Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovų V. V., D. V. ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) bendrijos atstovui advokatui Kristijonui Paliučiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir J. K. ieškinį atsakovams V. V., D. V. ir L. B. dėl įpareigojimo pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmes, tretieji asmenys – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) bendrija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus V. V., D. V., L. B. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savo neteisėtų veiksmų pasekmes, t. y. išardyti savavališkai subetonuotas grindis prie įėjimo į patalpas (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) iš šilumos mazgo pusės; neįvykdžius šio įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, įpareigoti atsakovus V. V., D. V., L. B. solidariai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą mokėti 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo neįvykdymo dieną ir suteikti teisę ieškovui išardyti savavališkai subetonuotas grindis atsakovų lėšomis; priteisti iš atsakovų V. V., D. V., L. B. solidariai visas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2022-01-18 teismo posėdžio metu advokatas K. Paliutis paaiškino, kad nebuvo jokio įėjimo, V. K. susikūrė savavališkai. Durys buvo skirtos ne vaikščiojimui, o lauko durys iš kiemo pusės buvo pastato administratoriaus įėjimas. Iš R-19 patalpos nebuvo galima durų darinėti. (duomenys neskelbtini) m. inventorizacijos byloje – bendro naudojimo patalpose suformuotas atskiras vienetas. Tos durys nebuvo skirtos naudotis V. K. Liudytojai patvirtino aplinkybes dėl išorės durų rakinimo (spyna iš išorės); spyna ir užraktas buvo bendras visiems prižiūrimiems objektams – neatitinka tikrovės ieškovo paaiškinimai, kad apžiūrėjo patalpas iš kiemo pusės. V. K. įgilino ne tik savo, bet ir bendro naudojimo patalpas, kurias išlygino atsakovai. Šias aplinkybes įrodo byloje esančios fotografijos, kuriose užfiksuotas vaizdas 2018 m. rudenį, kai lygios grindys, iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo matyti, kad 2019 m. 01-02 mėn. išgriauta, nėra betoninių grindų, apie 60 cm įgilinta; taip pat durų keitimo nuotrauka, naujos durys kabo, po stakta didelė skylė. Niekas nefiksavo, kas konkrečiai atliko, tačiau darytina išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. K., jo darbininkai. Nemano, kad atlikti darbai be V. K. žinios. J. K. nurodė, kad darbus užsakė V. K.; rangovas nurodė, kad darbus derino su V. K. J. K. klausė, ar ji sprendė dėl įgilinimo, durų keitimo, ji nurodė, kad organizavo darbus V. K. Atsakovai grindų lygio neatstatė iki įgilinimo, nes baigėsi betonas. Aukščiai visose patalpose skiriasi. Nėra duomenų, koks buvo aukštis bendro naudojimo patalpų iki įgilinimo. Naujame plane pakeisti kadastro duomenys, keičiasi aukščiai pagal įgilinimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenys, taip pat ir informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad šalis sieja ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, tačiau šios bylos ribas apibrėžia ieškovų pareikštas ieškinys.

Pažymėtina, kad savininko teisė reikšti negatorinį reikalavimą yra įtvirtinta CK 4.98 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Negatoriniu ieškiniu siekiama nutraukti ir uždrausti ateityje atlikti tokius veiksmus, kurie pažeidžia disponavimo ar turto naudojimosi teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 33 punktą).

