Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui V. L. dėl įpareigojimo sudaryti sutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. ieškovas J. L., patikslinęs ieškinį, prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su J. L. 3 ha dydžio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas turėtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas.

2. Ieškinyje nurodo, kad 1993 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Prienų rajono Veiverių apylinkės tarybos sprendimu Nr. 15 J. L. skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. 1994 m. liepos 18 d. J. L. pateikė prašymą Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarybai leisti išsipirkti 3 ha asmeniniam ūkiui žemės plotą. Nurodyta, kad už perkamą žemę mokės investiciniais čekiais, o grąžintinos žemės neturi. 1994 m. lapkričio 10 d. Prienų rajono valdybos potvarkiu dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 229v J. L. leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, 3 ha, 171 investiciniais čekiais. Remiantis 1994 m. lapkričio 29 d. mokėjimo pranešimu Nr. 633, J. L. perkamo asmeninio ūkio žemės sklypo preliminarinė išankstiniam mokėjimui sumokėjimui kaina apskaičiuota yra 171 inv. ček. Nurodyta suma nurašyta iš sąskaitos Nr. I-2483. 2004 m. balandžio 27 d. J. L. pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, kuriuos buvo išpirkti jam skirta asmeninio ūkio žemė jis prašo suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad prašymo pagrindu jam formuojamas sklypas iš laisvos valstybinės žemės ploto. Aplinkybė, jog NŽT nesiima jokių veiksmų, kad pagal jo prašymą ir atliktus mokėjimus būtų skirtas 3 ha sklypas iš laisvos valstybinės žemės ploto, jam tapo žinoma tik 2022 m. O būtent: 2020 m. liepos 31 d. J. L. NŽT Prienų ir Birštono skyriui pateikė prašymą duoti atsakymą, kaip būtų galima natūra atsiimti 3 ha žemės, kuri buvo išpirkta 1991-1992 m. už ją sumokant grynaisiais pinigais ir investiciniais čekiais. 2020 m. rugpjūčio 19 d. buvo gautas NŽT Prienų ir Birštono skyriaus atsakymas Nr. 10SD-1934-(14.10.104), kuriame nurodyta, kad 1994 m. lapkričio 10 d. Prienų rajono valdybos potvarkiu J. L. leista išpirkti 3 ha asmeninio ūkio žemės investiciniais čekiais, kuriuos jis sumokėjo 1994 m. lapkričio 29 d. 2004 m. balandžio 27 d. jis pateikė prašymą asmeninio ūkio žemę padengti žmonos vardu jos paveldima žeme. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. L.“ V. L. atkurtos nuosavybės teisės į A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamus namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypus. Rašte paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalis numato, kad piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas (išskyrus tuos skirtus ir naudojamus piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypus, už kuriuos nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo įmokėtos įmokos). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą NŽT Prienų ir Birštono skyrius kreipėsi į NŽT centrinį padalinį dėl aukščiau paminėtų teisės aktų išaiškinimo, o gavęs NŽT centrinio padalinio išaiškinimą turėjo pateikti atsakymą J. L.. Negavus žadėto atsakymo ir sprendimo J. L. 2022 m. kovo 1 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir 2022 m. kovo 10 d. gavo atsakymą Nr.1SS-380-(7.5.), kuriame iš esmės teigiama, kad kadangi šeimai suteiktas ir naudotas asmeninio ūkio žemės plotas jau įsigytas privačion nuosavybėn (žemės sklypus įskaitant į V. L. perduodamą nuosavybėn neatlygintinai iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą), o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punkte nustatyta, kad už asmeninio ūkio žemės sklypus pinigais ir (ar) iki 1998 m. gruodžio 31 d. valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėta suma įskaitoma sudarant tokio pat ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, iš anksto įmokėtos įmokos už perkamą iš valstybės asmeninio ūkio žemę asmenims gali būti įskaitytos tik perkant pagal įstatymus jiems suteiktą ir asmeninio ūkio poreikiams naudojamą asmeninio ūkio žemę. Kadangi sprendimu visas šeimai suteiktas ir naudotas asmeninio ūkio žemės plotas jau įsigytas privačion nuosavybėn ir šis sprendimas nenuginčytas, todėl nėra teisinio pagrindo J. L. projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą. Šiuo atveju atsakovės yra nepagrįstas argumentas, kad iš anksto įmokėtos įmokos už perkamą iš valstybės asmeninio ūkio žemę asmenims gali būti įskaitytos tik perkant pagal įstatymus jiems suteiktą ir asmeninio ūkio poreikiams naudojamą asmeninio ūkio žemę, kadangi minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punkte tokios sąlygos nėra nurodyta. J. L. už jo sumokėtus pinigus nebuvo paskirtas žemės sklypas ne dėl jo kaltės, o dėl atsakovės ir jos teritorinio padalinio kaltės, neveikimo (ūkio žemės ploto neprojektavimo ir nepardavimo). J. L. atliko visus būtinus veiksmus siekdamas įgyti žemės sklypą. Atsakovės 2022 m. kovo 10 d. raštas, kuriuo atsisakoma projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) ūkio žemės plotą yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsakovės pareigą įgyvendinti žemės reformą, atsakovės nuostatų 6. 2. punkte įtvirtintą atsakovės pareigą, užtikrinti žemės santykių teisinio reglamentavimo įgyvendinimą, bei atsakovei priskirtą funkciją rengti atsakymus į fizinių bei juridinių asmenų prašymus, skundus bei paklausimus, priskirtus Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai, ir juos konsultuoti (atsakovės nuostatų 7.30. punktas, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 10 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, kad NŽT neatlieka savo pareigos užtikrinti ieškovui įstatymo suteiktų teisių: parduoti ūkio žemės sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir įsigyti ją asmeninėn nuosavybėn. Kadangi atsakovės 2022 m. kovo 10 d. rašte Nr. 1SS-380-(7.5.) nurodytos pareigos nevykdymas negali būti pagrįstas teisiniais motyvais ir argumentais, daro išvadą, kad sutarties nesudarymas yra neteisėtas ir atsakovė privalėjo projektuoti ir ieškovui parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) 3 ha dydžio ūkio žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo. NŽT nevykdydama šių pareigų pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus.

