Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-203-885/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-29
Bylos Nr.: 1A-203-885/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06467-2018-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Nuteistasis: N. K.
Nukentėjusysis: E. M., S. B.
Civilinis ieškovas: E. M., K. M., M. P.
Advokatai: Vykintas Bulotas, Vaitiekus Novikevičius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-885/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06467-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.1; 1.2.26.2

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,dalyvaujant prokurorei Irenai Pavliukevič,

nuteistajam N. K., jo gynėjui advokatui Vaitiekui Novikevičiui, naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“,

nukentėjusiajam E. M., jo atstovui advokatui Vykintui Bulotui,nukentėjusiajai S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. ir jo gynėjo advokato V. Novikevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį (2018 m. sausio 27 d. veika), 5 mėnesių laisvės apribojimu; BK 140 straipsnio 1 dalį (2018 m. balandžio 20 d. veika), 6 mėnesių laisvės apribojimu; BK 140 straipsnio 1 dalį (2018 m. liepos 5 d. veika), 3 mėnesių laisvės apribojimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutine subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant jam bausmės terminu lankytis (duomenys neskelbtini) name.

Iš dalies tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. M. ieškinio reikalavimai ir priteista jam 874,21 Eur turtinei žalai bei 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš N. K..

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo E. M. prašymas dėl proceso išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, priteisiant jam 3 500 Eur iš N. K..

Tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. M. ieškinio reikalavimai, ir priteista jam iš N. K. 1 000 Eur neturtinei žalai ir 108 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tenkintas Vilniaus teritorinė ligonių kasos byloje pareikštas ieškinys, ir priteista viso 88,22 Eur iš N. K..

N. K. išteisintas pagal BK 284 straipsnį (dėl 2018 m. gegužės 29 d. įvykio), jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. P. ir E. M. šioje dalyje pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. N. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2018 m. sausio 27 d., apie 13:00 val., viešoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), laiptinėje, įžūliu elgesiu, priėjęs prie nukentėjusiojo E. M., pastūmė jį su rankose laikyta medine sienele bei ją atrėmęs į jį, rankomis sudavė E. M. ne mažiau 6 smūgių į veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų ir bandant atsikelti, rankomis sugriebęs E. M. abi kojas, jį tempė link laiptų, nežymiai sutrikdė E. M. sveikatą, padarydamas kairės alkūnės, dešinio žasto poodinę kraujosruvą, dešinės alkūnės poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, dešinio riešo nubrozdinimus (Specialisto išvada Nr. G 376/2018/01), o E. M. į pagalbą atvykusiam nukentėjusiajam K. M., N. K. dešinės rankos alkūne sudavė į dešinį šoną (krūtinės srityje), taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.1. N. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. balandžio 20 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), laiptinėje, spyrė nukentėjusiajam K. M. į nugaros sritį, dėl ko nukentėjusysis K. M. nukrito ir susitrenkė kairės kojos kelį ir suplėšė kelnes (ties sužalotu keliu), taip padarė K. M. kairio kelio odos nubrozdinimą (specialisto išvada Nr. G1289/18(01), t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

1.2. N. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. liepos 5 d., apie 13.40 val., (duomenys neskelbtini), namo vidiniame kieme, žodinio konflikto metu pargriovė nukentėjusįjį E. M. ant nugaros, suėmęs rankomis už kojų, ir užgriuvęs ant jo visu kūnu, sugriebęs už E. M. plaukų, nemažiau dviejų kartų trenkė jo galvą į laiptelius, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, po ko ranka sudavė nemažiau dviejų kartų nukentėjusiajam į veido sritį, padarydamas E. M. dešinės alkūnės poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, dešinio kelio odos nubrozdinimą, nugaros dešinės pusės, juosmens kairės pusės, kairio žasto poodines kraujosruvas, kas pagal specialisto išvadą Nr. G2318/18(01) vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

1.3. N. K. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, kad jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – 2018 m. gegužės 29 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, savo įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad priėjęs prie nukentėjusiojo M. P., pastūmė jį link balkono turėklų, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir apgadino balkono turėklą, kurio vertė 100 Eur, gėlių vazoną, kurio vertė 20 Eur ir gėlių dekoraciją, kurios vertė 15 Eur, priklausančius M. P., tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimti ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. K. ir jo gynėjas advokatas V. Novikevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. E. M. ir K. M. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas bei turi būti priimtas naujas nuosprendis, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kvalifikavo nuteistojo N. K. veiką ne pagal tuos BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos turėjo kvalifikuoti, nes byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas - baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas), bei byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas – nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2.0.1. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos kvalifikavimo (dėl E. M. ir K. M. sužalojimo 2018 m. sausio 27 d.).

2.0.2. Apeliantas išsamiai pacitavęs nukentėjusiojo E. M. parodymus (4 t., b. l. 167-171) pažymėjo, kad teismas ypatingą dėmesį (pirmenybę) suteikė būtent suinteresuotų asmenų – paties nukentėjusiojo E. M. ir liudytojos, jo sutuoktinės N. M. parodymams, duotiems tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, ir kurie yra prieštaringi. Apelianto manymu, iš šių parodymų negalima pasakyti, kur tiksliai įvyko konfliktas, ar E. M. bute, ar laiptinėje. Ši aplinkybė yra labai svarbi, kvalifikuojant nuteistojo veiksmus pagal BK 284 straipsnį, o, būtent, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, o ne bute.

2.0.3. Apelianto vertinimu, kyla abejonių dėl paties nukentėjusiojo E. M. sužalojimo fakto, nes baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Trečiosios kuopos Ketvirtojo būrio vyriausiosios patrulės K. A. 2018 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2018 m. sausio 27 d. nukentėjusysis E. M. Greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) atsisakė), jog 2018 m. sausio 27 d. nukentėjusiajam E. M. GMP nei buvo kviečiama, nei apskritai buvo reikalinga, kurios kaip ir jis pats teigė, buvo atsisakęs. Nukentėjusysis į Teismo ekspertizės centrą kreipėsi tik 2018 m. sausio 31 d., t. y. ne iš karto, o praėjus 4 dienoms po įvykio (2018 m. sausio 27 d.). Be to, 2018 m. lapkričio 27 d. nagrinėjant bylą teisme apklaustas liudytojas T. L. nurodė, jog 2018 m. sausio 27 d. nukentėjusysis E. M. GMP atsisakė; praktikoje jis nukentėjusiojo asmens neapžiūri, o tik klausia ar reikalinga GMP; jeigu būtų sužalojimai, nepaisant nukentėjusiojo atsisakymo, kviestų GMP. Neprisimena, kad nukentėjusiojo E. M. veide būtų matęs sužalojimus; jeigu tokie būtų, būtų daromos nuotraukos; jei matytų žymes, visus vežtų į komisariatą; jei būtų trenkta, matytųsi. Liudytoja K. A. teisme nurodė, kad 2018 m. sausio 27 d. ant nukentėjusiojo E. M. nematė sužalojimų; jeigu būtų mačiusi, tai užfiksuotų ir kviestų GMP; kadangi tokių sužalojimų nesimatė, GMP nebuvo kviečiama (2 t., b. 1. 177-179). Apelianto teigimu, tokie policijos pareigūnų, kurie atvyko į įvykio vietą 2018 m. sausio 27 d. iškart tik gavę pranešimą, liudijimai paneigia 2018 m. sausio 27 d. buvus E. M. sužeidimams, kurie buvo nustatyti 2018 m. sausio 31 d. Valstybinės teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. G 376/2018 (abiejų alkūnių, dešinio žasto poodinės kraujosrūvos, dešinio riešo ir dešinio dilbio odos nubrozdinimai). Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai išimtinai rankose galėjo atsirasti ne nuo suduotų N. K. smūgių, kaip teigia E. M., o jam pačiam suduodant smūgius ir kitaip grumiantis. Taigi, net specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės versijos apie jam padarytų sužalojimų mechanizmą.

2.0.4. Pažymėjo, kad nukentėjusiajam E. M. nustatyti kūno sužalojimai niekaip nesusiję su jo tariamu tampymu, 5-6 smūgių sudavimo į veidą ar jo spardymu bei tempimu per laiptus, kas kelia abejonių dėl paties nukentėjusiojo sužalojimo fakto, nes specialistų išvadoje tokie veido ar galvos sužalojimai neužfiksuoti, tokių sužalojimų nepatvirtino ir apklausiami į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Be to, E. M. protokolas-pareiškimas surašytas po įvykio praėjus 11 dienų. Jame nurodyta, kad N. K. rankomis jam smūgiavo į įvairias kūno vietas, o tą pačią dieną po pareiškimo atliktoje apklausoje patikslinta, kad smūgiai buvo į įvairias kūno vietas, daugiausiai veido sritį, smūgių buvo apie 5-6, kad E. M. buvo pargriuvęs ant grindų ir atsitrenkė į jas galvos pakaušiu, buvo tempiamas už kojų.

2.0.5. Apelianto teigimu, baudžiamosios bylos medžiagoje egzistuoja prieštaravimai tarp nukentėjusiojo E. M. ir liudytojos N. M. parodymų dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu mechanizmo, pvz., ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja parodė, kad kaltinamasis prišoko prie nukentėjusiojo ir pradėjo jį spardyti į įvairias kūno vietas, tačiau kur tiksliai, nurodyti negalėjo, tuo tarpu pats nukentėjusysis apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme parodė, jog jam buvo suduoti 5-6 smūgiai ranka ir apie jokius smūgius kojomis niekada neminėjo. N. M. vėlesnėje apklausoje nurodo N. K. smūgį vyrui medinės sienelės plačiu šonu, ko niekada nėra nurodęs pats nukentėjusysis, taip pat pakartoja tariamą spardymą į įvairias kūno vietas. Todėl, anot apelianto, yra pagrindo manyti, kad N. M. paties įvykio nematė, o buto tarpduryje pasirodė konfliktui pasibaigus. Tačiau teismas į nurodytas aplinkybes priimdamas ginčijamą nuosprendį, neatsižvelgė.