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji būtinoji negatorinio ieškinio patenkinimo sąlyga, byloje nekilo. Pažymėtina, kad negatorinio ieškinio atveju savininko teises, nesusijusias su valdymo netekimu, pažeidžia kitas asmuo ir reikalavimas dėl nuosavybės teisių gynimo reiškiamas tik pažeidėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013). Todėl ieškovai, būdami rūsio patalpos R-19 savininkai ir manydami, kad jų nuosavybės teisės, nors ir nesusiję su valdymo netekimu, yra pažeistos, turėjo teisę reikšti negatorinį ieškinį atsakovams, kurie, jų vertinimu, atliko jų teises pažeidžiančius veiksmus (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Pasisakydamas dėl antrosios sąlygos – savininko teisių pažeidimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Nagrinėjamoje byloje būtent dėl šios sąlygos taikymo kyla esminis ginčas. Byloje pareikštu negatoriniu ieškiniu siekiama apginti pastato – rūsio savininkų teisę nuo pažeidimų, kurie apsunkina naudojimąsi išėjimu iš rūsio patalpų. Ieškovai įrodinėjo, kad dėl to, jog atsakovai atliko betonavimo darbus bendrojo naudojimo patalpose prie jiems priklausančios rūsio dalies durų, ieškovai negali tinkamai naudotis savo nuosavybe, t. y. dėl atsakovų išbetonuotų grindų, durys iš R-19 patalpos neatsidaro pilnai, kad galima būtų išeiti/ įeiti. Byloje nustatyta, kad, atsakovams atlikus betonavimo darbus, neatsidaro ieškovų rūsio patalpų R-19 durys į bendro naudojimo patalpą (prie šilumos punkto). Ieškovams teisme pareiškus negatorinį ieškinį ir reikalaujant, kad atsakovai išardytų savavališkai subetonuotas grindis, atsakovai turėjo įrodyti, kad jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Kasacinio teismo praktikoje įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymas yra gana plačiai išanalizuotas, formuojama praktika, kad tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas kvalifikuojant ginčo santykius ir atliekant teisinį vertinimą nepriimtinas, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindu nurodoma tai, kad atsakovai savavališkai atliko statybos-remonto darbus bendrojo naudojimo patalpose, nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos. Šias aplinkybes ieškovai grindė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 2 policijos komisariato nutarimais administracinio nusižengimo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) (atsakovo V. V. atžvilgiu), Nr. (duomenys neskelbtini) (atsakovo D. V. atžvilgiu) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (atsakovo L. B. atžvilgiu). Byloje nustatyta, kad, išnagrinėjus atsakovų skundus dėl minėtų nutarimų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. vasario 5 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo teisenos dėl atsakovams inkriminuotų administracinių nusižengimų buvo nutrauktos. Pirmosios instancijos teismo nutarimai yra įsiteisėję (atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. balandžio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. balandžio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Administracinio nusižengimo bylose buvo sprendžiama dėl atsakovų veiksmų teisėtumo, ieškovo V. K. galimo teisių pažeidimo atsakovams bendrojo naudojimo patalpose atlikus grindų betonavimo darbus. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, kad atsakovai 2020 m. sausio 12 d. organizuotos talkos metu betonavimo darbus atliko ne savavališkai, o vykdydami 2019 m. rugpjūčio 20 d. namo savininkų bendrijos susirinkime išreikštą valią vykdyti savivaldybės Bendrijai nustatytą įpareigojimą ir atstatyti įgilintas bendro naudojimo patalpų grindis į buvusią padėtį.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinių pasekmių ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teismas konstatuoja, kad tiek administracinio nusižengimo bylose, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, buvo įrodinėjama reikšminga aplinkybė, ar atsakovų betonavimo darbai atlikti nesilaikant įstatymo reikalavimų. Kadangi administracinio nusižengimo bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad atsakovai neatliko savavališkų veiksmų betonuodami bendro naudojimo patalpos grindis, nagrinėjamoje civilinėje byloje teismas remiasi šiomis nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniu faktu.

Ieškovų teigimu, atsakovai pažeidė jų teises naudotis išėjimu iš jų rūsio patalpos R-19 į bendro naudojimo patalpas. Kaip matyti iš ieškovų pateikto 2020-11-20 Defektinio akto dėl rūsio patalpų durų, išėjimo durys į bendrąsias patalpas pilnai neatsidaro, nes bendrojoje patalpoje ant lygių betoninių grindų išlietas naujas 5 cm aukščio betono sluoksnis, kuris kliudo atidaryti duris (2021 m. DOK-(duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Teismo vertinimu, sprendžiant, ar ieškovų kaip savininkų teisės yra pažeistos, svarbu ne tik formaliai konstatuoti, kad savininko teisė naudotis daiktu yra suvaržyta, tačiau įvertinti, dėl kokių priežasčių susiklostė tokia faktinė situacija.