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškovo J. L. ieškinį nurodo, jog su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip visiškai nepagrįstą, taip pat prašo šioje byloje taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad Prienų rajono Veiverių apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 15 „Dėl asmeninio ūkio žemės plotų skyrimo 1994 metams“ J. L. šeimai skirta 3,00 ha asmeninio ūkio žemės. Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 02-07-12039 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės ploto patvirtinimo (Prienų r.)“ patvirtintas Asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu Veiverių apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas, sąrašas, kurio 461 punkte įrašytas L. J., kuris naudoja 3,00 ha žemės ūkio naudmenų. Veiverių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko 2003 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 02-07-641 „Dėl Prienų rajono Veiverių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ J. L. suprojektuotas 3,08 ha asmeninio ūkio žemės sklypas kartu su namų valdos žemės sklypu (2,84 ha ploto asmeninio ūkio žemės ūkio paskirties žemės sklypas, iš kurio 2,81 ha žemės ūkio naudmenų; 0,53 ha namų valdos kitos paskirties žemės sklypas, iš kurio 0,19 ha žemės ūkio naudmenų). 2004 m. balandžio 27 d. prašymu, teiktu Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui, J. L. prašė „<...> asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu J. L. prašau privatizuoti mano žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, kuriais buvo išpirkta man skirta asmeninio ūkio žemė prašau suformuoti sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo <...>“. Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 0,53 ha kitos paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L.. 2,84 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L.. 2020 m. liepos 31 d. J. L. Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog „<...> 1991-1992 m. buvo išpirkta 3 ha žemės, už ją sumokėta buvo grynais pinigais ir investiciniais čekiais. Prašau pakelti iš archyvo bylą ir duoti atsakymą, kaip būtų galima natūra atsiimti šią žemę <...>“. 2022 m. kovo 1 d. prašymu J. L. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir prašė „<...> dar sykį paaiškinti, kokiu pagrindu aš negaliu atsiimti 3,00 ha žemės, kuri buvo išpirkta investiciniais čekiais <...>“. Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 10SD-1954-(14.10.104.) „Dėl žemės“ ir Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. kovo 10 d. raštu Nr. 1SS-380-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ J. L. paaiškinta, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios šio teisės akto redakcijos 15 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui. Šeima šiuo atveju laikomi kartu gyvenantys sutuoktiniai, jų nepilnamečiai vaikai, abiejų sutuoktinių tėvai, pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie veda bendrą ūkį. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, jog į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Pažymėtina, jog ši teisės norma galioja nuo 1999 m. birželio 2 d. Vadovaujantis šia teisės norma bei tenkinant ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašyme išreikštą valią šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę privatizuoti jo žmonos V. L. vardu perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn skirtą asmeninio ūkio žemę, Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) pagrįstai ir teisėtai V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Ieškovas J. L. patikslintame ieškinyje remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 2.3 papunkčiu, kuris numatė, jog tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąją tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietovėje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę. Akcentuoja tai, kad ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašymo pateikimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. gegužės 27 d.) ši teisės norma nebuvo įtvirtinta. Be to, teisės norma, numatanti, jog tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąją tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietovėje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respunblikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę, buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijoje, galiojusioje nuo 2005 m. gegužės 27 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. Vėlesnėse šio teisės akto redakcijose tokia teisės norma nėra įtvirtinta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ 2.8 papunktyje buvo reglamentuota, jog pilietis prašymą pirkti asmeninio ūkio žemę paduoda apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nurodydamas žemės plotą, kurį jis susigrąžino privatinėn nuosavybėn arba į kurį jis gali atstatyti nuosavybės teisę, susigrąžindamas šį plotą natūra ar ekvivalentine natūra (2.8.3. papunktis). Iš byloje pateikto 1994 m. liepos 18 d. J. L. prašymo, teikto Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, akivaizdu, jog duomenų apie grąžintiną žemę ieškovas nenurodė. Ieškovas J. L. patikslintame ieškinyje nenurodė galiojančio teisės akto, kuris suteiktų teisę Nacionalinei žemės tarnybai suformuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo žemės ir parduoti jį asmeniui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka skirta asmeninio ūkio žemė yra privatizuota atkuriant nuosavybės teises, užskaitant jo įmokėtas įmokas už asmeninio ūkio žemę. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, ieškovo J. L. patikslintas ieškinys negali būti patenkintas.

