- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-112-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18322-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas iš dalies ir dėl dalies reikalavimų byla nutraukta
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublika atstovaujama teisingumo ministerijos Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1643-661/2018 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą ir, patikslinęs ieškinį, prašė pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų R. V., F. V., J. V., Z. M., O. Z., R. K., N. V., taip pat Vilniaus apygardos teismo teisėjų N. Š., T. Ž. ir V. Z., R. P., V. Š., S. P., bei prokurorų G. J., D. K., D. Č. veiksmus neteisėtais bei priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą.
2. Ieškovo teigimu, jis daugiau nei 10 metų neteisėtai persekiojamas Lietuvos teisėsaugos ir teisėjų, kurie, pasak ieškovo, vykdo buvusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo A. S. neteisėtus ir nusikalstamus nurodymus. Ieškovo tvirtinimu, pagal A. S. prašymą teismas įvedė cenzūrą, kurią draudžia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), tiek ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas), o dėl visos teismų ir prokuratūros nusikalstamos veiklos ieškovas buvo nuteistas devynis kartus bei nusavintas ieškovo ne mažau kaip 50 tūkst. Eur vertės žemės sklypas, taip pat ieškovui du kartus neleista dalyvauti rinkimuose ir suvaržytos jo teisės bei teisėti lūkesčiai.
3. Ieškovas paaiškino, kad A. S. dar 2008 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas uždrausti ieškovui rašyti straipsnius, kuriuose A. S. būtų siejamas su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G. K. nužudymu. Teismas tokį ieškinį tenkino, taip įvesdamas neteisėtą masinės informacijos cenzūrą. Ši neteisėta ir pagal galimai melagingą A. S. skundą įvesta cenzūra buvo pavadinta teismo sprendimu ir A. D. vien už tai, kad pateikė įrodymus ir toliau rašė apie tai, jog A. S. susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizacija, buvo daug kartų baudžiamosiose bylose teisiamas už teismo sprendimų nevykdymą. Ieškovo teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 ieškovą išteisino ir todėl ieškovas, remdamasis išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais, vėl kreipėsi į žemesnės instancijos teismą dėl cenzūros panaikinimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas prašymą atnaujinti procesą atmetė, nurodydamas, kad kasacinio teismo nutartis negali būti pripažinta naujomis paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis procesui atnaujinti, be to, prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas, kai nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos praėjo daugiau nei 5 metai. Tokius pat motyvus, ieškovo teigimu, nurodė ir Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje. Taigi, apylinkės ir apygardos teismai sprendimus priėmė, ieškovo nuomone, nepaisydami to, kad kasacinis teismas net kelis kartus paminėjo Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo ydingumą. Ieškovo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas turi viešojo intereso požymių, todėl vien pasirėmus tuo, kad neva praėjo 5 metai, teismas negali atsisakyti priimti pareiškimą. Grubiems žmogaus teisių pažeidimams, kuriuos konstatavo kasacinis teismas, ištaisyti, ieškovo įsitikinimu, netaikomi senaties terminai. Spaudos, žodžio laisvė sudaro demokratinės valstybės pagrindą. Jeigu teismai nesiryžta atnaujinti proceso ir panaikinti sprendimą, draudžiantį rašyti apie A. S. ir AB „Mažeikių nafta“, vadinasi, teismai laiko, kad kasacinio teismo nutartis yra niekinė ir negaliojanti.