Byloje kilo ginčas dėl bendro naudojimo patalpų grindų lygio nužeminimo (įgilinimo) – atsakovų teigimu, bendro naudojimo patalpos buvo įgilintos, todėl bendrijos susirinkime buvo nuspręsta atstatyti grindų lygį į buvusį; ieškovų teigimu, bendro naudojimo patalpų grindys buvo tvarkingos, todėl nebuvo poreikio jas betonuoti. Remiantis byloje pateiktomis nuotraukomis, video medžiaga, patalpų planais nustatyta, kad iš ginčo patalpos yra dvi durys (tiesiai ir į kairę), iš kurių patenkama į šilumos punkto patalpą (durys tiesiai) ir ieškovų rūsio patalpas (durys į kairę). Iš byloje pateiktų nuotraukų nustatyta, kad ginčo patalpų grindų lygis 2018 m. spalio 3 d. buvo ties durų į šilumos punktą slenksčiu (raudonos durys) ir durų į R-19 patalpą (pilkos durys) slenksčiu (2020 m. DOK-(duomenys neskelbtini) priedas Nr. 24-1). Pažymėtina, kad abiejų šių durų (šilumos punkto ir R-19 patalpų) slenksčiai (apatinė dalis) buvo iš esmės tame pačiame lygyje. Tačiau, kaip užfiksuota 2018-12-18 nuotraukoje, 2019-01-18 vaizdo įraše Nr. (duomenys neskelbtini) (įrašas nuo 00:34), taip pat 2019 m. sausio 23 d. antstolio D. K. vaizdo įraše, 2019-01-18 darytose nuotraukose, ginčo patalpose grindys yra įgilintos (apie 40 cm) (2020 m. DOK-(duomenys neskelbtini) priedas Nr. 24-1; 2021 m. DOK-(duomenys neskelbtini); el. bylos priedas, b. l. 19, vaizdo įrašai). Iš nuotraukų, vaizdo įrašų matyti, kad, ginčo patalpoje įgilinus grindis, buvo pakeistos durys į R-19 patalpą – naujų durų slenkstis nebesutampa su šilumos punkto durų slenksčiu ir yra žymiai žemesnis. Ieškovų pateiktame 2020-11-20 Defektiniame akte nurodyta, kad pagal Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą bendros patalpos aukštis turi būti 2,65 cm, o matuojant aukštį nuo naujai užlietos betono iki lubų jis yra 2,60 cm. Tačiau teismas pažymi, kad pateikta 2019 m. spalio 30 d. Kadastrinių matavimų byla (su nurodytu ginčijamų patalpų aukščiu 2,65 cm) nepaneigia fakto apie bendrojo naudojimo patalpų įgilinimą, kadangi šie kadastriniai matavimai buvo atlikti 2019 m. spalio 30 d., t. y. po antstolio D. K. 2019 m. sausio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo. Juolab, kad ankstesniuose patalpų planuose, kurie pateikti į bylą, ginčo bendro naudojimo patalpos aukštis nebuvo nurodytas. Dėl šio grindų įgilinimo buvo nagrinėjama administracinio nusižengimo byla, kaltinant V. K., kad jis 2018 m. gruodžio - 2019 m. sausio mėnesį savavališkai iškasė grindis apie 60 cm gylio, dėl ko praėjimas į šilumos punktą tapo pavojingas administruojančios pastatą įmonės darbuotojams, kurie prižiūri šilumos punktą. Administracinio nusižengimo teisena nutraukta suėjus senaties terminui (2021 m. DOK-(duomenys neskelbtini)). Sprendžiant, kas įgilino bendro naudojimo patalpas, svarbu tai, kad ieškovų rūsio patalpose 2018-2019 metais buvo atliekami remonto darbai, dėl kurių teisėtumo ginčas nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko remonto darbus, keitė R-19 patalpos duris, patvirtino (duomenys neskelbtini), ieškovė J. K., kurios teigimu, įmonė atliko remonto darbus, kuriuos prižiūrėjo ieškovas V. K. (2021-11-12 posėdžio garso įrašas). Iš teismui pateikto 2019-04-18 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad dėl gyventojų skundų atlikus patikrinimus nustatyta, kad ieškovų patalpose atlikti darbai – išardytos pertvaros, kai kuriose patalpose žeminamos grindys iki buvusios žemiausios altitudės (2020 m. DOK-(duomenys neskelbtini) priedas 35-1). Taigi, darytina išvada, jog R-19 patalpos durų pakeitimas yra tiesiogiai susijęs su grindų (tiek ieškovų patalpose, tiek bendro naudojimo ginčo patalpose) įgilinimo priežastimi.

Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių (dėl ieškovų rūsio patalpose vykdytų remonto darbų, R-19 patalpos durų keitimo ir kt.), esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog bendro naudojimo patalpos prie šilumos punkto ir prie ieškovų R-19 patalpos įgilintos ieškovų iniciatyva (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog minėti remonto darbai atlikti turint namo savininkų sutikimą ar Bendrijos narių susirinkimo sprendimu. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad minėti remonto darbai atlikti be kitų namo savininkų žinios ir sutikimo.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus 2019 m. liepos 22 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, namo (duomenys neskelbtini), savininkų bendrijos pirmininkė L. J. buvo informuota dėl būtinų priemonių nesiėmimo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninei būklei gerinti. Bylos duomenimis, 2019 m. rugpjūčio 20 d. buvo surengtas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų susirinkimas. Byloje esančio daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), savininkų 2019 m. rugpjūčio 20 d. susirinkimo protokolo duomenimis, svarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus rašte nustatytas įpareigojimas – sutvarkyti įėjimą į namo šilumos punktą bei nutarta organizuoti Bendrijos narių talką remonto darbų atlikimui: sutvarkant priestato stogą ir sienas bei bendrojo naudojimo patalpose ties įėjimo į šilumos punkto patalpas atstatant buvusią būklę, t. y. V. K. savavališkai perkastas grindis (6.1 punktas). Už šį sprendimą balsavo 15 iš 17 buto savininkų. Minėtame susirinkime dalyvavo ir ieškovas V. K. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas Bendrijos sprendimas nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis ir vykdytinas.

Ieškovų teigimu, atsakovams atlikus betonavimo darbus, jie negali naudotis įėjimu į bendro naudojimo patalpas. Atsakovai nurodo, kad ieškovai, įsigiję rūsio patalpas, neturėjo galimybės naudotis šiuo išėjimu iš patalpos R-19 į bendro naudojimo patalpas. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad į patalpą R-19 buvo du įėjimai (iš (duomenys neskelbtini) ir kiemo pusės), šias aplinkybes patvirtina byloje esantys patalpų planai, nuotraukos, šių aplinkybių neginčija ir šalys. Tačiau tarp šalių kilo ginčas, koks įėjimas buvo iš kiemo pusės. Byloje, remiantis šalių paaiškinimais, nuotraukomis (2020 m. Dok-(duomenys neskelbtini) priedas Nr. 24-1), liudytojų D. B., D. M. parodymais nustatyta, kad durys į rūsio patalpas R-19 (iki jų pakeitimo) buvo rakinamos iš bendro naudojimo patalpos su sklendėmis, spyna, iš vidaus atidaryti nebuvo galimybės, nes buvo įrengtos ir eksploatuojamos pastato šilumos punktą prižiūrinčių specialistų. Iš ginčo bendrojo naudojimo patalpos buvo ir yra patenkama į namo šilumos punkto patalpą, o į bendrojo naudojimo patalpą patenkama per lauke esantį priestatą, kuris taip pat buvo rakinamas pastato šilumos punktą prižiūrinčios bendrovės universalia spyna. Nors ieškovė nurodė, kad prieš įsigyjant rūsio patalpas į patalpas iš kiemo pusės juos įleido ir priestato duris atrakino ankstesnis savininkas, kuris, ieškovų teigimu, jiems perdavė raktus ir taip pat naudojosi šiuo įėjimu, tačiau šių aplinkybių, išskyrus ieškovų paaiškinimus, nepagrindė jokiais kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Tai, kad ginčo įėjimu vykdant rūsyje statybos darbus naudojosi ten dirbę asmenys (ką patvirtino ir liudytojas G. K.), savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad iki R-19 patalpos durų į bendro naudojimo patalpas pakeitimo buvo galimybė naudotis rūsio patalpų savininkams šiuo išėjimu. Įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, nuotraukų, teismas sprendžia, kad ieškovams įsigijus rūsio patalpas nebuvo atskiro išėjimo iš rūsio patalpų R-19 į bendro naudojimo patalpas, o šį išėjimą suformavo ieškovai, pakeisdami duris.

