- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- 2-1792-854/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00213-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančios Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovui Kęstučiui Vagneriui,
atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Aleksandrui Ivanovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašo pripažinti teisėjų Valdo Petraičio, Rositos Patackienės, Virginijos Švedienės, Stasio Punio, prokuroro Gedimino Juknos veiksmus neteisėtais, priteisti iš Lietuvos valstybės 3000 Eur turtinės ir 17 000 Eur neturtinės žalos. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 ieškovas išteisintas dėl veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad A. D. veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, sudėties. Pažymėjo, kad ieškovas buvo teisiamas kaip paprastas pilietis, o ne kaip laikraščio, savaitraščio ir internetinio portalo leidėjas. Nors leidėjo, kuriam uždrausta rašyti straipsnius, kaip juridinio asmens, negalima nuteisti, ieškovui buvo inkriminuojami ir laikraščio „nusikaltimai“. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis ne tik nuteisė ieškovą, bet dar ir ne pagal tai, ko prašė nukentėjusysis, ir teikė su kaltinamuoju aktu prokuratūra. Apeliacinės instancijos teismas šios grubios klaidos net nepastebėjo. Priimant neaiškų nuosprendį buvo palikta vietos interpretacijai, piktnaudžiavimui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai formulavo, jog rašymas, žurnalistika prilyginama nusikalstamai veikai. Teisėjai tyčia viršijo įgaliojimus, tyčia neteisingai taikė Lietuvos Respublikos įstatymus, iškraipė Konstituciją, bandė ją aiškinti per užsienio teismų praktiką, atliko neteisėtus, antikonstitucinius veiksmus. Teisėjai Valdas Petraitis, Rosita Patackienė, Virginija Švedienė, Stasys Punys tyčia nevertino ieškovo pateiktų dokumentų apie tai, jog prokuratūra atsisakė tęsti bylą ne dėl to, jog A. S. nepadarė veiklos, bet kad nuo prevencinio ieškinio pateikimo praėję 5 metai, ir neva suėjo veikos senatis. Prokuroras Gediminas Jukna tyčia tęsė savo neteisėtą veiką ir diskreditavo Lietuvos valstybę, trukdė teisingumui. Prokuroras, žinodamas, jog masinės informacinės cenzūra draudžiama, tyčia atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, o teisme tyčia prieštaravo, kad ieškovas būtų išteisintas, palaikė masinės informacijos draudimą, pažeidė pareigūno tarnybinę etiką ir nuostatas tarnauti valstybei ir žmonėms. Ieškovas patyrė 3000 Eur turtinės žalos – lankėsi posėdžiuose, ikiteisminio tyrimo apklausose, negavo pajamų, gaišo laiką teisminiam procesui. Taip pat ieškovas patyrė neturtinės žalos, kurią vertina 17 000 Eur. Dėl nepagrįsto persekiojimo ieškovas patyrė žalą, buvo sugriauta jo reputacija. Priėmus Vilniaus apygardos nuosprendį, ieškovas, būdamas nekaltas, vos nebuvo išsiųstas į kalėjimą atlikti bausmės, bausmės vykdymą sustabdė tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ieškovas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė išgyvenimų, baimę dėl reputacijos, dėl ateities. Ieškovui neteisėtai buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 45 parų areštinėje, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Vien už tai, kad dirbo savo darbą, ieškovą buvo bandoma nužudyti – buvo inscenizuotas eismo įvykis, per kurį ieškovas vos liko gyvas, jam buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai.
Teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė reikalavimo dėl 3000 Eur žalos atlyginimo, teismui išaiškinus ieškinio atsisakymo pasekmes, nurodė jas suprantantis. Ieškovas teismo posėdyje palaikė ieškinyje išdėstytus motyvus, paaiškino, kad prarado pasitikėjimą valstybe, buvo pažemintas kaip žurnalistas, kaip pilietis. Nurodė, kad teismo posėdžio metu A. S. grasino ieškovui, sakė pagalvoti apie vaikus. Ieškovas buvo persekiojamas. Visus metus turėjo vaikščioti į teismus, samdėsi advokatus. Buvo sugadinta jo reputacija – turėjo važinėti į policiją, taip pat policijos pareigūnai kartą per savaitę atvažiuodavo į namus, tikrindavo, ar ieškovas namuose, vaikai, kaimynai klausė, ar ieškovas nusikaltėlis.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, prašė jį atmesti. Aiškino, jog valstybės civilinei atsakomybei už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus procesinius teisinius aktus baudžiamojo proceso srityje atsirasti pakanka nustatyti 3 sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, žalos faktą ir priežastinį ryšį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t.y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka, taip pat pažymėjęs, jog turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Pažymėjo, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pasisakydamas dėl baudžiamojo persekiojimo nurodė, kad sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus klausimą kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą, kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendyje, nei Vilniaus apygardos teismo 2014-09-29 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-01 nutartyse nėra konstatuota, kad prokuroras savo funkcijas atliko pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, jog baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas. Siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Nurodė, kad ieškovas turi įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisų pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į teismų praktiką. Pažymėjo, kad neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Turtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti.
