Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Š. (toliau – pareiškėja) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Principo reikalas“ įgalioto asmens Irmanto Lengvino (toliau – administratorius) prašymą dėl R. Š. patikslinto mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, antstolis Aleksandras Selezniovas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Administratorius 2017-04-25 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė prašymą, juo prašė patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą. Administratorius nurodė, kad pareiškėja patikslino savo mokumo atkūrimo planą: 1) nustatė plano įgyvendinimo terminą, kuris yra vidurkis tarp 3 metų ir teismo jau patvirtintame plane nustatyto termino, t. y. iki 2019-06-16; 2) padidino savo ir išlaikomų asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomą skirti sumą iki 2 400 Eur; 3) atitinkamai sutrumpėjus plano įgyvendinimo terminui sumažino bankroto administravimo išlaidas. Administratorius nurodė, kad 2017-04-03 įvyko pareiškėjos kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas nepatvirtino pareiškėjos patikslinto mokumo atkūrimo plano dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. 2017-04-24 įvyko dar vienas kreditorių susirinkimas dėl minėto patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Šiame susirinkime kreditoriai vėl išreiškė nepritarimą bankrutuojančio asmens patikslintam plano projektui nurodydami šias pagrindines priežastis: 1) kreditoriai nesutinka su plano įgyvendinimo termino sutrumpinimu; 2) bankrutuojančio asmens pajamų nepakanka jo būtiniesiems poreikiams patenkinti, kreditoriai nėra gavę jokių dokumentų, patvirtinančių šiuos poreikius; 3) kreditorės AB SEB banko manymu, plane nustatomos per didelės bankroto administravimo išlaidos. Administratorius nurodė, kad kreditorių pastabos nesudaro pagrindo atsisakyti tvirtinti bankrutuojančio asmens patikslinto mokumo atkūrimo plano projektą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-05-31 nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas suteikia teisę bankrutuojančiam asmeniui, kuriam bankroto procesas pradėtas iki Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnio 5 dalies nuostatų pakeitimo, siūlyti keisti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę, tačiau tai nereiškia, kad teismas turi pareigą sutrumpinti terminą nepasikeitus aplinkybėms ar neatsiradus pagrindų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja yra įsipareigojusi mokėti ne mažiau kaip 420 Eur per mėnesį kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl sutrumpinus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą iki 2019-06-16 kreditorių reikalavimai būtų patenkinti mažesne apimtimi nei per penkerių metų terminą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja yra darbinga, dirba Norvegijoje, jos gaunamos pajamos vidutiniškai per mėnesį sudaro 2 126,59 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja siekia dirbti viršvalandžius ir ateityje susirasti geriau mokamą darbą, o tai reiškia, jog pareiškėjos pajamos didės, o sutrumpinus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą iki 2019-06-16, kreditorių reikalavimai būtų patenkinti mažesne apimtimi nei per penkerių metų terminą.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sutrumpinus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja patikslinto mokumo atkūrimo plano projekte nurodė, kad jos ir dviejų nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti per mėnesį reikia 2 400 Eur sumos, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-21 nutartimi buvo patvirtinta 2 027,34 Eur suma, reikalinga būtiniesiems poreikiams patenkinti, kurią pareiškėja siekia padidinti 372,66 Eur, ir tai yra dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui reikalingos papildomos lėšos (buvo patvirtinta 318,58 Eur, prašo patvirtinti 690,00 Eur). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bankroto proceso metu bankrutuojančiam asmeniui nustatoma suma ne papildomiems poreikiams tenkinti, bet būtiniems, t. y. būstui, maistui, sveikatos priežiūrai ir pan. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų pagrindas padidinti sumą, reikalingą būtiniesiems poreikiams tenkinti (pvz., pablogėjusi jos ar vaikų sveikatos būklė, atsiradę specialieji poreikiai ir pan.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja (toliau – apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-05-31 nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kokia suma konkrečiai kreditorių reikalavimų patenkinimas sumažėtų dėl sutrumpėjusio termino. Be to, apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad apeliantė yra įsipareigojusi mokėti ne mažiau kaip 420 Eur per mėnesį kreditorių reikalavimams tenkinti, kai 420 Eur mokama suma yra kartą per pusmetį ir mėnesinė įmoka būtų 70 Eur per mėnesį. Šios aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tinkamai neįvertinęs visų bylos aplinkybių. Apeliantė pažymėjo, jog dėl sutrumpėjusio plano laikotarpio kreditoriams apytiksliai nebūtų skirta 630 Eur suma, tačiau būtų išvengta 836,36 Eur sumos bankroto administravimo išlaidų.Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino to, jog FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nuostatoje, įsigaliojusioje nuo 2016-01-01, numatytas 3 metų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas yra taikomas neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra fizinio asmens kreditorių finansinių reikalavimų suma, kokios yra bankrutuojančio asmens pajamos ir kokia apimtimi bankrutuojantis asmuo plane numato patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Nurodė, kad naujoje FABĮ redakcijoje imperatyviai nustatyta, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas yra 3 metai ir ne ilgesnis ar trumpesnis, todėl atsižvelgiant į minėtą nuostatą fiziniams asmenims suteikta teisė trumpinti savo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą. Apeliantė nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad dėl plano pakeitimo (termino trumpinimo) būtina nustatyti tam tikrus pagrindus, tačiau detaliau nepasisakė apie šių pagrindų turinį bei visiškai netyrė bankroto bylos duomenų, nevertino, ar yra pagrindai sutrumpinti plano įgyvendinimo terminą. Apeliantė nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl plano įgyvendinimo termino sutrumpinimo, būtina įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas, kad bent iš dalies būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Apeliantė nurodė, kad byloje esantys duomenys – jos pateikta darbo sutartis, patenkintas 57 024 Eur sumos hipotekos kreditoriaus reikalavimas, bylai administruoti atidarytoje depozitinėje sąskaitoje sukaupta 1 808,34 Eur suma – parodo apeliantės pastangas kiek galima labiau patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau šių duomenų pirmosios instancijos teismas nevertino.Apeliantė nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-31 nutartimi, iškeldamas apeliantės bankroto bylą, jai ir jos išlaikomam vienam vaikui patvirtino 2 027,34 Eur (7000,00 Lt per mėn.) sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti. Nuo minėtos nutarties priėmimo yra praėjęs ilgesnis nei 2,5 metų laikotarpis, per jį apeliantei 2015-05-21 gimė dukra, tačiau apeliantė, siekdama išvengti papildomų ginčų su kreditoriais, pirminiame mokumo atkūrimo plane numatė tą pačią sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti, kokia buvo nustatyta iškeliant bankroto bylą. Apeliantė pažymėjo, kad pirminio plano rengimo metu (to, kuris patvirtintas 2015-08-21 nutartimi) apeliantė neturėjo galimybės tiksliai nustatyti sumos, kuri bus reikalinga dviejų vaikų išlaikymui, nes antras vaikas buvo gimęs visai neseniai. Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino to, kad vaikui augant jam išlaikyti reikalingos vis didesnės išlaidos, tai pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Apeliantė nurodė, kad nuo 2014 metų maistas, vaistai, būtiniausios prekės yra pabrangusios. Apeliantė nurodė, kad vaiko mėnesinis darželio mokestis siekia apie 300 Eur, vaikams reikalingi geros kokybės rūbai, batai, specialūs rūbai, su kuriais būtų galima būti lauke per lietų ir pan. Nurodė, kad pagal Darbo ir socialinės rūpybos tarnybos (toliau – NAV skyrius) Norvegijos Karalystėje nustatytas pragyvenimo lygio normas abiejų apeliantės vaikų išlaikymui reikalinga 6 171 NOK suma (pagal atskirojo skundo rengimo metu galiojantį valiutų kursą atitikmuo yra 653,79 Eur), kuri faktiškai ir numatyta apeliantės patikslintame mokumo atkūrimo plane, kurį buvo prašoma patvirtinti.Apeliantė nurodė, kad vertinant būsto išlaidas, kurios patikslintame plane yra nedaug sumažėjusios, ir NAV skyriaus nustatytas pragyvenimo normas, minimaliai pragyventi Norvegijoje apeliantei ir jos išlaikomiems asmenims reikalinga ne mažesnė kaip 21 460 NOK (2 273,59 Eur) suma.Apeliantė nurodė, kad visi anksčiau paminėti duomenys buvo pateikti kartu su prašymu patikslinti mokumo atkūrimo planą, tačiau jų pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepagrįstai nurodė, jog apeliantė nepateikė įrodymų dėl būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytino dydžio dėl pasikeitusių vaikų poreikių.Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal FABĮ pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalį fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad, įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tokia išvada atitinka ir FABĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomą teismo vaidmenį keičiant plano įgyvendinimo trukmę: „Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iki įstatymo įsigaliojimo dienos pradėto fizinio asmens bankroto proceso fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano trukmė galės būti keičiama, atsižvelgiant į naujai įsigaliosiančias nuostatas. Manytina, kad Įstatymo projektu būtų tinkamai užtikrintas teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimas, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad plano įgyvendinimo trukmė gali būti iki 5 metų, t. y. gali būti ir 3 metų trukmės, be to, visais atvejais plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju turėtų vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-01 nutartis Nr. 3K-3-102-969/2017).Taigi, galima daryti išvadą, jog teismas, sprendžiantis dėl kreditorių susirinkimo patikslinto mokumo plano pakeitimo, be aplinkybių, nurodytų FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje, turi įvertinti ir tai, ar pateiktas plano pakeitimas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, ar jis nepažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslo, ar nepaaiškėjo aplinkybių, sudarančių pagrindą fizinio asmens bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnis).Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos nevertino apeliantės pateiktų naujų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ir apeliantės prašymo patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą nepatvirtino.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantė yra darbinga, dirba Norvegijoje, nors jos pajamos ir nepastovios, per mėnesį jos vidutiniškai sudaro 2 126,59 Eur, ji siekia dirbti viršvalandžius, ateityje sieks susirasti dar geriau mokamą darbą, o tai reiškia ir didėjančias pajamas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos amžių, jos nurodytas aplinkybes konstatavo, jog yra reali tikimybė, kad pareiškėjos finansinė padėtis ateityje pagerės ir ji galės didesne dalimi dengti kreditinius įsipareigojimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal pareiškėjos pateiktą lėšų, skirtų būtiniesiems poreikiams tenkinti, detalizavimą matyti, kad iš esmės padidėjo dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui reikalingos lėšos, t. y. 371,42 Eur (buvo patvirtinta 318,58 Eur, prašo patvirtinti 690,00 Eur), tačiau įrodymų, kurie pagrįstų tokį esminį vaikų išlaikymo dydžio pasikeitimą būtiniesiems poreikiams tenkinti, nėra pateikta.Iš apeliantės skunde nurodytų argumentų galima suprasti, jog kaip atsiradusias naujas aplinkybes apeliantė nurodė didesnius būtinuosius nepilnamečių vaikų poreikius ir reikalingas lėšas jiems išlaikyti. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad poreikiai padidėjo gimus antram vaikui, iš dalies ir pagrįsti, tačiau tvirtinant apeliantės mokumo atkūrimo planą apeliantė nurodė reikalingą sumą būtiniems abiejų vaikų poreikiams tenkinti, o pagrįstų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog apeliantės būtinieji poreikiai padidėjo, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bankrutuojančiam asmeniui nustatoma suma ne papildomiems poreikiams tenkinti, bet būtent būtiniesiems poreikiams tenkinti, todėl vaiko muzikinis ugdymas ar vien Norvegijos Karalystėje NAV skyriaus nustatyta minimali pragyvenimo norma negali būti pagrindu pripažinti, kad reikia daugiau lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog 318,58 Eur suma motinai, auginančiai du nepilnamečius vaikus, galbūt ir nėra pakankama būtiniesiems poreikiams tenkinti, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad apeliantė viena išlaiko savo vaikus. Apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų dėl pasikeitusių jos ir vaikų patiriamų pragyvenimo, maisto ir kitų išlaidų, kurie yra būtini sprendžiant klausimą dėl būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vienas iš svarbių vertinamųjų kriterijų dėl sumos dydžio, reikalingo fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti, yra ir apeliantės gaunamos pajamos, kurios nagrinėjamu atveju sudaro 2 126,59 Eur, o prašoma suma būtiniesiems poreikiams tenkinti nurodyta 2 400 Eur, kuri viršija šeimos pajamas. Nors apeliantė pirmosios instancijos teismui ir nurodė, kad jos pajamos artimiausiu metu padidės, tačiau šie apeliantės teiginiai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantei manant, kad vaikų išlaikymui yra reikalingos didesnės lėšos, tačiau didesnių pajamų negaunant, svarstytina, jog gali būti keičiama bendroji būtinųjų išlaidų suma mažinant pačios apeliantės pragyvenimui tenkančią sumos dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena esminių sąlygų fiziniams asmenims bankrutuoti pagal FABĮ yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais ir fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmenų atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmenų elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes apie apeliantės gaunamas pajamas, bankrutuojantiems asmenims keliamus tikslus siekti kreditorių reikalavimo patenkinimo, nenustatęs naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima padidinti sumą, reikalingą būtiniesiems poreikiams tenkinti, ir nenustatęs pagrindų, kad būtų galima sutrumpinti mokumo plano įgyvendinimo terminą, konstatuoja, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą. Priešingas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir apeliantės skundo tenkinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams (CK 1.5 straipsnis) ir FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslui.Dėl kitų apeliantės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.Esant anksčiau nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31d. nutartį palikti nepakeistą.