Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

nukentėjusiesiems V. D., jos atstovei advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajam S. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. G. ir nukentėjusiosios V. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo H. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir H. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo H. G. priteista nukentėjusiesiems V. D. ir S. D. po 100 000 Lt, nukentėjusiesiems E. J. ir J. T. po 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo H. G. priteista nukentėjusiesiems V. D. 2 229,53 Lt, S. D. – 13 745 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo H. G. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteista 770 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu E. G., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, negautas.

A. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinis skundas dėl A. B. išteisinimo negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 19 d. apie 02 val. 30 min., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su P. D., J. T. ir E. J., panaudojo fizinį smurtą, t. y. tyčia sudavė mažiausiai tris smūgius P. D. peiliu į juosmens dešinę pusę, krūtinės kairę pusę ir į dešinę koją, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam tris durtinius – pjautinius sužalojimus, aklas durtines – pjautines žaizdas krūtinės kairėje pusėje užpakalinėje pažasties linijoje ties devintu šonkauliu ir dešinės šlaunies priekiniame – vidiniame paviršiuje, vidurinio ir apatinio trečdalių riboje ir kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą juosmens dešinėje pusėje su apatinės tuščiosios venos ir kepenų pažeidimais, kas sukėlė kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje, ūmiai progresuojantį vidinį ir išorinį nukraujavimą bei šoką, dėl ko P. D. 2011 m. birželio 19 d. 03 val. 35 min. ligoninėje mirė.

Taip pat, H. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad po suduotų smūgių peiliu nukentėjusiajam P. D., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, panaudojo smurtą J. T. ir E. J. atžvilgiu, t. y. tyčia sudavė mažiausiai vieną smūgį peiliu J. T. į kairę krūtinės ląstos pusę, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam vieną kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su tarpšonkaulinės arterijos pažeidimu, lydima kraujo ir oro susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, kas sukėlė pavojų nukentėjusiojo J. T. gyvybei ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia sudavė mažiausiai vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam E. J. į krūtinės ląstos kairę pusę, tokiu būdu padarė pastarajam durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje ties vidurine pažastine linija dešimtame tarpšonkaulyje su kairiojo diafragmos kupolo sužalojimu, blužnies, kairio inksto sužalojimais, lydimais kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, kas sukėlė pavojų nukentėjusiojo E. J. gyvybei ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

pirma, nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad prieš eidami į susitikimą su H. G., kuris nors iš jų (R. kaimo grupės vaikinų) turėjo peilį. Tai objektyviai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolai, iš kurių matyti, jog įvykio vietoje, automobilyje „V“, valst. Nr. XXX joks peilis nebuvo rastas (1 t., 9-52 b. l.);

antra, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis H. G. turėjo lazdą, kuria išmušė peilį vienam iš R. kaimo grupės vaikinų. Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis H. G. buvo užpultas ir jam padaryti kokie nors sužalojimai, tokiu būdu jis buvo priverstas gintis. Iš nukentėjusiojo J. T. parodymų matyti, kad muštynės prasidėjo prie mokyklos, H. G. užpuolė P. D. iš nugaros, tik vėliau suprato, kad nuteistasis jį bado peiliu, dūrė į koją, o kai jis norėjo nustumti H., šis (H. G.) jam smogė peiliu į krūtinę. Šias aplinkybes objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kad P. D. mirties priežastimi buvo viena kiauryminė durtinė - pjautinė žaizda juosmens dešinėje pusėje su apatinės tuščiosios venos ir kepenų pažeidimais, o krūtinės kairės pusės ir juosmens dešinės pusės žaizdos padarytos, tikėtina, tuo pačiu įrankiu smūgiuojant iš nugaros link priekio ir vos į viršų geležtei į kūną pasvyrant beveik horizontaliai (išilginės kūno ašies atžvilgiu) ašmenimis į dešinę (1 t., 76-81 b. l.);

