- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-20
- Bylos Nr.
- e2A-39-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03293-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fulger“
- Atsakovas
- A. N.
- Kategorijos
- 1.2.2.4.13Išeitinės išmokos nutraukiant darbo sutartį
- 1.2.4.6Pavėluotas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas
- 1.2.4.8Kiti klausimai, susiję su darbo užmokesčiu ir kitomis išmokomis
- 3.2.6.10Teismo sprendimo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Šiaulių apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fulger“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fulger“ ieškinį atsakovui A. N. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo ir darbo ginčo išsprendimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Fulger“ pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. DGKS-3096 darbo byloje APS-110-7288/2025 dalyse, kuriose nuspręsta iš ieškovės UAB „Fulger“ išieškoti atsakovo A. N. naudai 3 839,76 Eur netesybų, o taip pat nuspręsta įsiteisėjus sprendimui, išieškoti 4 891,42 Eur išeitinę išmoką ir išspręsti darbo ginčą dėl teisės – atmesti A. N. reikalavimą dėl netesybų priteisimo iš UAB „Fulger“, taip pat išdėstyti ieškovės UAB „Fulger“ atsakovui priteistos 4 891,42 Eur dydžio išeitinės išmokos mokėjimą dalimis, ją sumokant per 6 mėnesius kas mėnesį mokant vienodo dydžio išmokos dalis.
2. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu pripažino atsakovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės nutraukta 2025 m. kovo 7 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 4 891,42 Eur išeitinę išmoką (suma nurodyta neatskaičius mokesčių); nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 3 839,76 Eur netesybas (suma nurodyta neatskaičius mokesčių); nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 44,57 Eur delspinigius.
3. Ieškovė pabrėžė nesutinkanti su Darbo ginčų komisijos sprendimu dalyje, kurioje nuspręsta atsakovui iš ieškovės išieškoti 3 839,76 Eur netesybų, taip pat ieškovės vertinimu atsakovas sukūrė tokias sąlygas, jog bendrovė negalėjo su juo atsiskaityti pasibaigus darbo santykiams, todėl ieškovė prašė išdėstyti 4 891,42 Eur išeitinės išmokos išmokėjimą per šešių mėnesių terminą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pabrėžė, kad, jos vertinimu, egzistuoja abi sąlygos – tiek darbuotojo kaltė, tiek ir proporcingumo principas – eliminuojančios ieškovės pareigą mokėti atsakovui netesybas. Ieškovės vykdoma veikla – mikroautobusų įrengimas, kėbulų ir autokemperių gamyba ir remontas. Ieškovė nuo 2022-ųjų metų pabaigos įrenginėjo autokemperius į Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS SP. Z.O.O pristatytus mikroautobusus. Už mikroautobusų įrengimą buvo atsakingas atsakovas, jam buvo priskirti dar keturi ieškovės darbuotojai.
5. Nuo 2025 m. pradžios jautėsi atsakovo darbo pasyvumas, dažnai be pateisinamos priežasties jis vėluodavo į darbą, be pateisinamos priežasties neatvykdavo į darbą visą darbo dieną. Ieškovė nesiėmė jokių drastiškų priemonių atsakovo atžvilgiu, manė, kad tai galimai susiję su kokiomis nors asmeninėmis darbuotojo problemomis.
Šalies argumentai
6. Atsakovas neatvyko į darbą nuo 2025 m. vasario 24 d. iki 2025 kovo 7 d. imtinai, nors darbdaviui buvo pažadėjęs pateikti prašymą iki 2025 m. vasario mėn. vidurio dėl neatvykimo į darbą minėtu laikotarpiu. 2025 m. vasario 21 d. atsakovas atsiuntė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo el. paštu. 2025 m. vasario 28 d. atsakovas darbdaviui el. paštu atsiuntė raštą dėl darbo sutarties nutraukimo reikalaudamas suteikti mokamas mokymosi atostogas, ko pagal įstatymą darbdavys neprivalo daryti. Iki darbo sutarties nutraukimo datos atsakovas taip ir nepateikė prašymo dėl jo neatvykimo į darbą nuo 2025 m. vasario 24 d. iki kovo 7 d. imtinai.