4. Ieškovo teigimu, 2009 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kuria įvesta cenzūra, priėmusi teisėja R. V. ir kiti skirtingų teismų teisėjai, kurie atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 bei panaikinti cenzūrą, t. y. teisėjas E. Z., F. V., J. V., R. J., Z. M., R. P., N. Š., T. Ž. ir V. Z., paneigė Konstituciją ir Visuomenės informavimo įstatymą, sąmoningai klastojo savo nutartis, įrašydami melagingus duomenis ir neegzistuojančias pareigas ieškovui. Savo ruožtu Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš S. P., R. P. ir V. Š., išnagrinėjusi baudžiamąją bylą Nr. 1A-424-562/2014, ieškovo teigimu, sugalvojo, kad teisėjų nuomonė aukščiau nei Konstitucija ir paskelbė, jog cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė. Išvardyti teisėjai, ieškovo tvirtinimu, padarė didelę žalą ieškovui ir valstybei, nes jie ne tik nuteisė ieškovą, bet ir niekaip nevertino A. S. melagingų parodymų, o nuosprendžiuose formulavo mintį, kad rašymas ir žurnalistika prilygintina nusikalstamai veikai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja N. V. nuosprendyje byloje Nr. 1-1034-576/2013 sąmoningai tyčia teisė ieškovą pagal melagingus A. S. parodymus, suvokdama, kad A. D. sako tiesą. Ieškovas nurodė ir tai, kad teisėjai M. G., S. P., D. K. ir R. S. nuteisė ieškovą dėl cenzūros baudžiamojoje byloje Nr. 1A-964/2011, nekreipdami į įstatymų ir Konstitucijos reikalavimus, o teisėja R. K. nutartyje, priimtoje byloje Nr. A2-5412-600/2016, pritaikė Konstitucijai senaties terminą. Ieškovo teigimu, Vilniaus apygardos teismo teisėjas G. D., išnagrinėjęs bylą Nr. 1A-369-365/2016, žodžiu išaiškino ieškovui, kad pastarasis šiame teisme nuolat nuteisiamas tik todėl, jog kritikuoja teisėsaugą. Teismas nusprendė, kad šmeižtas, už kurį nuteisė ieškovė, yra dėl vienintelės priežasties, jog nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad A. S. davė melagingus parodymus. Tačiau teisėjai ir prokuratūra jau daug metų klastoja savo nutartis A. S. naudai, todėl pasiekti, kad jis būtų nuteistas dėl melagingų parodymų, ieškovo įsitikinimu, neįmanoma. Nors teisėjų kolegijai buvo pateikti įrodymai, kad A. S. asmeniškai taisė AB „Mažeikių nafta“ reorganizavimo įstatymą, daug kartų svarstė šios bendrovės privatizavimo įstatymo pakeitimus, tačiau teisėjo G. D. nuosprendyje aiškinama, kad A. S. niekaip nesusijęs su šiuo privatizavimu. Ieškovo nuomone, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. baudžiamojoje byloje Nr. 1-242-270/2013, nuteisdamas ieškovą už tariamą turto iš A. S. prievartavimą, įrašė į nuosprendį žinomai melagingus duomenis, kuriuos pats sugalvojo ir kurių nėra baudžiamojoje byloje. Minėtas teisėjas ieškovo pasiūlymą A. S. atlyginti ieškovui padarytą, neteisėtai persekiojant ieškovą nuo 2008 m., žalą, prilygino turto prievartavimui. Galiausiai, prokurorai G. J., D. Č. ir D. K., B. L., ieškovo teigimu, žinodami, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, tyčia vedė tyrimą iki teismo, o vėliau tyčia prieštaravo, jog ieškovas būtų išteisintas, pažeidė pareigūnų tarnybinę etiką, palaikė masinės informacijos draudimą. Prokurorai nepaisę įrodymų, kad A. S. skundas melagingas, ieškovą kaltino ir persekiojo daugiau nei 10 metų.
5. Ieškovo įsitikinimu, dėl nepagrįsto persekiojimo jis patyrė žalą, buvo sugriauta jo reputacija ir, būdamas nekaltas, buvo priverstas atlikti priverčiamuosius darbus valstybės įstaigoje bei buvo apribota ieškovo laisvė. Ieškovas paaiškino, kad dėl persekiojimo buvo areštuotas ir tariamai A. S. padarytai žalai atlyginti varžytynėse parduotas ieškovo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nors vidutinė šio sklypo vertė, ieškovo teigimu, svyruoja nuo 3,8 tūkst. iki 4,9 tūkst. Eur už arą, 33,5 arų sklypas buvo parduotas tik už 2 800 Eur. Taip A. D. buvo padaryta 150,7 tūkst. Eur žala. Be to, nors partija (duomenys neskelbtini) iškėlė ieškovą kandidatu Seimo rinkimuose (duomenys neskelbtini) apygardoje, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė ieškovą registruoti, nes jis nebuvo atlikęs jam paskirtos neteisėtos bausmės, t. y. nesumokėjo visų baudų už tariamus nusikaltimus. Kadangi (duomenys neskelbtini) tapo parlamentine partija, ieškovui užraudus dalyvauti rinkimuose, jam buvo padaryta turtinė žala – jis būtų laimėjęs (duomenys neskelbtini) apygardoje arba patekęs į Seimą pagal (duomenys neskelbtini) sąrašą, o kadangi vidutinė Seimo nario alga tuo metu buvo 2 528 Eur, ketverius metus negaudamas pajamų ieškovas patyrė 121,3 tūkst. Eur žalą. Be to, 38 bylose gindamasis nuo melagingų kaltinimų, savo teisinei gynybai ieškovas išleido ne mažiau kaip 30 tūkst. Eur. Iš viso turtinė žala, ieškovo teigimu, sudaro 302 000 Eur. Visi ieškovo išgyvenimai dėl neteisėto persekiojimo ir nuosprendžių, sukėlę ieškovui ilgalaikį nerimą ir sveikatos sutrikimus, ieškovo vertinami 700 000 Eur neturtinės žalos suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-242-270/2013) A. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi nuteistojo A. D. bei nukentėjusiojo A. S. apeliaciniai skundai atmesti ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė nukentėjusiojo A. S. kasacinį skundą. Teismas nurodė, kad iš bylos dokumentų matyti, jog ieškovas nesilaikė teismo draudimo publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Teismo vertinimu, ieškovas turėjo suprasti, kad dėl tokių neatsargių ir neapdairių veiksmų gali atsirasti teisinės pasekmės, taigi, ieškovo atlikti veiksmai, kuriais jis pažeidė teismo draudimą, ir dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nereabilituoja jo civilinių teisinių pasekmių prasme.
8. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-2025-716/2014) A. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė nuteistojo A. D. prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
9. Teismas pastebėjo, kad minėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, kuriais A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, yra įsiteisėję, o ieškovas ieškinyje nepateikė konkrečių duomenų, įrodančių, jog dėl neteisėtų ar nerūpestingų teisėjų ar prokurorų veiksmų kilo valstybės atsakomybė.
10. Teismas konstatavo ir tai, kad ieškovas teigdamas, jog neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atliko baudžiamąsias bylas nagrinėję teismai (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d., 2010 m. balandžio 26 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. rugsėjo 26 d. ir 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiai), nenurodo priežasčių, dėl kurių jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai, prašo teismo atmesti ieškinį dėl minėtose baudžiamosiose bylose galimai padarytų neteisėtų veiksmų ieškinio senaties praleidimo pagrindu ir teismas laikė šį argumentą pagrįstu bei tenkino prašymą, konstatuodamas, jog ieškovas praleido senaties terminą dėl žalos, galimai padarytos minėtose baudžiamosiose bylose, priteisimo.
11. Teismas nurodė, kad reikalavimas byloje buvo grindžiamas ir dėl teismų neteisėtų veiksmų, atliktų baudžiamosiose bylose, kuriose ieškovas buvo išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-7-205-222/2015 ir 2K-196-693/2015). Tačiau, teismo vertinimu, šis reikalavimas grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais, kurie jau buvo vertinami ir dėl kurių yra priimti teismo sprendimai kitose civilinėse bylose (bylos Nr. 2-14381-294/2016 ir 2-1792-854/2017).
12. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiais baudžiamosiose bylose Nr. 1A-213/2014 ir Nr. 1-2025-716/2014 ieškovas buvo nuteistas dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje ir BK 245 straipsnyje padarytų nusikalstamų veikų. Teismo vertinimu, jis šioje byloje neturi nei teisės, nei pareigos kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, naujai vertinti įrodymus ar daryti išvadas dėl priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo. Visi klausimai, susiję su kaltinimo pagrįstumu ir teisėtumu, su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, turėjo būti sprendžiami nagrinėjant baudžiamąją, o ne civilinę, bylą.
13. Teismas akcentavo, kad ieškovas, teigdamas, jog jam žala pasireiškė reputacijos pablogėjimu, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, ieškovas nenurodė, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Neigiamų padarinių egzistavimo, teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė jokiais įrodymais, ieškovas taip pat neįrodinėjo, kad patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas, be ieškinyje išdėstytų ir skunde kartojamų teiginių, grindžiamas ir šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Iš sprendimo turinio galima suprasti, kad tai, kas rašoma Konstitucijoje ir Visuomenės informavimo įstatyme, visiškai nesvarbu teisėjams ir teismams, o jeigu tik atsiranda antspaudas su prierašu „nutartis neskundžiama“, tai visi kiti teisėjai net neturi teisės to ginčyti ir analizuoti. Ieškovas buvo nuteistas ne dėl to, kad nepaisė kažkokių draudimų, o dėl to, jog aprašinėjo eilinius teismo posėdžius, kritikavo teismų darbą. Skundžiamame sprendime taip pat galima rasti tokį sakinį, kad ieškovas pats kaltas, jog suvokdamas, kad straipsnių rašymas yra nusikalstama veika, tęsė šią veiką, nepaisydamas teismo sprendimo, kuriame iš anksto buvo suformuota užduotis, kokį turinį straipsniui suteikti.
14.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą ieškovą išteisino, ne tik byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, bet ir Nr. 2K-196-693/2015. Tačiau ieškovui kreipusis su šiuo ieškiniu į teismą, kasacinis teismas pakeitė savo praktiką ir vėl 2017 m. spalio 24 d. nutarė, kad straipsnių rašymas yra nusikalstama veika. Teismas tapęs despotijos ir destrukcijos įrankiu, o ne teisingumo užtikrinimo institucija. Dėl minėtų kasacinio teismo 2015 m. spalio 1 d. ir 2015 m. kovo 31 d. nutarčių pirmosios instancijos teismas net nepasisakė, tarsi išteisinimai nereikštų, jog žemesnių instancijų teisėjai tyčia ir sąmoningai klydo, straipsnių rašymą priskirdami nusikalstamai veikai.