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūros atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ieškovas jokių konkrečių argumentų, įrodymų, pagrindžiančių ieškinio pagrindą, nepateikė, o nurodė tik bendro pobūdžio samprotavimus apie žalą, bandė procesą paversti bendra teisinės sistemos kritika. Paaiškino, kad prieš šį procesinį sprendimą buvo nagrinėtos kitos baudžiamosios bylos ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriuose pasisakyta apie tai, jog ieškovas žinojo apie įsiteisėjusio 2009-04-10 sprendimo civilinėje byloje nesilaikymo pasekmes (pvz., Nr. 1-257-648/2010, 1-100-818/2011). Paties kaltinamojo veiksmai gali turėti įtakos baudžiamajam persekiojimui pradėti ir toliau priimti veiksmus, t.y. nepakankamas rūpestingumas paties ieškovo. Baudžiamojo proceso metu ieškovas buvo išteisintas, tačiau ši aplinkybė turi būti naujai įvertinta ir civilinio proceso metu. Jeigu ieškovas prisidėjo prie žalos atsiradimo – žalos dydis turi būti mažinamas.
Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su ieškiniu nesutinkanti, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas turi įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovo nurodyti argumentai, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo nepagrįstas ir neteisėtas, yra nepagrįsti, nes baudžiamasis procesas pradėtas pagal nukentėjusiojo asmens skundą. Teisinių pagrindų, kurie leistų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nebuvo. Esant duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai ir teisėtai buvo pradėtas ir vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padaryta klaida, kuri pasireiškė taikant BK 245 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą pažodžiui, nesudaro pagrindo daryti išvados apie šiurkščią teismų klaidą baudžiamajame procese. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-03-31 nutartyje nesutiko su žemesnių instancijų teismų išvadomis dėl ieškovo tiesioginės tyčios egzistavimo ir BK 245 straipsnio taikymo, tačiau nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtą turtinę žalą. Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog dėl teismų veiksmų (neveikimo) ieškovui buvo sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Nėra įrodymų, kad ieškovas patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos žalos sampratą. Pažymėjo, kad iš teismų procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas nuo 2009 iki 2011 metų buvo 5 kartus teistas, todėl akivaizdu, jog jo reputacija nebuvo nepriekaištinga. Nurodė, kad būtina įvertinti ieškovo elgesį, kuris, atsakovo atstovo nuomone, sąlygojo baudžiamąjį procesą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens skundą bei įvertinus tai, kad ieškovas pažeidė teismo draudimą publikuoti rašinius. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, ieškovas turėjo suprasti, kad dėl tokių neatsargių ir neapdairių veiksmų gali atsirasti teisinės pasekmės. Ieškovo atlikti veiksmai, kuriais jis pažeidė teismo draudimą, ir dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nereabilituoja jo civilinių teisinių pasekmių prasme, todėl pripažinus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, ieškinys turėtų būti atmestas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų deliktinės atsakomybės sąlygų. Faktas, jog ieškovas nuteistas, o vėliau išteisintas, negali būti savaime pagrindu atlyginti ieškovui galimai patirtą žalą. Skirtingas teismų įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje nebūtinai turi reikšti, kad teismai, vertindami aplinkybes kiek kitaip nei aukštesnės instancijos teismai, padarė neteisėtus veiksmus. Anksčiau vykusiose analogiškose bylose ieškovas buvo nuteistas, pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-205-222/2015 priimta 7 teisėjų kolegijos, o tai reiškia, jog nuteisimas ir vėlesnis išteisinimas buvo nulemtas to, kad pasikeitė iki tol buvusi Lietuvos Aukščiausioji Teismo praktika tokiose baudžiamosiose bylose. Ieškovo paaiškinimais jis žalą patyrė dėl A. S. veiksmų ir kitokių išgyvenimų, kurie nėra susiję su jo nuteisimu ir vėlesniu išteisinimu. Reikia įvertinti paties ieškovo veiksmus, kurie sąlygojo jam galimai padarytos žalos atsiradimą.
Motyvuojamoji dalis
Bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nutrauktina, likusioje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžiu (baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-9-00213-2013-3) A. D. nuteistas pagal BK 245 straipsnį už 2012 m. rugpjūčio 18 d., 2012 m. lapkričio 10 d. ir 2013 m. vasario 2 d. teismų sprendimų, nesusijusių su bausme, nevykdymą, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, galutine subendrinta 45 parų arešto bausme. Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš A. D. nukentėjusiajam A. S. priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
2014 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (b. l. 38-41).