7. Ieškovė vertino, kad atsakovas dar dirbdamas pas ieškovę, jau tarėsi su Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS SP. Z.O.O atstovais dėl perėjimo dirbti į Lenkijos įmonę jų išnuomotose patalpose Šiaulių raj. Su įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS atstovais atsakovas darbo pas ieškovę metu dažnai bendravo ir susitikdamas su jos atstovais, atvykusiais į Šiaulius ne ieškovės naudai ir interesais.
8. 2025 m. balandžio 2 d. ieškovė gavo reikalavimą perduoti automobilius ir pateiktas medžiagas Lenkijos įmonei ADVENTURE VAN R. I. įrenginėjami automobiliai ir medžiagos buvo perduoti Lenkijos įmonei. Už atliktus darbus Lenkijos įmonė pilnai neatsiskaitė. Perdavus automobilius atsakovas pradėjo tokį patį darbą dirbti Lenkijos įmonės filiale Šiaulių rajone, t. y. tęsti darbus įrengiant perduotus automobilius.
9. Ieškovė vertino, kad būtent dėl to ji patyrė reikšmingus nuostolius, dėl kurių buvo sutrikdyta ieškovės veikla ir kilo laikini finansiniai sunkumai atsiskaityti su kreditoriais, taip pat ir su pačiu atsakovu. Dėl atsakovo veiksmų nutrūko ilgalaikiai sutartiniai santykiai su Lenkijos įmone ADVENTURE VAN CAMPER, o pati Lenkijos įmonė neapmokėjo 18 900 Eur sąskaitos už mikroautobuso įrengimą; patirtos išlaidos detalių ruošiniams, specialios formos detalių gamybai, kurias pasiėmė Lenkijos įmonė kartu su automobiliais ir medžiagomis; dviejų naujų mikroautobusų sandėliavimas 6 mėn.; pristatytų medžiagų sandėliavimas ir kt. – apie 10 000 Eur. Ieškovė skaičiavo, kad neteko apie 28 900 Eur gautinų pajamų.
10. Pažymėjo, kad atsakovo elgesys lėmė ieškovės ir Lenkijos įmonės verslo santykių pabaigą, ieškovės nuostolių patyrimą, o atsakovas nutraukė darbo teisinius santykius su ieškove žinodamas, kad ji negalės su juo atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną. Ieškovė darė išvadą, kad ieškovas sąmoningai prisiėmė netinkamo atsiskaitymo su darbuotoju pasekmes. Ieškovei atleidus iš darbo atsakovą tuo metu, kai pati ieškovė neturėjo finansinių galimybių su juo atsiskaityti dėl nuo atsakovo priklausančių priežasčių, yra pagrindas nepriteisti atsakovui iš ieškovės netesybų už vėluojamą atsiskaityti su atsakovu laiką.
11. Taip pat akcentavo ir tai, kad dėl sunkios finansinės būklės ieškovė neginčydama paties reikalavimo prašo išdėstyti atsakovui mokėtiną 4 891,42 Eur išmoką, lygiomis dalimis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo šioje byloje.
Šalies argumentai
12. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip neteisėtą. Nurodė, kad jis kategoriškai nesutinkantis su pozicija, jog bendrovės finansinė padėtis būtų pablogėjusi dėl jo kaip darbuotojo veiksmų. Taip pat pabrėžė, jog nors ieškovė neginčija savo pareigos išmokėti sprendimu priteistą išeitinę išmoką, neginčija jos dydžio, tačiau nei dalies šios išmokos nėra išmokėjusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškovės UAB „Fulger“ ieškinį atmetė.
14. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju darbo teisiniai santykiai pasibaigė dėl darbuotojui svarbių priežasčių – darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau neišmokant viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Šis darbo teisinių santykių pabaigos pagrindas yra įvertintas ir Darbo ginčų komisijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. DGKS-3096, priimtu darbo byloje APS-110-7288/2025. Dėl darbo teisinių santykių pabaigos ieškinys nebuvo reiškiamas, o be to, teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė jokių aplinkybių, kad pagal šios bylos pobūdį teismas turėtų kvestionuoti Darbo ginčų komisijos teisinį vertinimą ir priimtą sprendimą.