2.0.6. Pats apeliantas, jo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme laikėsi nuoseklios pozicijos ir davė išsamius, nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus apie tai, jog 2018 m. sausio 27 d. tyčia jokio fizinio smurto nukentėjusiojo E. M. atžvilgiu nenaudojo, o tik gynėsi nuo neteisėtų paties nukentėjusiojo veiksmų, t. y. jo vertimo nuo kopėčių ir fizinio smurto jo atžvilgiu naudojimo. Kadangi pats apeliantas dėl 2018 m. sausio 27 d. epizodo patyrė turtinės ir neturtinės žalos, iš karto po įvykio kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas savo pažeistoms teisėms ir interesams apginti.

2.0.7. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuosprendyje nurodyti BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys: įvykio data ir laikas – 2018 m. vasario 2 d., 13.00 val. (1 t., b. 1. 24), nebuvo tirta, o N. K. dėl to kaltinimai pareikšti nebuvo. Visgi, įvertinęs nukentėjusiojo E. M. parodymus teisme, kad nurodytą dieną po įvykio kreipėsi ir į RVUL, teismas sprendė, kad pačiame pranešime iš RVUL padaryta klaida, nes E. M. kreipėsi į medikus būtent dėl 2018 m. sausio 27 d. įvykio. Iš nurodyto matyti, kad nukentėjusysis kreipėsi į medikus 2018 m. vasario 2 d., 21.50 val., t. y. po įvykio praėjus 6 dienoms. Net gi ir čia teismas padaręs jokiais įrodymais byloje nepagrįstą išvadą, neva, „teismas sprendžia, kad pačiame pranešime iš RVUL padaryta klaida, nes E. M. kreipėsi į medikus būtent dėl 2018 m. sausio 27 d. įvykio“.

2.0.8. Apeliantas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį kategoriškai nesutinka. Pirma, teismas dėl apeliantui nesuprantamų priežasčių, akivaizdžiai ignoravo apelianto teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus bei pateiktas minėto stoglangio fotonuotraukas. Antra, turtinės teisės į minėtas medines kopėčias byloje nebuvo nustatytos, todėl apeliantui nesuprantama, kokiais įrodymais teismas padaręs išvadą, kad N. K. naudojo medines kopėtėlės be savininko E. M. sutikimo. Trečia, minėtos kopėtėlės visuomet buvo bendrojo naudojimo patalpose bei buvo naudojamos patekimui ant stogo. Anot apelianto, tolimesni teismo teiginiai, kad minėtas kopėtėles N. K. panaudojo konfliktui su E. M. sukelti, tėra teismo pamąstymai ir jokios teisinės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

2.0.9. Apelianto teigimu, teismas, formuluodamas kaltinimus N. K., turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kokiais konkrečiais veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka ir rimtis, kurie jo veiksmai buvo įžūlūs bei prieštarauja padoraus elgesio taisyklėms. Atkreipė dėmesį, kad konfliktas buvo inicijuotas paties nukentėjusiojo E. M. iniciatyva. Pažymėjo, kad medinės sienelės tyčinis sugadinimas, kaip viešosios tvarkos pažeidimo pasekmė, N. K. nėra inkriminuotas. Nuteistasis įsitikinęs ir tą nurodęs teismui, kad ši sienelė iškrito grumtynių metu, jam bandant apsiginti nuo puolančio E. M., o ne turint tikslą tyčia ją sulaužyti išmetant aukštu žemyn. Todėl iš nuteistojo joks civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti negali būti priteistas ne tik dėl to, kad nėra tyčinio turto sugadinimo, bet ir dėl to, kad N. K. nėra tuo kaltinamas.

2.0.10. Apeliantas, plačiai aprašęs BK 284 straipsnio taikymą, teismų praktiką, teigia, kad byloje surinkta pakankamai daug duomenų, patvirtinančių tai, kad prieš kaltinime nurodytus nuteistojo veiksmus pats nukentėjusysis E. M. atliko neteisėtus (nors ir netyčinius) veiksmus: išėjo ir pats inicijavo konfliktą, smūgiavo N. K. į veido sritį, po ko iškrito iš akies kontaktinis lęšis, kurį apeliantas surado kartu su atvykusiais policijos pareigūnais, suplėšė apelianto marškinėlius. Teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį, nebuvo objektyvus, didesnę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymams. Pasak apelianto, N. K. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Pažymėjo, kad vien tik smurto panaudojimo fakto ir padarytų sužalojimų nustatymo nepakanka, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Šiuo atveju konfliktas truko gana trumpą laiką, konfliktą tariamai matė vienas liudytojas, tačiau jis nebuvo pašalinis asmuo, nukentėjusiojo asmens sutuoktinis, nukentėjusysis pats buvo konflikto iniciatorius, o tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas BK 284 straipsnyje numatytų padarinių nesukėlė. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad N. K. veiksmai sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad N. K. veikė tyčia, siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, byloje tiksliai nenustatyta, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, todėl nagrinėjamoje byloje kyla abejonių dėl to, kad vieta, kurioje įvyko konfliktas tarp N. K. ir E. M., yra vieša vieta.

2.0.11. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl tariamoje viešoje vietoje įvykusio konflikto būtų gauta pašalinių asmenų nusiskundimų, taip pat nėra duomenų, kad šį konfliktą pašaliniai asmenys būtų stebėję, kad šis konfliktas jiems būtų sukėlęs didelį išgąstį, būtų nutrauktas jų poilsis, darbas, kilusi sumaištis. Pašalinių asmenų buvimo įvykio vietoje nenurodė ir patys konflikto dalyviai N. K. ir E. M. bei kartu su E. M. bute buvusi jo sutuoktinė N. M., kurios parodymų analizė leidžia pagrįstai spręsti, kad ji pati konflikto, kaip pažeidžiančio viešąją tvarką, taip pat nevertino. Apelianto vertinimu, jis savo veiksmais, nors ir nepriimtinais, siekė ne pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai apskritai, bet išreikšti nepasitenkinimą netinkamu E. M. agresyviu elgesiu jo atžvilgiu, savavališkais nukentėjusiojo veiksmais trukdant N. K. patekti ant namo stogo.

2.0.12. Pažymėjo, kad iš aptartos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinojo gintis) (BK 28 straipsnis). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad incidento priežastis buvo paties nukentėjusiojo E. M. neteisėti veiksmai – apelianto vertimas nuo kopėčių ir fizinio smurto panaudojimas jo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį į tai, jog būtent nukentėjusysis E. M. neteisėtus veiksmus panaudojo pirmas. Akivaizdu, kad jeigu tokių veiksmų nebūtų, incidento būtų galima išvengti. Dėl nuteistojo atžvilgiu panaudotų neteisėtų veiksmų apeliantas įgijo ne tik teisę, bet ir moralinę pareigą pasinaudoti būtinosios ginties institutu, siekiant pašalinti savo gyvybei ir sveikatai iškilusį pavojų.

2.0.13. Apeliantas dėl 2018 m. sausio 27 d. K. M. sukelto fizinio skausmo nurodo, kad teisme buvo išsiaiškinta, jog K. M. nebėgo sūnaus gelbėti, kad jis nebuvo pakilęs į trečią aukštą ir kad jis vizualiai nematė sūnaus sužalojimų. Ir nors GMP į įvykio vietą buvo kviesta, tačiau dėl kitų K. M. sveikatos problemų, o ne dėl tariamo smūgio alkūne į šoną. Specialisto išvados dėl K. M. tariamo sužalojimo nėra. Pats nukentėjusysis K. M. dėl jam tariamai suduoto smūgio nebuvo nuoseklus. BPC jis tik nurodė, kad jam grasino ir trenkė. 2018 m. sausio 27 d. pareiškime nenurodė į kokią kūno vietą buvo suduotas smūgis, apklaustas 2018 m. vasario 8 d. nurodė, kad N. K. be jokios priežasties dešine alkūne sudavė jam į dešinį šoną (šonkaulius), o 2018 m. rugpjūčio 30 d. akistatos metu – su kumščiu ar alkūne į krūtinę. Teisme – net vizualiai parodė vietą krūtinės srityje ir tik pradėjus aiškintis parodymuose esančius skirtumus, bandė įtikinti teismą, kad vienu smūgiu buvo suduota ir į krūtinę, ir į šoną. E. M. teisme tvirtino, kad tėvui N. K. trenkė iš dešinės alkūnės į kairį šoną. Taigi, net tariamo sužalojimo vieta įvykio dalyvių parodymuose akivaizdžiai skiriasi. Pareigūnės K. A. surašytame tarnybiniame pranešime, kuris surašomas iš pareiškėjo žodžių, nurodyta, kad N. K. trenkė K. M. kumščiu į rankos ir šono sritį. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir pareigūno T. L. apklausoje. Pagal šių pareigūnų parodymus taip pat skiriasi K. M. tariamo kūno sužalojimo vieta. Kita vertus, fizinio skausmo sukėlimas mediciniškai nėra nustatinėjamas. Skausmo pojūtis yra labai individualus dalykas. Atkreipė dėmesį, kad įvykio laikas – sausio 27 d., t. y. žiemos metas. Iš E. M. parodymų matyti, kad tėvas vilkėjo šiltu švarku. Pats K. M. patvirtino, jog buvo apsirengęs šiltais rūbais. Todėl, net jei ir tikėti nukentėjusiojo parodymais, nesant jokių kitų objektyvių sužalojimo požymių, vargu ar nuo tikėtino susilietimo prasilenkiant per šiltus drabužius galima buvo pajusti kokį nors skausmą.

2.0.14. Anot apelianto, kadangi daugiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina K. M. sužalojimo ar fizinio skausmo sukėlimo fakto, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl N. K. dėl šio epizodo turi būti išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos.

2.1. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikavimo (dėl K. M. sužalojimo 2018 m. balandžio 20 d.).