Ieškinyje nurodoma, kad antras įėjimas į rūsio patalpas, t. y. iš kiemo pusės, gali būti naudojamas kaip avarinis išėjimas, kuris skirtas išeiti iš ieškovo valdomų patalpų. Tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantis 2020-09-03 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog ginčo išėjimas neatitinka evakuacinio išėjimo įrengimui keliamų reikalavimų ir privalomai negali būti vertinamas kaip avarinis išėjimas (2020 m. Dok-(duomenys neskelbtini) priedas Nr. 39).

Ieškovų teigimu, atsakovų ketinimai nebuvo susiję su namo bendrijos sprendimu sutvarkyti bendrojo naudojimo objektus, tačiau jų tikslas, jog ieškovai, trečiasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėtų išeiti iš rūsio patalpų R-19. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovai vykdė Bendrijos susirinkimo sprendimą, t. y. veikė teisėtai. Teismo vertinimu, tokia situacija, kad neatsidaro ieškovų patalpų durys, susiklostė ne dėl atsakovų veiksmų, o dėl savavališkai pagilintų grindų bendro naudojimo patalpose ir durų iš R-19 patalpos pakeitimo. Teismas pažymi, kad jeigu naujai įstatytos durys atsidarinėtų ne į išorinę pusę, kaip yra dabar, o į vidinę – ieškovams nuosavybės teise priklausančių rūsio patalpų pusę, arba naujai įstatytos durys būtų tokio pat aukščio, kokio buvo ir ankstesnės, galimybė patekti savininkams į jų valdomas patalpas nebūtų apribota, juo labiau, kad patekimas į šias patalpas yra galimas ir per kitą įėjimą iš (duomenys neskelbtini) pusės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, teismas konstatuoja, kad ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.98 straipsnis).

Dėl atsakovų prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Atsakovai prašo skirti ieškovams 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskiriant atsakovams. Kaip piktnaudžiavimą proceso teise atsakovai nurodo aplinkybes, jog ieškovai, reikšdami ieškinį, nutylėjo esmines aplinkybes dėl bendro naudojimo patalpos įgilinimo, iš pradžių ieškinį, neturėdamas reikalavimo teisės, reiškė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas ieškovais J. K. ir V. K. Atsakovų teigimu, ieškovai reiškia ne vieną nepagrįstą ieškinį gyventojams.

Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį, dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali paskirti iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovų nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas skirti baudą, negali būti laikomos akivaizdžiu piktnaudžiavimu proceso teise. Atsakovų nurodytos aplinkybės iš esmės susijusios su ieškinio (ne)pagrįstumo vertinimu, o ne piktnaudžiavimu proceso teise. Aplinkybės, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas ieškovas, taip pat negali būti vienareikšmiškai vertinamos piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis, t. y. kaip sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Taigi, nenustačius, kad ieškovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jiems baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Netenkinti atsakovų prašymo skirti ieškovams baudą.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.