15. Kartu teismas pažymėjo, jog po darbo teisnių santykių pabaigos tarp ieškovės ir atsakovo, atsakovas pradėjo dirbti Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS filiale Šiaulių rajone iš esmės tęsdamas darbus iš ieškovės paimtuose mikroautobusuose, naudodamas iš ieškovės paimtas darbo medžiagas, tačiau tarp šalių nekonkuravimo susitarimas sudarytas nebuvo.
16. Pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog Darbo ginčų komisijos apskaičiuotas netesybų dydis būtų neteisingas, be to, ieškovė neginčijo netesybų dydžio, o nesutiko tik su pareiga tokias netesybas sumokėti.
17. Teismas sutiko, kad pagal DK 147 straipsnio 2 dalies formuluotės sąlygą, netesybos nemokėtinos, kai yra darbuotojo kaltė, dėl kurios darbdavys negalėjo su atleidžiamu darbuotoju atsiskaityti laiku. Tačiau šiuo atveju darbuotojas buvo iš esmės paprastas darbininkas, kurio darbo funkcija yra fizinis darbas įrengiant kemperius.
18. Darbuotojas jokių verslo sprendimų nepriiminėjo ir finansinių srautų nevaldė. Be to, jei įmonės administracija būtų tinkamai vykdžiusi įmonės valdymo veiklą, tai galimą santykių pabaigimą su užsakovu būtų identifikavusi anksčiau ir tam išvengti ėmusis priemonių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė Lenkijos įmonei buvo atlikusi užsakymų, už kuriuos Lenkijos įmonė nėra atsiskaičiusi. Tai, kad ieškovė nesiima jokių veiksmų gautinas pajamas realiai gauti, negali būti vertinama kaip kalti atsakovo veiksmai.
19. Kartu teismas pažymėjo, jog tai, kad Lenkijos įmonė sutarčių eigoje pareikalavo perduoti jiems atgal vykdomus užsakymus savaime nereiškia, kad ieškovė būtinai tokius veiksmus turėjo atlikti. Ieškovė buvo priėmusi užsakymus, juos vykdė tinkamai, todėl verslo santykių pabaiga sąžiningai šaliai negali sukelti neigiamų pasekmių.
20. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas vertino, kad ieškovė nesiėmė jokių veiksmų savo verslo interesų gynimui, įskaitant ir gautinų pajamų gavimui, tačiau visa tai nepagrįstai priskiria atsakovo veiksmų pasekmėms. Nesant nekonkuravimo susitarimui ir atsakovui iš ieškovės negaunant priklausančio darbo užmokesčio, atsakovas nebuvo ribojamas keisti darbdavį, kurio veikla yra tokia pati, kaip ir ieškovės.
21. Dėl ieškovės pareikšto prašymo išdėstyti 4 891,42 Eur išeitinės išmokos išmokėjimą per šešių mėnesių terminą teismas pabrėžė, kad ieškovė, turi gautinų lėšų, tačiau nesiima veiksmų dėl šių lėšų išsiieškojimo, kas rodo, jog susidariusi situacija ir joje priimami sprendimai yra įmonės valdymo kokybės išraiška.
22. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė teismui nenurodė ir nepateikė jokių konkrečių duomenų, kaip išmokos išdėstymas sąlygos jos įvykdymą. Su atsakovu nėra atsiskaityta net iš dalies, jam nėra atliktas joks mokėjimas. Ieškovė nepagrindė ir net nebandė pagrįsti, kokie jos planuojami finansiniai srautai patvirtina prievolės įvykdymą per šešis mėnesius. Teismo vertinimu, ieškovė prievolės įvykdymą tiesiog nori perkelti į ateitį iš esmės nepagrindžiant, jog tokiu būdu prievolė tikrai bus įvykdyta. Dėl to ieškovės reikalavimas dėl išeitinės išmokos išdėstymo pripažintas nepagrįstu ir atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai argumentai
23. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Fulger“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Darbo ginčų komisijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. DGKS-3096 darbo byloje APS-110-7288/2025 dalyse, kuriose nuspręsta iš ieškovės UAB „Fulger“ išieškoti atsakovo A. N. naudai 3 839,76 Eur netesybų, o taip pat nuspręsta įsiteisėjus sprendimui, išieškoti 4 891,42 Eur išeitinę išmoką ir išspręsti darbo ginčą dėl teisės – atmesti A. N. reikalavimą dėl netesybų priteisimo iš UAB „Fulger“, taip pat išdėstyti ieškovės UAB „Fulger“ atsakovui priteistos 4 891,42 Eur dydžio išeitinės išmokos mokėjimą dalimis, ją sumokant per 6 mėnesius kas mėnesį mokant vienodo dydžio išmokos dalis. Ieškovė taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs byloje reikšmingas aplinkybes, netinkamai jas įvertino, kadangi nepagrįstai nepripažino, kad būtent dalies verslo praradimas, kurį lėmė atsakovo veiksmai pradėjus vykdyti apeliantės veiklą, apeliantei sukėlė laikinas finansines problemas, susijusias su negalėjimu sumokėti atsakovui išeitinės išmokos.
