Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. rugsėjo 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4739-292/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovei A. M. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Legal Balance (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės A. M. (toliau – ir atsakovė) 368,40 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 165,60 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas: 19 Eur žyminio mokesčio ir 242 Eur už advokato teisines paslaugas. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, tačiau 2023 m. vasario 22 d. nutartimi informavo apeliantę apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

15. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius pagal išperkamosios nuomos sutartį, tenkintas iš dalies prašymas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) 2021 m. sausio 20 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-025434. Sutartyje nurodoma, kad atsakovei už sutartyje nurodomą nuomos mokestį perduodamas laikinai valdyti ir naudotis, nuomotojai nuosavybės teisėmis priklausantis kilnojamasis daiktas – mobilusis telefonas „Xiomi Redmi Note 9 Pro, 128“, serijos Nr. 27970/20Y804392. Sutartyje numatytas mėnesinis nuomos mokestis sudaro 34,99 Eur, mokėjimų skaičius – 12. Turto perdavimo – priėmimo aktu atsakovė 2021 m. sausio 20 d. pasirašytinai patvirtino, kad daiktą gavo. Pradinė kreditorė 2021 m. kovo 30 d. atsakovės elektroniniu paštu išsiųsta pretenzija informavo apie susidariusį skolinį įsipareigojimą ir nurodė, kad neatsiskaičius pagal sutartį per 10 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo išsiuntimo, situacija bus vertinama kaip esminis sutarties pažeidimas ir sutartis bu nutraukta. 2021 m. birželio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į 747 jai skolingus asmenis, įskaitant ir atsakovę. Atsakovė apie tai informuota 2021 m. birželio 16 d. pranešimu.

Dėl Vartojimo kredito įstatymo (ne)taikymo

17. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo pagrįstumą, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis VKĮ nuostatomis.

18. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

19. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

20. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, jog šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (daiktui) įsigyti. Tai patvirtina sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 305 Eur, išdėstomi 12 mėnesių terminui, mokant kas mėnesį po 34,99 Eur. Taigi, pagal tokią sutartį mokant dalimis už daiktą, per 12 mėnesių jo vertė išauga nuo 305 Eur iki 419,88 Eur (34,99 Eur × 12 mėn.). Sutartis numato, jog, tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – mobilųjį telefoną. Šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

22. Atkreiptinas dėmesys į sutarties nuostatas, aptartas sutarties dalyje „Turto grąžinimas“, kuriose numatyta, kad, pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto, šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos, kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

23. Pažymėtina ir tai, kad sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys).

24. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl delspinigių (ne)priteisimo, vartojimo kredito sutarties sąlygą, numatančią delspinigių dydį, pripažinus nesąžininga

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog sutartyje nustatytos netesybos neproporcingai didelės, taip pat paneigdamas šalių valią sulygti dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų vykdymą, sumažino netesybų dydį.

27. Atmesdamas kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų, arba sąžiningumo kontrolės, aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir joje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

29. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

30. Nagrinėjamu atveju sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta du kartus – bendrojoje ir specialiųjų sąlygų dalyse. Tačiau aplinkybė, kad ši sąlyga įtirtinta ir sutarties specialiųjų sąlygų dalyje, savaime nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta. Vertinant šios sąlygos turinį ir išdėstymą sutartyje matyti, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje. Be to, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota specialiųjų sąlygų dalyje. Taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Sutartis yra parengta pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, iš kurios matyti, kad visi punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju). Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

31. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vienas tokių įstatymų yra VKĮ, kurio, kaip minėta anksčiau, 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Atsižvelgtina ir į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginus šalių sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, akivaizdu, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 182,5 proc. per metus, yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą. Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.

32. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 proc. ir tik už 180 dienų), tačiau ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą šalių sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo. Tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutartyje nustatytą 0,5 proc. dydžio delspinigių normą ir ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 165,60 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus už 180 dienų, pagrįstai sprendė, kad toks delspinigių dydis laikytinas neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų (VKĮ 11 straipsnio 8 dalies), akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros, numatantis nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Nors tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nesąžininga, vis tik, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nustatyta? delspinigių? dydi? sumažinti nuo 0,5 proc. iki 0,05 proc. ir priteisė ieškovei iš atsakovės 33,20 Eur delspinigių.

34. Kasacinio teismo praktika išaiškinta, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų būti vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas).

35. Atsižvelgiant į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sutarties sąlygą dėl delspinigių dydžio nesąžininga, neturėjo pagrindo taikyti netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir savo iniciatyva spręsti dėl šalių interesus atitinkančio delspinigių dydžio, patenkančio į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nustatytos delspinigių normos ribas, t. y. mažinti netesybas iki tokio dydžio, kuris galėtų būti laikomas sąžiningu vartotojo atžvilgiu. Kadangi sutartimi sulygti 0,5 proc. dydžio delspinigiai prieštarauja imperatyvioms VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms, ginčo sutarties sąlyga, numatanti 0,5 proc. dydžio delspinigius, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 dalis). Sutarties sąlygą dėl delspinigių pripažinus negaliojančia, pastarosios pagrindu reikalaujami delspinigiai negali būti priteisti.

36. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygą, numatančią 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažinęs nesąžininga, turėjo pripažinti negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir ieškovei iš atsakovės delspinigių iš viso nepriteisti. Tokios praktikos laikosi ir kiti apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-673-562/2022). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteisti 33,20 Eur dydžio delspinigiai naikintina ir šis ieškinio reikalavimas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), pripažįstant sutarties sąlygą dėl 0,5 proc. delspinigių dydžio negaliojančia ir atmetant ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pilna apimtimi, nurodant, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo priteistos 368,40 Eur sumos, bei atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės iš viso 534 Eur sumą, ieškinys tenkintas dalyje dėl 368,40 Eur priteisimo, taigi patenkinta 69 proc. ieškinio reikalavimų.

39. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro viso 261 Eur (19 Eur žyminis mokestis ir 242 Eur teisinės pagalbos išlaidos). Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteistina 180,09 Eur bylinėjimosi išlaidų.

40. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. rugsėjo 6 d sprendimą už akių ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„tenkinti ieškinį iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (liet. nuo sudarymo momento) 2021 m. sausio 20 d. nuomos sutarties Nr. BK-025434 Specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.“

Priteisti iš atsakovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 368,40 Eur nesumokėtų įmokų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 368,40 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo 2022 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 180,09 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Legal Balance, juridinio asmens kodas 302528679.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.