4. Trečiasis asmuo V. L. atsiliepimu į ieškovo J. L. patikslintą ieškinį prašo jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad iki 2022 m. kovo 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto Nr. 1SS-380-(7.5.) gavimo jai nežinoma, kad būtų gauta kokių nors kitų duomenų ar apskritai, kad būtų pagrindas manyti, jog J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašymas asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jos (V. L.) vardu ir padengti jos paveldima žeme, o už čekius, kuriuos buvo išpirkta jam skirta asmeninio ūkio žemė jis prašo suformuoti sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo, yra pilna apimtimi netenkinamas ar, kad atsakingų institucijų nėra atliekami veiksmai įgyvendinant šį raštą. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas tiek teisiniu pagrindu, kuris nurodytas ieškinyje, tiek ir faktiniu pagrindu. Aiškinant situaciją priešingai, nei nurodo ieškovas, susidarytų padėtis, kad tas pats žemės sklypas yra įgytas tiek už jį sumokant, tiek įskaitant į jai perduodamą nuosavybėn neatlygintinai iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą. Mano, jog šiuo atveju, už tą patį objektą verčiant du kartus mokėti (pinigais, o po to ir natūra įskaitant turėtą kitą žemės plotą) būtų pažeisti civilinės teisės principai (sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai).

5. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodo, kad nors atsiliepime atsakovė iš esmės sutinka, jog remiantis Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. redakcija, galiojusia priimant 2005 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 69/17722), 2.3 punkte nustatytu pagrindu, J. L. galėjo būti formuojamas kitas žemės sklypas tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę. Tačiau vis tik atsakovė teigia, jog minėtas reglamentavimas šiuo atveju netaikomas, kadangi „ši teisės norma J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašymo pateikimo metu nebuvo įtvirtinta“. Taip pat pabrėžia, kad „minėta nuostata buvo įtvirtinta nutarimo redakcijoje, galiojusioje nuo 2005 m. gegužės 27 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. Vėlesnėse šio teisės akto redakcijose tokia teisės norma nėra įtvirtinta“. Ieškovas su tokia atsakovės pozicija nesutinka. Pažymi, kad iš pateiktų duomenų, remiantis 2004 m. balandžio 27 d. pateiktu prašymu Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui (kurio teises ir pareigas yra perėmusi NŽT) matyti, kad J. L. išreiškė savo valią asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, kuriuos buvo išpirkta jam skirta asmeninio ūkio žemė jis prašo suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo. Tenkinant jo prašymą Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. L.“ (toliau – ir sprendimas) V. L. atkurtos nuosavybės teisės į A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamus namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypus. Šio sprendimo priėmimo metu galiojusiame minėto Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje“, 2.3 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąja tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietoje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę. Priėmus ši nutarimą atsirado teisiniai įpareigojimai šiuo aktu reguliuojamų teisinių santykių dalyviams. Nuo norminio administracinio akto įsigaliojimo teisinių santykių subjektams iš šio akto kyla atitinkamos teisės ir pareigos. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, priimant 2005 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 69/17722 turėjo būti vadovautasi J. L. prašymu ir sprendimo priėmimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje“ redakcija. Ieškovas daro išvadą, kad J. L. prašymo neišsprendus visa apimtimi buvo pažeistas galiojęs reglamentavimas, t. y. sprendimu buvo išspręsta tik ta dalis J. L. prašymo, kuria buvo prašoma asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Nepaisant to, kad sprendimo priėmimo metu J. L. prašyme išreikšta valia, buvo pagrįsta galiojusiu reglamentavimu, tačiau iki šiol nėra priimtas sprendimas suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo, už kurį yra J. L. apmokėta, bei sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas tvirtina, kad jis turėjo realią ir teisėtą galimybę įgyti ginčo žemės sklypą, kadangi: pirma, 1994 m. liepos 18 d. J. L. pateikė prašymą Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarybai leisti išsipirkti 3 ha asmeniniam ūkiui žemės plotą. Nurodyta, kad už perkamą žemę mokės investiciniais čekiais, o grąžintinos žemės neturi. Antra, ieškovas už žemės sklypą yra sumokėjęs (1994 m. lapkričio 29 d. mokėjimo pranešimas Nr. 633). Trečia, ieškovas 2004 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą asmeninę ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, kuriuos buvo išpirkti jam skirta asmeninio ūkio žemė jis prašo suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo. Taigi, nors 2005 m. tarp ieškovo ir atsakovo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau konstatuotina, kad tokią turtinę teisę ieškovas yra įgijęs išreikšdamas savo valią jam skirtą, išpirktą žemė sklypą suformuoti iš laisvo valstybinio žemės fondo, savo valios nepakeitė, už žemės sklypą yra sumokėjęs nustatytą sumą, priimant 2005 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 69/17722 jo prašymas buvo pagrįstas ir teisėtas, remiantis sprendimo priėmimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamoje vietovėje“ redakcija, todėl teismas pagal savo kompetenciją pagrįstai tai gali įtvirtinti savo sprendimu. Visa tai, ieškovo manymu, rodo, kad buvo pagrindas ieškovo nurodytiems lūkesčiams atsirasti, bei yra teisinis pagrindas pripažinti jo teisėtų lūkesčių pažeidimą. Dėl to, aplinkybė, kad šiuo metu galiojanti tvarka yra pasikeitusi, yra visiškai neaktuali šios bylos nagrinėjimui. Laikytina, kad ieškovas įgyvendino savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn. Prašo ieškinį tenkinti visa apimtimi.

6. Atsakovė pateiktame triplike nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su ieškovo J. L. dubliko argumentais. Akcentuoja tai, kad ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašymo pateikimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. gegužės 27 d.) ši teisės norma nebuvo įtvirtinta. Nacionalinė žemės tarnyba pažymi, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos 6 straipsnyje buvo reglamentuota, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo vietovėse ir miestuose tvarką bei sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 4 straipsnio 6 dalyje buvo reglamentuota, jog į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Pažymi, jog ši teisės norma galioja nuo 1999 m. birželio 2 d. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma bei tenkinant ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašyme išreikštą valią šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę privatizuoti jo žmonos V. L. vardu perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn skirtą asmeninio ūkio žemę, Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) pagrįstai ir teisėtai V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Akcentuoja tai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) nebuvo sprendžiamas asmeninio ūkio žemės pardavimo klausimas, todėl ieškovo J. L. dubliko argumentai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2005 m. gegužės 27 d. redakcijos taikymo ginčo santykiams yra nepagrįsti. Atsakovė nesutinka su ieškovo J. L. dubliko argumentais, jog aplinkybė, kad ieškovas J. L. 1994 m. liepos 18 d. prašyme, teiktame Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nenurodė duomenų apie grąžintiną žemę, yra teisiškai nereikšminga ir neaktuali. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios šio teisės akto redakcijos 15 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui. Šeima šiuo atveju laikomi kartu gyvenantys sutuoktiniai, jų nepilnamečiai vaikai, abiejų sutuoktinių tėvai, pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie veda bendrą ūkį. Asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“, kuriame buvo reglamentuota, jog kaimo vietovėje gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, dirbusiems šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, o kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas pripažintas netekusio galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, kuriuo nustatyta iš esmės tokia pati asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarka, t. y. asmenų pageidavimu suteikiama asmeniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog asmeninio ūkio žemė buvo suteikiama šeimai. Ieškovo J. L. 1994 m. liepos 18 d. prašymo, teikto Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, pateikimo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 1994 m. balandžio 26 d. redakcijos 16 straipsnio 2 dalyje buvo reglamentuota, jog asmenims, kurie patys arba jų šeimos nariai yra susigrąžinę žemės ūkio veiklai didesnį žemės plotą kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, skaičiuojant vienai šeimai, žemė asmeniniam ūkiui nesuteikiama. Šio teisės akto 16 straipsnio 7 dalyje buvo reglamentuota, jog asmenims, kurie pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ turi teisę susigrąžinti ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės plotą, tačiau pageidauja kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems asmenims, arba atsisako šios teisės kitų pretendentų naudai, asmeninio ūkio žemė neparduodama. Taigi, nesutinka su ieškovo J. L. pozicija, jog aplinkybės apie šeimos narių teisę atkurti nuosavybės teises, yra neaktualios ir teisiškai nereikšmingos. Priešingai, atsižvelgiant į tai, jog asmeninio ūkio žemė buvo suteikiama šeimai, tačiau patvirtinama tik vieno šeimos nario vardu, informacija apie šeimos narių teisę atkurti nuosavybės teises yra aktuali ir reikšminga. Taip pat pažymi, jog nesutinka su ieškovo J. L. argumentais, jog jis, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija), turėjo teisėtus lūkesčius tikėtis, jog su juo bus sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant jo už 3 ha asmeninio ūkio žemę sumokėtus investicinius čekius. Byloje duomenų apie tai, kad Prienų rajono valdyba, Kauno apskrities viršininko administracija ar Nacionalinė žemės tarnyba atliko kokius nors veiksmus, dėl kurių ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog su juo bus sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant jo įmokėtus 171 investiciniu čekius, nėra. Akcentuoja ir tai, jog ieškovas J. L. nuo 2004 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. liepos 31 d. neteikė jokių prašymų ar paklausimų atitinkamoms institucijoms dėl šio pirkimo pardavimo sandorio sudarymo. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas J. L. į teismą su reikalavimu sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį kreipėsi atitinkamai po 28 metų nuo investicinių čekių sumokėjimo ir po 18 metų nuo prašymo suformuoti žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo pateikimo. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, šioje byloje taikytinas ieškinio senaties institutas, kadangi būtent ieškinio senaties taikymas užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir jų subjektų teisių ir pareigų apibrėžtumą. Nacionalinė žemės tarnyba prašo ieškovo J. L. patikslintą ieškinį atmesti bei šioje byloje taikyti ieškinio senatį.

7. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas E. R. patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad 1993-12-30 Tarybos sprendimu ieškovui buvo skirta 3 ha žemės; jis paprašė šią žemę išsipirkti ir išsipirko. 2005-10-11 administracijos sprendimu trečiajam asmeniui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,37 ha. Per dešimt metų ieškovas nesidomėjo eiga, 2004-04-27 parašė prašymą, tačiau negavo jokio atsakymo. Tik vėliau paaiškėjo, kad sklypas nebuvo suformuotas. Ieškovas tik 2022-07-31 sužinojo, kad jo atžvilgiu dokumentai nebuvo sutvarkyti. Ieškovas 2022-03-10 gavo atsakymą iš NŽT, kad sklypas jau įsigytas nuosavybėn kitų asmenų. T. y. du sklypus suformavo kaip vieną.