2.1.1. Apelianto teigimu, teismas, nuteisdamas N. K., rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo K. M. ir liudytojos, nukentėjusiojo įmonės buhalterės, R. E. D., parodymais. Apeliantas, pacitavęs nukentėjusiojo K. M. (N. K., stovėdamas jam už nugaros, sudavė vieną stiprų smūgį į nugaros sritį), liudytojos R. E. D. (atsisukusi pamatė pro praviras duris stovintį N. K. pakėlusį rankas; matyt K. M. buvo pastumtas, susižeidė kelį) parodymus (1 t., b. l. 150-152; 3 t., b. l. 51; 4 t., b. l. 172-173, 184-186), ir išsamiai aprašęs bylos duomenis: specialisto išvadą (kaimynas N. K. kažkuo sudavė į nugaros apatinę dalį) (1 t., b. l. 153, 154), 2018 m. balandžio 20 d. tarnybinį pranešimą (spyrė į nugarą), BIRT ataskaitų duomenis (smogė pranešėjui kumščiu) (1 t., b. l. 144-145), K. M. 2018 m. balandžio 20 d. pareiškimą (N. K. iš nugaros pusės spyrė į nugarą ir stipriu smūgiu trenkė į nugarą) (1 t. b. l. 146), pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad nukentėjusysis K. M. patyrė fizinį skausmą, kadangi taip ir liko neaišku, kodėl nukentėjusiojo sūnus E. M. vežė jį į teismo medicinos ekspertizę nustatyti tariamus sužalojimus, o nekvietė greitosios pagalbos. Atkreipė dėmesį į K. M. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, kurių neįvertino ginčijamą nuosprendį priėmęs teismas. K. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas teigė, jog N. K. jam smūgiavo, akistatos metu jau pakeitė parodymus, nurodydamas, kad spyrė, bylos nagrinėjimo teisme metu nesugebėjo atsakyti į N. K. gynėjos L. G. klausimą - su ranka, delnu ar kumščiu buvo jam suduotas smūgis. Tai irgi kelia abejonių dėl to ar ir išvis toks smūgis apskritai galimas.

2.1.2. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog 2018 m. balandžio 20 d. nukentėjusiajam K. M. GMP nei buvo kviečiama, nei apskritai buvo reikalinga, kurios kaip ir jis pats teigė, buvo atsisakęs, kas kelia abejonių dėl paties nukentėjusiojo sužalojimo fakto. Vienintelis šaltinis, iš kurio teismas galėtų nustatyti, kas konkrečiai įvyko namo laiptinėje, yra nuteistojo N. K., nukentėjusiojo K. M. ir R. E. D. parodymai, kurie yra visiškai priešingi. Teismui neturint objektyvios galimybės tiksliai konstatuoti, ar N. K. sudavė smūgį K. M., ar K. M. galimai pats suklupęs, yra negalimas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Apelianto manymu, įvertinus visumą duomenų, neatmetama tikimybės, jog K. M. galėjo nukristi ir susižaloti kojos kelį, nes tai patvirtina specialisto išvados, tačiau tai įvyko tikrai ne dėl N. K. kokio nors neteisėto veiksmo, o greičiausiai dėl to, kad pats nukentėjusysis užkliuvo už aštraus slenksčio, esančio įeinant į ofisą (apie šį slenkstį K. M. nurodė akistatos metu).

2.1.3. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog nagrinėjamu atveju konfliktinę situaciją išprovokavo pats nukentėjusysis K. M.. Tai patvirtina ir K. M. teisiamajame posėdyje 2020 m. rugsėjo 2 d. bei 2020 m. rugsėjo 3 d. duoti parodymai, kad: „ėjo į darbą, atsidarė koridoriaus duris, įėjo, dešinėje buvo jo ofiso durys. Pamatė N. K.. Jis bėgo nuo viršaus su kuprine ant pečių, kurioje buvo buteliai ir juos stipriai barškino. Paklausė, kodėl jis barškino.<...> N. K. nešėsi kuprinę ant abiejų pečių.“. Sprendžiant iš nukentėjusiojo K. M. parodymų, visiškai neaišku, kaip N. K. ant abiejų pečių nešamos kuprinės turinys taip stipriai barškėjo, kad sukėlė akivaizdų K. M. nepasitenkinimą, žodines pretenzijas N. K. ir konfliktinės situacijos provokavimą, ne tik žodžiu, bet ir spirdamas į N. K. nešulius.

2.1.4. Pasak apelianto, N. K. įvykio dieną, apie 10.30 val. nusileidinėjo su stiklo tara laiptais žemyn, norėjo atidaryti laiptinės langą, kad pravėdinti patalpas. Nusileidinėjo link išėjimo į vidinį kiemą ir tuo metu iš vidinio kiemo į laiptinę įėjo K. M., kuris mėgino jam kažką sakyti, išreikšti kažkokį nepasitenkinimą dėl jam nežinomų priežasčių. Jis kažką burbuliavo į jo pusę. Nekreipė dėmesio, toliau leidosi laiptais. K. M. įėjo į butą, paliko buto Nr. 3 duris atidarytas, jos trukdė praeiti, tuo labiau, kad jis nešė maišą su buteliais. Jis tas duris privėrė eidamas. Kai praėjo pro duris iš 3 buto išėjo K., pribėgo, kažką burbuliavo. Jis jam nieko nesakė, tik žiūrėjo jam į akis, lingavo ir šypsojosi. Tai turbūt jam nepatiko ir jis spyrė į medžiaginį maišą su buteliais, bet buteliai nedužo. N. K. apsisuko ir išėjo, į provokaciją nereagavo. Kai išėjo į vidinį kiemą, K. išbėgo ir šaukė – „tu tik nedrįsk man policijos, kviesti“. Jis nereagavo ir išėjo priduoti stiklo taros. Įvykio dieną neturėjo jokio fizinio kontakto su K. M., tik pastarasis spyrė į jo butelius.

2.1.5. Apeliantas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį teigia, kad byloje nėra duomenų, kad jis sužalojo K. M.. Be to, net jei ir buvo smūgiuojama K. M., jam turėjo būti nustatyti daug sunkesni sužalojimai (mėlynės (kraujosrūvos) nugaros srityje ir pan.), tačiau jis net nebuvo apžiūrėtas ligoninėje, nors tam buvo visos galimybės.

2.1.6. Nagrinėjamoje byloje, nukentėjusysis K. M. į medikus pagalbos dėl patirto sužalojimo nesikreipė, kas tik patvirtina aplinkybę, kad jokio skausmo nukentėjusysis nejautė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis, užuot kreipęsis pagalbos į medikus, nusprendė vykti į teismo medicinos tarnybą tariamam sužalojimui įvertinti. Būtent tokie nukentėjusiojo veiksmai kelia pagrįstų abejonių jo liudijimų nuoširdumu ir patikimumu. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, konfliktai tarp nuteistojo šeimos ir nukentėjusiojo kyla jau nebe pirmą kartą, jie yra provokuojami tai vieno, tai kito iš jų, abu linkę mesti vienas kitam įvairius kaltinimus ir inicijuoti vienas kitam baudžiamuosius procesus.

2.1.7. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liko nepašalintos abejonės dėl fizinio smurto pavartojimo būdo, suduoto smūgio lokalizacijos bei jo stiprumo, nors proceso dalyvių parodymai šiais klausimais išsiskyrė. Nurodyti prieštaravimai, kurie yra reikšmingi veikos pavojingumo nustatymui, nebuvo pašalinti ir teisme, nebuvo apklausti teismo medicinos ekspertai, nustatę nukentėjusiojo kūno sužalojimus.

2.1.8. Pažymėjo, kad nukentėjusiojo sveikatai nekilo rimtų padarinių, nes byloje nėra objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis būtų patyręs stiprų fizinį skausmą, galėjusį sudaryti realią žalą arba pavojų jo sveikatai. Vienintelė įvykį tariamai mačiusi liudytoja R. E. D. savo parodymuose nenurodė, kad nukentėjusysis po jam atlikto tariamo smurtinio veiksmo būtų kaip nors matomai išreiškęs šį nemalonų jausmą (pvz., šaukė arba dejavo iš skausmo, prašė padėti ir pan.). Priešingai, byloje nustatyta ir, kaip matyti, kad įvykio dieną nukentėjusysis skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie konfliktą su kaimynu, tačiau į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams jis atsisakė GMP.

2.2. Skunde dėstomi nesutikimo argumentai dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikavimo (dėl E. M. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo 2018 m. liepos 5 d.).

2.2.1. Apeliantas, skunde plačiai išdėstęs teismo motyvaciją, nurodo, jog nesupranta, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad buvo suduoti smūgiai galva į galvą, nes šios aplinkybės niekas niekada neminėjo. Taip pat iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kaip E. M. energingai bėga (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini), nors pats sakęs, kad išsikvietė taksi ir nuvyko pas tėvus, kas irgi kelia abejonių nukentėjusiojo parodymų tikrumu ir ar E. M. iš vis patyrė fizinį smurtą 2018 m. liepos 5 d.

2.2.2. Iš aptartos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinojo gintis) (BK 28 straipsnis). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad incidento priežastis buvo paties nukentėjusiojo E. M. neteisėti veiksmai – vazonų mėtymas į nišą bei nuteistojo parvertimas ant žemės ir fizinio smurto panaudojimas jo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį į tai, jog būtent nukentėjusysis E. M. neteisėtus veiksmus panaudojo pirmas. Dėl kaltinamojo atžvilgiu panaudotų neteisėtų veiksmų kaltinamasis įgijo ne tik teisę, bet ir moralinę pareigą pasinaudoti būtinosios ginties institutu, siekiant pašalinti savo gyvybei ir sveikatai iškilusį pavojų bei ginti jo šeimos turtą.

Šalies argumentai

2.2.3. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis laikėsi nuoseklios pozicijos ir davė išsamius, nuoseklius ir vienas kitam neprieštaraujančius parodymus apie tai, jog 2018 m. liepos 5 d. tyčia jokio fizinio smurto nukentėjusiojo E. M. atžvilgiu nenaudojo, o tik gynėsi nuo neteisėtų paties nukentėjusiojo veiksmų, t. y. apelianto parvertimo ant grindinio ir fizinio smurto jo atžvilgiu naudojimo. Kadangi pats kaltinamasis dėl 2018 m. liepos 5 d. epizodo patyrė turtinės ir neturtinės žalos, iš karto po įvykio kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas savo pažeistoms teisėms ir interesams apginti, o taip pat į teismo medikus dėl sužalojimų mąsto nustatymo.

2.2.4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liko nepašalintos abejonės dėl fizinio smurto pavartojimo būdo, suduoto smūgio lokalizacijos bei jo stiprumo.

2.3. Apeliantas dėl in dubio pro reo principo pažeidimo nurodė tik šio principo taikymą ir teismų praktiką, o kokie buvo padaryti pažeidimai nenurodo.

