Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-194-467/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-23
Bylos Nr.: e2A-194-467/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01213-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alma Urbanavičienė, Danguolė Martinavičienė, Jadvyga Mardosevič
Atsakovas: R. B.
Ieškovas: viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini)

Kategorijos

2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai
2.6.17Panauda (neatlygintinis naudojimasis daiktu)

Civilinė byla Nr. e2A-194-467/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01213-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.12; 2.6.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei R. B. dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje – E. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės R. B. 64 759,89 Eur turto pagerinimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu, po papildomos ekspertizės išvados byloje gavimo, ieškovė pateikė atsisakymą dalies ieškinio reikalavimų (dėl 22 337,63 Eur išlaidų už teritorijos, esančios ne atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (521/1071 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagerinimus priteisimo)), kurį teismas 2023 m. birželio 5 d. nutartimi priėmė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė R. B. nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo paskirta VšĮ (duomenys neskelbtini) vadove. Laikotarpiu nuo paskyrimo momento iki 2013 m. lapkričio mėn. atsakovė, būdama ieškovės vadove, ieškovės lėšas naudojo tam, jog įrengti ir pagerinti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – butas, ginčo butas) ir 521/1071 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas, ginčo žemės sklypas).

3. Minėtu laikotarpiu buto ir žemės sklypo bei, kaip paaiškėjo po teismo ekspertizės išvadų, ir valstybinės žemės sklypo, įrengimui ir pagerinimui iš ieškovės lėšų buvo išleista 64 759,89 Eur: apsaugos sistemai 2 306,29 Eur (7 963,17 Lt), elektros instaliacijai 744,04 Eur (2 569,02 Lt), santechnikai 1 083,58 Eur (3 741,37 Lt), gerbūvio darbams 53 633,52 Eur (185 185,81 Lt), statybinėms medžiagoms 6 992,46 Eur (24 143,57 Lt), tą patvirtina pridedama lentelė ir ją patvirtinančios sąskaitos, mokėjimo dokumentai.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo ekspertas faktiškai padarė išvadą, kad ieškovės prašyti priteisti iš atsakovės 64 759,89 Eur už turto pagerinimus turėtų būti mažintini 22 337,63 Eur (šiai sumai atlikta darbų ir sunaudota medžiagų ne atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute ir žemės sklype, o šalia esančiame valstybinės žemės sklype), bei konstatavo, kad ieškovės faktiškai atliktų darbų suma būtent atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute ir žemės sklype yra 42 422,26 Eur.

5. Pinigai, panaudoti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui ir žemės sklypui pagerinti, ieškovei nebuvo grąžinti, dėl to ieškovė pareiškė savarankiškus reikalavimus civilinėje byloje dėl atsakovės ir trečiojo asmens E. B. santuokos nutraukimo ir prašė teismo priteisti iš atsakovės ieškovei 91 292,26 Eur bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas kaip be pagrindo įgytą turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 netenkino ieškovės savarankiškų reikalavimų, nusprendęs, kad tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir R. B. buvo susiklostę panaudos požymių turintys teisiniai santykiai, kuriems taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio nuostatos, susijusios su daikto pagerinimu (CK 6.629 straipsnio 2 dalis).

6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2576-275/2021 iš dalies patenkino VšĮ (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ir priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovės R. B. 67 308,36 Eur turto pagerinimo išlaidas bei 5 proc. metines procesines palūkanas ir 4 816,01 Eur bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą, 2022 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 nurodė, kad trečiasis asmuo VšĮ (duomenys neskelbtini) pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip be pagrindo įgyto turto grąžinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti kito, trečiojo asmens neįrodinėto teisių gynimo būdo – turto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo. Taigi kasacinis teismas nepaneigė ieškovės teisės gauti teisingą atlyginimą, jeigu ieškinys būtų pareikštas tinkamu (ne nepagrįsto praturtėjimo) pagrindu.

7. Visos aplinkybės patvirtina egzistuojant kasacinio teismo išskirtas daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012): ieškovė pagerino atsakovei priklausantį turtą, tą patvirtina sąskaitos, sutartys ir mokėjimo dokumentai, nuotraukos; ankstesnėje civilinėje byloje konstatuota, jog nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atliko įvairius gerbūvio, remonto darbus, atvežė daiktų; atsakovė leido daryti turto pagerinimus, ji yra pasirašiusi turto pagerinimo dokumentus (sąskaitas, sutartis), tai konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2576-275/2021. Be to, turto pagerinimas buvo būtinas, nes butas nebuvo visiško baigtumo iki nurodytų pagerinimų pradžios.

8. Ieškovės patirtų išlaidų dydį patvirtina pridedamos sąskaitos ir mokėjimo dokumentai. Nei įstatymu, nei sutartimi nėra nustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Atsakovė jau nuo 2014 metų nuomoja ieškovės lėšomis pagerintą butą su visu likusiu įmonės turtu viduje ir iš to gauna pajamas, tuo tarpu ieškovė turėjo keltis į naują buveinę, susipirkti įrangą, baldus ir t. t. Nors ieškovės buveinė buvo išregistruota iš ginčo buto ir atsakovė iki šiol naudojasi ieškovės sukurtu gerbūviu, nuomoja ieškovės lėšomis pagerintą butą, tačiau atsakovė ieškovei nurodytų turto pagerinimo išlaidų neatlygino. 2018 m. rugpjūčio 14 d. atsakovės pareiškimu ieškovės buveinė buvo išregistruota iš ginčo buto.

Atsiliepimas

9. Atsakovė R. B. su ieškinio reikalavimais nesutiko, nes ieškovė ginčo butą ir ginčo žemės sklypą prisitaikė savo veiklai vykdyti, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys prieštarauja faktinei padėčiai. Atsakovė nenaudojo įstaigos lėšų savo turto pagerinimui, ji tik sutiko, kad ieškovė vykdytų veiklą atsakovei priklausančioje nuosavybėje bei ją pritaikytų savo veiklai, o vėlesnis atsakovės pajamų gavimas iš nuomos – nėra susijęs su ieškovės patirtomis išlaidomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovės R. B. ieškovei VšĮ (duomenys neskelbtini) 42 422,26 Eur turto pagerinimo išlaidas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 642,17 Eur bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovės R. B. valstybei priteisė 10,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

11. Teismas nustatė, kad atsakovei R. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo butas ir dalis ginčo žemės sklypo pagal Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5978-96/2011 (toliau ginčo butas ir ginčo žemės sklypo dalis kartu – turtas); kitos 550/1071 dalys ginčo žemės sklypo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims.

