Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2988-808/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini)dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Lietuvos aludariai“ iškelta bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2018 m. spalio 15 d. sprendimu bendrovė pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. MAIS sistemos duomenimis, bendrovė liko nesumokėjusi 1 262 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 124,20 Eur delspinigių, 6 384,82 Eur PVM, 360,78 Eur delspinigių, t. y. viso 8 131,80 Eur. Operatyvaus patikrinimo pažymoje (2016-12-20 Nr. (duomenys neskelbtini)) ir avanso apyskaitoje nurodyta, kad bendrovė per tikrinamąjį laikotarpį (nuo 2016-03-01 iki 2016-11-30) nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartyje (administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. eATP-424-312/2017) nustatyta, kad tuo metu, kai įmonė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsakovas gautas pajamas naudojo atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais, ir paliko galioti Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį, kuria (duomenys neskelbtini)buvo pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, ir kuria jam paskirta 500 Eur dydžio bauda.

11. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog UAB „Lietuvos aludariai“ direktoriaus pareigas nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. (įmonės bankroto bylos iškėlimo) ėjo atsakovas (duomenys neskelbtini).

12. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį tiesiogiai įmonės vadovui (atsakovui) bei įrodinėjo, jog atsakovo vadovaujama įmonė turėjo pinigų ir galėjo pilnai sumokėti apskaičiuotus ir deklaruotus mokesčius ieškovei, tačiau atsakovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus, lėšas panaudojo atsiskaitymams su kitais, žemesnės eilės, bendrovės kreditoriais, taip padarydamas (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, dėl ko mokesčiai liko nesumokėti. Dėl paminėtų atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą.

13. Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams šiais dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas); 2) tuo atveju, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytose nutartyse dėl bendrovės vadovų ir (ar) dalyvių padarytos tiesioginės žalos kreditoriams pateiktais išaiškinimais pakeista ankstesnė teismų praktikos taisyklė, kad pasibaigus bankroto procesui kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), pagal aktualią teismų praktiką kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

15. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovo atžvilgiu priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai administracinio nusižengimo byloje neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi tokio pobūdžio ieškiniui, kokį pareiškė ieškovė, privaloma įrodyti specifinį jo pagrindą.

16. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, ši teisės norma yra bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo išraiška, ji įpareigoja elgtis taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bonus pater familias (apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus); šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

17. CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis).

18. Pažymėtina, kad įmonės vadovas taip pat turi fiduciarines pareigas bendrovei ir, vertindamas, ar vadovas nepažeidė bendrosios pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos, teismas turi nustatyti, ar pareiga nedaryti žalos individualiam kreditoriui, nepaneigia vadovo pareigos pačiai bendrovei. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija aplinkybės, kad įmonė ginčo laikotarpiu (nuo 2016-03-01 iki 2016-11-30) neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Nurodė, kad siekiant išsaugoti įmonės veiklą, atsiskaitymas vykdavo teikiant prioritetą tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams. Įmonės bankroto byloje patvirtintas kreditorių sąrašas patvirtina, kad liko nepadengti ne tik ieškovės, tačiau ir kitų, tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-11-30 veikė ne įmonės naudai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „Lietuvos aludariai“ bankroto byloje Nr. eB2-2187-640/2018 patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 90 362,36 Eur sumai. Kaip matyti, įmonės įsiskolinimas buvo ne tik ieškovei kaip antros eilės kreditorei, bet ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 28 009,33 Eur, bei įmonės darbuotojams (pirmosios eilės kreditoriams) – 1 752,83 Eur. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovu, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartyje byloje Nr. eATP-424-312/2017, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 7 d. nutarimas, konstatuotos aplinkybės, jog UAB „Lietuvos aludariai“ laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-11-30 neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, tuo tarpu atsakovas gaudavo pajamas, tačiau jas naudojo atsiskaitymams su žemesnės eilės kreditoriais, nepagrindžia specifinio ieškovės, kaip bankrutavusios įmonės kreditorės, pareikšto tiesioginio ieškinio pagrindo.

19. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 8 131,80 Eur žalos atlyginimą, kuri sudaro 1 262 Eur gyventojų pajamų mokestis ir 124,20 Eur delspinigiai už šį mokestį, bei 6 384,82 Eur pridėtinės vertės mokestis ir 360,78 Eur delspinigiai.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalaujama priteisti žala iš atsakovo yra mokestinė nepriemoka, susijusi su juridinio asmens veikla. Tuo tarpu atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius. Mokestinius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kiti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Šių santykių esmę sudaro mokesčių mokėtojo pareiga tinkamai vykdyti mokestines prievoles, o mokesčių administratoriaus pareiga – įgyvendinti mokesčių įstatymus, užtikrinti, kad mokesčiai į valstybės biudžetą būtų sumokėti. Taigi, atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas – mokestį išskaičiuojantis asmuo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai. Mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, t. y. šiuo atveju nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-222/2018). Taigi, šiuo atveju darytina išvada, kad UAB „Lietuvos aludariai” 8131,80 Eur dydžio mokestinė nepriemoka ieškovei negali būti laikoma žala, kilusi iš atsakovo, kaip buvusio jos vadovo, neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme.

21. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad juridinio asmens dalyvių atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklę, fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Paprastai tokios situacijos susiklosto tuomet, kai dėl vadovo neteisėtų veiksmų išoriniuose santykiuose juridinis asmuo tampa nemokus, bankrutuoja ir kai nustatytos visos būtinos jo (vadovo) deliktinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014). Vadovo civilinė atsakomybė gali kilti ir dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais vidiniuose santykiuose. Jeigu iki žalos atlyginimo juridinis asmuo (darbdavys), privalantis atlyginti padarytą žalą, išnyksta, vadovas gali būti pripažintas tiesioginės civilinės atsakomybės subjektu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog fizinio asmens nuteisimas už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką, lėmusią juridinio asmens mokestinės prievolės neįvykdymą, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti visas būtinas sąlygas nuteistų fizinių asmenų civilinei atsakomybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-30-788/2017). Kaip konstatuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017, civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta tokiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir VMI) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) VMI mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu; 3) bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, todėl pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017).

23. Kaip jau minėta, kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo veiksmai, nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto mokėjimų eiliškumo kreditoriams, pasireiškė ieškovės klaidinimu, apgaulingos informacijos jai teikimu, UAB ,,Lietuvos aludariai“ sudarant sutartis su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Vertinant įmonės vadovo veiklą taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis, tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. kad, siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

24. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju mokėjimo eiliškumo pažeidimu teikiant prioritetą tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams, nebuvo siekiama padaryti žalos konkrečiai ieškovei, šie įmonės vadovo (atsakovo) veiksmai buvo pareigų įmonei vykdymo rezultatas siekiant išsaugoti įmonės veiklą – atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais. Byloje nenustatyta vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, dėl to kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas neturi reikšmės ginčo sprendimui iš esmės, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nenagrinėja.

25. Svarbu paminėti ir tai, kad tuo atveju, kai įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, suteikia pirmenybę ir atsiskaito su vienu iš kreditorių, savaime nepatvirtina kitų kreditorių tiesioginio ieškinio teisės įmonės bankroto atveju. CK 6.930¹ straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokumo situacijoje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jame nustatyta mokėjimo eiliškumo tvarka netaikoma vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, tuo atveju, kai įmonė tampa nemoki, atsakingi asmenys turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo (nuo 2020-01-01 – Juridinių asmenų nemokumo įstatymo) nustatyta tvarka. Esant būtinų sąlygų, nustatytų CK 6.66 straipsnyje, visetui, nemokios įmonės atsiskaitymas, nepagrįstai suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, galėtų būti pagrindas bankroto byloje reikšti actio Pauliana ieškinį visų įmonės kreditorių naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-540-469/2018).

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė įmonės vadovo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei.

28. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.