Iš 2013 m. rugpjūčio 30 d. kaltinamojo akto, su kuriuo byla perduota teismui, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje turinio nustatyta, kad aptariamame baudžiamajame procese A. D. atžvilgiu kardomosios priemonės taikytos nebuvo.
Dėl byloje nagrinėjamų reikalavimų apimties
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti jam 3000 Eur turtinės ir 17 000 Eur neturtinės žalos, kurią kildina iš prokuroro veiksmų, neteisėtai vykdant jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą, taip pat iš teismų veiksmų, priimant jo atžvilgiu neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Ieškovo išdėstyto prašymo pripažinti teisėjų V. Petraičio, R.Patackienės, V. Švedienės, S. Punio bei prokuroro G. Juknos veiksmus neteisėtais teismas nelaiko savarankišku reikalavimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme byloje dėl žalos atlyginimo, tačiau ieškovo nurodomu pagrindu, iš kurio jis kildina reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš atsakovo šioje byloje - valstybės.
Pažymėtina, kad vykdydamas teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų pašalinimo, ieškovas pašalino iš šios bylos proceso dalyvių sąrašo teisėjus bei prokurorą. Šioje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės, kuri kyla be kaltės, klausimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. 1 d.). O jokie bylos duomenys nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų veiksmus kaip tyčinius (CK 6.272 str. 4.).
2017 m. sausio 13 d. teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo. Teismui išaiškinus atsisakymo nuo pareikšto reikalavimo teisines pasekmes, nurodžius šio procesinio veiksmo skirtumą nuo reikalavimo atsiėmimo, ieškovas nurodė ieškinio dalies atsisakymo pasekmes suprantantis, pareiškimą palaikantis. Atsižvelgiant į tai, ieškovo atsisakymas nuo reikalavimo dėl 3000 Eur turtinės žalos atlyginimo priimtinas, civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 1 d., 293 str. 4 p.).
Taigi, šioje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės dėl 17 000 Eur dydžio neturtinės žalos, padarytos neteisėtais prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo klausimas.
Dėl valstybės atsakomybės
Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir kt.).
Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Taigi, oficialių pareigūnų veiksmai teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).
Tačiau pažymėtina, kad net ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad prokuroras ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. tai reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Kaip pastebėjo ir atsakovo atstovas, iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai, atlikus ikiteisminį tyrimą pagal pagrįstą įtarimą, asmuo nėra nuteisiamas ar yra išteisinamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą.
Teismas, nagrinėjantis civilinę bylą dėl žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo, vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t.y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios priežasties teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014 ir kt.).
dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl prokuroro veiksmų, atlyginimo
Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės už prokuroro veiksmus teismas vertina, kad duomenų, leidžiančių įtarti ieškovą nusikalstamos veikos padarymu bei vykdyti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą, buvo. Tokią išvadą teismas daro, įvertinęs nustatytas aplinkybes apie tai, kad panašūs ieškovo veiksmai buvo įvertinti kaip nusikalstami ankstesniuose baudžiamuosiuose procesuose, kuriuose jo atžvilgiu buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai ir, peržiūrėjus tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, palikti galioti (bylų teisminio proceso Nr. 1-10-2-00197-2011-5, 1-10-2-00699-2009-9). Ieškovas, žinodamas, jog yra priimti teismų sprendimai, kuriais jam ir UAB „Laisvas laikraštis“, kurio direktoriumi ir redaktoriumi jis buvo, uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas anksčiau už tai nuteistas, publikuojamuose rašiniuose toliau dėstė teiginius, kurių turinys sudarė pagrindą abejonėms, ar jais nepažeidžiami įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyti draudimai. Nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į sprendimus civilinėse bylose priėmusius teismus dėl jų turinio išaiškinimo, siekdamas išsiaiškinti jam nustatytų draudimų ribas. Pažymėtina, kad publikacijų turinys ir jų atitiktis teismų nustatytiems draudimams kiekvienu atveju privalėjo būti vertinamas individualiai. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog nustatyti faktai buvo pakankami prokurorui vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir palaikyti kaltinimą teisme, tikslu įvertinti, ar konkrečių publikacijų paskelbimas turi būti laikomas nusikalstama veika BK 245 straipsnio apimtyje. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad prokuroras pažeidė kokias nors procesines nuostatas, taigi, negalima ir išvada, jog jis veikė neteisėtai. Nesant vienos iš būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė dėl prokuroro veiksmų kilti negali.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgment of 24 November 2009; kt.). Taigi faktai, kurie gali sukelti įtarimą šios nuostatos prasme, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti (e. g. I. Mammadovv. Azerbaijan, no. 15172/13, judgment of 22 May 2014; Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994, § 55).
dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų veiksmų, atlyginimo
Šioje byloje svarbu pažymėti, jog pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nėra. Jau minėta, kad valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsiranda dėl procesinių teisinių veiksmų. Taigi šioje byloje vertintina, ar baudžiamąją bylą, kurioje ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo pripažintas kaltu, o kasacinio teismo išteisintas, nagrinėjusių teismų procesiniai veiksmai atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje byloje turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Padarytos veikos kvalifikavimas nusikalstama atliekamas vertinant, ar padaryta veika atitinka konkrečiame baudžiamajame įstatyme, šiuo atveju BK 245 straipsnyje, aprašytos nusikalstamos veikos visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tuo tarpu bent vieno iš jų nebuvimas lemia išvadą, jog nusikalstama veika nepadaryta. Be to, būtent padarytos veikos analizė baudžiamajame įstatyme aprašyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties elementų aspektu leidžia atriboti nusikalstamą veiką nuo kitų teisės šakų normų pažeidimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartyje, atsižvelgęs į Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinęs jame suformuoto draudimo abstraktumą, padarė išvadą, kad A. D. veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties. Atkreipė dėmesį į tai, jog asmuo (A. S.), manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, pvz., buvo apšmeižtas (BK 154 straipsnis), turi galimybę jas ginti bendra tvarka, taip pat ginti savo garbę ir orumą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aptariamoje nutartyje pažymėjo, kad teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. D. rašiniuose siejo A. S. su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika.
Tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytos įžvalgos bei išvados leidžia spręsti apie tai, kad teismai, kvalifikuodami konkrečius A. D. veiksmus kaip nusikalstamus, tinkamai neįvertinę nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, objektyviųjų požymių buvimo, netiksliai įvykdė procesinę pareigą išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas (BPK 305 str. 1 d. 3 p.), dėl ko buvo padaryta teisės taikymo klaida.
Tokie teismų veiksmai gali būti laikomi neteisėtais CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme, todėl už juos, esant kitiems civilinės atsakomybės požymiams, kyla valstybės atsakomybė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Teismas kaip nepagrįstus atmeta ieškovo argumentus apie tai, kad jam buvo gėda prieš šeimos narius ir kaimynus, kad pareigūnai atvyksta tikrinti, ar nustatytomis valandomis jis yra namuose, kadangi aptariamame baudžiamajame procese kardomosios priemonės jo atžvilgiu taikytos nebuvo. Teismas atkreipia dėmesį, kad iš parodymų, duotų teismo posėdžio metu, galima spręsti, jog eilė ieškovo teismo posėdžio metu nurodytų nepatogumų bei neigiamų išgyvenimų susiję ne su konkrečia baudžiamąja byla, dėl kurioje atliktais teismų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, sprendžiama šioje civilinėje byloje, o su asmeniniu ieškovo santykiu į A. S. asmenį bei jo reakcija į kitus vykusius procesus. Ieškovas niekuo nepagrindė ir savo teiginio apie tai, kad dėl aptariamo baudžiamojo persekiojimo buvo sugadinta jo reputacija. Tačiau spręsdamas apie galimą ieškovo neturtinę žalą, teismas svarbiais laiko ieškovo argumentus apie tai, kad dėl teismų padarytos klaidos jis patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimo, dėl to, kad laikytas nusikaltėliu, taip pat baimės, kad bus išsiųstas atlikti bausmės susijusios su laisvės atėmimu, kol jos vykdymą sustabdė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nurodyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, kad neturtinės žalos, esančios priežastiniame ryšyje su šiuo baudžiamuoju procesu, ieškovas patyrė.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių paskyrimo, atlygina visiškai. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007 išaiškinta, kad teismai, vertindami neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo bei kitais specifiniais, šiai bylų kategorijai būdingais kriterijais: taikyto suėmimo trukmė, kaltinimo sunkumas, suėmimo pagrįstumas, suėmimo pasekmės kaltinamajam ir kitos reikšmingos nagrinėjamos bylos konkrečios faktinės aplinkybės.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovo nurodyti patirti neigiami padariniai yra gana abstraktaus pobūdžio, aptariamoje baudžiamojoje byloje jo atžvilgiu nebuvo taikytos kardomosios priemonės, bausmė nebuvo įvykdyta, jis nepagrįstai nuteistas ne už nusikaltimo, tačiau lengvesnės nusikalstamos veikos – baudžiamojo nusižengimo, padarymą, procesas neužsitęsė pernelyg ilgai. Remdamasis aptartais argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo specifikos bei šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas ieškovo patirtą neturtinę žalą dėl teismo veiksmų, priimant jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį, vertina 300 eurų suma, kuri jam priteistina iš valstybės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,
nusprendžia:
priimti ieškovo A. D. atsisakymą nuo reikalavimo dėl 3000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje bylą nutraukti, likusioje dalyje ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, juridinio asmens kodas 188604955, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.