8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė A. M. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip visiškai nepagrįstą bei prašė taikyti ieškinio senatį. Papildomai paaiškino, kad asmeninio ūkio žemė buvo skiriama šeimai. Todėl į atkuriamą trečiajam asmeniui (ieškovo žmonai) 3,37 ha žemę buvo įskaityta ieškovo asmeninio ūkio žemė. Atsakovės atstovė negalėjo paaiškinti kodėl ieškovui nebuvo grąžintos lėšos už sumokėtą sklypą bei kodėl nebuvo parengtas atsakymas į ieškovo 2004-04-27 prašymą.

9. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.

Ieškinys atmestinas.

10. Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prienų rajono Veiverių apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 15 J. L. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. J. L. 1994 m. liepos 18 d. pateikė prašymą Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarybai leisti išsipirkti 3 ha asmeniniam ūkiui žemės plotą. Prašyme nurodyta, kad už perkamą žemę mokės investiciniais čekiais, o grąžintinos žemės neturi. Prienų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Nr. 229v J. L. leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę, 3 ha, 171 investiciniais čekiais. Remiantis 1994 m. lapkričio 29 d. mokėjimo pranešimu Nr. 633, J. L. perkamo asmeninio ūkio žemės sklypo preliminarinė išankstiniam mokėjimui sumokėjimui kaina apskaičiuota yra 171 investiciniais čekiais. Nurodyta suma nurašyta iš sąskaitos Nr. I-2483. J. L. 2004 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui asmeninio ūkio žemę, skirtą Veiverių apylinkės tarybos sprendimu, privatizuoti jo žmonos V. L. vardu ir padengti jos paveldima žeme. Už čekius, kuriuos buvo išpirkta jam skirta asmeninio ūkio žemė ieškovas prašė suformuoti sklypą iš laisvo Valstybinio žemės fondo.

11. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas tik 2020 m. liepos 31 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriui prašymą duoti atsakymą, kaip būtų galima natūra atsiimti 3 ha žemės, kuri buvo išpirkta 1991-1992 m. už ją sumokant grynaisiais pinigais ir investiciniais čekiais. Ieškovui 2020 m. rugpjūčio 19 d. buvo pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus atsakymas Nr. 10SD-1934-(14.10.104), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad Prienų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu J. L. leista išpirkti 3 ha asmeninio ūkio žemės investiciniais čekiais, kuriuos jis sumokėjo 1994 m. lapkričio 29 d. Tame pačiame atsakyme nurodyta: „<...>2004 m. balandžio 27 d. pateikėte prašymą skirtą asmeninio ūkio žemę <...> padengti žmonos vardu jos paveldima žeme <...>. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu (Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) V. L.) V. L. atkurtos nuosavybės teisės į A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamus namų valdos ir asmeninio ūkio žemės sklypus“. Rašte taip pat paaiškinta, kad „<...>Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalis numato, kad piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas (išskyrus tuos skirtus ir naudojamus piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypus, už kuriuos nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo įmokėtos įmokos). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą Prienų ir Birštono skyrius kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos centrinį padalinį dėl aukščiau paminėtų teisės aktų išaiškinimo. Gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos centrinio padalinio išaiškinimą, Jums atsakysime papildomai.“

12. Iš byloje pateikto Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 0,53 ha kitos paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L.; 2,84 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), registruotas Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2006 m. gegužės 26 d. nuosavybės teise valdomas V. L..

13. Ieškovas 2022 m. kovo 1 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir 2022 m. kovo 10 d. gavo atsakymą Nr.1SS-380-(7.5.), kuriame iš esmės teigiama, jog kadangi šeimai suteiktas ir naudotas asmeninio ūkio žemės plotas jau įsigytas privačion nuosavybėn (žemės sklypus įskaitant į V. L. perduodamą nuosavybėn neatlygintinai iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą), o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktą – už asmeninio ūkio žemės sklypus pinigais ir (ar) iki 1998 m. gruodžio 31 d. valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėta suma įskaitoma sudarant tokio pat ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, iš anksto įmokėtos įmokos už perkamą iš valstybės asmeninio ūkio žemę asmenims gali būti įskaitytos tik perkant pagal įstatymus jiems suteiktą ir asmeninio ūkio poreikiams naudojamą asmeninio ūkio žemę. Kadangi sprendimu visas šeimai suteiktas ir naudotas asmeninio ūkio žemės plotas jau įsigytas privačion nuosavybėn ir šis sprendimas nenuginčytas, todėl nėra teisinio pagrindo J. L. projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą. Taigi, iš esmės Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. kovo 10 d. raštu Nr. 1SS-380-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ J. L. paaiškinta, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą.