23.2. Šiuo atveju net ir nesant darbo sutarties šalių susitarimo dėl nekonkuravimo, darbdavio (apeliantės) konfidencialios informacijos ir/ar komercinių paslapčių apsauga (klientų duomenys, technologiniai duomenys) yra reglamentuota įstatymų ir kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, verslo papročiai, techninė informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 67 punktas).
23.3. Be to, komercinių paslapčių apsaugą įtvirtina bei reglamentuoja tiek Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tiek Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Taigi asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
23.4. Apeliantė pabrėžia, kad jos verslo partneriai, jų kontaktiniai duomenys, mikroautobusų perdarymo į kemperius technologinis procesas, kurie atsakovui, nepaisant jo pareigybės, tapo žinomi dirbant pas apeliantę, yra laikytini apeliantės komercine paslaptimi, o atsakovas visą šią komercinę paslaptį sudarančią informaciją gali naudoti tik praėjus ne mažiau kaip metams nuo darbo santykių su apeliante pasibaigimo. Tuo tarpu atsakovas apeliantės komercinę paslaptį sudarančią informaciją naudojo tiek nepasibaigus šalių darbo santykiams, tiek ir iškart po šių darbo santykių pabaigos.
23.5. Būtent atsakovo elgesys lėmė ieškovės ir Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS SP. Z.O.O verslo santykių pabaigą, ieškovės nuostolių patyrimą, o atsakovas nutraukė darbo teisinius santykius su ieškove žinodamas, kad ieškovė negalės su juo atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną. Tai reiškia, kad jis sąmoningai prisiėmė netinkamo atsiskaitymo su darbuotoju pasekmes. Todėl atsakovas neabejotinai atliko neteisėtus (kaltus) veiksmus, lėmusius apeliantės verslo santykių su užsakovu Lenkijos įmone ADVENTURE VAN CAMPERS SP. Z.O.O nutraukimą, o tuo pačiu ir atsiskaitymų sutrikimus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, nesant šalių sudaryto nekonkuravimo susitarimo, atsakovas nebuvo ribojamas keisti darbdavį, kurio veikla yra tokia pati kaip ir apeliantės, o dėl apeliantės negalėjimo atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną nėra atsakovo kaltės.
23.6. Pasisakydama dėl reikalavimo išdėstyti atsakovui priteistą išeitinę išmoką apeliantė nurodo, kad darbo ginčų bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė atsakovui yra išmokėjusi visą jam priklausiusį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas (viso 3 153,49 Eur). Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė yra atlikusi mokėjimus atsakovui.
23.7. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kurias iš esmės pripažino ir atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad apeliantės negalėjimą atsiskaityti su atsakovu lėmė atsakovo veiksmai (elgesys), sutrikdęs ieškovės mokumą. Apeliantė taip pat į bylą pateikė rašytinius įrodymus – finansinės atskaitomybės dokumentus, buhalterinės apskaitos duomenis – patvirtinančius, kad apeliantės finansinė padėtis nėra gera, o Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS SP. Z.O.O skola apeliantei yra reikšmingo dydžio. Tai sudarė pagrindą tenkinti prašymą dėl išeitinės išmokos atsakovui mokėjimo išdėstymo.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. N. prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24.1. Nurodo, kad darbo sutartis tarp ginčo šalių buvo nutraukta ne dėl darbuotojo kaltės, todėl vertinant netesybų taikymo/netaikymo klausimą atskaitos tašku turėtų būti ne tai, ką galbūt blogai darė darbuotojas, bet paties darbdavio neteisėti veiksmai, kurių pasėkoje, kaip materialinė kompensacija darbuotojui, ir atsirado darbdavio teisinė pareiga išmokėti DK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išmoką.
