Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui E. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų E. B. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.

14. Apeliacijos dalyką, nagrinėjamu atveju, sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovui dėl nuostolių, atsiradusių teikiant už atsakovą išlaikymą nepilnamečiam vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

16. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas pateikė naujus rašytinius įrodymus ir prašo juos apeliacinės instancijos teismo priimti. Atsakovas pateikė teismui 2024 m. vasario 9 d. pažymą apie E. B. mokymąsi MR-157, 2024 m. vasario 12 d. pažymą dėl darbo AB Mano bankas, kadangi, pasak atsakovo, jie paneigia apeliantės teiginius, kad trečiasis asmuo ir kita ieškovės ir atsakovo dukra gyvena kartu su atsakovu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos naujai pateiktus įrodymus, sprendžia, kad atsižvelgus į tai, jog šie įrodymai pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, dėl ko apeliantė neturėjo procesinės galimybės pateikti dėl jų paaiškinimus, taip pat į tai, kad šie įrodymai nėra susiję su nagrinėjamo ginčo esme ir jų vertinimas neturės įtakos šios bylos baigčiai, atsakovo naujai į bylą pateiktus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti ir jie nevertintini kartu su kitais byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

17. Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. B. 6354,90 Eur nuostolių atlyginimo, argumentuodama tuo, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-13024-940/2018 nusprendė tenkinti prašymą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo, kurioje šalys, be kita ko, susitarė, kad E. B. dukros E. B. išlaikymui mokės periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 200 Eur nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki dukros pilnametystės, vaiko išlaikymui skirtą pinigų sumą mokant vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytojai J. B., tačiau atsakovas savo pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, dėl ko ieškovė (vaiko motina) šią pareigą įvykdė už tėvą. Atsakovas su tokiais reikalavimais nesutiko, teigdamas, kad išlaikymą vaikui teikė tiesiogiai, tiek pinigais, tiek pirkdamas įvairius daiktus, šiuos atsakovo argumentus teisme patvirtino trečiasis asmuo, t. y. šalių dukra, kuriai iki pilnametystės buvo reikalingas išlaikymas.

18. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nustatęs, kad byloje esančių duomenų visuma įrodo, kad E. B. savo dukrai teikė tinkamą išlaikymą, ne mažesnę, kaip Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. 2YT-13024-940/2018, patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nustatytą po 200 Eur sumą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki dukros pilnametystės.

19. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas atsižvelgė tik į atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, visiškai nevertindamas vykdomosios bylos, kurioje priverstinai išieškota išlaikymo įsiskolinimo suma iš atsakovo, duomenų. Be to, pasak apeliantės, atsakovo teikti į bylą rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas teikė reikiamą išlaikymą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu bylos įrodymų vertinimu.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnis). Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta.

21. Taigi ieškovė, reikšdama reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad ji įvykdė už atsakovą nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolę, turi įrodyti atsakovo prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, kad būtent ieškovė įvykdė prievolę už atsakovą, įrodyti įvykdytos prievolės dydį.

22. Nagrinėjamu atveju, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovo nepilnametei dukrai 200 Eur dydžio kas mėnesį išlaikymas iki jos pilnametystės nustatytas teismo sprendimu, kuriuo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, šioje sutartyje vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, taip pat numatyta, kad atsakovo teikiamą išlaikymą nepilnametei dukrai uzufrukto teise valdys ieškovė. Byloje taip pat nustatyta, kad šalių dukra (trečiasis asmuo byloje) jau yra sulaukusi pilnametystės.

23. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų – teismo neįvertinti duomenys iš vykdomosios bylos, kurioje iš atsakovo išieškotas išlaikymo įsiskolinimas. Byloje nustatyta, kad antstolis Sigitas Osvaldas Grašys vykdė išieškotojos J. Č. pateiktą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 17 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2YT-13024-940/2018. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusia nutartimi vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0168/22/02186 pradinė išieškotoja J. Č. pakeista į naują išieškotoją E. B.. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad išlaikymo įsiskolinimas vykdomojoje byloje buvo išieškotas iš atsakovo, vykdomoji byla užbaigta. Apeliantė teigia, kad teismas neįvertino vykdomosios bylos įvykdymo fakto, antstolio konstatuotų aplinkybių.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie priverstinį išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą galėtų patvirtinti faktą, kad atsakovas tinkamai nevykdė Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2YT-13024-940/2018, jam nustatytą pareigą teikti išlaikymą E. B., tačiau byloje taip pat yra duomenys, kad trečiasis asmuo, šalių dukra, kreipėsi į antstolį, siekdama atsisakyti išieškojimo vykdomojoje byloje, o gavusi paskirstytas lėšas iš antstolio, pervedė jas atsakovui kaip nepagrįstai gautas lėšas. Dėl to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdomosios bylos duomenys iš esmės patvirtina trečiojo asmens E. B. paaiškinimus apie atsakovo jai teiktą išlaikymą.

25. Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta, kad kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta. Nors ieškovė remiasi vykdomosios bylos duomenimis kaip savo reikalavimų patvirtinimu, ta aplinkybė, kad ieškovė, kaip uzufrukto teisę turėjęs asmuo, kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išlaikymo įsiskolinimo vaikui išieškojimo, o antstolis išieškojo iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą vaikui, galėtų reikšti tik tai, kad išlaikymo prievolė vaikui nebuvo tinkamai įvykdyta ne tik atsakovo, bet ir ieškovės už atsakovą. Dėl to spręstina, kad apeliantės nurodomi argumentai dėl vykdomosios bylos duomenų ir faktų reikšmingumo neįrodo ieškovės ieškinio, pareikšto CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, pagrįstumo.