12. Juridinių asmenų registro duomenimis ieškovė VšĮ (duomenys neskelbtini) įregistruota 2004 m. rugpjūčio 30 d., laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. vasario 18 d. ieškovės registruota buveinė buvo ginčo buto adresu. Laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. (registruota nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d.) ir nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. sausio 29 d. (registruota nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2021 m. vasario 8 d.) įstaigos vadovu buvo E. B.; laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. (registruota nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. gegužės 17 d.) įstaigos vadove buvo R. B..

13. Ieškovė, grįsdama patirtas atsakovės turto pagerinimo išlaidas, į bylą pateikė jas / jų dydį pagrindžiančius įrodymus pagal patirtų išlaidų dalyką: 1) apsaugos sistema – iš viso 2 306,29 Eur (7 963,17 Lt) – tikslinant reikalavimas sumažintas iki 1 317,89 Eur; 2) elektros instaliacija – iš viso 744,04 Eur (2 569,02 Lt) – tikslinant reikalavimas sumažintas iki 662,19 Eur; 3) santechnika – iš viso 1 083,58 Eur (3 741,37 Lt); 4) gerbūvio darbai – iš viso 53 633,52 Eur (185 185,81 Lt) – tikslinant reikalavimas sumažintas iki 32 366,15 Eur; 5) statybos darbai – iš viso 6 992,47 Eur (24 143,57 Lt). Išlaidos grindžiamos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis faktūromis, sutartimis, kasos pajamų orderiais, pinigų priėmimo kvitais, mokėjimo kvitais, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitais, ieškovės banko sąskaitos išrašais ir kt. įrodymais.

14. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui E. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės šalių santuoka nutraukta ir išspręsti kiti su santuokos nutraukimu susiję klausimai. Minėtu sprendimu teismas netenkino trečiojo asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) byloje pareikštų savarankiškų reikalavimų, kuriais jis prašė priteisti iš ieškovės R. B. 91 292,26 Eur be teisinio pagrindo įgytas lėšas (CK 6.242 straipsnis), t. y. lėšas, kurias, trečiojo asmens tvirtinimu, ieškovė, kaip trečiojo asmens vadovė, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2013 m. liepos 9 d. panaudojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui (namo rekonstrukcijai, remontui, daiktų įsigijimui, gerbūviui). Teismas nusprendė, kad šalis siejo panaudos teisiniai santykiai, o trečiasis asmuo pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, dėl to, nepasinaudojus galimybe ginti pažeistas teises kitais (sutarčių, deliktų, daiktinės) teisės normų nustatytais būdais, trečiasis asmuo, remiantis non cumul principu (asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti), negali reikšti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo, todėl trečiojo asmens reikalavimą ieškovei dėl nepagrįsto praturtėjimo atmetė.

15. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2576-275/2021 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą pakeitė, priteisdamas trečiajam asmeniui VšĮ (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. B. 67 308,36 Eur turto pagerinimo išlaidas ir 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto, tačiau įvertino, kad yra pagrindas taikyti CK 6.501 straipsnio nuostatas ir priteisti trečiojo asmens patirtas ieškovei priklausančio turto pagerinimo išlaidas – 67 308,36 Eur.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria tenkinta dalis trečiojo asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiško reikalavimo ir priteista jo naudai iš ieškovės R. B. 67 308,36 Eur pagerinimo išlaidų, 5 proc. metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad kito asmens nepagrįstas praturtėjimas ir daikto pagerinimas panaudos atveju įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti dalį trečiojo asmens pareikšto savarankiško reikalavimo jame nenurodytu faktiniu pagrindu, išnagrinėjo bylą peržengdamas reikalavimo faktinę apimtį ir suvaržydamas ieškovės teisę apsiginti nuo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo taikymo bei teikti poziciją šiuo klausimu, taip pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis) ir teismo pareigą išnagrinėti ginčą neperžengiant ginčo šalių nustatytų ribų, taip pat ieškovės teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

17. Kilnojamųjų daiktų, įgytų ieškovės ir likusių atsakovei priklausančiame turte, ieškovė iš atsakovės reikalavo Vilniaus miesto apylinkės teisme jai 2022 m. gegužės 3 d. pareikštu ieškiniu. Civilinė byla Nr. e2-728-1094/2023 baigta 2023 m. vasario 6 d. teismo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartimi, kuria šalys susitarė dėl dalies daiktų grąžinimo.

18. Kvalifikuodamas šalių teisinius santykius šioje byloje teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu tai, jog atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Tokios aplinkybės šios bylos proceso dalyviai neginčija, kaip ir neginčija to, jog rašytinė panaudos sutartis ieškovės ir atsakovės sudaryta nebuvo.

19. Aplinkybė, jog kai kurios reikalaujamos galimų pagerinimų išlaidos ieškovės patirtos 2011 m. birželio mėn., kai ieškovės buveinė atsakovės turte įregistruota 2011 m. rugpjūčio mėn., neturi reikšmės kvalifikuojant šalių tarpusavio santykius (kaip faktinius panaudos santykius) visu šiam ginčui aktualiu laikotarpiu. Proceso dalyvių paaiškinimais, atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje (kurioje dalyvavo visi šios bylos dalyviai) esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo 2011 metų pirmoje pusėje sutarė kartu gyventi kaip šeima atsakovei priklausančiame ginčo bute, taip pat sutarė, kad atsakovė bus įdarbinta ieškovės vadove, o ieškovės buveinė bus registruota atsakovės turto adresu. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp proceso dalyvių nėra. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad šie ketinimai buvo realizuoti.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą grindžia tuo, kad jai naudojantis atsakovės turtu šis buvo pagerintas ir reikalauja tam turėtų išlaidų atlyginimo. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ką kita. Ši nuostata taikoma ir esant neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai (panaudai) (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).

21. Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad ieškovė įrodinėja, jog reikalaujamos priteisti išlaidos buvo skirtos atsakovės turto gerinimui ir faktiškai nebuvo susijusios su ieškovės veikla, ieškovė tik naudojosi atsakovės turto adresu kaip savo registruotos buveinės adresu ir gaudavo paštą. Nurodydama tokius argumentus, ieškovė nuo pagerinimų atlikimo turėjo ir galėjo žinoti, kad visos išlaidos atliekamiems pagerinimams jai nereikalingos, taigi faktiškai pažeidžia jos turtinius interesus. Dėl to teismas nusprendė, kad yra pagrindas skaičiuoti senaties terminą nuo išlaidų atsiradimo momento, ir sutiko, kad kai kurios iš jų atsirado daugiau nei prieš 10 metų nuo ieškinio šioje byloje pareiškimo.