24.2. Atsakovas laikosi pozicijos, jog darbo sutarties nutraukimo dieną apeliantė su juo pilnai neatsiskaitė ne dėl darbuotojo kaltės, ir ne dėl savo sunkios finansinės padėties, bet tik dėl to, kad neteisėtai nutraukė darbo sutartį. Vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju laikas neturi jokios reikšmės dėl DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo, nes darbdavys su savo darbuotoju privalo pilnai atsikaityti paskutinę darbo dieną, jeigu jų nėra susitarta kitaip.
24.3. Atsiliepime pažymima ir tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė neįrodė aplinkybės, kad juridinis asmuo nuo 2025-03-07 (darbo sutarties nutraukimo diena) iki šio momento neturėjo finansinių galimybių sumokėti Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistos 4 891,42 eurų dydžio išeitinės išmokos, juo labiau kad atsakovas jokiais veiksmais ar neveikimu neprisidėjo prie sunkios apeliantės finansinės padėties, kuri realiai net nebuvo įrodyta. Tokiu savo neveikimu diskriminuodama atsakovą kitų savo kreditorių atžvilgiu apeliantė kartu vilkina savo prievolės vykdymą ir tai nėra sąžiningas elgesys.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
26. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
27. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Darbo ginčų komisija 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. DGKS-3096 darbo byloje Nr. APS-110-7288/2025 atsakovo prašymą tenkino: pripažino atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės nutraukta 2025-03-07 pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; taip pat nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 4 891,42 Eur išeitinę išmoką (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), 3 839,76 Eur netesybas (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) bei 44,57 Eur delspinigius.
28. Pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu ieškovė nesutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria nuspręsta atsakovui išieškoti 3 839,76 Eur netesybų, o taip pat reiškė reikalavimą išdėstyti 4 891,42 Eur išeitinės išmokos išmokėjimą per 6 mėnesių laikotarpį.
29. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikštą ieškinį atmetė, nurodydamas, jog nėra pagrindo pripažinti egzistuojant atsakovo kaltę dėl atsiskaitymo su juo uždelsimo, o ieškovės nurodomos aplinkybės dėl jos finansinės padėties nesudaro pagrindo išdėstyti atsakovui mokėtiną išeitinę išmoką. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka, taip pat sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl atsakovo atleidimo iš darbo pagrindai nėra analizuojami ir vertinami, taip pat nėra nagrinėjami klausimai dėl išeitinės išmokos, netesybų ir delspinigių dydžio apskaičiavimo, juo labiau, kad dėl to ginčas byloje nekyla.
30. Vertinant ieškovės argumentus, susijusius su nepagrįstu netesybų priteisimu, pirmiausia pastebėtina tai, jog išties DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 147 straipsnio 2 dalies normos tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog po darbo teisinių santykių pabaigos tarp ieškovės ir atsakovo, atsakovas pradėjo dirbti Lenkijos įmonės ADVENTURE VAN CAMPERS filiale Šiaulių rajone iš esmės tęsdamas darbus iš ieškovės paimtuose mikroautobusuose, naudodamas iš ieškovės paimtas medžiagas, bei sprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti esant atsakovo kaltei DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kad su atsakovu ieškovė laiku neatsiskaitė dėl paties atsakovo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir sprendžia, kad ieškovės nurodomi argumentai, susiję su jos finansinės padėties pablogėjimu, nėra pagrindas nepriteisti atsakovui 3 839,76 Eur netesybų už pavėluotą atsiskaitymą.
33. Kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, viena iš teisinę reikšmę šiame ginče sudarančių aplinkybių yra ta, jog darbo teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė ne dėl atsakovo, kaip darbuotojo kaltės, o dėl darbuotojui svarbių priežasčių – darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau neišmokant viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Šis darbo santykių pabaigos pagrindas, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, yra nustatytas Darbo ginčų komisijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. DGKS-3096 (dalyje, dėl kurios ginčas tarp šalių nekilo).
