Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės T. Z. gynėjai advokatei Zitai Malovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

T. Z. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

V. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

T. Z. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš T. Z. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. Š. išteisintas dėl to, kad 2022 m. kovo 9 d., apie 11 val., Ukmergės rajono „V.“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prekybinėse patalpose, kartu su T. Z., T. Z. paprašius pardavėjos parduoti du butelius 0,7 l talpos „CytiLife vodka“ (1 vnt. kaina 11,49 Eur) degtinės, kurių bendra vertė – 22,98 Eur, pardavėjai nuo lentynos paėmus, įrašius kasoje jų vertę, T. Z. nuo prekystalio paėmus ir pradėjus eiti iš parduotuvės, pardavėjai S. D. liepus susimokėti, T. Z. pasakius „susimokėsi pati“, kartu išeidamas paskui T. Z., uždarė parduotuvės duris, neleido pardavėjai išeiti į lauką, o šiai atsitraukus nuo durų, kartu su T. Z., jo vairuojamu automobiliu pasišalino iš parduotuvės teritorijos ir šiais savo nusikalstamais veiksmais, atvirai pagrobė svetimą turtą bei Ukmergės parduotuvei „V.“ padarė 22,98 Eur turtinę žalą. Šiais veiksmais V. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

2. T. Z. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis, 2022 m. kovo 9 d., apie 11 val., Ukmergės rajono „V.“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prekybinėse patalpose, kartu su V. Š., T. Z. paprašius pardavėjos parduoti du butelius 0,7 1 talpos „CytiLife vodka“ (1 vnt. kaina 11,49 Eur) degtinės, kurių bendra vertė – 22,98 Eur, pardavėjai nuo lentynos paėmus, įrašius kasoje jų vertę, jis nuo prekystalio paėmė du butelius degtinės ir išeinant iš parduotuvės, pardavėjai S. D. liepus susimokėti, pasakė „susimokėsi pati“, kartu išeinant iš parduotuvės, V. Š. uždarius parduotuvės duris, neleidžiant pardavėjai išeiti į lauką, o šiai atsitraukus nuo durų, jo vairuojamu automobiliu, kartu su V. Š., pasišalino iš parduotuvės teritorijos ir šiais savo veiksmais atvirai pagrobęs svetimą turtą bei Ukmergės parduotuvei „V.“ padarė 22,98 Eur turtinę žalą. Šie T. Z. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl išteisintajam kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, pateikti motyvai dėl vieno iš būtinųjų BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymio – tyčios pagrobti svetimą turtą, nebuvimo, dėl to nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio. Atsižvelgus į nustatytas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, V. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas teisingai. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neišvengė formalaus pažeidimo, t. y. T. Z. atžvilgiu priimta ne atskira nutartis, bet skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, jog šis asmuo padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamu ir jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei prašo V. Š. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Prokuroro teigimu, V. Š. savo kaltę pripažino visiškai, todėl teismas jį nepagrįstai išteisino, t. y. jis matydamas T. Z. nusikalstamus veiksmus nestabdė jo, nesulaikė, nors tokią galimybę turėjo. Be to, prokuroro vertinimu, V. Š. savo aktyviais veiksmais, išėjęs pro pirmas duris, patekęs į koridorių, matydamas, kad paskui jį ateina parduotuvės pardavėja, siekdamas išvengti galimo sulaikymo, degtinės praradimo, panaudojo fizinę jėgą, laikė duris, neleido pardavėjai išeiti į lauką ir ji durų neatidarė. Pažymėta, kad po atvirosios vagystės padarymo, jis vartojo pagrobtą svetimą turtą, ir taip elgėsi kaip su savu. Bet koks kliudymas išsaugoti grobiamą turtą – durų uždarymas, stovėjimas tarp parduotuvės durų ir neleidimas savininkui ar turto valdytojui išeiti ir bandyti sulaikyti asmenį, išėjimo užvertimas, ar kitas veiksmas prokuroro įsitikinimu, yra laikoma vagyste.

8. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę (įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.). Veikos padarymo metu galiojusi 178 straipsnio 2 dalies redakcija numatė ir kitus šios nusikalstamos veikos požymius ‒ įsibrovimą į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, kurie nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus naujajai BK redakcijai (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), buvo perkelti į BK 178 straipsnio 3 dalį, ir nagrinėjamu atveju nėra aktualūs V. Š. atžvilgiu.

9. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama, kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-406-507/2016, 2K-61-489/2018). Vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išaiškinta, jog BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis, atskiriantis veiką nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-648/2015, Nr. 2K-111-697/2022).

10. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tai yra pareigą įrodyti asmens kaltumą nusikalstamos veikos padaryme turi šiuo atveju valstybės kaltintojas. Išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visi neaiškumai vertintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013 2K-171/2014).

11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią surinktą medžiagą, išteisintojo, liudytojos S. D. (parduotuvės darbuotojos) duotus parodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog išteisintasis V. Š. turėjo tyčią užgrobti svetimą turtą bei neleisti parduotuvės darbuotojai sulaikyti T. Z., kuris, paėmęs, S. D. paduotus degtinės butelius, iš parduotuvės išėjo į lauką už juos nesusimokėjęs. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad siekiant išsiaiškinti ar V. Š. įvykio dieną laikė parduotuvės duris bei neleido liudytojai S. D. išeiti į lauką buvo atlikta daug procesinių veiksmų: ne kartą apklaustas išteisintasis V. Š., liudytoja S. D., atliktas parodymų patikrinimas vietoje, minėtos liudytojos bei išteisintojo akistata, analizuota vaizdo medžiaga, gauta iš atvykusių į įvykio vietą pareigūnų prie rūbų tvirtinamų vaizdo kamerų, tačiau abejonės dėl to, kad parduotuvės duris, laikė, būtent, V. Š., nebuvo pašalintos. Parduotuvėje įvykio metu buvo tik pardavėja. Vaizdo kamerų, kurios galėtų patvirtinti arba paneigti liudytojos S. D. ar išteisintojo duotus parodymus, taip pat nebuvo, todėl apygardos teismas V. Š. kaltumą/nekaltumą vertina esamų duomenų apimtyje.

12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. Š., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nekeitė savo pozicijos bei teigė, kad jis durų nelaikė. Nors apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad V. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, šį prokuroro teiginį iš esmės paneigia išteisintojo duotų parodymų turinys. Aiškindamas susiklosčiusio įvykio aplinkybes, išteisintasis tvirtino, kad nelaikė išėjęs iš parduotuvės durų. Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. parodė, jog nežinojo kokiu tikslu jie buvo atvykę į parduotuvę, su T. Z. nesitarė dėl to ką pirks, jis pinigų neturėjo, todėl nieko nesiruošė pirkti. Su parduotuvės darbuotoja bendravo tik T. Z., jis (V. Š.) stovėdamas šone, kai buvo išmušta suma kasoje, pasakė T. „susimokėk ir einam“ bei išėjo iš parduotuvės. Nepamena, kuriuo momentu jam T. Z. pasakė, jog nenusimokėjo, teigė, kad „nieko tokio kitą kartą susimokėsiu“, „nieko tokio čia mažas nuostolis“ (t. 1., b. l. 115-116). Liudytoja S. D. (parduotuvės darbuotoja) iš dalies patvirtino išteisintojo duotus parodymus, tačiau teigė, kad stambus vyriškis (T. Z.) iš parduotuvės išėjo pirmas. Liudytojai bandant juos vytis, ėjo jiems iš paskos, o liesesnis (V. Š.) vyriškis laikė duris, kad ji negalėtų išeiti. Matė tai pro langą. Norėjo išeiti ir pasikalbėti, kad jie susimokėtų, atimti butelių neketino, bet kai išėjo į lauką, jie jau buvo išvažiavę. Be to, liudytoja paaiškino, kad dvejos durys į parduotuvę buvo be langų, t. y. ji nematė koks tiksliai asmuo iš kitos durų pusės laikė duris. Kol durys buvo laikomos, girdėjo kaip antras vyras sakė, kad stambesnis susimokėtų (t. 1, b. l. 35-36; t. 3, b. l. 46-48). Parodymų patvirtinimo vietos protokole užfiksuota, kad liudytoja S. D. patvirtino anksčiau duotus parodymus bei paaiškino, jog „liekno kūno sudėjimo vyras išėjo paskui stambaus kūno vyriškį ir uždaręs lauko duris jas laikė iš kitos pusės, nes pardavėjai pamėginus per jas išeiti, pasivyti vyrus, negalėjo jų atidaryti. Nubėgusi prie lango, esančio parduotuvėje, pardavėja pamatė, kaip vyrai nuėjo į automobilį“ (t. 1, b. l. 54-62). Akistatos metu tiek išteisintasis, tiek liudytoja S. D. liko prie savo pozicijų (t. 1., b. l. 136-137).