22. Teismas vertino, kad ieškovės argumentai, jog ji savo teisių gynybos galėjo imtis tik po to, kai atsakovė išregistravo ieškovės buveinę (2019 m. vasario 18 d.), neturi pagrindo. Pirma, ieškovė nurodo, kad faktiškai veiklos nebevykdė jau nuo 2014 metų, antra, E. B. aiškino, kad nesutarimai dėl ieškovės lėšų atsakovės turte panaudojimo bei jų kompensavimo, atsakovei gaunant pajamas iš turto nuomos, tarp jo ir atsakovės kilo 2014 metais. Atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje ieškovė reikalavimus pareiškė kitu pagrindu – remdamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.242 straipsnis). Taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs CK 1.130 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Pažymėjęs tai, kad kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, jog ieškinio senaties negalima taikyti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, ir nustatęs aplinkybes, kad viešojo registro duomenimis nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. ieškovės vadove buvo atsakovė, taigi bylinėjimasis teisme faktiškai nebuvo formaliai galimas, jog ieškovė buvo pareiškusi reikalavimus atsakovei, nors ir kitu pagrindu, tačiau siekdama atgauti tas pačias išlaidas, ypač įvertinus tai, kad be kitų ir šiuo ieškiniu reikalaujama suma ieškovei iš atsakovės buvo priteista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, dėl to ieškovė iki 2022 m. birželio 22 d. kasacinio teismo nutarties priėmimo turėjo pagrįstą lūkestį, jog jos interesų pažeidimas atstatytas, teismas vertino kaip sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

24. Aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartyje nurodytus CK 6.501 straipsnio reguliavimą ir kasacinio teismo praktikoje suformuotas daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygas, teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie visas ieškovės išlaidas, sutiko, leido ir pritarė visiems jos turte atliktiems pakeitimams.

25. Teismas nepagrįstais ir nelogiškais laikė tokius atsakovės argumentus, kad ji esą nei į ieškovės išlaidas, nei į savo turto pakeitimus nesigilino, nes yra moteris, laukėsi kūdikio, pasitikėjo trečiuoju asmeniu ir pan. Ieškovė prašo atlyginti už pagerinimus, atliktus nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. Atsakovė buvo ieškovės vadove nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d., vaiko priežiūros atostogų išėjo nuo 2013 m. spalio 7 d. Taigi iš esmės visu ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė vadovavo ieškovei ir buvo atsakinga už jos išlaidas. Juo labiau neįtikėtina, kad atsakovė, gyvendama objekte, nežinojo ar nematė vykdomų jos turto pakeitimų.

26. Atsakovė teisingai pažymi ir tą yra konstatavęs kasacinis teismas, kad daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008). Šiuo atveju teismas nusprendė, kad visos ieškovės nurodomos įsigytos medžiagos ir atlikti darbai nebuvo specifiškai pritaikyti ieškovei, tačiau galėjo būti ir buvo naudojami nekilnojamojo daikto gyventojų asmeniniams poreikiams tenkinti.

27. Teismas pastebėjo, kad atsakovė nenurodė konkrečių sprendimų, kuriais jos turtas buvo pritaikytas būtent ieškovės poreikiams. Argumentus, kad pirties zona bei kubilas lauke buvo įrengti dėl to, kad juose buvo filmuojamas K. K. vaizdo klipas, tai pat kad namas ir jo aplinka tvarkyta, nes reikėjo daryti fotosesijas, kūrybinius darbus (tą įrodinėjant nuotraukomis, kuriose matyti sukneles kuriantys žmonės ar pati atsakovė su trečiuoju asmeniu pozuoja savo šeimos namų aplinkoje), teismas laikė nepagrįstais, nes tokios išlaidos nurodomiems projektams įgyvendinti nebūtų logiškos. Be to, byloje nėra įrodymų, kad nurodytus projektus įgyvendino ieškovė ir tai buvo jos veiklos dalis. Nepagrįstais teismas laikė ir atsakovės argumentus apie tai, kad įrengti pirties zoną rūsyje, taip pat mini golfo aikštelę reikėjo ieškovei, nes objekte lankėsi politikai ir kitokie žinomi visuomenės veikėjai, mėgę tokias pramogas, ir tokie vizitai esą buvo naudingi ieškovei. Teismas atmetė ir argumentus dėl to, kad didesnį plotą trinkelėmis kieme iškloti reikėjo vien tik tam, jog tilptų ieškovės klientų automobiliai. Nepagrįstais teismas laikė atsakovės argumentus, dėstytus ieškovei pateikus nuotraukas, iš kurių matyti, jog pati atsakovė sukurtu gerbūviu naudojosi, nuotraukose, darytose jos pačios namuose, kubile, pievelėje, ji fotografuota kaip ieškovės vadovė, o ne kaip tų namų gyventoja. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad knygos apie interjerą nuotraukose atsakovė ir trečiasis asmuo fotografuoti kaip ieškovės atstovai, priešingai iš šalia nuotraukų esančio teksto akivaizdu, kad nuotraukomis šeima pristatė skaitytojams savo pavyzdingai įrengtus namus. Jokių realių duomenų, kad panaudos objektas buvo pritaikytas ieškovės poreikiams, be to, kad viename iš kambarių buvo pastatyti du kompiuteriai, nėra, o pradžioje kaip darbo kambarys naudota patalpa, šeimai ėmus laukti pagausėjimo, perdaryta į vaikų kambarį.

28. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl neatlygintinai naudojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, atsižvelgė į tikruosius konkrečios panaudos sutarties šalių ketinimus ir tikslus, susitariant dėl daikto perdavimo naudotis neatlygintinai, į panaudos sutarties vykdymo aplinkybes – atsakovė su trečiuoju asmeniu, kurie buvo šeima ir kartu gyveno ginčo objekte, abu veikė ieškovės vardu ir nors kai kada tai darė iš savo šeimos namų, vis tik, atsižvelgiant į ieškovės veiklos pobūdį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo objektas buvo kaip nors specialiai pritaikytas ir / ar naudojamas būtent ieškovės poreikiams, priešingai – byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, jog objekte gyvenusi šeima prisitaikė namus savo poreikiams. Atsižvelgė ir į tai, kad nuo 2014 metų atsakovei ir trečiajam asmeniui išvykus gyventi į užsienį, ieškovė veiklos apskritai nebevykdė, o ginčo objektą atsakovė išnuomojo.

29. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, o objektyvių įrodymų, kad ieškovė būtų atsisakiusi teisės reikalauti atsakovės turto pagerinimo išlaidų, būtų buvęs koks nors susitarimas dėl kitokio jų kompensavimo ar pan., nėra. Taigi neegzistuoja nei įstatyminis, nei sutartinis pagrindai kitokioms ieškovės turėtų išlaidų pagerinimo atlyginimo taisyklėms. Vien ta aplinkybė, kad ieškovei objektas buvo suteiktas panaudai (neatlygintinai), ji nemokėjo komunalinių mokesčių, savaime neeliminuoja atsakovės pareigos atlyginti ieškovės turėtas turto pagerinimo išlaidas.

30. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės įrodinėjamų darbų ir įgytų medžiagų panaudojimo atsakovės turte negalima laikyti panaudai gauto turto priežiūra, kadangi iš išlaidų sudėties, turinio, matyti, kad tai nėra su einamaisiais poreikiais susijusios išlaidos. Iš byloje surinktų įrodymų visumos teismui akivaizdu, kad atsakovė ir trečiasis asmuo bendru sutarimu disponuodami ieškovės lėšomis, 2011–2013 metais naudojo juridinio asmens – ieškovės lėšas savo asmeniniams poreikiams – šeimos gerbūviui, gyvenamosios vietos patogesniam, prabangesniam ir labiau prestižiniam įrengimui. Teismas pažymėjo, kad nei atsakovės, kaip ieškovės vadovės, nei trečiojo asmens, kaip ieškovės dalininko, fiduciarinių pareigų galimi pažeidimai, kaip ir mokestiniai klausimai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to teismas plačiau nepasisako.

Šalies argumentai

31. Ieškovė prašė priteisti tik tas išlaidas, kurių pagrindimui turi buhalterinius dokumentus: kasos pajamų orderius, pinigų paėmimo kvitus, mokėjimo dokumentus, sąskaitas, sutartis, kuriuos pateikė į bylą. Iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad tokias išlaidas ieškovė yra faktiškai patyrusi. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ne visos iš nurodomų išlaidų buvo panaudotos ginčo objekte, o tos, kurios buvo panaudotos, objekto nepagerino CK 6.501 straipsnio prasme.

32. Ieškovė ir trečiasis asmuo detaliai paaiškino išlaidų atsiradimo ir už jas įgytų daiktų panaudojimo aplinkybes, nurodydami, kur konkrečiai atsakovės turte tai buvo panaudota. Atsakovė tik kėlė abejones, abstrakčiai samprotavo, kad galbūt pirktos prekės buvo panaudotos kituose objektuose, dirbant su kūrybiniais projektais, tačiau konkrečių argumentų, kur kitur ir kurios iš ieškovės nurodomų išlaidų eilučių buvo panaudotos, nepateikė, nors, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pati atsakovė bemaž visu ginčo laikotarpiu vadovavo ieškovei, turėtų ir galėtų tai padaryti. Atsakovei keliant abejones dėl darbų atlikimo argumentuojant tuo, kad abejotina jų chronologija, teismas pažymėjo, jog tokias abejones paneigė detalūs trečiojo asmens paaiškinimai apie atliktų darbų eigą. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir atsakovės argumentus esą kai kurie darbai dubliuojasi, nes tokie argumentai paneigti rašytiniais įrodymais bei vaizdine medžiaga. Įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų visumą, teismas neturėjo pagrindo sutikti, kad ne visos iš ieškovės nurodomų išlaidų buvo panaudotos ginčo objekte ir laikė, jog šią aplinkybę ieškovė tikėtinai byloje pagrindė (CPK 176, 185 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

33. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, susijusius su objekto apsaugos sistemos pakeitimais, taip pat atsakovės pateiktus įrodymus apie prieš juos buvusią apsaugos sistemą, teismas nustatė, kad ieškovės lėšomis ji buvo iš esmės pakeista. Naujoji apsaugos sistema pasižymėjo savybėmis, kurių prieš tai nebuvo – video kameromis, vaizdo stebėjimo ir įrašymo sistema, vaizdo signalo siųstuvais, viso žemės sklypo perimetro apsauga, zonine apsauga, pavojaus pulteliais, nuotolinio valdymo pulteliais (kurie išduoti atsakovei ir trečiajam asmeniui), tokie pakeitimai laikytini pagerinimais. Apsaugos sistema įrengta kaip vientisa ir visuma jos elementų tarnauja tam pačiam tikslui, dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus, esą kai kurios jos dalys gali būti išmontuotos ir ieškovės pasiimtos.

34. Aptariant išlaidas, ieškovės įvardintas kaip patirtas elektros instaliacijai, pastebėtina, kad jomis įsigyti įrengimai buvo panaudoti pertvarkant ir tobulinant apšvietimo, garso ir vaizdo aparatūros pajungimo sistemas. Be to, byloje pakanka įrodymų, kad naudojant ieškovės lėšomis pirktą įrangą, atsakovės turte atlikti esminiai elektros instaliacijos pertvarkymo darbai dėl padidėjusių šeimos elektros sunaudojimo poreikių bei poreikio prijungti naujus prietaisus. Atsakovės pateikti įrodymai, kad ji buvo užsakiusi aukštesnės įtampos galingumo srovės atvedimą į jos objektą, nepaneigia ieškovės įrodymų apie poreikį atvesti papildomą jėgos kabelį į namą, siekiant tinkamai aptarnauti naujus elektros energijos reikalaujančius įrenginius. Aplinkybė, kad dėl šviestuvų šalys susitarė kitoje byloje, kurią baigė taikos sutartimi, nepaneigia atliktų pertvarkymų, kuriais, teismo vertinimu, buvo patobulinta atsakovės objekto elektros instaliacija.

35. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad santechnikos prekės, kurioms patirtas išlaidas prašoma priteisti, buvo panaudotos įrengiant pirties ir poilsio zoną namo rūsyje, lauko dušą ir kubilą. Matyti, kad dalis medžiagų panaudota keičiant skalbyklės ir džiovyklės vietą name, šios aplinkybės atsakovė neneigia, tik abstrakčiai nurodo, kad skalbyklę ji turėjo. Teismas labiau tikėtinomis laikė aplinkybes, kad ieškovės įsigytos medžiagos buvo panaudotos, kaip nurodė ieškovė, sprendžiant objekto gyventojams kilusius naudojimosi buvusia ir nauja santechnikos įranga iššūkius, dėl to keisti vamzdžiai, tvarkytos vandens patekimo į rūsio patalpas problemos. Panaudojus įsigytas prekes, teismo vertinimu, atsakovei priklausančio objekto santechnikos sistema buvo patobulinta, dėl to tokios išlaidos laikytinos pagerinimais, kurių atlyginimo ieškovė turi teisę reikalauti.

36. Ieškovės įgytomis priemonėmis tvarkytos teritorijoje, garaže, ties parapetais besikaupusio vandens, taip pat kritulių surinkimo ir nutekėjimo sistemos – į bylą pateikti vaizdiniai ir rašytiniai įrodymai, trečiojo asmens paaiškinimai nesudaro pagrindo abejoti šia aplinkybe.