14.3. Teismo sprendimo ydingumas pasireiškia tuo, kad teismas visiškai nedetalizavo, nepersonalizavo teisėjų veikų, visą kaltę dėl neva neteisėtos veikos perkėlė ieškovui. Teismas išvis neišnagrinėjo bylos, tik formaliai perrašė tą patį, dėl ko ieškovas ir kreipėsi. Teismas nesigilino, kuo ir kaip pasireiškė kiekvieno iš teisėjų ir prokuroro neteisėti veiksmai. Teisėjai, kurie savo nutartimis draudė ieškovui rašyti straipsnius, kriminalizavo spaudos darbą. Tokie teisėjai pagal mąstymą užstrigę carinėje Rusijoje, kurioje buvo įvestas lietuviškas spaudos draudimas.
14.4. Teismas ieškovui pritaikė 3 metų senatį ieškiniui pareikšti, nekreipdamas dėmesio, kad pareigūnų veiksmai yra tarpusavyje susiję, jog viena byla seka kitą, ydinga cenzūros įvedinėjimo grandinė tęsiama metų metais, pažeidimai tęstinio pobūdžio. Prevencinio ieškinio 2009 m. byla neturi jokio senaties, cenzūrą įvedusi nutartis taikoma nuolat, ji galioja, todėl ir žala dėl jos tęstinė. Teismas selektyviai taiko senatį – nutarčiai dėl prevencinio ieškinio patenkinimo neva senaties nėra, o teisėjos atsakomybei atsirasti jau pritaikoma senatis. Teismas netinkamai aiškina valstybės civilinę atsakomybę, priskirdamas ją prie įprastinių civilinės atsakomybės rūšių ir taikydamas senatį. Atsakomybę šiuo atveju reguliuoja specialusis CK 6.271 straipsnis, todėl negali eiti kalba apie įprastą atsakomybę, neturtinę žalą, todėl netaikytinas ieškinio senaties sutrumpintas terminas, nes valstybės padaryta žala ieškovui tęstinė. Tai, kad teisėjai nemokėjo taikyti įstatymų ir įvedinėjo cenzūrą rodo, jog valstybės pareigūnai tyčia padarė žalą ir ją suvokė, todėl yra priežastinis ryšys tarp to kaip jie elgėsi, nuo ko nesusilaikė, ir žalos. Bendrosios kompetencijos teismas neturi įgaliojimų sustabdyti teisės akto galiojimą, teismas neturi įstatymo leidybos teisių. Netyčinis Konstitucijos nežinojimas arba senačių taikymas Konstitucijos galiojimui yra absurdiški teismų išaiškinimai. Teismas net neįsigilino į klausimo, kurį iškėlė ieškovas, esmę.
14.5. Abejotina, ar Vilniaus apygardos teismas galėjo spręsti ieškovo ieškinį, kai dalis neteisėtų bylų, absurdiškų sprendimų priimti būtent šiame teisme, teisėjo kolegų. Teisėjui reikėtų nusišalinti nuo tokių ieškinių nagrinėjimo, net jeigu ieškovas, kurį paliko advokatas ir kito jis nerado, nereiškia tokio nušalinimo.
14.6. Nors teisėjas melagingai nurodo, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio jokiais įrodymais, pažymėtina, jog buvo nurodyta, kad pagal visas bylas, kurias apeliantas pralaimėjęs, yra vykdomi vykdomieji procesai. Vykdymo procesas yra civilinio proceso dalis, todėl pridėti kiekvieną bylą, kurią gali pamatyti teisėjas, užmetęs akį į sistemą, nebūtina. Jeigu teisėjas būtų norėjęs gilintis į bylą, jis būtų pasižiūrėjęs kiek vykdymo procesų ir kiek bylų bei kokioms sumoms yra. Sprendime nėra motyvuojamosios dalies, yra tik nurašyta nuo kažkokių teismų sprendimų, siekiant sudaryti tariamo sprendimo teisėtumo įspūdį. Teisėjas rašo, kad ieškovas neįrodė, jog viso turto atiminėjimas ir ilgametis persekiojimas kaip nors pakenkė ieškovo reputacijai, o nuolatinis sėdėjimas teismuose neva nepakenkė ieškovo bendravimo galimybei. Neaišku, kaip ieškovas neįrodė CK 6.250 straipsnio, kai sveiku protu suvokiama, kad kol sėdi Vilniaus apylinkės teismo rūsyje su niekuo negali bendrauti, o esi kaip kalinys. Šiuo metu ieškovas laikomas nusikaltėliu, kuriam negalima išvykti, kaip kokiam narkotikų prekeiviui, o teismas teigia, kad nepakenkta reputacijai. Teisėjas turi pasižymėti logika ir argumentavimu, o ieškovui įrodinėti, kad kriminalizavimas veikos, kuri yra teisėta, yra reputacijos naikinimas ir bendravimo galimybių mažinimas, nereikia.