13. Apygardos teismas, įvertinęs liudytojos S. D. duotus parodymus, pastebi, jog iš dalies ši patvirtina, kad V. Š. neturėjo tyčios pagrobti du butelius degtinės. Parduotuvės viduje su ja bendravo tik T. Z., kuris paėmęs degtinę išėjo į lauką. Be to, liudytoja patvirtino, jog išteisintasis sakė T. Z. susimokėti už prekes, nes, kaip jau paminėta, V. Š. neturėjo su savimi pinigų tam, kad susimokėti už alkoholį. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu nustatyti ar V. Š., suvokdamas neteisėtus T. Z. veiksmus, uždarė bei laikė parduotuvės duris, siekdamas padėti šiam asmeniui pasišalinti su pagrobtu turtu. Kaip matyti iš bylos medžiagos anksčiau nurodytoje parduotuvėje buvo dvejos durys, abi jos be langų. Iš liudytojos S. D. parodymų matyti, jog buvo laikomos vidinės parduotuvės durys (be stabdžio), o ne lauko, kaip kad nurodo prokuroras skunde, kurios yra su stabdžiu ir reikėjo fizinės jėgos norint šį atlenkti, ji suprato, kad durys buvo laikomos, nes bandė jas atidaryti, bet negalėjo. Taip pat šios liudytojos teigimu, duris laikė būtent V. Š., kadangi jis išėjo iš parduotuvės po T. Z., o vėliau pažvelgusi per langą ji pamatė, jog pirmas į automobilį sėdo stambesnis vyriškis su degtinės buteliais ir po to į keleivio vietą įsėdo smulkesnio kūno sudėjimo vyras, t. y. išteisintasis. Kai šie asmenys išvažiavo, durys atsidarė. Tačiau, kaip buvo laikomos durys ir kas konkrečiai laikė, ši liudytoja nematė.

14. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog V. Š. uždarė ir laikė parduotuvės duris, suvokė T. Z. nusikalstamus veiksmus bei to norėdamas, konkliudentiniais veiksmais padarė nusikalstamą veiką. Kaip jau paminėta, byloje surinkti duomenys apie durų laikymą, nėra neabejotini. Pažymėtina, jog atvykusiems pareigūnams į T. Z. gyvenamąją vietą pagal parduotuvės darbuotojos iškvietimą, V. Š. tvirtino, jog jis parduotuvės durų nelaikė, degtinę paėmė būtent T. Z., kuris ir išėjo už ją nesumokėjęs. Liudytoja S. D. nematė, kas būtent laikė duris, nes duryse nėra lango, tik išgirdo kaip antras vyras, būdamas prie durų sakė, kad stambesnis susimokėtų. Taigi, abu asmenys kažkuriuo metu buvo koridoriuje už vidaus durų ir neatmetama, jog ir T. Z. galėjo laikyti duris tuo momentu, kai S. D. lenkė durų rankeną, o po to pirmas išėjo į lauką, durų laikymo momentas nebuvo ilgalaikis. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju liudytojos duoti parodymai nepaneigia išteisintojo versijos, jog ne jis laikė parduotuvės duris. Be kita ko, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kitų įrodymų, bent netiesiogiai patvirtinančių, kad V. Š. veiksmai, nagrinėjamu atveju, buvo tyčiniai, byloje nėra. Byloje nėra nustatyta, jog išteisintasis suvokė, kad T. Z. yra nepakaltinamas. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad V. Š., suvokdamas T. Z. neteisėtus veiksmus, nesiėmė aktyvių veiksmų tam, jog užkardyti vagystę, tačiau apygardos teismo vertinimu, šie teiginiai yra nepagrįsti. Kaip jau paminėta, V. Š. sakė T. Z., kad šis susimokėtų už prekes, atvykus policijos pareigūnams taip pat prašė, jog šis kartu su pareigūnais grįžtų į parduotuvę bei susimokėtų, tačiau tai nebuvo padaryta. Pastebėtina ir tai, kad kaip jau anksčiau paminėta, V. Š. negalėjo prisiminti to momento, kada jis sužinojo apie tai, kad T. Z. išėjo iš parduotuvės nesusimokėjęs už degtinę ir šiam sakė, kad tai yra vagystė, į ką T. Z. jam atsakė, jog „nieko tokio kitą kartą susimokėsiu“, „nieko tokio čia mažas nuostolis“, o liudytoja S. D. tiesiogiai dėl sumokėjimo už degtinę bendravo tik su T. Z., V. Š. į jų pokalbį nesikišo. Todėl vertinti, kad V. Š., turėdamas tikslą neteisėtai paimti alkoholinius gėrimus, tyčia nesiėmė veiksmų sustabdyti T. Z., kuris išėjo iš parduotuvės nesusimokėjęs, šiuo atveju nėra pagrindo. Tai, kad V. Š. paimtą alkoholinį gėrimą vartojo T. Z. namuose kartu su T. Z. ir dar vienu jų pažįstamu asmeniu, nepatvirtina, jog jis turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą parduotuvėje nesumokant už prekes.

15. Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi išimtinai vien tik V. Š. paaiškinimais, tačiau tokie prokuroro teiginiai, apygardos teismo įsitikinimu, nėra pagrįsti. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad V. Š. duotiems parodymams nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jie nebuvo pagrindinis jo nekaltumo įrodymas. Teismas analizavo išteisintojo, liudytojos S. D. duotus parodymus, gautus duomenis lygino tarpusavyje, vertino esančius prieštaravimus, parodymų patikimumą ir atsižvelgdamas, į bendrą kontekstą, sprendė, kurie iš jų laikytini patikimais, patvirtinančiais / nepatvirtinančiais bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad išteisintojo asmens parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kuriam skiriama tokia pat reikšmė, kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, ir jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kaip kad teigia prokuroras, kad asmuo siekia išvengti gresiančios teisinės atsakomybės. Tokio asmens parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste, visumoje, ir tik jiems akivaizdžiai prieštaraujant kitiems bylos duomenims – atmetami kaip nepasitvirtinę.

16. Kaip jau minėta, konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nesant patikimų duomenų, pagrindžiančių asmens kaltumą, nuosprendyje daromos išvados negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad V. Š., būdamas parduotuvėje kartu su T. Z., šiam paėmus pardavėjos paduotus du butelius degtinės, išeidamas paskui T. Z., uždarė parduotuvės duris ir jas laikė, neleido pardavėjai išeiti į lauką, t. y. nebuvo įrodyti jo veiksmai padedantys užvaldyti pagrobtą turtą. V. Š. veiksmai ‒ išėjimas iš parduotuvės ir išvažiavimas kartu su T. Z. šio vairuojamu automobiliu, nesant jokių duomenų apie tai, jog V. Š. žinojo ir suprato, kad T. Z. turi psichikos sveikatos sutrikimų, jog žinojo, planavo ar tarėsi su T. Z. dėl nemokėjimo už degtinę, negali būti vertinami, kaip atviroji vagystė, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 178 straipsnio 2 dalyje. Įvertinus tai, kad nėra galimybės atlikti papildomus tyrimo veiksmus, kurie būtų tikslingi ir reikšmingi bylos baigčiai, ir negalint bylos nagrinėjimo metu kilusių abejonių pašalinti, laikytina, kad V. Š. išteisintas pagrįstai.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo

17. BPK 403 straipsnyje nurodytos nutarčių rūšys, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Šiame procese nuosprendžiai nepriimami. Pagal BPK 404 straipsnį apeliaciniai skundai dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese priimtų teismo sprendimų paduodami ir nagrinėjami pagal BPK VI dalyje (bylų procesas apeliacinės instancijos teisme) nustatytas taisykles. BPK 318 straipsnyje, reglamentuojančiame pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimo tvarką, taip pat nurodytos nutartys, priimtos išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2013).