37. Byloje nustatyta, kad atsakovei priklausančiame objekte, kieme, buvo įrengtas kubilas su masažo funkcija, lauko dušas, išmontuota plytelių terasa ir pastatyta nauja, didesnė terasa, dengta plastiko kompozito lentomis, įsigyti ir pasodinti augalai, tvarkytas landšaftas, veja, įrengta mini golfo aikštelė. Taip pat nustatyta, kad atsakovės objekte statyta papildoma tvora, per kelis kartus dėtos trinkelės, keistas lauko apšvietimas.

38. Ieškovės lėšomis pirkti tapetai, kuriais klijuoti kambariai ir, priešingai nei teigia atsakovė, jie laikytini pagerinimais, nes tuo siekta pagerinti bendrą patalpų estetinį vaizdą. Analogiško tikslo siekta ir įsigyjant interjero dekoro elementus, atliekant vaikų kambario naują apdailą. Objekte buvo visiškai įrengtas rūsys – jame įrengta pirtis, papildomas san. mazgas, priepirčio, pramogų zona, atlikti patekimo į jį apdailos darbai, atlikti papildomi garažo apdailos ir jo pritaikymo objekto gyventojų poreikiams darbai. Šiuos faktus patvirtina ieškovės pateikti įrodymai.

39. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad esą rangos darbus vykdę asmenys turėjo juos atlikti savo medžiagomis, vadovaujantis CK 6.647 straipsniu. Trečiasis asmuo paaiškino ir kiti bylos įrodymai nesudaro pagrindo juo netikėti, kad darbus atsakovės turte atliko jis pats arba pasitelkdamas kitus asmenis, jis asmeniškai tarėsi ir neprieštaravo, kad darbai būtų atliekami užsakovo medžiagomis, kartu su atsakove dalyvavo jas įsigyjant, paneigiančių tokius susitarimus įrodymų byloje nėra.

40. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kad tam tikrų įrankių įsigijimas, transportavimo, šiukšlių išvežimo išlaidos negali būti laikomos pagerinimais CK 6.501 straipsnio prasme. Šiuo atveju tokios išlaidos buvo būtinos siekiant pagerinimus atlikti, ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė aplinkybes, kuriomis šios papildomos išlaidos patirtos, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti, kad jos buvo būtinos pagerinimams atlikti. Taigi, konstatavus, jog atsakovei priklausantis objektas išdavoje visų patirtų išlaidų buvo iš esmės pagerintas – sukuria ieškovei teisę ir į jų atlyginimą.

41. Aplinkybė, kad atsakovė ir iki ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų buvo objektą įsirengusi ir susitvarkiusi pagal savo poreikius, nepaneigia ieškovės teisės į pagerinimams turėtų išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju ir pačios atsakovės poreikiai, sukūrus naują faktinę šeimą ir / ar manant atsiradus papildomoms finansinėms galimybėms, išaugo.

42. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju atsakovės sprendimas buvo naudotis ieškovės atliktais pagerinimais gyvenant objekte su šeima pačiai, o nuo 2014 metų – objektą nuomojant. Kaip teisingai pažymėjo ieškovės atstovas, kai kurie iš ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų kaip privalumas įvardijami ir atsakovei siekiant parduoti objektą. Vertinant ieškovės teisę į praeityje atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą, nėra svarbu, kad kai kurie iš atliktų pagerinimų jau yra nusidėvėję, o kai kuriems iš jų reikalingas remontas. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo prastos būklės po pagerinimų atlikimo ar jie atlikti nekokybiškai. Nenustatytos aplinkybės, susijusios su turto nusidėvėjimu ar negalimumu objekto naudoti pagal paskirtį po darbų atlikimo. Teisiškai nėra reikšmingi atsakovės argumentai apie tai, kad apsaugos sistema, pirties zona, kubilas, terasa ir kt. jai nėra reikalingi ar kad ji persigalvojo ir norėtų susigrąžinti būklę, kuri buvo dar iki ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų, nes pagerinimų atlikimo metu atsakovė apie juos neabejotinai žinojo ir jų atlikimui neprieštaravo.

43. Vadovaudamasis nurodytais argumentais teismas nusprendė, kad ieškovė reikalavimus dėl atsakovės turto pagerinimo išlaidų atlyginimo reiškia pagrįstai ir yra pagrindas jai iš atsakovės reikalaujamus 42 422,26 Eur priteisti.

Šalies argumentai

44. Ieškovė nurodė šioje byloje patyrusi 30 710,16 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas, įvertinęs ieškovei advokato suteiktų paslaugų, parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį, realias galimas jiems parengti laiko ir darbo sąnaudas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) numatytus maksimalius šių išlaidų dydžius, teismo posėdžių skaičių ir trukmę, proceso trukmę, eigą bei to priežastis, nusprendė, kad būtinomis ir pagrįstomis laikytinos 8 000 Eur dydžio ieškovės išlaidos advokato pagalbai, todėl tokia suma ieškovei iš atsakovės priteistina (CPK 98 straipsnis). Iš viso ieškovei iš atsakovės teismas nurodė esant priteistina 10 642,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi iš atsakovės ieškovei priteistinas žyminis mokestis – 861 Eur bei išlaidos už ekspertizę – 1 700 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis), be to, prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas) priskirtinos ieškovės išlaidos viešojo registro duomenų gavimui – 81,17 Eur, kadangi jos buvo būtinos, siekiant sudaryti sąlygas atlikti byloje paskirtą ekspertizę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

45. Atsakovė R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

45.1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą (sprendimo 43 punktas), kad atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie visas ieškovės išlaidas, sutiko, leido ir pritarė visiems jos turte atliktiems pakeitimams. Iš Luminor banko 2020 m. vasario 19 d. pažymos Nr. 19.25-L301-1382 matyti, kad E. B. 2011–2013 metais turėjo ieškovės sąskaitų atžvilgiu pirmojo parašo teisę, išduotas ieškovės banko korteles jo vardu. Trečiasis asmuo E. B. veikė daugeliu atveju kaip faktinis ieškovės vadovas ir būtent jis žinojo ieškovės išlaidas ir sprendė dėl pakeitimų atsakovės turte. Atsakovės neprieštaravimai jos turto pakeitimams nebuvo sutikimas dėl jos turto pagerinimų, kadangi atsakovė manė ir laikė, jog atliekami pakeitimai yra skirti jos turto pritaikymui ieškovės veiklai. Tokios pozicijos laikėsi ir ieškovė, ir E. B. civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/20213. Šalių pripažintų ir teismo konstatuotų faktinių aplinkybių kitoje byloje nėra reikalinga įrodinėti, tačiau teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 ir 5 punktų, 18 straipsnio nuostatas.