2.4. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl priteisto neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo dydžio.

2.4.1. Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad: „nukentėjusiojo E. M. reikalavimai yra iš dalies pagrįsti, neskaitant tą dalį, kurią teismas paliko nenagrinėta. Viso, padaryta 874,21 Eur turtinė žala dėl įvykių 2018 m. sausio 27 d. ir 2018 m. liepos 5 d., nes: dėl sužalojimų du kartus kreipėsi į teismo medicinos specialistus, mokėdamas po 23,30 Eur už vieną apžiūrą (viso 46,60 Eur); išlaidos vaistams, med. priemonėms – 53,61 Eur; teikė apžiūrai du apgadintus telefonus – Iphone ir Samsung S7, po 10 Eur kiekvieno apžiūrai (viso 20 Eur); telefonų remontui, atitinkamai, 90 Eur ir 300 Eur; sugadintos sportinės sienelės vertė – 149 Eur (kaina atitinka vidutinei, tikrinant bendrai prieinamuose skelbimuose internete); buto, (duomenys neskelbtini), durų apdailą. Buto durų apdailos ir remonto kaina 215 Eur. Ši žala priteistina iš N. K.. Tačiau, apelianto teigimu, kam priklauso nuosavybės teise 2018 m. sausio 27 d. apgadinta medinė sportinė sienelė nustatyta nebuvo, be to, ji iki šiol nėra sutaisyta, o tai kelia pagrįstų abejonių, kad ji galėtų priklausyti nukentėjusiajam E. M.. Priešingu atveju, nukentėjusysis, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, šią sienelę būtų sutaisęs. Todėl ir nukentėjusiojo E. M. ieškinys šioje dalyje nepagrįstas.

2.4.2. Apeliantas dėl teismo priteistos 100 Eur turtinės žalos už sugadintą telefoną (90 už ekraną ir 10 už techninę patikrą) nesutinka. Visų pirma, N. K. nėra inkriminuotas telefono sugadinimas, kita vertus, nėra jokių duomenų, kad telefonas buvo sugadintas tyčiniais veiksmais. Gal minėtas telefonas ir buvo nukentėjusiojo kišenėje, tačiau apeliantas apie tai nežinojo. Trečia, telefonas galėjo būti sugadintas abipusių grumtynių metu arba kitomis aplinkybėmis dar iki nagrinėjamo įvykio. Ketvirta, byloje yra pateiktas techninės patikros aktas, iš kurio matyti numatoma remonto kaina. Jokių dokumentų, kad nukentėjusysis patyrė prašomas priteisti išlaidas, nėra. Taip pat nesutinka su turtine žala už durų apdailos sugadinimą 215 Eur sumoje. Byloje yra pateiktas kažkokios UAB raštas, kuriame nurodyta paslaugų kaina, tačiau jokių duomenų, kad E. M. turėjo išlaidų dėl durų apdailos, byloje nėra. Be to, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad durys ir jų apdaila sugadinta ne vienoje vietoje, kas apeliantui leidžia daryti išvadą, kad durų būklė dar iki įvykio buvo prasta. Be to, durų sugadinimas kaip viešosios tvarkos pažeidimo pasekmė, N. K. neinkriminuotas. Todėl E. M. ieškinys dėl 487,30 Eur turtinės žalos turėjo būti atmestas.

2.4.3. Teismas priteisė E. M. dalį jo reikalaujamos neturtinės žalos, t. y. reikalaujamą žalos dydį sumažino iki 1 000 Eur, nes teismas byloje nustatė ir paties nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo provokuojantį elgesį dėl 2018 m. liepos 5 d. įvykių, kai konflikto tęsinio galima buvo išvengti.

2.4.4. Su teismas argumentais, priteisiant K. M. iš kaltinamojo 1 000 Eur neturtinei žalai ir 108,30 (85 + 23,30) Eur turtinei žalai atlyginti, apeliantas nesutinka. Dėl kelnių įsigijimo momento pats K. M. nebuvo nuoseklus, nes vienu atveju nurodė, jog kelnės naujos, kitu, jog senos, o įsigijimo dokumentai nepateikti. Kelnių suplyšimas K. M. nurodytomis aplinkybėmis neįtikėtinas, todėl ieškinys dėl turtinės žalos atmestinas.

2.4.5. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, iš apelianto abejiems nukentėjusiesiems E. ir K. M. priteisė nepagrįstai didelį – po 1 000 Eur kiekvienam – neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, iš kurios matyti, kad panašiose bylose priteisiamos kur kas mažesnės piniginės sumos nuo 150 iki 350 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016; 2K-284-648/2016; 2K-316-222/2016; 2K-393-489/2017).

2.4.6. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį iš esmės preziumavo iš fakto, kad apeliantas tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė skausmą E. M. ir K. M.. Kita vertus, teismas tuojau pat pats ir paneigė, kad nukentėjusiajam tokiais veiksmais galėjo būti sukelta rimta žala sveikatai, teismas byloje nustatė ir paties nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo provokuojantį elgesį dėl 2018 m. liepos 5 d. įvykių. Apeliantas nurodo, kad jam nėra suprantamas teismo priteistos neturtinės žalos pagrįstumas abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, nes tokia suma neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatų, taip pat sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.

2.4.7. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į šioje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad visos konfliktinės situacijos (visų trijų epizodų) buvo sąlygotos ilgalaikių tarp šių asmenų, tiek apelianto, jo šeimos ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių konfliktiškų santykių, į tai, jog ir apelianto artimieji nuolat kviečia įvairių institucijų pareigūnus, rašo skundus, į tai, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryti jokie rimti sveikatos sužalojimai, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems priteisė nepagrįstai didelį neturtinės žalos atlyginimą, kuris turėtų būti sumažintas iki 150 Eur.

2.5. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo.

2.5.1. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusieji nors ir kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistus, tačiau į medikus pagalbos nesikreipė. Maža to, konflikto 2018 m. liepos 5 d. iniciatorius, išprovokavęs konfliktinę situaciją, buvo pats nukentėjusysis E. M. ir šią aplinkybę nustatė ir nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Bet koks sužalojimas sukelia kažkokį skausmą ir tai yra subjektyvu, to išmatuoti negalima. Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus tai, jog jokių sužalojimų (net elementarių sumušimui būdingų hematomų ar (ir) nubrozdinimų suduodant kumščiu) nagrinėjamu atveju nukentėjusysis K. M. 2018 m. sausio 27 d. konflikto metu nepatyrė, nukentėjusiajam E. M. konstatuoti sužalojimai po 2018 m. sausio 27 d. įvykio praėjus 4 dienoms, neatitinkantys paties nukentėjusiojo nurodytus sužeidimus bei tų sužalojimų atsiradimo mechanizmui, 2018 m. balandžio 20 d. sužalojimas – K. M. dešiniojo kelio nubrozdinimas, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

2.5.2. Skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju tarp apelianto ir jo artimųjų bei E. ir K. M. jau ilgą laiką yra įtempti bei konfliktiški santykiai, šios aplinkybės neginčija nei nuteistasis, nei nukentėjusysis. Ne vienerius metus tarp šeimų vyksta nesutarimai dėl bendro naudojimo patalpų remonto ir remonto išlaidų. Be to, abi konflikto pusės nuolat rašo skundus ir (ar) kviečia įvairių institucijų pareigūnus dėl nukentėjusiųjų galbūt daromų nusižengimų: nagrinėjamu atveju buvo iškviesti (ne pirmą kartą) aplinkos apsaugos pareigūnai, policijos pareigūnai, statybų inspekcijos pareigūnai.

2.5.3. Apelianto teigimu, įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės leidžia teigti, kad N. K. padarytos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl N. K. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

2.6. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nuteistojo asmenybės charakterizavimo.

2.6.1. Skunde nurodoma, kad dėl byloje minimų ir kitų įvykių su nukentėjusiaisiais, N. K. diagnozuotas socialinis nerimas, nustatytas gydymo įstaigoje, kuris gilėjo, vystėsi toliau ir perėjo į generalizuotą nerimo sutrikimą, kurį diagnozavo psichikos sveikatos specialistai. Po vieno iš grupinio užpuolimo, psichikos sveikatos įstaigoje N. K. nustatytas ir potrauminis streso sindromas. Dėl ko N. K. ilgai gydytas ambulatoriškai ir stacionare. Šie padariniai yra iki šiol. Saugodamas savo sveikatą ir gyvybę, N. K. buvo priverstas palikti savo nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ir nuo 2019 m. birželio mėn. išsikelti iš savo tėvų nuosavo būsto į kitoje vietoje nuomojamą butą. Į minėtas aplinkybes teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė, nors apie tai užsiminė

2.6.2. Pažymėjo, kad N. K. turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neteistas, iki apsigyvenimo (duomenys neskelbtini), jokių konfliktinių situacijų nėra turėjęs. Dėl tų pačių nurodytų priežasčių bei dėl teismo taikytų apribojimų neišvykti iš gyvenamosios vietos, N. K. negali išvykti į užsienį ir toliau tęsti mokslus, siekiant magistro laipsnio pagal anksčiau Anglijoje įgytą biomedicinos mokslų bakalauro diplomą.

2.6.3. Atkreipė dėmesį, kad N. K. iki šio nuosprendžio, nėra buvęs baustas nei administracine, nei baudžiamąja tvarka. N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, sąžiningai ir tvarkingai laikėsi jam paskirtų kardomųjų priemonių.

Šalies argumentai

2.7. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl bausmių dydžių. Skunde nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, prašo bausmių skyrimo klausimą spręsti iš naujo.

2.7.1. Pažymėjo, jog konkretesnių teisinių motyvų, kodėl apeliantui skundžiamu nuosprendžiu skirtina būtent su laisvės suvaržymu susijusi bausmė, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Teismas nepasisakė, kodėl bausmės tikslai nuteistajam nebus pasiekti skyrus švelnesnes minimų straipsnių sankcijose numatytas bausmes. Atkreipė dėmesį į tai, kad N. K. jam inkriminuotas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje. ir priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas neteistas. Apeliantas nebaustas administracine tvarka, nesigydė ir nėra registruotas psichikos sveikatos centro ir priklausomybės ligų įskaitose. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nuteistojo asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo bei paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus, paskiriant švelniausias BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje sankcijose numatytas bausmes. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybės bei vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai) ir nuteistajam skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – bauda ir laisvės apribojimas, kurių dydis nustatomas mažesnis nei šių bausmės rūšių vidurkis.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė bei nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo N. K. ir jo gynėjo advokato V. Novikevičiaus apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Toks reikalavimas neturi būti suprantamas kaip įpareigojimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, tai yra nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014, 2K-72-746/2015, 2K-418-699/2015, 2K-572-139/2015, 2K-20-746/2016, 2K-155-924/2019).

5. Apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kvalifikavo N. K. veiką ne pagal tą BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsnius ir jų dalis, pagal kuriuos turėjo kvalifikuoti, nes byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas – baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas) bei byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino N. K. kaltu padarius BK 284 straipsnyje (2018 m. sausio 27 d. veika), 140 straipsnio 1 dalyje (2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. liepos 5 d. veikos) numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (dėl E. M. ir K. M. sužalojimo 2018 m. sausio 27 d.)

8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį, taip pat teigiama, kad N. K. savo veiksmais siekė ne pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, bet išreikšti nepasitenkinimą netinkamu E. M. agresyviu elgesiu jo atžvilgiu, tyčia jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, o tik gynėsi nuo neteisėtų paties nukentėjusiojo veiksmų (vertimo nuo kopėčių ir fizinio smurto jo atžvilgiu naudojimo) bei prašoma taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Dėl K. M. sužalojimo, apelianto manymu, jis turi būti išteisintas, nes apart tarpusavyje prieštaringų ir nenuoseklių bylos baigtimi suinteresuotų asmenų (E. M. ir jo sutuoktinės N. P.-M. ir E. M.) parodymų, daugiau jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina K. M. sužalojimo ar fizinio skausmo sukėlimo fakto, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltininko naudai.

9. Atsižvelgiant į byloje keliamą būtinosios ginties klausimą, pirmiausia trumpai apžvelgtinos esminės nuostatos, susijusios su minėto instituto taikymu.

10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktiką, baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius, tarpusavio santykius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7- 326/2013, 2K-31-788/2015, 2K-221-511/2018, 2K-218-495/2019, 2K-275-689/2019 ir kt.).

11. Nuteistasis viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę. Tvirtino, kad tyčia jokio fizinio smurto nukentėjusiojo E. M. atžvilgiu nenaudojo, o tik gynėsi, laikydamas medines kopėtėles tarp savęs ir E. M., bandydamas apriboti pastarojo priėjimą prie jo. Nuteistojo teigimu, norėdamas nufotografuoti nagrinėjamo namo stoglangio ir fiksavimo vietą, paėmęs medines kopėtėles, stovėjusias 3 laiptinės aukšte, atrėmė jas virš nukentėjusiojo E. M. buto durų ir stuktelėjo, jog bute esantys asmenys žinotų, kad atsargiai būtų atidaromos durys. Jam palipus keletą pakopų, atsidarė 6 buto durys, kurios stipriai atsitrenkė į kopėtėles, dėl ko jis (apeliantas) nuo jų nukrito, o E. M., išėjęs per tarpą tarp durų ir kopėtėlių, griebė jam už dešinio peties ir suplėšė viršutinį drabužį. Kol apeliantas laikė kopėtėles, nukentėjusysis du kartus jam smūgiavo į veido sritį, po vieno smūgio pametė kontaktinį lęšį iš akies. E. M. užvertė kopėtėles ant jo nugaros. Apeliantas supratęs, kad kopėtėlių gynybai nepanaudos, jų nelaikė ir paleido, kurios nukrito į 2 aukštą, o jis grįžo į tėvų butą 1 aukšte (4 t., b. l. 186-187). Tuo tarpu nukentėjusysis E. M. ir jo sutuoktinė N. P.-M. parodė priešingas aplinkybes ir teigė, kad išgirdo skambutį į buto duris, todėl jas atidarė. E. M. patvirtino, kad atidarius duris, nuteistasis nebuvo užlipęs ant kopėtėlių, o stovėjo netoli durų ir rankose laikė kopėtėles. E. M. žengus kelis žingsnius link nuteistojo, paklausti, ką jis su jomis daro, N. K. kopėtėles nukreipė ant jo ir pradėjo jomis jį spausti. Dėl tokių veiksmų, kopėtėlės atsitrenkė į buto durų viršutinį kampą, jį apgadindamos, bei krito ant nukentėjusiojo, kuris abiem rankom sugriebė už kopėtėlių. Tuo metu N. K. jam sudavė 5-6 smūgius į veido sritį. O nukentėjusiajam bandant kopėtėles ir nuteistąjį atstumti, N. K. sugriebęs kopėtėles, jas numetė į antrą aukštą, dėl ko lūžo jų dalis. Nukentėjusiajam dėl kaltinamojo puolimo parkritus ant aukšto aikštelės, galva į buto durų pusę, ant nugaros, N. K. ir vėl jį puolė, o E. M. gynėsi kojomis. O apeliantui sugriebus rankomis jo kojas ir tempiant link aukšto aikštelės krašto prie laiptų, nukentėjusysis įsikibęs į turėklus išsivadavo iš jo rankų ir N. K. nubėgo į 1 aukštą (4 t., b. l. 167-168). Šias aplinkybes patvirtino ir įvykį mačiusi liudytoja N. P.–M..

Žemesnės instancijos teismas

12. Smulkiau nedėstant nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, kas yra pakankamai detaliai aprašyta nuosprendyje, matyti, jog nurodytų proceso dalyvių pozicijos dėl įvykio aiškiai išsiskyrė. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad būtent N. K. veiksmai buvo įžūlūs, jie prieštarauja padoraus elgesio taisyklėms. Dėl tokių veiksmų, buvo sutrikdyti nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, t. y. kitų žmonių buities reikalai. Kiti žmonės turėjo įsikišti į konfliktą, nes nukentėjusiojo sutuoktinė kvietė policiją bei apie įvykį pranešė nukentėjusiojo tėvui K. M., kuris nedelsdamas atvyko su nukentėjusiojo seserimi E. M.. Įvykio metu nukentėjusiojo sutuoktinė pasijuto nesaugiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada.

13. Atsižvelgiant į tai, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, tikslinga paanalizuoti apelianto argumentus, kuriais grindžiamas jam neva grėsęs pavojus. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis akcentuoja, jog būtent nukentėjusysis E. M. neteisėtus veiksmus panaudojo pirmas – apeliantą vertė nuo kopėčių ir jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, ką išsamiai pirmosios instancijos teismas išaiškino nuteistajam skundžiamame nuosprendyje, kad norėdamas užfiksuoti tariamą ar jo paties įsivaizduojamą ginčo namo 3 laiptinės aukšte esančio stoglangio neteisėtą užfiksavimą, trukdantį jį atidaryti, ir, kad jam nebūtų kilęs pavojus lipant (jam nepriklausančiomis kopėtėlėmis) prie minėto stoglangio, jis turėjo neatlikinėti tokių gan pavojingų veiksmų, nes prie pat nukentėjusiojo E. M. durų yra laiptinės neuždengta ir tik turėklais apsaugota ertmė. O manydamas, kad yra atliekami ar atlikti kažkokie neteisėti, jo, kaip bendrasavininko teises pažeidžiantys kitų asmenų veiksmai, jis turėjo teisę kreiptis į atitinkamus specialistus bei pažeidimus fiksuoti, pvz., antstolių pagalba, kurie surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Kita vertus, apeliantas, norėdamas patekti prie stoglangio, turėjo ne sudaryti garsinį foną (stuktelėjimą į nukentėjusiojo duris), iš kurio jo teigimu bute esantys asmenys turėtų suprasti tik jam vienam žinomus ketinimus, o aiškiai kreiptis į minėto buto savininkus, konkrečiu atveju E. M. ar jo sutuoktinę, ir paprašyti leidimo naudoti jų kopėtėles bei jas atremti virš jų buto durų. Tačiau nė vieno iš šių veiksmų apeliantas neatliko. Nuteistasis tik teigia, kad jį dėl to (kad jis atrėmė kopėtėles į nukentėjusiojo buto duris, norėdamas nufotografuoti, jo manymu, stoglangio neteisėtą užfiksavimą) užpuolė nukentėjusysis E. M., nuo kurio jam teko gintis – laikant medines kopėtėles tarp savęs ir E. M., bandant apriboti pastarojo priėjimą prie jo, kas yra visiškai nelogiška, kai nukentėjusysis, po skambučio į duris, visiškai nesitikėdamas jokios kliūties, išeina iš savo buto ir pamatęs prie jo durų stovintį nuteistąjį, laikantį savo rankose jo kopėtėles, puola jį.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo pateikta versija, kad tai jį užpuolė E. M. nėra pagrįsta jokiais duomenimis. Vien tai, kad jam buvo padaryti sužalojimai, jis buvo pametęs kontaktinį lęšį iš akies ir buvo suplėšyti teismui pateikti marškinėliai, gali būti paaiškinama tik tuo, kaip ir pagrįstai nurodyta nuosprendyje, kad jis smurtaudamas negalėjo tikėtis, kad nukentėjusysis nesipriešins ir nesigins nuo puolimo. Be to, kaip byloje nustatyta, pagal N. K. pareiškimus pradėti ikiteisminiai tyrimai nutraukti, procesiniai sprendimai įsiteisėję. Apelianto akcentuojami nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymų prieštaravimai, kurie yra nežymūs, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra esminiai jų parodymų prieštaravimai. Liudytoja N. P.–M. nurodė, kad iš buto matė, kas vyko laiptinėje – atidarius duris, jos vyras žengė žingsnį į laiptinės aikštelę, o ji stovėjo šalia; matė, kad kaimynas N. K. rankose laiko masyvią medinę sporto sienelę ir nieko nesakęs puolė vyrą, su sienele trenkė į visą kūną, stūmė; per tarpus smūgiavo vyrui į veidą, tada trenkė sienelės šonu į galvą ir vyras susmuko, ir tada numetė kopėtėles; vyras tikrai buvo spardomas; tikrai matė momentą, kai vyras paimamas už kojų ir tempiamas link aikštelės laiptų, bet nebuvo nutemptas, nes tuo momentu užsikabino už turėklų ir išsilaisvino; apie įvykį iškart pranešė K. M. (3 t., b. l. 45-49), kas tik patvirtina, jog liudytoja buvo ir matė įvykį. Liudytoja matė ir smūgius kojomis, kurių nenurodė nukentėjusysis. Pažymėtina, kad byloje esantys E. M. paaiškinimai patvirtina, kad vienu momentu nukentėjusysis pargriautas ant žemės galėjo prarasti sąmonę, todėl šie smūgiai buvo nustatyti iš liudytojos parodymų, kuri matė įvykį. Akivaizdu, kad minėti nuteistojo atlikti įžūlūs veiksmai sukėlė E. M. bei jo sutuoktinei šoką, nes nukentėjusysis E. M. patyrė apelianto fizinio smurto veiksmus, nuo kurių bandė apsiginti, o nukentėjusiojo sutuoktinė matė, kaip jos sutuoktinį muša, dėl ko ji patyrė gan didelį šoką ir išgyveno stresinę situaciją. Pažymėtina, kad tokioje situacijoje esantys asmenys, nepratę prie tokio įžūlaus elgesio, gali kai kurias įvykio detales atkurti nevisiškai tiksliai. Be to, pastebėtina, kad paties nuteistojo paaiškinimai šioje situacijoje yra visiškai nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos duomenims. Pats nuteistasis paskambino į policiją ir teigė, kad jį užpuolė E. M. sugyventinė (1 t., b. l. 119-120), kai tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu jis jau nurodo, kad nieko šalia be E. M. ir jo (apelianto), nebuvo (4 t., b. l. 187). Tai tik parodo, kad gynybinė pozicija dirbtinai buvo kuriama jau vėliau, o būtent nuteistasis inicijavo konfliktą, kuriuo ir buvo siekiama sutrikdyti kitų asmenų sveikatą ir rimtį.