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir pripažinęs, jog asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, tuo pačiu nuosprendžiu išspręsdamas V. Š. pareikštų kaltinimų pagrįstumą, sprendė klausimą ir dėl T. Z. priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Taigi, tokiu būdu sutiktina su prokuroro skunde nurodytais argumentais, jog buvo pažeistas BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame, kaip jau paminėta, numatyta, jog išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima vieną iš šiame straipsnyje nurodytų nutarčių. Tačiau, įvertinus byloje susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegija, pažymi, kad ne kiekvienas procesinis pažeidimas yra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, o tokie pažeidimai turi būti esminiai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

19. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-648/2017). T. y., sprendžiant, ar asmeniui taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia reikia nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius.

20. Šiuo atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, buvo vertintos visos reikšmingos aplinkybės dėl T. Z. atliktų veiksmų, tirti įrodymai, vertintos specialisto išvados, apklaustas ekspertas bei pagrįstai konstatuota, kad T. Z. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas ir skyrė jam priverčiamąsias medicinos priemones, rekomenduotas ekspertizės akte, t. y. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, T. Z. interesus ikiteisminio tyrimo metu atstovavo gynėjas advokatas Česlovas Bakasėnas, teisminio nagrinėjimo metu ‒ Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas Bogdan Jermak. Pripažintina, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą taikyti T. Z. priverčiamąsias medicinos priemones, t. y. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, tačiau vietoje nutarties, šis sprendimas buvo išdėstytas skundžiamame nuosprendyje, t. y. nesilaikant nustatytos sprendimo formos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apylinkės teismas ir nesilaikė BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto reikalavimo bei skundžiamame nuosprendyje išsprendė priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą, tačiau toks BPK pažeidimas, šiuo konkrečiu atveju, turi būti vertintinas kaip formalus ir neesminis.

21. Apygardos teismas pastebi, jog BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio, panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Visgi šiuo atveju, teisėju kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priimto nuosprendžio naikinimui ir grąžinimui iš naujo nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Kaip jau paminėta, pats procesas dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo turinio prasme pažeistas nebuvo, pažeidimas susijęs su netinkama priimta procesinio sprendimo forma. Pažymėtina, jog šis pažeidimas T. Z. teisių nesuvaržė, nuosprendžio turinio teisingumui įtakos neturi, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, priimto nuosprendžio T. Z. atžvilgiu naikinimas ir grąžinimas iš naujo šį klausimą nagrinėti apylinkės teismui, būtų vertinamas kaip formalus teisingumo vykdymas. Teismų praktikoje yra tokių atveju, kai tuo pačiu nuosprendžiu vienoje baudžiamojoje byloje išsprendžiamas kelių asmenų kaltės klausimas bei nepakaltinamų asmenų likimas (pvz. Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-334/2024), tačiau skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turi vadovautis BPK 403 straipsnio nuostatomis, ir priimti atitinkamos formos sprendimus, aptariamus šioje teisės normoje.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. vasario 7 d. pažyma Nr. APD-2024-01448 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 247,92 Eur už išteisintajam V. Š. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

23. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami, vadovaujantis BPK 103 – 106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016).

24. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą išteisintojo teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę V. Š. skirti gynėją numatė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 322 straipsnio 1 dalis. Taigi, siekiant įgyvendinti išteisintojo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo išteisintojo V. Š. valios, be to, apeliacinis skundas yra netenkinamas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš išteisintojo, šiuo atveju, būtų nesuderinamas su jo teise į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.