trečia, iš liudytojų G. D. ir M. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad H. G. prieš eidamas į susitikimą už kelnių diržo užsikišo virtuvinį peilį, galimai medine rankena (5 t., 13-14, 98-100 b. l.). Apžiūros metu iš H. G. buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo išimti trys virtuviniai peiliai (1 t., 63-65 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad P. D. nustatytos žaizdos ir jas atitinkantys drabužių pažeidimai galėjo būti padaryti tirti pateiktu peiliu Nr. 3 (1 t., 113-129 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti minėta specialisto išvada, nes ji iš dalies atitinka faktines bylos aplinkybes, liudytojų G. D. ir M. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų G. D. ir M. J. parodymus, duotus apygardos teismo teisiamajame posėdyje. Tai, kad liudytojai N. M. ir O. M. pas nuteistąjį nematė peilio arba jį matė ant žemės po P. D. nužudymo, nei paneigia, nei patvirtina pirmosios instancijos teisme nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad H. G. kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma, t. y. nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir nors nukentėjusiojo P. D. mirties nesiekė, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka ir konstatuoja, kad H. G. nužudė P. D. veikdamas tiesioginės neapibrėžtos tyčios kaltės forma.

Nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam asmeniui ir norėjo ją atimti. Kaltininkas nužudyti gali veikdamas ir tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kuomet veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę.

Tuo atveju, kai yra nustatoma tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika turi būti kvalifikuojama tik pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas pavojingus padarinius (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą ar net mirtį) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitą žmogų sunkiai sužaloti, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sunkiam sveikatos sutrikdymui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007).

Šioje byloje teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 606/11(02) nustatyta, kad P. D. mirties priežastimi buvo durtinis – pjautinis kiauryminis juosmens dešinės pusės sužalojimas, pažeidžiant apatinę tuščiąją veną ir kepenis. Tai sukėlė kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje, ūmiai progresuojantį vidinį ir išorinį nukraujavimą bei šoką. P. D. kūne konstatuoti trys durtiniai – pjautiniai sužalojimai: du iš jų – aklos durtinės pjautinės žaizdos krūtinės kairėje pusėje užpakalinėje pažasties linijoje ties devintu šonkauliu ir dešinės šlaunies priekiniame – vidiniame paviršiuje vidurinio ir apatinio trečdalių riboje. P. D. mirties priežastimi tapo tik viena kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda juosmens dešinėje pusėje su apatinės tuščiosios venos ir kepenų pažeidimais. Tikėtina, kad krūtinės kairės pusės ir juosmens dešinės pusės žaizdos padarytos tuo pačiu įrankiu, smūgiuojant iš nugaros link priekio ir vos į viršų geležtei į kūną pasvyrant beveik horizontaliai (išilginės kūno ašies atžvilgiu) ašmenimis į dešinę. Krūtinės kairėje pusėje geležtė paniro 9,5 cm., juosmens dešinėje – 13 cm. Dešinėje šlaunyje žaizda padaryta aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu, smogiant statmenai iš priekio link nugaros, geležtei panyrant horizontaliai apie 3,5 cm. į raumenį, tikėtina, ašmenimis į kairę. Sprendžiant iš sužalojimų išsidėstymo ir kūno priekyje (dešinėje šlaunyje) ir nugarinėje pusėje akivaizdu, kad P. D. ir jį žalojusio asmens ar asmenų padėtys kito (1 t., 76- 81 b. l.). Iš J. T. parodymų matyti, kad H. G. peiliu tyčia sudavė P. D. į įvairias kūno vietas, taip pat ir smūgiuodamas iš nugaros. Kai jis norėjo nustumti H. G., pastarasis jam peiliu sudavė į krūtinę (10 t., 17-19 b. l.). Akivaizdu, kad H. G. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas tris smūgius peiliu nukentėjusiajam į krūtinę, juosmenį ir koją suprato, kad tokie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, nors jų nedetalizavo ir nenorėjo, tačiau buvo abejingas bet kokių padarinių kilimui, nes iš įvykio vietos pabėgo, nukentėjusiajam jokios pagalbos nesuteikė. Be to, P. D. padaryti sužalojimai yra pakankamai gilūs, kas įrodo, kad peiliu buvo smūgiuojama. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad H. G. tokiais savo veiksmais veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas H. G. veiksmus dėl J. T. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo kvalifikuodamas veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą nustatė, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek P. D. nužudymas, tiek J. T. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padaryti vienas po kito, kai nukentėjusysis bandė apginti P. D. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas H. G. nusikalstamose veikose nepagrįstai nustatė skirtingas kaltės formas.