15. Nukentėjusiojo E. M. ir jo sutuoktinės parodymus bei nustatytas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo K. M. ir liudytojos E. M. parodymai, kad atvyko po to, kai paskambinusi E. M. sutuoktinė pranešė apie įvykį. Nustatytas faktines aplinkybes patvirtina ir pranešimai policijai, policijos pareigūnų K. A. ir T. L. parodymai, kurie nepasakė, kaip savaip interpretuoja apeliantas, kad jie nematė kažkokių sužalojimų ant nukentėjusiojo, o nurodė, kad akivaizdžių sužalojimų neatsimena, kad būtų matę; nukentėjusysis minėjo smūgius į pilvo sritį, pasiūlė iškviesti GMP, bet nukentėjusysis atsisakė (3 t., b. l. 42). O vien tai, kad pastarieji neprisiminė visų aplinkybių bei davė iš dalies skirtingus parodymus dėl, pvz., sugadintų kopėtėlių (liudytoja pradžioje parodė, kad jų nematė, o perskaičius jos tarnybinį pranešimą, palaikė jame nurodytas aplinkybes), nesudaro pagrindo abejoti jau nustatytų faktinių aplinkybių tikslumu. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, konstatuoti specialisto išvadoje Nr. G 376/2018(01), taip pat patvirtina apelianto smurtinius veiksmus.

16. Nagrinėjamu atveju elgesio modelį pasirinko pats nuteistasis N. K. – neatsiklausęs kaimynų E. M. ar jo sutuoktinės, pasiėmęs jiems priklausančias kopėtėles bei jas atremdamas virš jų buto durų, lipo (apelianto teigimu) nufotografuoti nagrinėjamo namo stoglangio ir fiksavimo vietos tariamo pažeidimo. Nukentėjusiajam E. M., po skambučio į duris, (nukentėjusiojo parodymai) jas atidarius ir padarius kelis žingsnius link jo, paklausti nuteistojo, ką jis daro su jo kopėtėlėmis, jokios realios ar tariamos grėsmės nuteistojo atžvilgiu nekėlė, todėl nuteistajam N. K. nebuvo jokios priežasties nukentėjusiojo atžvilgiu spausti jį kopėtėlėmis ir naudoti fizinį smurtą, po to atlikti papildomus veiksmus – pargriovus nukentėjusįjį vilkti laiptų aikštele ir smūgiuoti. O galiausiai, jis po to, kai, jo teigimu, buvo užpultas nukentėjusiojo, atsinešė suolą ir sėdėjo priešais nukentėjusiojo duris. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pasirinkto elgesio modelis jokiu būdu nesudaro būtinosios ginties situacijos.

17. Nors byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo N. K. ir nukentėjusiojo E. M. bei jo artimųjų susiklostę ilgalaikiai konfliktiški tarpusavio santykiai, tačiau vien tai nereiškia, kad N. K. buvo pagrindas gintis. Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Nagrinėjamu atveju nesusidarė situacija būtinajai ginčiai, kadangi ankstesni ir vykstantys konfliktai nėra pagrindas pasitaikius progai prieš asmenį naudoti fizinį smurtą, o šiuo atveju pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas.

18. Apeliantas nesutikdamas su veikos kvalifikavimu, iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotus faktus, tvirtindamas, jog neatliko BK 284 straipsnyje nurodytų įžūlų elgesį apibūdinančių veiksmų, nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos, o siekė išreikšti nepasitenkinimą netinkamu E. M. agresyviu elgesiu jo atžvilgiu, konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis E. M., o nuteistasis N. K. tik gynėsi. Tačiau, kaip minėta anksčiau, būtinosios ginties situacijos tuo metu nebuvo, o šie jo argumentai, grindžiami savaip aprašytais buvusiais įvykiais, yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu, įrodymų vertinimu ir subjektyviu apelianto interpretuojamos jų visumos vertinimu.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos manymu, byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visiškai pakanka N. K. kaltei pagrįsti, o apeliacinio skundo teiginiai to nepaneigia.

20. Pagal BK 284 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

21. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018).

22. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas savo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018). Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006, 2K-117-303/2016).

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, N. K. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 284 straipsnį ginčija keliais aspektais: pirma, pats nukentėjusysis E. M. išėjo iš savo buto ir inicijavo konfliktą; antra, pats nukentėjusysis E. M. smūgiavo N. K. į veido sritį ir, trečia, nenustatyta, kad N. K. veikė, siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką bei, ketvirta, byloje nenustatyta, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje. Šie teiginiai ir apeliaciniame skunde išdėstyti juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

24. Byloje nustatyta, kad aptariamas įvykis įvyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo bendroje laiptinės aikštelėje. Nors apeliantas tvirtina, kad tiksliai nenustatyta, jog konfliktas vyko viešoje vietoje, tačiau šio savo nesutikimo visiškai neargumentuoja. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, kad laiptinė gali būti vieša vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241/2009); laikomasi nuomonės, jog viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad konflikto iniciatorius pats nukentėjusysis E. M., nes jau pasisakyta, kad būtent nuteistasis N. K. pradėjo konfliktą. Pažymėtina, kad apeliantas neneigia, jog jis buvo pasiėmęs jam nepriklausančias sportines kopėtėles, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo reikalingos tik siekiant sužaloti nukentėjusįjį. Apelianto iškelta versija, kad jam kopėtėlių reikėjo patekimui prie stogo yra nepagrįsta, nes patekimui prie stoglangio buvo įrengtos stacionarios kopėtėlės, tad patekti prie stoglangio nuteistajam tikrai nereikėjo kažkokių papildomų priemonių. O, jei ir būtų prireikę šių kopėtėlių, tai, kaip anksčiau minėta, nuteistasis privalėjo atsiklausti buto šeimininkų naudoti jiems priklausančias kopėtėles ir juo labiau jas atremti į jų buto duris. Taigi konfliktas įvyko prie E. M. buto durų, būtent tada, kai nuteistasis paskambino į duris (jo teigimu pabeldė), o išėjęs nukentėjusysis žengė kelis žingsnius link nuteistojo, paklausti, ką jis daro su jo kopėtėlėmis ir dar prie jo buto durų, o pastarasis tuomet ir puolė nukentėjusįjį. Be to, vien aptariamais nuteistojo veiksmais šie įvykiai nepasibaigė; atvažiavus nukentėjusiojo tėvui K. M. su nukentėjusiojo seserimi E. M. į pagalbą, laiptinėje tarp jų praeidamas nuteistasis N. K. staigiu judesiu sudavė nukentėjusiajam K. M. į krūtinės sritį, kuris dėl to patyrė skausmą. Smūgio sudavimą K. M. patvirtina iš esmės nuoseklūs K. M., E. M. bei policijos pareigūnų K. A. bei T. L. parodymai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo, N. K. iš esmės kelia abejones dėl smūgio sudavimo vietos bei dėl smūgio sudavimo stiprumo ir ar dėl to K. M. galėjo patirti fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusįjį E. M. buvo panaudotas namo bendroje laiptinės aikštelėje, kurioje tuo metu buvo nukentėjusiojo E. M. žmona, o prieš nukentėjusįjį K. M. smurtas buvo panaudotas taip pat namo laiptinėje, šalia būnant nukentėjusiojo K. M. dukrai E. M.. Be to, kiti šio namo gyventojai bet kada galėjo į šią laiptinę išeiti ir pamatyti N. K. naudojamą smurtą. E. M. sutuoktinė matė, kas vyko laiptinėje ir tuojau po įvykio ji iškvietė policiją ir apie įvykį pranešė nukentėjusiojo tėvui K. M., kuris atvyko su nukentėjusiojo seserimi E. M., todėl šie asmenys patyrė nepatogumų, o viešoji tvarka ir rimtis buvo sutrikdyta.

25. Tai, kad greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, o nukentėjusysis E. M. savarankiškai vyko į teismo medicinos institutą ir gavo specialisto išvadą, o nukentėjusysis K. M. atsisakė vykti į ligoninę (pažymėtina, kad smurtaujant ne visada asmuo būna sužalojamas ar iškart pajunta pasekmes, ir ne kiekvienu atveju, kai asmeniui sukeliamas skausmas, turi likti aiškiai matomi sužalojimai), priešingai apelianto tvirtinimui, nepaneigia fakto, kad smurtas buvo pavartotas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis N. K. nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą K. M., kuriam net nebūtina nustatyti išoriškai matomų sužalojimų.

26. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad E. M. protokolas – pareiškimas dėl šio įvykio buvo surašytas nuo įvykio praėjus 11 dienų. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl įvykio buvo kviesti pareigūnai, kurie atvyko tą pačią dieną, tačiau vėliau į apklausą kviečia pareigūnai, atliekantys ikiteisminį tyrimą, dėl to protokolas - pareiškimas ir buvo surašytas vėliau.

27. Apeliantas skunde taip pat kelia klausimą dėl BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų netikslumo, tačiau, kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai išaiškino, kad nurodant įvykio datą ir laiką – 2018 m. vasario 2 d. 13.00 val. (1 t., b. 1. 24) padaryta klaida pačiame pranešime iš RVUL. Tą patvirtina ir nukentėjusiojo E. M. parodymai, nes jis kreipėsi į medikus būtent dėl 2018 m. sausio 27 d. įvykio. Jokio konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo 2018 m. vasario 2 d. 13.00 val., dėl kurio E. M. būtų kreipęsis į medikus, nėra nustatyta.

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl N. K. kaltės viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką bei tyčia smurtiniais veiksmais sukėlus nukentėjusiajam E. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam K. M. fizinį skausmą. Tokie nuteistojo N. K. veiksmai pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl K. M. sužalojimo 2018 m. balandžio 20 d.)

29. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, pripažino, jog įrodyta, kad N. K. 2018 m. balandžio 20 d. tyčia sužalojo nukentėjusįjį K. M., šį pargriaudamas ant jo ofiso, esančio(duomenys neskelbtini) , grindų, prie įėjimo. Tokiais smurtiniais veiksmais N. K. padarė nukentėjusiajam K. M. kairio kelio odos nubrozdinimą, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nors N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tačiau apygardos teismas sutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys. Nukentėjusysis K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jam atsidarius ofiso duris eiti į vidų, nuteistasis N. K., eidamas pro šalį, jam aukštai įspyrė, stipriai ranka sudavė į nugarą ir jis nukrito ant kelių į ofisą; susitrenkė kelį, suplėšė kelnes. Patvirtino, kad pastūmimo negalėjo būti, nes jis krito nuo dvigubo smūgio (4 t., b. l. 172, 185). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir tuo metu ofise buvusi liudytoja R. E. D., kuri patvirtino mačiusi, kaip nukentėjusysis nukrito, o už jo nugaros stovėjo N. K. pakėlęs rankas (3 t., b. l. 51).

30. Teismas asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, turi įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo K. M. ir liudytojos R. E. D. (nukentėjusiojo įmonės buhalterės) parodymais. Be to, šiuo atveju nuteistojo N. K. kaltė yra grindžiama ne vien tik nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais, bet ir kitais byloje esančiais objektyviai užfiksuotais duomenimis, patvirtinančiais N. K. veiksmuose esant nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą. Nukentėjusiojo K. M. ir liudytojos R. E. D. parodymus atitinka ir specialisto išvada Nr. G1289/2018(01), kurioje nustatyta, kad nukentėjusiajam K. M. buvo nustatytas kairio kelio odos nubrozdinimas (1 t., b. l. 154), o tai patvirtina, kad nukentėjusiajam K. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas kaltinime nurodytu metu, o sužalojimo pobūdis ir lokalizacija atitinka kaltinime nurodytas smurto panaudojimo aplinkybes. Sužalotas kelis ir suplėšytos kelnės matomos ir nukentėjusiojo pateiktoje fotonuotraukoje, darytoje iš karto po įvykio (1 t., b. l. 151). Šiuo atveju, būtent dėl nuteistojo N. K. neteisėtų, smurtinių veiksmų, nukreiptų į nukentėjusįjį K. M., pastarasis pargriuvo ir susižalojo kairės kojos kelį bei dėl to buvo suplėšytos kairės kojos kelnės.

31. Nuteistojo versija, kad K. M. pats susižalojo galbūt suklupęs, nagrinėjamu atveju yra neįtikinanti. Byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog K. M. įvykio dieną buvo pargriuvęs ir taip susižalojęs kelį, susiplėšęs kelnes. Visuose smulkiai apelianto nurodytuose nukentėjusiojo ir liudytojos parodymuose bei specialisto išvadoje ir kituose dokumentuose, vienaip ar kitaip nurodoma, kad K. M. sudavė smūgius į nugaros sritį būtent kaimynas N. K., dėl ko nukentėjusysis griuvo ir susižalojo kelį bei susiplėšė kelnes. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo N. K. ypatingai neigiamų santykių su visais kaimynais aplinkybes visos bylos kontekste neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo paaiškinimais, kad būtent N. K. jį sužalojo. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apygardos teismas nustatė ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju įrodymų visuma yra pakankama N. K. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei dėl nukentėjusiajam K. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo įrodyti. Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis N. K. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius, t. y. smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, spirdamas jam į nugaros sritį ir taip pargriaudamas, dėl ko nukentėjusysis nukrito ir susitrenkė kairės kojos kelį, suprato, kad tokiais savo veiksmais sukelia fizinį skausmą ir stresą, žaloja nukentėjusįjį, ir norėjo taip elgtis.

32. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo išdėstyti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad nukentėjusysis K. M. nepatyrė fizinio skausmo, nes nebuvo kviečiama GMP, pažymėtina, jog fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis, pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą. Vien tai, kad nuteistasis N. K. nesureikšmina vartoto fizinio smurto, nereiškia, jog nukentėjusysis įvykio metu nejautė fizinio skausmo. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo patirto fizinio smurto žymės ant jo kūno buvo užfiksuotos specialisto išvadoje, pastebimos kurį laiką po įvykusio įvykio, o tai leidžia daryti išvadą, kad fizinis poveikis į nukentėjusiojo kūną buvo pakankamai intensyvus. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. K. vartotas fizinis smurtas buvo pakankamai stiprus, kad sukeltų nukentėjusiajam fizinį skausmą ir būtų padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. M. sužalojimo 2018 m. liepos 5 d.)

33. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, pripažino, jog įrodyta, kad 2018 m. liepos 5 d. N. K. sukėlė nukentėjusiajam E. M. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs šiuos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Nuteistasis N. K. neneigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, iš esmės panašias aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis E. M.. Nesutarimas kilo kaltinime nurodytu laiku (duomenys neskelbtini) namo kieme dėl nukentėjusiojo galimai laiptinėje paliktų daiktų; N. K. noro, kad nukentėjusysis E. M. sutvarkytų tai, kas jo manymu buvo šiukšlės. Nuteistojo N. K. teigimu, nukentėjusysis E. M. neteisėtus veiksmus panaudojo pirmas.

34. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo du konflikto etapai ir abiem atvejais smurtinius veiksmus pirmas atliko būtent nuteistasis N. K.. Pirmiausia N. K. pagriebęs E. M. kojas, pargriovė jį ant žemės, grūmėsi su juo ant laiptelio. Po šio susirėmimo, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis atsistojo ir toliau tvarkėsi kieme. Vėliau, N. K. išbėgęs iš laiptinės ir pritūpęs prie pritūpusio nukentėjusiojo, sugriebė už nukentėjusiojo rankų bei savo svoriu nustūmė jį nuo grotelių. Nukentėjusysis išmetė iš rankų laikytą vazoną ir kartu su nuteistuoju nusirito nuteistojo stūmimo linkme, t. y. nukentėjusiajam ant nugaros. Matomos grumtynės, kad nuteistasis stumia nukentėjusįjį, būdamas iš viršaus. Grumtynės vyksta ant tų pačių laiptelių, tačiau matoma tik labai nedidelė dalis besigrumiančiųjų kojų. Taip besigrumiama apie penkias sekundes, po ko, nukentėjusysis nustumia nuteistąjį nuo savęs ir taip abu nusirita nuo laiptelių ant kiemo plytelių grindinio. Nuteistasis atsistojęs, pradeda kažką tvarkyti. Tuo metu nukentėjusysis, nusiritęs link kiemo vidurio, susiėmęs dešine ranka, ties alkūne, už galvos, paraudusiu veidu, sėdi atsirėmęs į kairę ranką. L. S. B. patvirtino, kad būdama balkone matė, kaip N. K. užsigulęs E. M., paėmęs šiam už plaukų, daužė šio galvą į plyteles (3 t., b. l. 55). Nors specialisto išvadoje sužalojimai galvos srityje nenustatyti, tačiau, smūgiai galva į plyteles nebūtinai turi sukelti matomus sužalojimus, ir, priešingai apelianto tvirtinimui, nepaneigia fakto, kad smurtas buvo pavartotas. Vien pats veiksmas – daužymas galva į plyteles, kaip ir nurodė teismas nuosprendyje, savaime sukelia skausmą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad nukentėjusiojo E. M. bei iš dalies nuteistojo N. K. nurodytos įvykio aplinkybės atitinka specialisto išvadoje nurodytus objektyvius duomenis apie nukentėjusiojo E. M. sužalojimo lokalizaciją ir jo mechanizmą. Ši specialisto išvada yra išsami ir teisėjų kolegijai jokių abejonių nekelia (1 t., b. l. 61).

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodyti argumentai, jog N. K. veikė būtinosios ginties ribose, nėra logiški, neatitinka tiesioginio įrodymo – vaizdo medžiagos, todėl nėra įtikinami. Teisėjų kolegija, įvertinusi N. K. kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei jam padarytą žalą, neturi pagrindo konstatuoti, kad konkrečiu atveju įvykio metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o nuteistasis turėjo pagrindą nustatytais veiksmais gintis. Pažymėtina, kad N. K., nukentėjusiojo galvą suduodamas į plyteles, šiuos veiksmus atliko puolimo metu, o ne gindamasis. Be to, toks elgesys, kai nuteistasis N. K. vejasi nukentėjusįjį, pastarajam bandant išvengti konflikto, akivaizdžiai parodo, kas buvo šio įvykio iniciatorius ir kaltininkas.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

36. Apelianto manymu, N. K. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), nes jo padarytos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

37. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-364/2013).

38. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

39. Apygardos teismo vertinimu, N. K. savo nusikalstamais veiksmais pasikėsino į vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, todėl, nepaisant nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų masto ar liekamųjų reiškinių, ši veika negali būti laikoma nesukėlusia realaus pavojaus, o į veikos padarinius buvo atsižvelgta veiksmus kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą. Nukentėjusieji buvo sužaloti viešoje vietoje, turėjo kreiptis į policijos pareigūnus, sveikatos priežiūros įstaigas, įvykio metu buvo sugadintas jų turtas. Nors N. K. veiksmams reikšmę turėjo tarp jo ir nukentėjusiojo E. M. kilusi konfliktinė situacija (2018 m. liepos 5 d. įvykis), ir, nors, kaip minėta, nukentėjusysis faktiškai antrą nuteistojo puolimą išprovokavo savo neatsakingu elgesiu (N. K. užėjus į laiptinę, nukentėjusysis E. M., nuėjęs prie ginčijamos gėlių vazonuose vietos ir juos dėdamas prieš N. K. buto langais esančią angą, uždengtą grotelėmis), tačiau, kaip nustatyta, nuteistasis atbėgęs iš laiptinės, visa jėga užgulė nukentėjusįjį, sąmoningai sudavė smūgius, nepaisė pavojingo tokių veiksmų pobūdžio ir galimų pasekmių. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia tai, jog tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Nukentėjusiesiems E. M. ir K. M. buvo padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas, tačiau net ir esant įtemptiems santykiams su nuteistuoju ir teisminiams ginčams, fizinio smurto vartojimas negali būti pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo N. K. veikas pripažinti mažareikšmėmis ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

40. Pastebėtina ir tai, kad N. K. veikos yra pasikartojančios, padaryti sveikatos sutrikdymai, kurie nustatyti specialistų. Nuteistasis visais atvejais iniciavo konfliktus, pats savo elgesio nevertina kritiškai, apeliuoja į savo psichinę būklę. Pažymėtina, kad byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019 m. spalio 9 – lapkričio 6 d. ekspertizės akte Nr. 75U-II-109/2019 konstatuota, kad N. K. individualūs psichologiniai ypatumai turi įtakos jo elgesiui stresinės psichotraumuojančios situacijos metu, tačiau neturi esminės įtakos jo gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (4 t., b. l. 57-63). Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė N. M. patvirtino ekspertizė aktą ir nurodė, kad žmogus, turintis savitus charakterio bruožus (mišrūs asmenybės sutrikimai), prisitaikymo problemų (adaptacijos problemos), emocinių iškrovų, atsako už savo veiksmus. Užpulti kitą žmogų yra jo elgesys, tai neturi nieko bendra su adaptacijos sutrikimu (4 t., b. l. 81-82). Be to, pažymėtina, kad remiantis bylos medžiaga, kaimynų, kurie nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju nėra susiję artimais giminystės ryšiais, parodymais, būtent N. K. yra konfliktiška asmenybė, be jokios priežasties nuolat užsipuola kaimynus, naudoja jų atžvilgiu fizinį smurtą.

41. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla Nr. 1-126-369/2021 N. K. atžvilgiu dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, 140 straipsnio 1 dalyje (7 epizodai), prieš tuos pačius nukentėjusiuosius kaimynus. Šios veikos padarytos šios bylos nagrinėjimo metu. Nei ikiteisminiai tyrimai, nei pritaikytos kardomosios priemonės nesustabdo nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, jis nereaguoja į pastabas, netgi į rašytinius teismo įspėjimus laikytis atokiau nuo nukentėjusiųjų (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Tai N. K. charakterizuoja itin neigiamai. Iš aptartų aplinkybių, akivaizdu, kad nuteistojo neadekvatus elgesys, jo savybės, būdas yra konfliktiškas, jis pats sukelia konfliktus, užpuola nukentėjusiuosius, dėl ko jie patiria tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Akivaizdu, kad veikos, dėl kurių nuteistas N. K., negali būti laikomos mažareikšmėmis.

Dėl civilinių ieškinių

42. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiojo E. M. ir visiškai tenkino nukentėjusiojo K. M. civilinius ieškinius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant įrodytiems visiems nusikalstamų veikų požymiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino civilinius ieškinius, tinkamai motyvavo šį savo sprendimą ir priteisė iš nuteistojo N. K. nukentėjusiesiems jų patirtą žalą - nukentėjusiajam E. M. 874,21 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos; nukentėjusiajam K. M. 108,30 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos.

43. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, ginčijama tik dalis priteistos turtinės žalos, o priteista turtinė žala, patirta nukentėjusiųjų dėl kreipimosi į teismo medicinos specialistus bei dėl vaistų pirkimo: E. M. - 46,60 Eur ir 53,61 Eur, o K. M. - 23,30 Eur, apelianto nėra ginčijama. Pirmos instancijos teismas taip pat priteisė nukentėjusiajam E. M. 410 Eur už apgadintus telefonus, 149 Eur už sugadintą sportinę sienelę bei 215 Eur už buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų apdailą, o nukentėjusiajam K. M. 85 Eur už kelnių suplyšimą. Būtent dėl šios turtinės žalos priteisimo, apeliantas nesutinka. Pažymėtina, kad nors kaltinime nėra inkriminuotas šio turto sugadinimas, tačiau iš bylos medžiagos bei nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad visas šis turtas buvo sugadintas N. K. tyčinių smurtinių veiksmų atlikimo prieš E. M. bei K. M. metu. Nors apeliantas kelia klausimą, ar sportinė sienelė priklausė E. M., tačiau tai įrodyti dokumentais neįmanoma, nes, kaip ir nurodė pats nukentėjusysis, ją pirko seniai už 200 Eur ir šiuo metu dokumentų neturi, o visi byloje apklausti asmenys nurodė, kad žinojo, jog sienelė priklauso būtent nukentėjusiajam E. M.. Byloje tai pat yra nustatyta, kad sportinė sienelė yra apgadinta, kaip ir apgadinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų apdaila. Nors nukentėjusysis E. M. ir nėra suremontavęs durų bei sienelės, tačiau tai neturi reikšmės, nustatant padarytą žalą, nes byloje surinkta medžiaga patvirtina, kiek kainuotų toks remontas. Abu E. M. telefonai - Iphone ir Samsung S7 buvo apžiūrėti po įvykio, nustatyti apgadinimai bei nustatyta remonto kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai priteisė nustatyto dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam E. M., ji nėra per didelė ir atitinka vidutines rinkos kainas. Nors apeliantas taip pat nesutinka su nukentėjusiajam K. M. priteistais 85 Eur už kelnių suplyšimą, tačiau byloje yra nustatyta, kad kelnės suplyšo konflikto metu, kuomet N. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį K. M. ir kuomet jis nugriuvo bei suplėšė savo kelnes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai priteisė nustatyto dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam K. M., ji nėra per didelė ir atitinka vidutinę rinkos kainą.

44. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta nukentėjusiesiems padaryta neturtine žala, akcentuodamas tai, kad teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, ir priteisė per didelį (po 1 000 Eur) nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio išvadas kartu su byloje esančiais surinktais įrodymais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos pagrįstai nustatė esant padarytą neturtinę žalą, taip pat teisingai apskaičiavo jos dydį.

45. Teisėjų kolegija, laikydamasi teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, pastebi, kad teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos dydis bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis) labai svyruoja ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 Eur iki 1 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-316/2008, 2K-382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.).

46. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog N. K. po keletą kartų panaudojo fizinį smurtą tiek E. M., tiek K. M. atžvilgiu, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, jog nukentėjusieji dėl apelianto veiksmų patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog dėl nagrinėjamų įvykių nukentėjusieji patyrė stresą, taip pat teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo E. M. provokuojantį elgesį dėl 2018 m. liepos 5 d. įvykių, kai konflikto tęsinio buvo galima išvengti. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl kilusių konfliktinių situacijų nukentėjusieji patyrė didelį šoką, buvo stresinėje būsenoje, E. M. sutuoktinė bei K. M. dukra pasijuto nesaugiai. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, jog nukentėjusieji dėl pastovių konfliktų, pasikartojančių, tęstinių ciniškų nuteistojo nusikalstamų veikų patyrė emocinio pobūdžio sukrėtimą, stresą, išgąstį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vertino tik objektyviais bylos duomenimis pagrįstas aplinkybes ir remdamasis jomis nustatė neturtinės žalos dydį. Tai kad N. K. padarė minėtas nusikalstamas veikas ir dėl to padarė neturtinę žalą nukentėjusiesiems patvirtina ir jo prašymas sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį iki 150 Eur. Šiuo prašymu, jis tik patvirtina, kad ir pats jaučiasi padaręs neturtinę žalą nukentėjusiesiems.

47. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes bei teismų praktiką, nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos nustatė tinkamai, todėl keisti nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio dydžio nustatymo, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

48. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

49. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jo kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Nėra nuteistojo N. K. atsakomybę nei lengvinančių (išskyrus 2018 m. liepos 5 d. veiką), nei sunkinančių aplinkybių. N. K. 2018 m. liepos 5 d. veikoje atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas laikė, kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo E. M. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

50. BK 284 straipsnyje yra nurodytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki dvejų metų. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Šie nusikaltimai, remiantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. N. K. šioje byloje buvo teisiamas pirmą kartą. Jokių aplinkybių, dėl kurių laisvės apribojimo bausmės paskyrimą galima būtų pripažinti neatitinkančiu bausmės paskirties ar pažeidžiančiu bausmės skyrimo taisykles, nenustatyta. Tai, kad nuteistasis prašo jam paskirti baudą ir švelninti paskirtą laisvės apribojimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikas), nesuteikia pagrindo keisti jam bausmę. Įvertinus apelianto asmenybę sprendžiama, kad skirti, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, pastarajam jo pageidaujamą bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu – baudą – būtų netikslinga, nes N. K. nedirba. Taigi apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalimi ir 55 straipsniu, yra subjektyvūs ir nepagrindžia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apylinkės teismas N. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, jam palankesniu daliniu bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridėdamas švelnesnės bausmės minimalų baudžiamajame įstatyme numatytą šios bausmės dydį – 3 mėnesius (BK 63 straipsnio 4 dalis). N. K. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, o jam teismo paskirtas uždraudimas lankytis (duomenys neskelbtini) name yra tikslingas ir parinktas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo N. K. ir jo gynėjo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė