Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) J. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-22 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1121-872/2013 pagal pareiškėjos J. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarei R. V., B. P., E. Š., M. Š., J. B. dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas apeliantės (pareiškėjos) prašymo atnaujinti praleistą terminą jos motinos palikimui priimti pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad minėtas prašymas yra nepagrįstas, kadangi terminas palikimui priimti buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

Savo atskirajame skunde apeliantė pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo (atnaujinimo), kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą, o tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010). Tačiau nagrinėjamoje byloje yra aktualus vėlesnėje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas, jog tam, kad būtų nustatyta, ar yra kilęs ginčas dėl teisės, visų pirma būtina apibrėžti materialinį teisinį santykį, iš kurio kildinamos šiame santykyje dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos. Ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų apima procesus, kuriais siekiama paneigti, perimti, kito asmens teises; sumažinti šių teisių įgyvendinimo galimybes; išvengti pareigų ar sumažinti jų vykdymo apimtį arba intensyvumą ir pan. Visais šiais atvejais viena ginčo šalis siekia sau palankaus teisinio rezultato, kuris tuo pačiu metu yra nepalankus teisinis rezultatas kitai ginčo šaliai. Teisinis rezultatas šia prasme – tai rezultatas, turintis pakankamai reikšmingą įtaką asmens teisių ir pareigų egzistavimui ar jų įgyvendinimui. Taigi, ginčo dėl teisės atveju, civilinės teisės ir pareigos turi būti ginčo objektas arba vienas iš jų, o proceso rezultatas turi būti lemiamas šioms teisėms ir pareigoms. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, siekia įgyvendinti teisę paveldėti. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti vienu iš įstatyme įvardytų būdų per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1-3 dalys). Įpėdinių, kurie praleido įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą, vėlesnis įstojimas į paveldėjimo procesą gali turėti įtakos jau palikimą priėmusių įpėdinių teisėms ir pareigoms (pasikeis paveldimo turto dalys ir pan.), todėl byloje dėl praleisto palikimui priimti termino atnaujinimo priimtas procesinis sprendimas gali būti lemiamas teisei paveldėti ar palikimą jau priėmusių įpėdinių turtinėms teisėms. Tuo atveju, kai vieno asmens teisę įgyti palikimą ginčija kiti to paties palikėjo įpėdiniai, kyla ginčas dėl teisės paveldėti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 20011-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčas dėl teisės nėra kilęs, kadangi, kaip nurodo pati apeliantė, po jos motinos G. B. (palikėjos) mirties paveldėjimo teisės liudijimas į jos turėtą turtą iki šiol nėra išduotas, todėl palikimo priėmimas (jei apeliantei bus atnaujintas terminas palikimui priimti) nepažeistų kitų įpėdinių teisių bei įstatymų saugomų interesų (b. l. 146). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas apeliantės, kaip palikėjos įpėdinės statusas, apeliantė tik siekia, kad teismas pripažintų svarbiomis priežastis, dėl kurių ji praleido įstatymo nustatytą terminą savo motinos palikimui priimti. Byloje nėra duomenų, kad G. B. palikimas būtų priimtas nors vieno iš suinteresuotų ar kitų asmenų. Nagrinėjamos bylos dalykas yra atsakymas į konkretų klausimą, ar apeliantė dėl svarbių priežasčių praleido CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ir ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti, todėl nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2013-03-22 nutartį, netinkamai taikė procesines teisės normas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantės (pareiškėjos) motina G. B. mirė 2004-03-19 (b. l. 8), taigi 3 mėnesių terminas palikimui priimti suėjo 2004-06-19 (CK 5.3 straipsnio 1 dalis ir 5.50 straipsnio 3 dalis). Į teismą su prašymu dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą 3 mėnesių terminą apeliantė kreipėsi 2012-08-14 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 8 metams nuo palikimo atsiradimo dienos. Tokį ilgą delsimą imtis aktyvių veiksmų, kad priimti savo motinos palikimą, apeliantė iš esmės grindžia dviem argumentais, t. y. ilgai trukusia sunkia psichologine būkle ir sielvartu dėl viena po kitos sekusių, sudėtingų artimų žmonių mirčių, taip pat suklydimu dėl savo padėties.

Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnyje nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2006-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007; 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęstas tik tokiam įpėdiniui, kuris nuo palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007).

Niekam nekyla abejonių, kad artimo žmogaus mirtis sukelia daug neigiamų išgyvenimų, kurie gali trukti ilgą laiką bei sąlygoti asmens stabilios psichologinės būklės sutrikimą. Tačiau visiems asmenims, siekiantiems paveldėti po palikėjo mirties jo likusį turtą, yra nustatytas vienodas 3 mėnesių terminas palikimui priimti, kuris gali būti pratęstas (atnaujintas) dėl svarbių priežasčių, kurias minėtą terminą siekiantis pratęsti (atnaujinti) asmuo (šiuo atveju apeliantė) turi įrodyti (CK 178 straipsnis). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tuo pažeisdamas materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Nors nagrinėjamos bylos atveju apeliantė teigia, kad dėl prastos sveikatos būklės dėl vienas po kito mirusių apeliantei artimų žmonių (tėvo, brolio, vyro, motinos) ji ilgai jautė didelį sielvartą ir buvo palūžusi, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos pablogėjusią sveikatos būklę po motinos ir kitų giminaičių mirties. Apeliantė akcentuoja 2012-07-18 Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notarės pranešimą, kuris, pasak apeliantės, liudija, kad tuo metu buvusi apeliantės būsena neleido jai priimti palikimo ar jo atsisakyti, tačiau į bylą pateiktas tik 2012-06-21 Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro raštas, adresuotas apeliantei, kuriuo ji informuojama apie savo, kaip įstatyminės įpėdinės statusą ir galimybes priimti motinos palikimą (b. l. 15). Minėtame rašte nėra jokios informacijos apie apeliantės sveikatos būklę ir psichologinę galimybę priimti palikimą po jo atsiradimo momento. Pažymėtina, kad 3 mėnesių terminą, kuris baigėsi 2004-06-19, apeliantė praleido daugiau nei 8 metus, apeliantės vyras mirė 2000-12-18 (b. l. 44), motina – 2004-03-19 (b. l. 8), brolis – 2005-05-08 (b. l. 9), todėl nėra protinga, teisinga ir sąžininga spręsti, jog dėl minėtų artimų žmonių mirčių apeliantė, nepasinaudodama medikų pagalba, 8 metus jautė sielvartą, dėl kurio objektyviai negalėjo imtis jokių aktyvių veiksmų (numatytų CK 5.50 straipsnio 2 dalyje), kad priimti motinos palikimą. Pastarosios išvados teisingumą taip pat sustiprina informacija iš Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis), iš kurios matyti, kad apeliantė dar 2008-05-14 kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, o vėliau 2008-10-21 – į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, su pareiškimu dėl praleisto termino motinos G. B. palikimui priimti atnaujinimo, tačiau abiem atvejais pareiškimas buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai, kurį per nustatytus terminus nepašalino pareiškimų trūkumų (civilinės bylos Nr. 2-6038-67/2008 ir Nr. 2-18353-727/2008). Taigi apeliantė dar 2008 m. siekė įgyvendinti savo teisę į palikimo priėmimą, tačiau savo procesines pareigas vykdė aplaidžiai, dėl ko teisminiai procesai nebuvo pradėti ir pareiškimai net nebuvo pradėti nagrinėti. Dėl to, kas anksčiau išdėstyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ji nesiėmė aktyvių veiksmų palikimui priimti, nes klydo dėl savo padėties ir dėl kitų asmenų išreikštos pozicijos manė, kad neturi teisės paveldėti motinos butą, nes jame kartu su motina negyveno. Anksčiu nurodyti argumentai, kad apeliantė galėjo suprasti palikimo priėmimo esmę, savo, kaip įpėdinės, padėtį ir pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu. CK 1.6 straipsnis numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. CK 1.6 straipsnis, nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 straipsnis). Kilus neaiškumui dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos, asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos, o šito nedarydamas, jis veikia savo rizika.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškėjos J. Š. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-22 nutartį palikti nepakeistą.