Nukentėjusioji V. D. apeliaciniame skunde prašo H. G. pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nuteistasis veikė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Taip pat būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį bei pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį – bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinio, jame nenurodomi jokie motyvai dėl bendrininkavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo sunkinančiais pagrindais dėl E. G. nuteisimo ir A. B. išteisinimo negauta, todėl apeliacinės instancijos teismas negali spręsti apie bendrininkavimo pobūdį ar kiekvieno iš jų aktyvumo lygį. Šioje byloje nėra akivaizdžių bendrininkavimo požymių. Be to, apeliacinės instancijos teismas spėjimais negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Todėl šioje dalyje nukentėjusiosios skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl bausmės

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

H. G. skunde pažymi, kad savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, savo veiksmus vertina blogai, žada ateityje atlyginti priteistus civilinius ieškinius bei prašo šias aplinkybes pripažinti kaip atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, nuteistasis tvirtina, kad jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo ir nukentėjusiųjų provokuojantis ir rizikingas elgesys, todėl ši aplinkybė taip pat turėtų būtų vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad yra jauno amžiaus, iki nusikalstamų veikų padarymo mokėsi, dirbo, charakterizuojamas teigiamai, praeityje neteistas, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis H. G. apygardos teismo teisiamajame posėdyje davė tik iš dalies teisingus parodymus, t. y. nepripažino, jog iš anksto buvo pasiėmęs peilį, o jį neva išmušė iš rankų vaikinui, kuris jį puolė bei peiliu mosikavo, tačiau kiek sudavė smūgių P. D. neprisimena, nes buvo šoke. Priešingai, šioje byloje nustatyta ir įrodyta, kad H. G. iš anksto pasiėmė peilį, juo ne gynėsi, o tyčia sudavė nukentėjusiajam P. D. į krūtinę ir kitas kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis netrukus mirė. Akivaizdu, kad H. G. nėra nuoširdus, nes esminių bylos aplinkybių nepripažino. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors H. G. skunde nurodo, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu.

Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Iš nuteistojo H. G., nukentėjusiojo J. T., liudytojų V. P., M. J. ir kitų parodymų matyti, kad nuteistasis H. G. – iš vienos pusės, o J. T. – iš kitos pusės, kiekvienoje iš jų dalyvaujant kitiems asmenims (taip pat ir nukentėjusiajam P. D.), aiškinosi tarpusavio santykius. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, kai asmenys iš anksto pasiima žalojančius įrankius ir numato galimybę dėl jų panaudojimo konflikto metu, jų veiksmai negali būti vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi. Todėl šioje byloje pripažinti, kad P. D. veikė provokuojančiai ar rizikingai nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą), H. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), H. G. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad H. G. nužudė P. D. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia (vietoj netiesioginės tyčios), tačiau tai nesudaro pagrindo griežtinti paskirtą bausmę. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad yra jauno amžiaus, iki nusikalstamų veikų padarymo mokėsi, dirbo, charakterizuojamas teigiamai, praeityje neteistas ar žada ateityje atlyginti civilinius ieškinius nėra pagrindas švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, BPK 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendyje nustatytą H. G. kaltės formą, t. y. kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia, pakeisti tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo H. G. apeliacinį skundą atmesti.