Atsiliepimas
15. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, papildomai išdėstydama šiuos pagrindinius argumentus:
15.1. Teismas pagrįstai pritarė Teisingumo ministerijos prašymui taikyti ieškinio senatį dėl minėtose baudžiamosiose bylose galimai padarytų neteisėtų veiksmų. Tokį prašymą teikė ir Generalinė prokuratūra.
15.2. Apeliantas skunde pakartotinai teikia savo argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir įvertinti teismų sprendimais. Naujų argumentų ir įrodymų apeliaciniame skunde nėra nurodyta.
16. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime, sutinkant su skundžiamu sprendimu, pažymėta, kad apeliantas nurodo tuos pačius motyvus, kurie buvo išdėstyti ieškinyje, bet nenurodo motyvų, kurie leistų daryti išvadą apie Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl nagrinėjamo ginčo dalyko
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas – apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313/2016; kt.).
19. Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 1 000 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovas prašė taikyti valstybės civilinę teisinę atsakomybę už, jo nuomone, neteisėtus Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų R. V., F. V., J. V., Z. M., O. Z., R. K., N. V., taip pat Vilniaus apygardos teismo teisėjų N. Š., T. Ž. ir V. Z., R. P., V. Š., S. P., bei prokurorų G. J., D. K., D. Č. sprendimus, kuriais buvo nepagrįstai įvesta cenzūra, suvaržyta žodžio laisvė, teisė gauti ir skelbti informaciją, keliamos baudžiamosios bylos.
20. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išvis neišnagrinėjo bylos, tik formaliai perrašė tą patį, dėl ko ieškovas ir kreipėsi, nedetalizavo, nepersonalizavo teisėjų veikų, neįsigilino, kuo ir kaip pasireiškė kiekvieno iš teisėjų ir prokuroro neteisėti veiksmai.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar ieškinio argumentai bei byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškinyje nurodyti prokurorai ir teisėjai padarė neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (skundžiamo sprendimo 26 punktas). Teismas taip pat nustatė, kad kai kurie ieškinio reikalavimai, be to, kad yra nepagrįsti, pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą, todėl atsakovei prašant teismas taikė ieškinio senaties terminą (skundžiamo sprendimo 15 punktas), taip pat – kad dėl kai kurių ieškinio reikalavimų jau buvo pasisakyta anksčiau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (skundžiamo sprendimo 16 punktas). Taigi laikytini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos.
22. Kaip matyti iš ieškinio turinio, nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas valstybės civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas, iš esmės nurodė, jog dėl siekimo ginti žodžio laisvę, paskelbtų publikacijų jis buvo neteisėtai valstybės (prokurorų ir teisėjų) persekiojamas, nuteistas, priverstas atlikti priverčiamuosius darbus valstybės įstaigoje, buvo apribota jo laisvė, priverstinai parduotas turtas, atsisakyta registruoti kandidatu Seimo rinkimuose.
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Atsižvelgiant į apelianto keliamą klausimą dėl kiekvieno iš teisėjų ir prokuroro procesiniais sprendimais padarytos žalos atlyginimo, teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pasisako šiuo aspektu.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. V. veiksmais priimtais procesiniais sprendimais
25. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. V. (turėtų būti R. V. – teisėjų kolegijos pastaba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, civilinėje byloje Nr. 2-238-141/2006 patenkino A. S. prevencinį ieškinį ir uždraudė savaitraščio „Laisvas laikraštis“ leidėjai UAB „Šilo bitė“ publikuoti savo rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G. K. nužudymu. Ieškovas taip pat teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. V. 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 įvedė cenzūrą „Laisvam laikraščiui“ uždrausdama publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu.
26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų galima spręsti, kad minėtus ieškinio reikalavimus teismas taip pat laikė nepagrįstus.
27. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-238-141/2006, kuriuo tenkintas A. S. ieškinys ir uždrausta atsakovei UAB „Šilo bitė“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius , kuriuose A. S. būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, priėmė ne teisėja R. V., o teisėja N. T.. Šis sprendimas įsiteisėjęs. Taip pat yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, priimtas teisėjos R. V., kuriuo tenkintas ieškovo A. S. prevencinis ieškinys (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).