45.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadas (sprendimo 45, 46 47 punktai), kad visos ieškovės įsigytos medžiagos ir atlikti darbai nebuvo specifiškai pritaikyti ieškovei, o atsakovė nenurodė konkrečių sprendimų, kuriais jos turtas buvo pritaikytas būtent ieškovės poreikiams. Teismas neigė įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 nustatytas aplinkybes, kad ieškovė naudojosi atsakovės turtu kaip ofisu ir pritaikė atsakovės turtą savo reikmėms. Teismas ignoravo įsiteisėjusį ir galiojantį teismo sprendimą, o tai neatitinka ne tik CPK nuostatų, bet ir pažeidžia teisinės valstybės principą, kurį sudaro teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

45.3. Teismas nepagrįstai nurodo (sprendimo 48 punktas), kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, o objektyvių įrodymų, jog ieškovė būtų atsisakiusi teisės reikalauti atsakovės turto pagerinimo išlaidų, būtų buvęs koks nors susitarimas dėl kitokio jų kompensavimo ar pan., nėra ir todėl neva atsakovė turi kompensuoti atliktus darbus. Teismas nepagrįstai nevertino, jog perdavus panaudai atsakovės turtą, atsakovė buvo ieškovės vadove, taigi jos paaiškinimai, ką ji manė perduodama turtą panaudai ir priimdama tą turtą, turėtų būti esminiai. Atsakovė proceso metu nuosekliai abejose bylose paaiškino, jog susitarimas buvo perduoti atsakovės turtą ieškovei prisitaikant turtą ieškovės veiklai. Tas pats konstatuota ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu (jo 37 punkte). Todėl aplinkybė, jog ieškovės pradėti darbai iki atsakovei tampant įstaigos vadove, nesant sudarytos sutarties, neaptarus kaip bus diferencijuojamos ir paskirstomos būsimos išlaidos dėl atliktinų objekte darbų, rodo, jog nuostolių kilimo riziką prisiėmė pati ieškovė, o ne atsakovė. Ši Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 išvada konkrečiai rodo, jog tokiu atveju taikytina CK 6.253 straipsnio 5 dalis.

45.4. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika dėl darbų, atliekamų ūkio būdu, dokumentacijos dėl to, kad ūkio būdu darbus gali atlikti tik fizinis, o ne juridinis asmuo. Ir tokiu atveju rangovu, turtą pagerinusiu, pabloginusiu ar jį pertvarkiusiu asmeniu yra fizinis, o ne juridinis asmuo.

45.5. Teismas nepagrįstai sprendė ieškovę įrodžius, kad visos iš nurodomų išlaidų buvo panaudotos ginčo objekte. Tokių išvadų nepatvirtina neva detalūs trečiojo asmens paaiškinimai. Priešingai, jie yra prieštaraujantys iš esmės tam, ką trečiasis asmuo sakė ir nurodė civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/202110 ir šioje byloje apklausiamas liudytoju 2023 m. birželio 20 d. teismo posėdyje. Be to, trečiasis asmuo, duodamas paaiškinimus, nesugebėjo paaiškinti darbų chronologijos.

45.6. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės pateiktus objektyvius duomenis. Turto vertintojo D. G. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 9960 VAT_2011 ASV VHAN ir kiti atsakovės su tripliku pateikti įrodymai patvirtina, kad visas ginčo turtas buvo įrengtas gerokai anksčiau, iki bet kokių ieškovės nurodomų darbų pradžios. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos įrodymus ir vertindamas įrodymus nepagrįstai suteikė pirmenybę ne objektyviems duomenims, bet prieštaringiems trečiojo asmens paaiškinimams.

45.7. Teismas nesirėmė eksperto A. Zabulėno 2023 m. gegužės 21 d. papildomos ekspertizės aktu, iš kurio matyti (9–10 punktai), jog ekspertas tam tikrų objektų apskritai neaptiko; ekspertizės akte 1 lentelėje yra nurodytas pakankamai detalus sąrašas darbų ir sunaudotų medžiagų, kurie apskritai nepriskirtini atliktiems ginčo bute ar ginčo žemės sklypo dalyje, t. y. šie darbai ir medžiagos negali būti laikomi darbais ir medžiagomis turinčiais ryšį su ieškovės ieškinio dalyku. Pagal ekspertizės aktą tokie nurodyti darbai su medžiagomis už 21 267,37 Eur (73 431,98 Lt) apskritai neturi pagrindo, o 45 618,03 Eur (157 509,94 Lt) – neturi ryšio su ginčo turtu.

45.8. Teismo sprendimo argumentas, kad dalies išlaidų atlyginimo ieškovė laisva valia atsisakė, išskirdama tuos, kurie atlikti valstybei priklausančioje žemėje besiribojančioje su atsakovės turtu, yra tendencingas. Šios aplinkybės nerodo, kad ieškovė atsakovei „padovanojo“ ar suteikė „kokią nors nuolaidą“, tačiau toks teismo pastebėjimas rodo tam tikrą teismo tendencingumą sprendime vertinant trečiojo asmens ir ieškovės veiksmus kaip neabejotinai geros valios ir tinkamus, o atsakovės, kaip netinkamus. Tai, kad ieškovė išlaidas įrodinėjamiems pagerinimams sugrupavo pagal jų paskirtį neturi objektyvios prasmės, nes toks buvo teismo nurodymas šalių rengiamiems rašytiniams paaiškinimams, tą patį dėstydama savo atsikirtimus nurodė ir atsakovė.

45.9. Teismas nepagrįstai padarė išvadas, kad naujoji apsaugos sistema pasižymėjo savybėmis, kurių prieš tai nebuvo, nes tai yra iš esmės ieškovės paaiškinimų atkartojimas. Atsakovė pateikė konkrečius įrodymus, jog jos turte jau buvo signalizacija, kuri visiškai atitiko jos poreikius, o papildoma įranga buvo reikalinga ieškovės poreikiams. Be to, demontuojama įranga negali ir neturi būti laikoma pagerinimu.

45.10. Ieškovė turėjo pareigą ne tik pagrįsti, kad ji faktiškai įdėjo lėšų į svetimą daiktą, tačiau ir įrodyti, kiek dėl šių įdėtų lėšų brangesnis tapo ginčo daiktas. Ieškovė šios aplinkybės neįrodinėjo, nors ir rėmėsi šiuo pagrindu. Pastebėtina, kad ekspertas byloje konkrečiai nurodė, jog turto vertės padidėjimo klausimą nustato turto vertinimo ekspertizė. Tokios ekspertizės ieškovė neprašė skirti, nepateikė į bylą įrodymų, kurie rodytų, kokia konkrečia pinigų suma tapo vertingesnė konkreti atsakovės turto dalis.