14. Taigi, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė su ieškovu sudaryti asmeninio ūkio žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, sutarties nesudarymas yra neteisėtas ir atsakovė privalėjo projektuoti ir ieškovui parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) 3 ha dydžio ūkio žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo, o nevykdydama šių pareigų pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus. Atsakovė gi tvirtina, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo projektuoti ir parduoti (užskaitant įmokėtas įmokas) papildomą asmeninio ūkio žemės plotą.

15. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Šioje vietoje taip pat pabrėžtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).

16. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios šio teisės akto redakcijos 15 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui. Šeima šiuo atveju laikomi kartu gyvenantys sutuoktiniai, jų nepilnamečiai vaikai, abiejų sutuoktinių tėvai, pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie veda bendrą ūkį. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, jog į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško plotą arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei jo naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Pažymėtina, jog ši teisės norma galioja nuo 1999 m. birželio 2 d.

17. Taigi, remiantis paminėtaja teisės norma bei tenkinant ieškovo J. L. 2004 m. balandžio 27 d. prašyme išreikštą valią šeimai skirtą asmeninio ūkio žemę privatizuoti jo žmonos V. L. vardu perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn skirtą asmeninio ūkio žemę, Kauno apskrities viršininko 2005 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 02-07-9867 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Prienų rajone“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) pagrįstai ir teisėtai V. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje valdytus 3,37 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,53 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 2,84 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Todėl ieškovo argumentas, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 69/17722 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. L. a. k. (duomenys neskelbtini) nebuvo sprendžiamas asmeninio ūkio žemės pardavimo klausimas, – atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.

18. Pažymėtina, kad ieškovo argumentas, jog jo atveju turėjo būti pritaikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija) 2.3 papunktis, nustatantis, jog tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąją tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietovėje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę, – taip pat atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas, kadangi 2004 m. balandžio 27 d. prašymo pateikimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. gegužės 27 d.) ši teisės norma nebuvo įtvirtinta. Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakovė nurodė, jog teisės norma, numatanti, kad tais atvejais, kai galiojusių įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka piliečiui buvo leista pirkti žemę, tačiau nustatytąją tvarka jam skirtas ir naudojamas žemės sklypas buvo įskaitytas į jam grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės, miško sklypui plotą, šis žemės sklypas, už kurį sumokėta pinigais ar iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą formuojamas kitoje vietovėje tokia pat tvarka kaip ir kitiems Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, pageidaujantiems pirkti valstybinę žemę, buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ redakcijoje, galiojusioje nuo 2005 m. gegužės 27 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. Vėlesnėse šio teisės akto redakcijose tokia teisės norma nėra įtvirtinta.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ 2.8 papunktyje buvo nustatyta, jog pilietis prašymą pirkti asmeninio ūkio žemę paduoda apylinkės agrarinės reformos tarnybai, nurodydamas žemės plotą, kurį jis susigrąžino privatinėn nuosavybėn arba į kurį jis gali atstatyti nuosavybės teisę, susigrąžindamas šį plotą natūra ar ekvivalentine natūra (2.8.3. papunktis). Tuo tarpu, iš byloje esančio 1994 m. liepos 18 d. J. L. prašymo, teikto Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, matyti, jog duomenų apie grąžintiną žemę ieškovas nenurodė. Šioje vietoje primintina, kad Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui, o iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios šio teisės akto redakcijos 15 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis asmeninio ūkio žemės plotai gali būti patvirtinami tik vienam šeimos nariui. Asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“, pagal kurį – kaimo vietovėje gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, dirbusiems šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, o kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, kuriuo nustatyta iš esmės tokia pati asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarka, t. y. asmenų pageidavimu suteikiama asmeniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad asmeninio ūkio žemė buvo suteikiama šeimai. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ieškovo 1994 m. liepos 18 d. prašymo, teikto Veiverių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, pateikimo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 1994 m. balandžio 26 d. redakcijos 16 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims, kurie patys arba jų šeimos nariai yra susigrąžinę žemės ūkio veiklai didesnį žemės plotą kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, skaičiuojant vienai šeimai, žemė asmeniniam ūkiui nesuteikiama; o 7 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims, kurie pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ turi teisę susigrąžinti ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės plotą, tačiau pageidauja kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems asmenims, arba atsisako šios teisės kitų pretendentų naudai, asmeninio ūkio žemė neparduodama. Atsižvelgiant į išdėstyta, nesutiktina su ieškovo pozicija, jog aplinkybės apie šeimos narių teisę atkurti nuosavybės teises, yra neaktualios ir teisiškai nereikšmingos. Ir, priešingai, sutiktina su atsakovės nurodyta pozicija, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog asmeninio ūkio žemė buvo suteikiama šeimai, tačiau patvirtinama tik vieno šeimos nario vardu, informacija apie šeimos narių teisę atkurti nuosavybės teises yra aktuali ir reikšminga.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Konstitucinis teismas savo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Valstybės turto santykių tvarkymas turi atitikti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintus principus: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Viešosios teisės principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2013).

