Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, trečiasis asmuo V. L.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, tai skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas įgyvendinant jo teisę į asmeninio ūkio žemę įpareigoti NŽT su ieškovu sudaryti papildomo 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo, suformuoto iš laisvos valstybinės žemės fondo, pirkimo–pardavimo sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

16. Apeliantas (ieškovas) prašo priimti kartu su apeliaciniu skundu naujai teikiamus įrodymus: 1994 m. spalio 24 d. pažymą apie valstybės parduodamo žemės ūkio paskirties sklypo kainą ir 1995 m. lapkričio 16 d. asmeninio ūkio žemės sklypų nominalios kainos skaičiavimo žiniaraštį.

17. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

18. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu. Kasacinio teismo praktikoje išskirti kriterijai, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti sprendžiant, ar nauji įrodymai gali būti priimami. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

19. Naujų įrodymų priėmimo į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą poreikį apeliantas grindžia aplinkybe, jog skundžiamame sprendime iš esmės neatsižvelgta į sumokėjimo už žemės sklypą faktą. Atitinkamai, siekdamas už žemės sklypą sumokėtą sumą nurodyti pingine išraiška, su apeliaciniu skundu teikia tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovas pažymi, kad vėlesne įrodymų pateikimo teise nepiktnaudžiauja, kadangi įrodymus, patvirtinančius apmokėjimą už žemės sklypą yra pateikęs pirmosios instancijos teisme, o su apeliaciniu skundu teikiami papildomi įrodymai, susiję su sumokėtos kainos pinigine išraiška, kurie turės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir bylos nagrinėjimo neužvilkins, kadangi atsakovė dėl jų pasisakyti galės atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka, kad naujai teikiami įrodymai būtų priimti, nurodo, kad šiuos dokumentus ieškovas turėjo ir galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, objektyvių priežasčių, dėl kurių šie dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo, taip pat nėra aišku, kokias aplinkybes patvirtina su apeliaciniu skundu pateiktas žiniaraštis.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateiktų įrodymų turinį, visų pirma nurodo, kad minėti įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi jie datuojami iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, o objektyvių priežasčių, dėl kurių nebuvo įmanoma jų pateikti proceso pirmosios instancijos teisme metu, apeliantas nenurodė. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius mokėjimą už jam paskirtą žemės sklypą, t. y. kad ieškovas už jam paskirtą 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą sumokėjo nurodytą sumą investiciniais čekiais. Tuo tarpu iš apelianto prašymo prijungti naujus įrodymus nėra aišku, kokią reikšmę nagrinėjamu atveju turi sumokėtos sumos piniginė išraiška, kadangi ieškovas ieškinyje reikalavimo grąžinti atitinkamą sumą, sumokėtą investiciniais čekiais, nereiškė. Taigi, naujai prašomi priimti įrodymai nagrinėjamu atveju įtakos sprendžiant šalių ginčą neturi. Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovas nepagrindė, kokias aplinkybes patvirtina su apeliaciniu skundu pateiktas 1995 m. lapkričio 16 d. asmeninio ūkio žemės sklypų nominalios kainos skaičiavimo žiniaraštis, taip pat nėra aišku koks santykis tarp žemės sklypo kainos litais, nurodomos 1994 m. spalio 24 d. pažymoje apie valstybės parduodamo žemės ūkio paskirties sklypo kainą ir nominalios sklypo kainos litais, nurodytos minėtame 1995 m. lapkričio 16 d. žiniaraštyje.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo naujai teikiamus įrodymus pagal aukščiau minėtus kasacinio teismo praktikoje išskirtus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrindo CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui nėra, todėl šių įrodymų į bylą nepriima ir jų nevertina.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

22. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prienų rajono Veiverių apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 15 J. L. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės (e. t. I, b. l. 39–42). J. L. 1994 m. liepos 18 d. pateikė prašymą Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarybai leisti išsipirkti 3 ha asmeniniam ūkiui žemės plotą, už kurį mokės investiciniais čekiais (e. t. I, b. l. 43). Prienų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 229v J. L. leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, 3 ha, 171 investiciniais čekiais (e. t. I, b. l. 44). Remiantis 1994 m. lapkričio 29 d. mokėjimo pranešimu Nr. 633, J. L. perkamo 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo preliminarinė išankstiniam sumokėjimui kaina yra 171 investiciniai čekiai. Nurodyta suma nurašyta iš sąskaitos Nr. I-2483 (e. t. I, b. l. 45).

23. Veiverių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 2003 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 02-07-641 „Dėl Prienų rajono Veiverių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ J. L. suprojektuotas 3,08 ha asmeninio ūkio žemės sklypas kartu su namų valdos žemės sklypu (2,84 ha ploto asmeninio ūkio žemės ūkio paskirties žemės sklypas, iš kurio 2,81 ha žemės ūkio naudmenų; 0,53 ha namų valdos kitos paskirties žemės sklypas, iš kurio 0,19 ha žemės ūkio naudmenų) (e. t. I, b. l. 87).

24. Ieškovas 2004 m. balandžio 27 d. Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus Veiverių seniūnijai pateikė prašymą asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, už kuriuos buvo išpirkta jam skirta asmeninio ūkio žemė ieškovas prašė suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo (toliau – 2004 m. balandžio 27 d. prašymas) (e. t. I, b. l. 46).

25. Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ (toliau – 2005 m. spalio 11 d. įsakymas) ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – 2005 m. spalio 11 d. sprendimas) V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos Gudžiūnų kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (e. t. I, b. l. 50–51, 56–57). Atsakovė nurodė, kad 0,53 ha kitos paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L.; 2,84 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L.

26. 2020 m. liepos 31 d. J. L. Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriui pateikė prašymą duoti atsakymą, kaip būtų galima natūra atsiimti 3 ha žemės, kuri buvo išpirkta 1991-1992 m. už ją sumokant grynaisiais pinigais ir investiciniais čekiais (e. t. I, b. l. 47). 2022 m. kovo 1 d. prašymu J. L. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir prašė „<...> dar sykį paaiškinti, kokiu pagrindu negali atsiimti 3,00 ha žemės, kuri buvo išpirkta investiciniais čekiais <...>“ (e. t. I, b. l. 52).

Dėl teisės į asmeninio ūkio žemę įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos

29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tenkinant ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašyme išreikštą valią šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir ieškovo žmonai perdavus 3,37 ha asmeninio ūkio žemės, atsakovė nebeprivalėjo projektuoti ir ieškovui parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) 3 ha dydžio žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka šeimai galėjo būti suteikiama iki 3 ha asmeninio ūkio žemės. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad už prašomą jam paskirti žemės plotą yra sumokėjęs investiciniais čekiais, todėl jam turi būti paskirta žemė, nepriklausomai nuo to, ar jo žmonai atkurta nuosavybės teisė į 3,37 ha asmeninio ūkio žemės plotą, ar ne. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės apie šeimos narių atkurtas nuosavybės teises yra aktualios ir teisiškai reikšmingos. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

30. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, konstituciniais aktais buvo atstatytas ir privatinės nuosavybės teisės institutas. Vadovaujantis 1991 m. liepos 25 d. priimto Žemės reformos įstatymo 2 straipsniu, žemės reformos tikslai yra šie: užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Taigi Žemės reformos įstatymu nustatyti šie žemės įsigijimo nuosavybėn būdai – nuosavybės teisės atstatymas (grąžinimas) ir jos pirkimas.

31. Žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo tvarka ir žemės sklypus asmeniniam ūkiui turinčių teisę gauti asmenų kategorijos buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“.

32. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šie žemės sklypai galėjo būti skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Sklypai asmeniniam ūkiui buvo skiriami apylinkių tarybų sprendimais (Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos 2 punktas, Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punktas, 5 punktas, 9 punktas). Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1 punkte taip pat buvo numatyta, kad žemės sklypus asmeniniam ūkiui turi teisę gauti: kaimo vietovėje gyvenantys: žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbę šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, – iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; asmenys, 1991 m. lapkričio 1 d. dirbę to rajono žemės ūkio įmonėse, – iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai; asmenys, dirbantys kaimo vietovėje, – iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai.

33. Byloje ginčo nėra, kad Lietuvos Respublikos Prienų rajono Veiverių apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 15 apeliantui, kaip žemės ūkio įmonės darbuotojui, buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. Šis ūkis buvo suteiktas ne vien ieškovui, o ieškovo šeimai, nes, minėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ žemės ūkio naudmenų suteikimas numatytas vienai šeimai, o ne pavieniams asmenims.

34. Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą visų pirma pažymėtina, kad valstybinė žemė gali būti parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn griežtai laikantis įstatymų bei juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nustatytos tvarkos. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Piliečiams suteiktos asmeninio ūkio žemės pardavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183, kurio 1 punkte buvo įtvirtinta nuostata leisti piliečiams pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės nustatytą metodiką, pripažįstamas įgyvendinusiu savo subjektyvinę teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgijusiu civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2012). Taigi, siekiant sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį turi būti išreikšta valia pirkti teisėtai asmeniui skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėti nustatyto dydžio kainą.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus apeliantas 1994 m. liepos 18 d. pateikė prašymą Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarybai leisti investiciniais čekiais išsipirkti 3 ha asmeniniam ūkiui žemės plotą. Prienų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 229v J. L. leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę – 3 ha, 171 investiciniais čekiais. Apeliantas 1994 m. lapkričio 29 d. sumokėjo už žemę 171 investicinius čekius. Taigi, tokiu būdu buvo pradėta ieškovo naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn procedūra.