45.11. 2023 m. liepos 28 d. ir 2023 m. spalio 5 d. papildomi atsakovės paaiškinimai duoda duomenis apie konkrečius įrodymus ir argumentus, kurie patvirtina atsakovės atsikirtimus. Didelė dalis atsikirtimų paremta chronologiniu nesutapimu ieškovės teiginiuose dėl tariamų pagerinimų. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ir duomenis ignoravo.

45.12. Dėl apsaugos sistemos įrangos nuosavybės teisės – pagal elektroninės saugos sutartį, įranga nėra perleista VšĮ (duomenys neskelbtini) ar atsakovės nuosavybėn ir pasibaigus sutarčiai turi būti grąžinama, tas matyti ir iš ieškovės pateiktų įrodymų – 2013 m. vasario 7 d. įrangos, atliktų darbų ir panaudotų medžiagų akte užfiksuota, kad užsakovui suteikta naudotis apsaugos sistema, tačiau nėra akto, kuris patvirtintų, jog įranga įsigyta užsakovo nuosavybėn. Šias sutartis tokiomis sąlygomis sudarė VšĮ (duomenys neskelbtini) savininkas E. B.. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ir duomenis ignoravo.

45.13. Ieškovės nurodomas argumentas apie tai, kad neva apsaugos sistemų įrengimo darbai buvo reikalingi nuomai (duomenys neskelbtini) ambasadai ir jos keliamiems saugumo reikalavimams nepagrįstas, nes chronologiškai matyti, kad E. B. visus darbus pagal elektroninės saugos sutarties priedus užsakė iki 2013 m. kovo 15 d., o nuomos sutartis su (duomenys neskelbtini) ambasada buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 10 d. Teismas šias aplinkybes ir duomenis ignoravo.

45.14. VšĮ (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „G4S Lietuva“ 2013 m. vasario 7 d. elektroninės saugos sutartis Nr. TS18384 buvo sudaryta ieškovės poreikiais, siekiant apsaugoti ieškovės turtą ir interesus, o tai negali būti vertinama kaip atsakovės turto pagerinimas. Duomenis, jog atsakovės turte buvo ieškovės buveinė ir ieškovės turto patvirtina tiek objektyvūs duomenys apie buveinės registraciją, fotonuotraukos apie įrengtas darbo vietas, tiek paaiškinimai visų byloje dalyvaujančių asmenų apie ofisą, tiek paaiškinimai santuokos nutraukimo byloje, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuos teismas ignoravo.

45.15. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2021 m. birželio 23 d. sprendime, kuris turi res judicata (galutinio sprendimo) galią, yra konstatuota, jog „juridinis asmuo nepagrįstai iš esmės siekia ieškovei perkelti trečiajam asmeniui priklausančio turto nusidėvėjimo, amortizacines išlaidas.“ 2013 metais pirkta įranga šiuo metu yra morališkai pasenusi (DVD diskų įrenginys ir laikmenos).

45.16. Teismo išvada, jog „Apsaugos sistema įrengta kaip vientisa ir visuma jos elementų tarnauja tam pačiam tikslui, dėl to teismas atmeta atsakovės argumentus, kad esą kai kurios jos dalys gali būti išmontuotos ir ieškovės pasiimtos“, nėra paremta objektyviais duomenimis. Šią išvadą paneigia 2023 m. gegužės 21 d. papildomos ekspertizės išvada (23 puslapis) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) bei UAB „G4S Lietuva“ 2013 m. vasario 7 d. sudarytos elektroninės saugos sutartis Nr. TS18384, kuria įranga nėra perleista VšĮ (duomenys neskelbtini) ar atsakovės nuosavybėn ir pasibaigus sutarčiai turi būti grąžinama.

45.17. Teismo išvada, kad atsakovės turte atlikti esminiai elektros instaliacijos pertvarkymo darbai dėl padidėjusių šeimos elektros sunaudojimo poreikių bei poreikio prijungti naujus prietaisus, nėra paremta objektyviais duomenimis. Tą paneigia 2011 m. sausio 31 d. turto vertinimo ataskaita, tripliko priedai Nr. 24, 25, 26, 22 (banko laiškas), prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo. Sprendime nėra nurodoma, kodėl šie įrodymai laikomi nepatikimais ir kurie duomenys teismui leidžia daryti išvadą, jog atsakovės turte buvo atlikti esminiai elektros instaliacijos pertvarkymo darbai. Iš esmės tokio klausimo įvertinimas reikalautų specialių žinių, tačiau nei byloje esantis ekspertizės aktas, nei turto vertinimo pažymos nepatvirtina, kad atsakovės turte buvo atlikti esminiai elektros instaliacijos pertvarkymo darbai.

45.18. Išvados dalis dėl padidėjusių šeimos elektros sunaudojimo poreikių bei poreikio prijungti naujus prietaisus, prieštarauja chronologijai, nes trečiasis asmuo atsikraustė gyventi pas atsakovę anksčiau nei atsakovės turtas buvo suteiktas naudotis ieškovei, be to, išvados dėl šio klausimo nustatytos įsiteisėjusiu ir galiojančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021, kur išlaidos elektros instaliacijai nurodytos kaip patalpų pritaikymas ieškovės poreikiams. Atsakovė pastebi, jog teismas vertino ieškovės turimas įrodinėti aplinkybes kaip preziumuotinas, nepaisant to, kad atsakovė ne tik teikė ieškovės teiginiams prieštaraujančius įrodymus, bet ir rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 ir pačios ieškovės anksčiau pripažintais faktais.

45.19. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo E. B. nepateikė byloje įrodymų, kad atsakovės santechnikos sistema buvo nekokybiška, sugedusi, nėra duomenų apie neįprastą ir nepageidautiną vandens patekimą į rūsį. Be to, išvada, kad atsakovei priklausančio objekto santechnikos sistema buvo patobulinta yra spekuliatyvi, tokiai išvadai padaryti reikėtų specialių žinių, tačiau byloje esančios specialių žinių turinčių asmenų išvados tokių aplinkybių nepatvirtina.

45.20. Ekspertizės akte užfiksuotos bei įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) savininkui iki sprendimo perkelti juridinio asmens buveinę į ieškovei priklausantį turtą iš esmės buvo žinoma šio turto faktinė būklė ir VšĮ (duomenys neskelbtini) turėjo suvokti ir suvokė, kad negalėtų naudotis minėtu turtu nepritaikius savo reikmėms. Sprendime šios aplinkybės nėra įvertintos, nors privalėjo ir turėjo būti įvertintos.