21. Įvertinus aukščiau išdėstytas šioje byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, ieškovo argumentas, kad jis, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (2005 m. gegužės 27 d. teisės akto redakcija), turėjo teisėtus lūkesčius tikėtis, jog su juo bus sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant jo už 3 ha asmeninio ūkio žemę sumokėtus investicinius čekius, – atmestinas. Kaip jau minėta, byloje duomenų apie tai, kad Prienų rajono valdyba, Kauno apskrities viršininko administracija ar Nacionalinė žemės tarnyba atliko kokius nors veiksmus, dėl kurių ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog su juo bus sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant jo įmokėtus 171 investiciniu čekius, nėra; ir, be to, šioje byloje jau nustatyta, kad ginčo santykiams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2005 m. gegužės 27 d. redakcija negali būti taikoma. Šioje vietoje taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais savo veikloje privalo vadovautis visi viešojo administravimo subjektai. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas šiuos viešojo administravimo pricipus, yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Taigi, pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-906/2009). Plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-1052/2007).

22. Apibendrinant nurodytą bei įvertinus į bylą pateiktų įrodymų visetą, tame tarpe ir tai, kad ieškovas pats pripažino ir neginčijo fakto, jog jis, 1994 metais sumokėjęs 171 investicinius čekius už 3,00 ha asmeninio ūkio žemės, prašymą skirti sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo pateikė tik 2004 metais, ir, nesulaukęs jokio atsakymo, pats nieko nedarė, nesikreipė į atitinkamas institucijas pakartotinai, neskundė jų neveikimo iki pat 2020 metų, – pripažintina, kad nėra jokio pagrindo tenkinti ieškinį ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu J. L. 3 ha dydžio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas turėtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas. Todėl ieškinys atmestinas visiškai.

Dėl ieškinio senaties.

23. Žinia, kad ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), ieškinio termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai). Taigi, ieškinio senaties termino praleidimas gali būti savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą, net jeigu jis būtų iš esmės pagrįstas.

24. Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas už 3,00 ha asmeninio ūkio žemės 171 investicinius čekius sumokėjo 1994 m. lapkričio 29 d., prašymą, kuriuo prašė „<...> už čekius kuriais buvo išpirkta man skirta asmeninio ūkio žemė <...>“ suformuoti sklypą iš laisvo valstybinio žemės fondo Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui pateikė 2004 m. balandžio 27 d. Byloje duomenų apie tai, kad Prienų rajono valdyba, Kauno apskrities viršininko administracija ar Nacionalinė žemės tarnyba būtų atlikę kokius nors veiksmus, dėl kurių ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog su juo bus sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant jo įmokėtus 171 investicinius čekius, nėra. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad ieškovas nuo 2004 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. liepos 31 d. neteikė jokių prašymų ar paklausimų atitinkamoms institucijoms dėl šio pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas į teismą su reikalavimu sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį kreipėsi atitinkamai po 28 metų nuo investicinių čekių sumokėjimo ir po 18 metų nuo prašymo suformuoti žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo pateikimo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė prašo šioje byloje taikyti ieškinio senatį, ieškinys atmestinas dar ir dėl suėjusio ieškinio senaties termino.

25. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo, palaikęs atsakovo poziciją, šioje byloje neteikė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl tokios išlaidos nepriteisiamos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

26. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra 17,76 Eur, t. y. viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), bei ieškinį atmetus, – jos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/ 1K-355).

27. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 17,76 Eur (septyniolika eurų ir 76 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.