Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovei A. S. dėl piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu dėl piniginių lėšų grąžinimo. Apeliantė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, turėjo ir galėjo pateikti visus, jos manymu, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus. Šalių telefoninių pokalbių įrašai 2023 m. spalio – lapkričio mėnesiais, 2024 m. sausio mėn., teismui buvo pateikti tik kartu su apeliaciniu skundu. Jokių objektyvių aplinkybių (priežasčių), kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau apeliantė nenurodo, juolab kad jais disponavo būtent pati ieškovė. Be to, ieškovės pateikti šalių telefoninių pokalbių garso įrašai, kuriuose šalys aptarinėja M. S. D. sveikatos būklę ligoninėje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturės įtakos instancine tvarka tikrinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą – tokia išimties iš bendrojo draudimo priimti naujus įrodymus taisyklės taikymo sąlyga nenustatyta.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų (telefoninių pokalbių garso įrašų) nepriima (CPK 314 str.).

Dėl ginčo esmės

16. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. L. yra M. S. D., mirusio (duomenys neskelbtini), duktė. Ieškovė yra priėmusi palikimą po M. S. D. mirties (Šiaulių miesto 5-ojo notarų biuro 2024 m. balandžio 4 d. išduotas liudijimas), tačiau paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Palikėjas M. S. D. testamento nebuvo sudaręs.

17. Byloje iš esmės tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovė A. S. nesusituokusi gyveno kartu su ieškovės tėvu (35 metus) iki pat M. S. D. mirties (duomenys neskelbtini) ir vedė bendrą ūkį.

18. Iš ieškinio turinio nustatyta, kad byloje tarp šalių kilo ginčas, ieškovės nuomone, dėl atsakovės be pagrindo įgytos (iš M. S. D. sąskaitos išgrynintos) ieškovės nurodomos 8 000 Eur sumos, kurią turėtų paveldėti ieškovė.

19. Apeliantė kvestionuodama teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodė kelis argumentus: 1) teismas tinkamai nekvalifikavo teisinius santykius tarp atsakovės ir M. S. D.; 2) ieškovė, kaip M. S. D. įpėdinė, paveldėjusi palikėjo turėtą turtinę teisę turi teisę reikalauti iš atsakovės palikėjui priklausiusias pinigines lėšas; 3) teismas apie palikėjo psichinės sveikatos būklę sprendė byloje nesant apie tai jokių duomenų.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

20. Tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo pareiga (CPK 135 str.). Ieškinyje taip pat turi būti nurodomas ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas, kuriuo jis siekia apginti pažeistas ar ginčijamas civilines teises, taip pat turi būti nurodomas faktinis ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str. 1 dalies 2 p., 4 p.). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-115-943/2024). Teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius reiškia pareigą konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti 8 000 Eur sumos priteisimo iš atsakovės, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatliko visapusiško ir objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo, o tai, kad šalys gyveno kartu, taip pat leido laisvalaikį ir rūpinosi vienas kitu, neįrodo, kad jie buvo sutarę dėl jungtinės veiklos (partnerystės) ar pinigines lėšas palikėjas būtų atsakovei padovanojęs. Apeliantės teigimu, atsakovė nurodyta suma nepagrįstai ir neteisėtai praturtėjo ieškovės sąskaita, nes ji negali po tėvo mirties negali paveldėti jo sąskaitoje buvusių pinigų. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ieškovės (apeliantės) argumentus.

22. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai gali būti vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai.

23. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Taigi, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių, t. y. nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad nors ilgą laiką ieškovės tėvas ir gyveno su atsakove jai nuosavybės teise priklausančiame name, buvo sugyventiniai ir kartu vedė bendrą ūkį, tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie tarp jų buvusius jungtinės veiklos (partnerystės) ar dovanojimo teisinius santykius.

25. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo motyvus, atkreiptinas dėmesys, jog pati ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tėvas gyveno atsakovei priklausančiame name, mokėjo mokesčius, savo lėšomis pastatė kieme garažą, įrengė atsakovės namo antrąjį aukštą. Ieškovė iš esmės ieškinį grindė CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mirusio asmens turto ir turtinių teisių paveldėjimu.

26. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad, ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovės (apeliantės) procesinė teisė ir pareiga. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovės (apeliantės) per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovė (apeliantė) grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovės (apeliantės) pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ją ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, pavyzdžiui, CPK 376 str. 4 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nagrinėjo bylą pagal pačios ieškovės (apeliantės) ieškinio dalyku ir pagrindu apibrėžtas ribas ir neturėjo pagrindo atskirai, nesant tokio reikalavimo, spręsti dėl atsakovės ir M. S. D. tarpusavio santykių, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės

28. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

29. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, t. y. dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

30. Taigi, šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, jog jos tėvas M. S. D. turėjo ir(ar) buvo realizavęs savo turtinę teisę reikalauti ieškovės nurodytos 8 000 Eur sumos iš atsakovės, nes o paveldėtojas įgyja tik tokias teises ir tokia apimtimi, kokias turėjo palikėjas (CK 5.1 str. 2 d.). Tuo tarpu byloje nėra pateikta nei vieno dokumento, kuriame matytųsi, kad ieškovė paveldėjo turtines teises ar finansinius reikalavimus į atsakovę. Vien tiktai ieškovės deklaratyvūs samprotavimai apie palikėjo tariamą valią palikti pinigus dukrai ar vaikaitėms, nurodytos sumos nepanaudojimo palikėjo pragyvenimui, vaistams, gydymo ir laidojimo išlaidoms, nesudaro pagrindo priešingai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl kitų skundo argumentų

31. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog M. S. D. nebuvo pripažintas neveiksniu arba jo veiksnumas būtų apribotas tam tikroje srityje, todėl galėjo nevaržomai disponuoti jam priklausančiomis lėšomis. Apeliantės teigimu, teismas išvadas apie palikėjo psichinės sveikatos būklę darė nesant apie tai byloje jokių duomenų. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus vertina kritiškai.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33. Pažymėtina, kad vien nustatytas asmens sveikatos sutrikimo faktas (nagrinėjamu atveju liga) savaime nėra pagrindas teigti, kad M. S. D. negalėjo suprasti savo atliekamų veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Minėtai sąlygai konstatuoti būtina nustatyti tokią asmens būseną, kuri lemtų, jog asmuo nesuprato, kokius veiksmus ir dėl kokios priežasties atlieka. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog liga nagrinėjamo ginčo atveju galėjo sudaryti kliūtis suprasti savo atliekamų veiksmų reikšmės. Nesant priešingų įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog M. S. D., norėdamas skirti vaikaitėms ar dukrai lėšų, galėjo tai padaryti, nes buvo veiksnus, jo mirtis nebuvo staigi, aplinkybių, kurios ribotų jo teisę disponuoti jam priklausančiomis lėšomis, nenustatyta.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178 str., 185 str.). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, teisės normas būtų pažeidęs ar netinkamai jas taikęs. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias CPK nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio savaime nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl bylos baigties

35. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).).

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl byloje esančių duomenų, pagrindė savo daromas išvadas, į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties. Papildomai pažymėtina, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip to pageidauja ieškovė, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir/ar neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę. Priešingai, nei teigia apeliantė, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pakankamo pagrindo (CPK 326 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.), o atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

38. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p.). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Taigi sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

39. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

40. Nustatyta, jog apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 605 Eur teisinės pagalbos išlaidų (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus (2025 m. rugpjūčio 17 d. sąskaita Nr. AVJ-72/2025 ir 2025 m. rugpjūčio 18 d. pinigų priėmimo kvitą LAA Nr. 1231113). Išlaidos už advokato paslaugas neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei tenka pareiga padengti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl iš jos atsakovei priteistina – 605 Eur suma (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.