28. Taigi, klausimas dėl draudimo publikuoti atitinkamo pobūdžio rašinius yra išspręstas įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teisėja R. V. apelianto nurodomo 2006 m. birželio 7 d. sprendimo nepriėmė, taip pat į tai, kad sprendimai, kuriais buvo uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, įsiteisėję, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė teisėjos R. V. neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, nesant vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę (žr. šios nutarties 23 punktą).
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą teisėjų F. V., J. V. ir Z. M., N. Š., T. Ž. ir V. Z. priimtais procesiniais sprendimais, ir ieškinio senaties termino taikymo
30. Anot ieškovo, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja F. V., nepagrįstai atmesdama prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, suklastojo savo nutartį (priimtą 2012 m. spalio 26 d. civilinėje byloje Nr. A2-13150-872/2012 – teisėjų kolegijos pastaba) įrašydama žinomai melagingus duomenis. Ieškovo teigimu, teisėja J. V., atmesdama prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 priėmė nelogišką procesinį sprendimą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-17049-541/2013 – teisėjų kolegijos pastaba), nes nurodė, kad ieškovas turi žinoti dalykus dar prieš jiems įvykstant. Teisėja Z. M., anot ieškovo, taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atnaujinti bylą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-5099-391/2014 – teisėjų kolegijos pastaba). Vilniaus apygardos teismo teisėjų N. Š., T. Ž. ir V. Z. 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, ieškovo teigimu, taip pat įrašyti melagingi duomenys.
31. Šiais veiksmais, apelianto teigimu, jam buvo padaryta žala. Atsakovė prašė šiuos ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, taikyti ieškinio senatį.
32. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
33. Iš bylos matyti, kad ieškovas 2017 m. gegužės 5 d. pateikė teismui pradinį ieškinį dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovui prašant apginti jo galbūt pažeistas teises veiksmais, anot ieškovo, padarytais 2012 m. spalio 26 d. ir 2013 m. kovo 14 d., akivaizdu, kad trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad ieškovas nenurodė svarbių priežasčių ieškinio terminui atnaujinti, o teismas jų nenustatė.
34. Kadangi ieškinio senaties termino taikymas yra savarankiškas pagrindas ieškinio reikalavimams atmesti, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo veiksmais, ieškovo teigimu, padarytais teisėjų F. V., J. V., Z. M., N. Š., T. Ž. ir V. Z. priimtais procesiniais sprendimais, atmetė.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, vykdyto prokurorų G. J., D. Č., ir dėl teisėjų N. V., R. P., V. Š., S. P. baudžiamosiose bylose priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių
35. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai R. P., V. Š., S. P., 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi išnagrinėję baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-424-562/2014 padarė žalą ieškovui, nes jie ne tik nepagrįstai, neteisėtai nuteisė ieškovą, niekaip nevertino melagingų A. S. parodymų, bet ir nuosprendžio motyvus suformulavo taip, kad rašymą prilygino nusikalstamai veikai (baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-9-000213-2013-3 – teisėjų kolegijos pastaba). Ieškovo teigimu, ikiteisminis tyrimas apskritai buvo atliekamas neteisėtai ir užbaigtas baudžiamąją bylą perduodant nagrinėti teismui.
36. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismai jau nagrinėjo ieškovo A. D. ieškinio reikalavimus atlyginti žalą, padarytą prokuroro G. J. ir teisėjų R. P., V. Š., S. P. veiksmais (baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-9-000213-2013-3). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1792-854/2017, kurioje ieškovas A. D. prašė pripažinti pareigūnų V. P., teisėjos R. P., V. Š., S. P., prokuroro G. J. veiksmus neteisėtais ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 20 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. A. D. nurodė, kad prokuroras G. J., žinodamas, jog masinės informacinės priemonės cenzūra yra draudžiama, tyčia atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, o teisme tyčia prieštaravo, kad ieškovas būtų išteisintas. Ieškovas teigė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartimi (byla Nr. 2K-7-205-222/2015) jį išteisino dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendis, baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-9-000213-2013-3) ir antrosios instancijos (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis) teismų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu priteisė ieškovui A. D. iš atsakovės Lietuvos Respublikos priėmė ieškovo A. D. atsisakymą nuo reikalavimo dėl 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir šią bylos dalį nutraukė; kitą ieškinio dalį tenkino iš dalies; priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi (byla Nr. 2A-1560-565/2017) minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
37. Ieškovas nagrinėjamos bylos ieškinyje taip pat nurodė, kad teisėja N. V. savo nuosprendyje nepagrįstai nuteisė A. D., taip atlikdama neteisėtus veiksmus, prokurorai D. Č., G. J., atlikdami baudžiamąjį persekiojimą atliko antikonstitucinius veiksmus, taip padarydami jam žalą.
38. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo A. D. reikalavimai atlyginti žalą, padarytą dėl baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamajame procese priimtų procesinių sprendimų (teisminio proceso Nr. 1-10-2-00466-2012-5) jau buvo išnagrinėtas teismų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-14381-924/2016, kurioje ieškovas A. D. prašė pripažinti neteisėtais teisėjos N. V., prokurorų D. Č. ir G. J. veiksmus ir priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos. A. D. nurodė, kad teisėja N. V., prokurorai D. Č. ir G. J. atliko neteisėtus, antikonstitucinius veiksmus. Ieškovas teigė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 2K-196-693/2015) jį išteisino dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendis, baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-2-00466-2012-5) ir antrosios instancijos (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 nutartis) teismų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-14381-294/2016) priteisė ieškovui A. D. iš atsakovės 428,35 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines procesinių palūkanų. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, bei trečiojo asmens Generalinės prokuratūros skundus tenkino iš dalies; pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažindamas ieškovui priteistinos žalos dydį. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi (civilinės byla Nr. 2A-1348-450/2017).
39. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, civilinė byla turi būti nutraukiama, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
40. Konstatavus, kad sprendimai, kuriais išspręsti ieškinio reikalavimai atlyginti žalą dėl neteisėto ieškovo baudžiamojo persekiojimo ir jo nuteisimo, vėliau kasaciniam teismui jį išteisinus (baudžiamosiose bylose kurių teisminiai procesai Nr. 1-10-9-00213-2013-3 ir Nr. 1-10-2-00466-2012-5), yra įsiteisėję ir galiojantys, pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškinio reikalavimo turėjo bylą nutraukti vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu. Todėl negalėjo būti sprendžiama dėl ieškinio, iš naujo pareikšto šiuo faktiniu pagrindu, pagrįstumo. Aptartais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai atlyginti 40 000 Eur žalą, padarytą prokuroro G. J., D. Č. bei teisėjų N. V., R. P., V. Š., S. P. veiksmais, atmesti, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą teisėjo O. Z. priimtu procesiniu sprendimu
41. Ieškovas taip pat prašė atlyginti žalą, padarytą teisėjo O. Z. veiksmais. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. 2013 m. gruodžio 9 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-242-270/2013 paskelbė nuosprendį, kuriame įrašė melagingus duomenis, nepagrįstai pripažino jį kaltu ir tai padarė sąmoningai ir tyčia.
42. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę.
43. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-242-270/2013, teisminio proceso Nr. 1-10-2-00754-2010-3) A. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, tačiau pritaikius BK 75 straipsnį, paskirta laisvės atėmimo bausmė atidėta 1 metams, pareigojant A. D. neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi nuteistojo A. D. bei nukentėjusiojo A. S. apeliaciniai skundai atmesti ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė nukentėjusiojo A. S. kasacinį skundą.
44. Kasacinis teismas yra suformulavęs aktualią nagrinėjamai bylai teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
45. Teisėjų kolegija, vertindama Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo O. Z. veiksmų, kuriais apeliantas buvo nuteistas, neteisėtumą, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka, jis paliktas nepakeistas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. nepagrįstai nuteisė A. D.. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog į nuosprendį buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys, kad teisėjas piktnaudžiavo tarnyba, nepagrįsti įrodymais, todėl atmestini.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas ieškiniu dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo O. Z. veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto nuosprendžio, siekia dar sykį patikrinti įsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas negali ginti tokio siekio (žr. šios nutarties 44 punktą), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismas šioje civilinėje byloje neturi nei teisės, nei pareigos kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, naujai vertinti įrodymų ar daryti išvadų dėl priimtų apkalinamųjų nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuosprendžiai (taip pat ir priimtas teisėjo O. Z.), kuriais ieškovas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, negali būti kvestionuojami nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo.
47. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas, tvirtindamas, jog jam teisėjo O. Z. veiksmais, kildinamais iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto nuosprendžio, buvo padaryta žalos, neįrodė valstybės civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju negalimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškinio reikalavimą.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą prokurorės D. K. veiksmais
48. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad prokurorai G. J., D. Č., D. K., būdami teisininkais ir puikiai žinodami, jog Konstitucija yra vientisas teisės aktas, ir galioja visoje Respublikoje ir visą parą, tyčia tęsė savo neteisėtą veiką ir diskreditavo valstybę, trukdė teisingumui, žinodami, jog masinės informacijos cenzūros draudžiama, tyčia vedė tyrimą iki teismo, o vėliau tyčia prieštaravo, kad ieškovas būtų išteisintas, palaikė masinės informacijos draudimą, taigi, atliko antikonstitucinius veiksmus, pažeidė pareigūno tarnybinę etiką, ir nuostatas tarnauti valstybei ir žmonėms.
49. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių ieškovo argumentų pagrįstumą, nustatė, kad ieškovas nesilaikė teismo draudimo publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, todėl, teismo vertinimu, ieškovas turėjo suprasti, kad dėl tokių neatsargių ir neapdairių veiksmų gali atsirasti teisinės pasekmės. Teismas konstatavo, kad ieškovo atlikti veiksmai, kuriais jis pažeidė teismo draudimą, ir dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nereabilituoja jo civilinių teisinių pasekmių prasme.
50. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo argumentų pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad bylos dalis, kuria prašyta priteisti žalą dėl neteisėto ieškovo baudžiamojo persekiojimo ir ieškovo nuteisimo, vėliau kasaciniam teismui jį išteisinus (baudžiamosiose bylose kurių teisminiai procesai Nr. 1-10-9-00213-2013-3 ir Nr. 1-10-2-00466-2012-5), yra nutraukta, todėl, kaip minėta, nėra pagrindo spręsti dėl šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo.
51. Dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su baudžiamuoju persekiojimu kituose ikiteisminiuose tyrimuose, kuriuose buvo priimti kaltinamieji aktai ir ieškovas nuteistas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie nepagrįsti. Nei nagrinėjamos bylos, nei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, kad prokurorai, taip pat ir prokurorė D. K., ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Neįrodžius civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus ieškinio reikalavimus.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą teisėjos R. K. veiksmais
52. Ieškovas taip pat prašė atlyginti žalą, padarytą teisėjos R. K. veiksmais. Ieškinyje nurodyta, kad teisėja R. K., nagrinėdama prašymą panaikinti cenzūrą civilinėje byloje Nr. A2-5412-600/2016, 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pritaikė Konstitucijai senaties terminą žinodama, kad Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas galioja visą laiką ir visais sezonais. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisėtais nutarimais penkis kartus atmetė prašymus atnaujinti bylą ir panaikinti cenzūrą, o praėjus penkeriems metams, nurodė, kad suėjo senaties terminas. Ieškovo nuomone, tai įrodo, jog prieš jį veikia nusikalstamas teisėjų susivienijimas.
53. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad šį ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.
54. Ieškovas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo iš esmės pakartojo ieškinyje nurodytus argumentus, todėl teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo, grindžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. K. veiksmais netenkinant prašymo atnaujinti procesą.
55. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. K. ieškovo atžvilgiu priėmė tris nutartis: 2016 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-5412-600/2016, 2017 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-8626-600/2017; 2017 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2192-600/2017. Visos šios nutartys įsiteisėjusios.
56. Kaip minėta, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią, todėl, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo kvestionuoti šių sprendimų teisėtumo. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų R. K. priimtų procesinių sprendimų turinį, nesutinka su apelianto argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja taikė Konstitucijai senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad senaties terminas taikytas ieškovo prašymams atnaujinti procesą, o ne Konstitucijai. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentu, kad teismai, priimdami ieškovui nepalankius procesinius sprendimus, veikė nusikalstamai. Nei nagrinėjamos bylos, nei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys neteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Tai, kad ieškovas nesutinka su įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis, nėra pagrindas juos peržiūrėti ar pakartotinai nagrinėti.
57. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, tvirtindamas, jog jam buvo padaryta žalos, neįrodė valstybės civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. K. veiksmų, todėl žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju negalimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą atlyginti žalą, kildinamą iš neteisėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. K. veiksmų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
58. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl kitų apeliaciniame skunde argumentų (priežastinio ryšio, žalos dydžio) teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės. Kaip minėta, nenustačius neteisėtų teismo ir prokurorų veiksmų, taikyti valstybei civilinę atsakomybę nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apelianto abejonės dėl bylą išnagrinėjusio teismo (teisėjo) šališkumo grindžiamos tik prielaida ir yra paremtos iš esmės vien tik apelianto nesutikimu su teismo priimtu jam nepalankiu procesiniu sprendimu. Vien tik aplinkybė, jog bylą išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjas, nepagrindžia šio teisėjo šališkumo. Pats apeliantas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas, priėmęs apeliaciniu skundu apskųstą sprendimą, buvo asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo.
59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenutraukdamos bylos dalies, pažeidė CPK 293 straipsnio 3 punktą, todėl panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai atlyginti 40 000 Eur žalą, padarytą prokuroro G. J., D. Č. bei teisėjų N. V., R. P., V. Š., S. P. veiksmais, ir šią bylos dalį nutraukia. Atmetus apeliacinio skundo argumentus kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai atlyginti 40 000 Eur žalą, padarytą prokurorų G. J., D. Č. bei teisėjų N. V., R. P., V. Š., S. P. veiksmais, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.