26. Prieš tai aptarta, jog, reikšdama ieškinį CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji įvykdė už atsakovą nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolę, tuo pačiu už atsakovą įvykdytos prievolės dydį.

27. Rungtyniškumo (rungimosi) principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Tai reiškia, kad ieškovui reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

28. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviosios tiesos, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad išvados apie atsakovo įvykdytą savo prievolę išlaikyti nepilnametę šalių dukterį padarytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra ginčo, kad ieškovė teikė vaikui būtiną išlaikymą, galimai ir didesnį, nei nustatytas teismo sprendimu iš vieno iš tėvų, kurio neįmanoma įvertinti pinigine išraiška, nes ieškovei teko didesnė kasdienių rūpesčių našta nepilnametei dukrai gyvenant kartu su ieškove, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovei teko pereiga įvykdyti prievolę ir už atsakovą. Ieškovė neteikė į bylą nei jokių apskaičiavimų, nei įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės patirtus nuostolius ir už atsakovą įvykdytos prievolės dydį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendimas negali būti priimtas remiantis deklaratyviais teiginiais, nesant jokių objektyvių duomenų apie ieškovės kas mėnesį išleistas sumas nepilnametės dukros išlaikymui, kurios patvirtintų ieškovės įvykdytą prievolę už atsakovą. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje ieškovė net neįrodinėjo aplinkybių, kad ji šalių nepilnametei dukteriai ginčo laikotarpiu turėjo galimybę suteikti ir suteikė išlaikymą už abu tėvus, t. y. kad ieškovė visiškai ar bent iš dalies įvykdė vaiko išlaikymo pareigą už atsakovą.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas netinkamu būdu, t. y. ne taip, kaip nustatyta teismo sprendimu, vykdė išlaikymo pareigą, savaime nereiškia, kad išlaikymas vaikui nebuvo teikiamas. Byloje esantys duomenys iš trečiojo asmens E. B. banko sąskaitos patvirtina, kad ir pati ieškovė periodiškai pervesdavo dukrai dienpinigių, kas iš esmės paneigia ieškovės argumentus, kad nepilnametis vaikas buvo nepajėgus tvarkyti jai tiesiogiai perduodamų pinigų, juo labiau kad byloje nebuvo įrodinėjama, kad į vaiko banko sąskaitą pervesti ar grynaisiais duoti pinigai buvo panaudoti ne jo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Atsakovui teikus į bylą įrodymus bei paaiškinimus apie vaikui tiesiogiai teiktą išlaikymą, atsakovo argumentus patvirtinus trečiajam asmeniui, t. y. šalių dukrai, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti atsakovu, tai yra, kad jis tinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė byloje deklaravo, kad ji nedavė atsakovui sutikimo išlaikymą vaikui teikti tiesiogiai, ieškovė neneigė, kad jai buvo žinoma, jog atsakovas ir duoda pinigus, ir perveda juos tiesiogiai nepilnametei dukteriai, taip pat perka jai įvairius daiktus ir pan. Ieškovė, turėdama uzufrukto teisę kontroliuoti nepilnametės dukters banko sąskaitą, disponuoti šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis, kontroliuoti vaiko turimus grynuosius pinigus, iki pat dukters pilnametystės jokių prieštaravimų atsakovui dėl išlaikymo teikimo būdo nereiškė (tokių duomenų į bylą neteikta), todėl teigti, kad ieškovė nesutiko su atsakovo nepilnametei dukrai teikiamu išlaikymo būdu, nėra pagrindo.

32. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat išreiškė abejones dėl atsakovo vaikui pervestų lėšų į banko sąskaitą paskirties, teigdama, kad taip atsakovas naudojosi vaiko banko sąskaita, kad iš jo šios lėšos nebūtų išieškotos dėl turimų skolų, tačiau byloje esantys duomenys iš trečiojo asmens banko sąskaitos nepatvirtina, kad šalių dukra būtų grąžinusi atsakovui jo jai pervestas lėšas, banko sąskaitos išrašas patvirtina šių piniginių lėšų panaudojimą įvairioms smulkioms išlaidoms, o antstolio paskirstytų lėšų grąžinimas atsakovui tik paneigia ieškovės deklaratyvius teiginius apie atsakovo negalimumą savo banko sąskaitoje turėti (gauti) piniginių lėšų.

33. Nors ieškovė argumentuoja, kad teismas negalėjo remtis nei liudytojos, kitos šalių dukters, teisme duotais parodymais, nei trečiojo asmens E. B. paaiškinimais, kadangi jos laikytinos suinteresuotomis bylos baigtimi, yra finansiškai priklausomos nuo atsakovo, nes gyvena pas jį, teisėjų kolegija vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų, bet turi įtakos parodymų įvertinimui. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti šalių dukterų teismui teiktais parodymais ir paaiškinimais, nėra duomenų, kad šalių dukterys yra nusiteikusios prieš ieškovę, nėra ir duomenų, patvirtinančių apeliantės teiginius apie dukrų finansinį priklausomumą nuo atsakovo ir galimą jų suinteresuotumą bylos baigtimi.

34. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė šioje konkrečioje byloje pareikšto ieškinio CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu pagrįstumo, t. y. kad ieškovė įvykdė už atsakovą nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, tenka teisė į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, duomenų apie tokių išlaidų realumą, teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.