37. Siekiant užbaigti asmeninio ūkio žemės įsigijimo nuosavybėn procesą, apeliantas 2004 m. balandžio 27 d. Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus Veiverių seniūnijai pateikė prašymą. Iš pateikto prašymo matyti, kad nuosavybę jis pageidavo įgyti taip: asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme, o už čekius, kuriais buvo išpirkta jam skirta asmeninio ūkio žemė, ieškovas prašė suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo. Taigi, apeliantas 2004 m. balandžio 27 d. prašymu siekė asmeninio ūkio žemę, skirtą šeimai, įgyti tiek atkuriant jo sutuoktinei nuosavybės teises ir perduodant jai neatlygintinai nuosavybės teisę į asmeninio ūkio žemę, tiek perkant papildomą 3 ha žemės sklypą.

39. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tenkinant ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašyme išreikštą valią, Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) pagrįstai ir teisėtai ieškovo sutuoktinei V. L. atkurtos nuosavybės teisės į 3,37 ha žemės (0,53 ha namų valdos žemės sklypas bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypas). Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą ,,Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ tik kiemo ir pastatų žemė nebuvo įskaityta į asmeninio ūkio žemės plotą, o visos kitos žemės naudmenos (sodas, ariama žemė (Žemės įstatymo 24 straipsnis)) – priskirtina asmeninio ūkio žemei, todėl laikytina, kad apelianto sutuoktinei paskirtas bendras 3,37 ha asmeninio ūkio žemės sklypas.

40. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl apelianto sutuoktinei atkurtos nuosavybės teisės į 3,37 ha asmeninio ūkio žemės sklypą byloje nėra, taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę įsigijo atkurtinos nuosavybės sąskaita. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo pasirinkti vieną iš asmeninės ūkio žemės privatizavimo būdų, t. y. arba išsipirkti jam paskirtą 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą arba atkurti nuosavybės teisę į sutuoktinės paveldimą žemę. Tuo tarpu apelianto siekis nagrinėjamu atveju įgyti didesnį nei 3 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui negali būti tenkinamas, kadangi, minėta, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą vienai šeimai negalėjo būti patvirtinta daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės ploto (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes apie apelianto sutuoktinei atkurtas nuosavybės teises, vertino jas kaip nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas.

41. Apeliantas taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 2.3 papunkčiu. Anot apelianto, minėtos normos pagrindu jis įgijo subjektinę teisę į tai, kad jam būtų suprojektuotas papildomas žemės sklypas ir sudaryta jo pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo sutikti su minėtu apeliacinio skundo argumentu nėra.

42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 2.3 papunktyje numatyta, kad tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąja tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietoje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę.

43. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamam atvejui aktualiose Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintose teisės normose buvo imperatyviai numatyta, kad 3 ha asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui ir jo sutuoktinei, negalėjo būti suteikta daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės, todėl apelianto nurodytomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 2.3 papunkčio nuostatomis nagrinėjamu atveju remtis nėra pagrindo. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodomo 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 11 punkte numatyta, kad privatizuojamame asmeninio ūkio žemės sklype esančių žemės ūkio naudmenų plotas kartu su naudojamos namų valdos žemės ūkio naudmenų plotu negali būti didesnis už fiziniams asmenims buvusios apylinkės tarybos sprendimu ar buvusio apskrities valdytojo įsakymu suteiktą asmeniniam ūkiui žemės plotą – nagrinėjamu atveju 3 ha.

44. Šiame kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovės 2022 m. kovo 10 d. rašte Nr. 1SS-380-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nurodytu argumentu, jog iš anksto įmokėtos įmokos už perkamą iš valstybės asmeninio ūkio žemę asmenims gali būti įskaitytos tik perkant pagal įstatymus jiems suteiktą ir asmeninio ūkio poreikiams naudojamą asmeninio ūkio žemę. Kadangi 2005 m. spalio 11 d. sprendimu visas šeimai suteiktas ir naudotas asmeninio ūkio žemės plotas jau įsigytas privačion nuosavybėn (asmeninio ūkio žemės sklypą įskaitant į V. L. perduodamą nuosavybėn neatlygintinai iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą) ir šis sprendimas nenuginčytas, nagrinėjamu atveju teisinio pagrindo J. L. projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą nėra.

