, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškinio reikalavimą pripažino pertekliniu ir atmetė.

Dėl sutarties 7 dalies nuostatų panaikinimo

53. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, matyti, jog teismas padarė išvadą, kad nurodomos sutarties sąlygos nėra nesąžiningos ir pripažino, kad jos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ieškovo atžvilgiu. Pažymėtina, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra labai aiškiai motyvuota, įvertinant tai, jog ginčijama sutarties dalis yra įtvirtinta poįstatyminiu aktu ir laikoma pagrįsta bei pažymint, kad ieškovui galėtų būti skaičiuojami 0,02 procento dydžio delspinigiai, jeigu ieškovas vėluotų apmokėti sąskaitas. Ginčijamame sprendime, be kita ko, akcentuojama, kad atsakovė nurodė, jog buitiniams vartotojams delspinigiai nėra skaičiuojami, nurodytą aplinkybę atsakovė pabrėžė bei patvirtino ir atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą.

54. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir sutikti su ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, kad atsakovė melagingai teigia, jog buitiniams vartotojams nėra skaičiuojami delspinigiai, kadangi kitoje tarp šalių nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2YT-31675-566/2019 ieškovui buvo paskaičiuotos 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentui, kad apeliantas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodomoje civilinėje byloje Nr. e2YT-31675-566/2019 skaičiuojamas 6 procentų metines palūkanas prilygino neva pagal Sutartį skaičiuojamiems delspinigiams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ieškinio reikalavimą atmetė, kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus, jog Sutartis yra teisėrai nutraukta ir nebegaliojanti, minėto ieškinio reikalavimo tenkinimas savaime nesukurtų jokio materialinio teisinio rezultato.

Dėl įpareigojimo laikytis tam tikrų Sutarties ir teisės aktų nuostatų

55. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę laikytis Sutarties 15 punkto nuostatų ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 143 punkto bei vertindamas atsakovės veiksmus dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo teisėtumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

56. Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Elektros energijos pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Elektros energetikos įstatymas (71 straipsnio 1–2 dalys); energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių III skyriaus, reglamentuojančio sutarčių sudarymą ir nutraukimą, normos; Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas (patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43) ir kt. Energijos tiekimo įmonės teisė nutraukti, sustabdyti ar apriboti energijos tiekimą griežtai reglamentuota. Apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą energijos tiekimo įmonė privalo iš anksto pranešti abonentui (CK 6.390 straipsnio 3 dalis); energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti be suderinimo su abonentu ar be jo išankstinio įspėjimo leidžiama tik tais atvejais, kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją. Tačiau ir šiais atvejais abonentui privalo būti nedelsiant pranešta apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą (CK 6.390 straipsnio 4 dalis).

57. Remiantis Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 (redakcija nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), 16.1 punktu, elektros energijos tiekimas vartotojui gali būti apribotas ir (ar) nutrauktas, kai tiekėjas nutraukia su vartotoju sudarytą sutartį. To paties Aprašo 17 punkte nurodyta, kad vartotojas apie tiekimo apribojimą ar nutraukimą įspėjamas ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, įspėjimą išsiunčiant pasirinktinai paštu, elektroniniu paštu ir kt. Sutarties šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios pablogintų vartotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (Aprašo 3 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad minėta teisės norma, reglamentuojanti įspėjimo apie elektros energijos tiekimo nutraukimą terminus, taikoma ir tais atvejais, kai tiekimas nutraukiamas kartu nutraukiant sutartį su buvusiu vartotoju be pastarojo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-687/2018).

58. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (redakcija nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 143 punktas įtvirtina, kad operatorius ir (ar) tiekėjas turi teisę nenutraukti ar neapriboti elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo, vartotojo ar tiekėjo prašymu, jei toks elektros energijos persiuntimo ir (ar) tiekimo nutraukimas ar apribojimas pažeistų trečiųjų asmenų, turinčių teisę naudoti objektą, interesus arba, jeigu operatoriaus ir (ar) tiekėjo turimais duomenimis dėl objekto, į kurį vartotojas prašo nutraukti elektros energijos persiuntimą ir (ar) tiekimą, nuosavybės, valdymo ir (ar) disponavimo vyksta ginčai.

59. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių IX skyriaus, reglamentuojančio atsiskaitymą už elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas, 99 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytų sutarčių, perleidusio objektą asmens ir tiekėjo ir (ar) operatoriumi sudarytos sutartys gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu. Pažymėtina, kad nei CK normos, nei specialūs teisės aktai nenustato kitokios tvarkos, kai elektros energijos tiekimo sutartis nutraukiama naujojo buto savininko prašymu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė tiek pagal sutarties sąlygas, tiek pagal teisės aktuose reglamentuojamą tvarką turėjo įspėti sutarties šalį (ieškovą) apie elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimą ir sutartį nutraukti teisės aktuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, kad atsakovė nurodytus veiksmus atliko tinkamai ir teisėtai. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju ir konstatuota, kad atsakovė Sutartį nutraukė teisėtai, vadovaudamasi naujojo buto savininko (trečiojo asmens) prašymu bei tinkamai įspėjo ieškovą apie būsimą elektros energijos tiekimo nutraukimą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria apelianto argumentams ir daro prielaidą, kad trečiasis asmuo (naujasis buto savininkas), reikalaudamas nutraukti elektros energijos tiekimą butui, tokiu būdu siekė įgyvendinti nuosavybės teisę į varžytynėse nupirktą butą ir perimti jo valdymą, o tam tikslui buvo panaudotas būtent elektros energijos tiekimo nutraukimas.

60. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovą ir atsakovę sieję sutartiniai elektros energijos tiekimo santykiai nutrūko 2020 m. vasario 6 d., po to, kai atsakovė, sudariusi naują elektros energijos tiekimo sutartį su naujuoju buto savininku (trečiuoju asmeniu), Sutartį su atsakovu nutraukė. Byloje taip pat nustatyta, kad iki antstoliui 2020 m. rugpjūčio 12 d. įvykdant įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą dėl ieškovo iškeldinimo iš buto civilinėje byloje Nr. e2-15076-816/2018 atsakovė, vadovaudamasi trečiojo asmens prašymu, nutraukė elektros energijos tiekimą du kartus, t. y. laikotarpiais nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. vasario 19 d. bei nuo 2020 m. balandžio 24 d. iki 2020 m. balandžio 29 d. Taigi, nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti, ar aplinkybė, kad atsakovė nutraukė elektros energijos tiekimą butui iki ieškovo iškeldinimo iš jo, gali lemti likusių ieškovo reiškiamų reikalavimų patenkinimą.

61. Apeliaciniame skunde iš esmės laikomasi pozicijos, kad ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę laikytis Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 143 punkto pagrįstas, nes tebevykstant ginčams dėl trečiojo asmens V. G. nuosavybės teisės į butą, atsakovė, vadovaudamasi minėtomis nuostatomis, turėjo pareigą nenutraukti elektros energijos tiekimo objektui, kuriame tuo metu gyveno ieškovas ir šiuo atveju Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 143 punktas turėtų būti taikomas ginant ieškovo, kaip vartotojo, pažeistų teisėtų interesų gynybą neatsižvelgiant į tai, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo Sutartis buvo nutraukta iki faktinio elektros energijos tiekimo nutraukimo. Taigi, apeliantas iš esmės įrodinėja elektros energijos tiekimo nutraukimo iki faktinio ieškovo iškeldinimo iš buto, neteisėtumą. Teismas su nurodyta apelianto pozicija nesutinka, kadangi šiuo atveju net ir pripažinus elektros energijos tiekimo nutraukimą neteisėtu bei įpareigojus atsakovę laikytis Sutarties 15 punkto nuostatų ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 143 punkto, tai nesudarytų pagrindo daryti kitokios, nei šios nutarties 38-43 punktuose padarytos išvados dėl Sutarties nutraukimo, kartu ir kitų ieškinio reikalavimų, tame tarpe Sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi bei tam tikrų Sutarties sąlygų panaikinimo, pagrįstumo vertinimui.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio reikalavimo dėl atsakovės įpareigojimo laikytis Sutarties 15 punkto nuostatų bei Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 143 punkto tenkinimas kartu pripažįstant, kad elektros energijos tiekimas į butą buvo nutrauktas neteisėtai, turėtų reikšmės tuo atveju, jei ieškovas reikštų reikalavimą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, įrodinėdamas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas, reaguodamas į apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas teikė patikslintą ieškinio reikalavimą dėl 140,00 Eur turtinės žalos bei 1 400,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, kurį, ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė nepagrįstai, pažymi, kad nurodyta teismo nutartis yra įsiteisėjusi bei neskundžiama apeliacine tvarka, taigi patikslinto ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo klausimu priimta pirmosios instancijos teismo nutartis nėra šios apeliacijos objektas ir teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismas atkreipia dėmesį, kad tai iš esmės neužkerta kelio ieškovui (apeliantui) ateityje kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl žalos atlyginimo iš asmenų, kurių veiksmai (neveikimas) galimai sąlygojo žalos atsiradimą.

63. Taigi, išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, kad teismas pagrįstai priėjo išvados, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo laikytis Sutarties ir taisyklių nuostatų. Įvertinus ieškovo apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog ieškovas nenurodė jokių argumentų dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumo bei nepagrįstumo, iš esmės apeliaciniame skunde nurodydamas tik savo poziciją dėl to, jog atsakovė turėjo pareigą nenutraukti elektros energijos tiekimo objektui, kadangi jame tuo metu gyveno ieškovas. Savo ruožtu, tokia ieškovo pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados dėl to, jog atsakovė, spręsdama elektros energijos tiekimo nutraukimą, teisingai ir išsamiai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

64. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

65. Apibendrinant tai, kad aukščiau išdėstyta darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovo apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.