34. Taigi, byloje nustatyta, kad šalių darbo teisinių santykių pabaiga nėra susijusi su atsakovo netinkamais ar neteisėtais veiksmais, o ieškovė viso šios civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino neįvykdžiusi DK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos ir darbo santykių pabaigos metu atsakovui nesumokėjusi 4 891,42 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinės išmokos.
35. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad jos bendradarbiavimas su Lenkijos įmone buvo nutrauktas, užsakymų vykdymas netęstas, Lenkijos įmonė su ieškove neatsiskaitė, o atsakovas įsidarbino būtent tos pačios Lenkijos įmonės, teikusios užsakymus, filiale, nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus dėl piniginių lėšų neišmokėjimo atsakovui dėl jo kaltės.
36. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktų jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad būtent atsakovas priiminėjo verslo sprendimus dėl Lenkijos įmonės, kaip užsakovės, pasirinkimo ar sprendė investicinius klausimus. Vien tai, kad atsakovas faktiškai vykdė iš Lenkijos įmonės gautus užsakymus bei organizavo kemperių įrengimo darbus ar pats tokius darbus atliko (pagal sudarytą darbo sutartį atsakovas dirbo meistro pareigose), nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis galėjo daryti įtaką ieškovės priimamiems verslo sprendimams bei užsakovų mokumo, projektų tęstinumo ar užsakovų tinkamo atsiskaitymo įvertinimui.
37. Pagal byloje esančius duomenis taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovui buvo perduotos užsakovų įsipareigojimų vykdymo kontrolės ar įmonės veiklos strateginės plėtros, planavimo funkcijos. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo vykdytos darbinės funkcijos (meistro pareigos) nesudaro pagrindo pripažinti egzistuojant jo kaltei dėl užsakovo neatsiskaitymo ar verslo santykių nutraukimo su ieškove.
38. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Lenkijos įmonės galimu tinkamu neatsiskaitymu su ieškove, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai, jog užsakovas tinkamai ar iš dalies neatsiskaito su ieškove, nėra susiję nei su atsakovo vykdytomis pareigomis, nei su jo veiksmais, kadangi, kaip nurodo ir pati apeliantė, atsakovas buvo asmuo, vykdęs kemperių įrengimo, o ne buhalterinės apskaitos ar teisines ginčų sprendimų funkcijas, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo veiksmai kokiu nors būdu yra susiję su ieškovės galimybėmis imtis aktyvių veiksmų ir inicijuoti procesus dėl skolų iš užsakovės išieškojimo. Be to, kaip jau minėta pirmiau, pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo.
39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovo faktinis įsidarbinimas kitoje įmonėje, iš esmės užsiimančioje tokia pačia veikla, galėtų būti pagrindas nemokėti netesybų.
40. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių nekonkuravimo susitarimas sudarytas nebuvo ir dėl to ginčas nekyla. Taigi atsakovas nebuvo saistomas jokio tarpusavio šalių susitarimo dėl nekonkuravimo, kurio laikotarpiu įstatymo nuostatos, be kita ko, įtvirtina ir darbdavio pareigą mokėti ne mažesnę nei 40 proc. atlyginimo dydžio kompensaciją. Šios išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovo veiksmai įsidarbinant tiesiogiai pas ieškovės užsakovę (Lenkijos įmonės filiale) yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė su atsakovu neatsiskaitė dėl jo kaltės ir dėl to jai nekyla pareiga mokėti netesybų.
41. Kartu pabrėžtina ir tai, jog priešingų išvadų neleidžia daryti ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su komercinės paslapties egzistavimu bei šiuo pagrindu neva egzistuojančia atsakovo kalte, leidžiančia nemokėti jam netesybų.
42. Pabrėžtina, kad viena vertus, argumentų, susijusių su komercinės paslapties egzistavimu, ieškovė nereiškė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje. Kita vertus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio nuostatos įtvirtina konkrečius požymius, kuriems esant yra pagrindas pripažinti komercinę paslaptį, t. y. informacija yra slapta, ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; informacija turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą. Be to, aptariamos teisės normos įtvirtina ir tai, kad komercine paslaptimi nelaikoma informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis.