45. Visgi teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai tas pats asmeninio ūkio žemės sklypas buvo įgytas tiek už jį sumokant, tiek įskaitant jį į ieškovo sutuoktinei neatlygintinai perduodamą nuosavybėn iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą. Teisėjų kolegija pritaria, kad ieškovo 2004 m. balandžio 27 d. prašymas dalyje dėl papildomo žemės sklypo suteikimo, už kurį sumokėta investiciniais čekiais, nei 2005 m. spalio 11 d. sprendimu, nei 2005 m. spalio 11 d. įsakymu nebuvo išspręstas, apie tai, kad papildomas žemės sklypas formuojamas nebus, apeliantui iš esmės tapo žinoma tik susipažinus su minėtu atsakovės 2022 m. kovo 10 d. raštu Nr. 1SS-380-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“.

46. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2005 m. spalio 11 d. sprendimu asmeninio ūkio žemės pardavimo klausimas buvo išspręstas, tačiau tiek iš 2005 m. spalio 11 d. įsakymo, tiek iš 2005 m. spalio 11 d. sprendimo nustatyta, kad juose dėl minėtos 2004 m. balandžio 27 d. prašymo dalies pasisakyta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju apelianto šeimai negalėjo būti privatizuojama daugiau žemės ir šioje nutartyje minėtos sumos sumokėjimas investiciniais čekiais pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį nesudaro, taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovu papildomo 3 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, visgi, susiklosčius situacijai, kai tas pats asmeninio ūkio žemės sklypas buvo įgytas tiek už jį sumokant, tiek įskaitant jį į ieškovo sutuoktinei neatlygintinai perduodamą nuosavybėn žemės plotą, investicinių čekių (jų ekvivalento piniginėmis lėšomis grąžinimo klausimas) nebuvo išspręstas. Kadangi ieškovas pareiškė ieškinį tik dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, atitinkamai, alternatyvaus reikalavimo grąžinti sumą, sumokėtą investiciniais čekiais (jos ekvivalentą pinigais) pirmosios instancijos teisme nereiškė, teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako, pažymėdama, kad šis procesinis sprendimas neužkerta kelio kreiptis dėl sumokėtų investicinių čekių (jų ekvivalento piniginėmis lėšomis) grąžinimo.

Dėl ieškinio senaties

47. Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis).

48. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas).

49. Atsakovė byloje prašė taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys atmestinas dar ir dėl suėjusio ieškinio senaties termino, kadangi ieškovas į teismą su reikalavimu sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį kreipėsi praėjus 28 metams nuo investicinių čekių sumokėjimo ir 18 metų nuo prašymo suformuoti žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo pateikimo. Apeliantas, nesutikdamas su šia skundžiamo sprendimo dalimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, taigi, senaties terminas laikytinas neprasidėjusiu, todėl atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį negalėjo būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą.

50. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį paprastai atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu (subjektyvusis momentas) arba turėjimu sužinoti (objektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą, nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 38 punktas).

51. Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti momentą, nuo kurio ieškovas galėjo sužinoti ir jam turėjo būti žinoma apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, t. y. kad su juo nebus sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, ieškovo 2004 m. balandžio 27 d. prašymas 2005 m. spalio 11 d. sprendimu ar 2005 m. spalio 11 d. įsakymu visa apimtimi nebuvo išspręstas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog apie tai, kad su juo nebus sudaroma žemės pirkimo–pardavimo sutartis ieškovas sužinojo po to kai 2022 m. kovo 1 d. kreipęsis į atsakovę, Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. kovo 10 d. raštu Nr. 1SS-380-(7.5.) gavo iš jos atsakymą (e. t. I, b. l. 53–54), kuriame buvo nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo J. L. projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas apie savo teisių pažeidimą (t. y. tokio pobūdžio, kurio pagrindu yra pareikštas reikalavimas ieškinyje) sužinojo 2022 m. kovo 10 d. Taigi laikytina, jog apeliantas savo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo sudaryti sutartį realizavo nepraleidęs ieškinio senaties termino, kadangi į teismą su ieškiniu kreipėsi 2022 m. birželio 28 d., t. y. po trijų mėnesių nuo minėto 2022 m. kovo 10 d. rašto gavimo. Įvertinusi skundžiamo procesinio sprendimo turinį ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų bei jų pagrindu formuojamos teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio pareiškimo termino senaties pradžią, todėl nepagrįstai ieškinį atmetė dar ir dėl suėjusio ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su praleistu ieškinio senaties terminu padaryti neteisingai nustačius ieškinio senaties pradžią, tokia pirmosios instancijos teismo klaida ištaisoma ir iš skundžiamo sprendimo motyvų šalintini argumentai, kuriais ieškinys atmestas dar ir dėl suėjusio ieškinio senaties termino.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes bei apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir nepagrįstai šiuo atveju taikė CK įtvirtintą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, klaidingos išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino neturi lemiamos teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

54. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktą, kt.). Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje bei 98 straipsnyje taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

apelianto (ieškovo) J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su praleistu ieškinio senaties terminu.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.