43. Nagrinėjamu atveju ieškovė neteikė jokių duomenų bei įrodymų, kad įmonėje egzistavo konkrečios nuostatos, apibrėžiančios komercinės paslapties turinį, taip pat, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors tokios informacijos slaptumo užtikrinimo, jos saugojimo ar riboto gavimo veiksmus, o atsakovas buvo supažindintas su komercinės paslapties turiniu bei suvokė ieškovės užtikrinamą tokios informacijos apsaugą, kaip ir pareigą šios informacijos neatskleisti.
44. Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju ieškovės nurodomos aplinkybės, faktinė susiklosčiusi situacija bei atsakovo veiksmai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė su atsakovu tinkamai neatsiskaitė darbo santykių pabaigos dieną dėl atsakovo kaltės, dėl ko jai nekyla pareiga mokėti nustatytų netesybų.
45. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentus, susijusius su išeitinės išmokos mokėjimo išdėstymu taip pat nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu bei spręsti, kad ieškovės reikalavimas išdėstyti 4 891,42 Eur išeitinės išmokos išmokėjimą per šešių mėnesių terminą yra proporcingas ir pagrįstas.
46. CPK 284 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta ir teisinio reguliavimo, susijusio su įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo operatyvumu, išimtis, leidžianti teismui dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, teismo sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.
47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, be kita ko, yra aktualūs ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
48. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į tai, jog CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
49. Nagrinėjamu atveju iš į bylą pačios ieškovės pateiktų finansinės apskaitos dokumentų turinio matyti, kad ieškovės skaičiavimu vien gautinos sumos iš užsakovės Lenkijos įmonės, kuri nutraukė bendradarbiavimą, yra 29 382,80 Eur. Tačiau, kaip pagrįstai tą nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė, teigdama turinti kreditorinį reikalavimą, nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kurių ji ėmėsi dėl nurodomos skolos išreikalavimo. Taigi, pačios ieškovės pasyvumas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti egzistuojant objektyvią priežastį, dėl kurios atsakovui mokėtinos sumos galėtų būti išdėstomos 6 mėnesių laikotarpiu.
50. Priešingos išvados neleidžia daryti ir pačios ieškovės pateikti bei viešojoje erdvėje esantys duomenys apie UAB „Fulger“ finansinę padėtį, kurie patvirtina, kad įmonės apyvarta 2024 metais viršijo 500 tūkstančių eurų, o be to įmonė apskaitė ir daugiau nei 30 tūkstančių eurų grynojo pelno. Tai, priešingai nei tvirtina apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jos finansinė padėtis yra tokia sunki, dėl kurios ji neturėtų galimybės išmokėti 4 891,42 Eur išeitinę išmoką atsakovui šios išmokos neišdėsčius 6 mėnesių laikotarpiu.
51. Papildomai pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju yra reiškiamas reikalavimas dėl išmokos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo išdėstymo buvusiam darbuotojui, kas rodo, jog šiuo konkrečiu atveju yra ypač svarbu įvertinti, ar darbuotojo interesai gali būti tinkamai užtikrinti ir apsaugoti.
52. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, jog ieškovė neturi realių galimybių sumokėti priteistą išeitinę išmoką atsakovui ar kad vienintelis realus tokios išmokos mokėjimo būdas yra galimas tik išmokos mokėjimą išdėsčius per nurodomą 6 mėnesių terminą, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės reikalavimas dėl išeitinės išmokos mokėjimo išdėstymo nėra pagrįstas, taip pat tai nėra proporcinga priemonė tinkamai užtikrinant darbuotojo interesus.
53. Ieškovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, jog su atsakovu ieškovė neatsiskaitė net iš dalies, nepagrįstai neįvertino to, kad apeliantė atsakovui yra išmokėjusi visą jam priklausiusį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas (viso 3 153,49 Eur). Visgi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tai nekeičia padarytų išvadų, kadangi ieškovė išties nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo būtų sumokėjusi bent dalį Darbo ginčų komisijos sprendimu atsakovui priteistų lėšų.
54. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
55. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tenkindamas ieškinį, skundžiamame sprendime nurodė pagrįstus argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismui pateikė 450 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos 2025 m. spalio 10 d. išrašytos sąskaitos – faktūros duomenimis, AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymo informacija, taip pat neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovės atsakovui priteistinos 450 Eur bylinėjimosi išlaidos. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fulger“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.