45.21. Teismo išvada (sprendimo 63 punktas), kad trečiasis asmuo E. B. paaiškino, jog darbus atsakovės turte atliko jis pats arba pasitelkdamas kitus asmenis, asmeniškai tarėsi ir neprieštaravo, kad darbai būtų atliekami užsakovo medžiagomis, kaip tik patvirtina, jog ieškovė darbų neatliko, o E. B. veiksmai turėtų būti teismo įvertinti tiek CK 6.253 straipsnio prasme, tiek kitų teisės aktų nuostatų pagrindu.

45.22. Teismo išvada dėl įrankių įsigijimo, transportavimo, šiukšlių išvežimo išlaidų yra nepagrįsta, nes: viršija ieškinio ribas; negerina atsakovės turto; neatitinka sąlygų, kad galėtų būti priskirta pagerinimams. Atsakovė šioje vietoje buvo pateikusi itin detalius paaiškinimus, tačiau teismas priėmė išvadą nevertindamas šių aplinkybių.

45.23. Teismo išvada jog „aplinkybė, kad atsakovė ir iki ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų buvo objektą įsirengusi ir susitvarkiusi pagal savo poreikius, nepaneigia ieškovės teisės į pagerinimams turėtų išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad ir pačios atsakovės poreikiai sukūrus naują faktinę šeimą ir / ar manant atsiradus papildomoms finansinėms galimybėms, išaugo“, yra tiesiogiai perrašyta iš ieškovės teiginių, suformuluota tendencingai, nesilaikant CPK nuostatų, yra prieštaringa prieš tai nurodytoms teismo išvadoms, kadangi pripažįstama aplinkybė, jog atsakovė pati buvo objektą įsirengusi ir susitvarkiusi pagal savo poreikius iki bet kokių ieškovės darbų pradžios.

45.24. Atsakovė buvo teismui pateikusi konkrečius įrodymus, atsakovės turto – terasos fotonuotraukas, patvirtinančias, kad ieškovės atlikti naujos terasos įrengimo darbai yra nekokybiški. Terasa buvo turto pertvarkymas pagal ieškovės poreikius. Prieš tai buvusi terasa atitiko atsakovės poreikius ir buvo patvaresnė (ne iš medžio), priešingų duomenų nebuvo. Todėl teismo išvada, jog „Jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo prastos būklės po pagerinimų atlikimo, kad jie atlikti nekokybiškai“, aiškiai parodo pirmosios instancijos teismo tendenciją, atsakovei ir pateikus konkrečius įrodymus dėl ieškovės darbų trūkumų, jų nevertinti, o ieškovės samprotavimus apie neva prieš tai buvusius trūkumus vertinti kaip įrodytus.

45.25. Teismas nenustatinėjo ir neanalizavo, kokia buvo turto ar jo elementų vertė iki ieškovės nurodomų darbų ir po ieškovės nurodomų darbų, ignoravo papildomos ekspertizės akte nurodytus atsakymus, kurie tariami pagerinimai gali būti atskirti ir pasiimti ieškovės, sistemiškai analizuojant kartu su 2023 m. spalio 5 d. rašytiniais paaiškinimais atsakovės pridėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-728-1094-2023, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl kilnojamųjų daiktų.

45.26. Teismas neatkreipė dėmesio į atsakovės argumentus, susijusius su pagal įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, apie būtinus svetimo turto pagerinimų įforminimus mokestiniu aspektu. Nebuvo įvertinta tai, kaip ieškovė darbų ir medžiagų išlaidas apskaitė finansinėje apskaitoje ir kaip jas traktavo pelno mokesčio, PVM ir gyventojų pajamų mokesčio požiūriu. Ieškovės valia, nepaveikta trečiojo asmens asmeninių santykių su atsakove problemomis, yra svarbi teisinė aplinkybė, atskleidžianti tikrąją šalių valią praeityje.

45.27. Ieškovės reikalavimai byloje iš esmės yra grindžiami įprastinių verslo sąnaudų kvalifikavimu į atsakovės turto pagerinimą. Teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimą, iš esmės ne tik netinkamai kvalifikavo tarp šalių faktiškai 2011–2013 metais susiklosčiusius civilinius santykius, bet šia kvalifikacija modifikavo finansines ir mokestines pasekmes, tokiu būdu sutrikdydamas jau susiklosčiusius teisinius santykius, pažeisdamas teisinio stabilumo principą ir draudimą kištis į šalių tarpusavio santykius bei juos keisti.

45.28. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovės valia teisinių santykių susiformavimo metu buvo visiškai kita. Šią aplinkybę patvirtina faktinės bylos aplinkybės ir ieškovės buhalterinės ir mokestinės apskaitos duomenys. Ieškovė patirtas išlaidas priskyrė įprastinei savo vykdomai ūkinei veiklai ir jas pripažino kaip reikalingas ieškovės PVM apmokestinamoms pajamoms uždirbti. Ieškovė nei atliekant darbus, nei pasibaigus panaudos santykiams, nemanė, kad turtas buvo pagerintas ir šią savo valią pakeitė tik pareikšdama ieškinį galbūt įtakota paaštrėjusių (pasikeitusių) trečiojo asmens E. B. ir atsakovės asmeninių santykių. Teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

45.29. Teismas nevertino, kad trečiasis asmuo E. B., iš esmės turėdamas savo žinioje ieškovės įsigytas medžiagas, sudarinėdamas rangos sutartis, atliko funkcijas, kurios nėra būdingos juridinio asmens dalyviui, tačiau yra būdingos juridinio asmens vadovui. Šie atsakovės argumentai nėra tinkamai įvertinti sprendime.

45.30. Trečiojo asmens E. B. veiksmai, kuriems ne tik ieškovė neturėjo pretenzijų, bet ir rėmėsi jais, kaip ieškinio pagrindu, yra ir turi būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas šioje vietoje sprendime yra nenuoseklus, kadangi vienoje vietoje pasako, jog trečiojo asmens, kaip ieškovės dalininko, fiduciarinių pareigų galimi pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau kitose vietose vertina trečiojo asmens veiksmus ieškinio reikalavimo patvirtinimui, bet atsisako pasisakyti dėl trečiojo asmens veiksmų vertinimo teisės aspektu.

45.31. Trečiasis asmuo neslėpė, kad jis ieškovės pinigines lėšas ir medžiagas naudojo savo asmeninių interesų tenkinimui, t. y. pažeidė turto atskirumo pareigą (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Ši aplinkybė teismo nebuvo tinkamai įvertinta nei fakto, nei teisės aspektu. Sprendime duodamos nuorodos ir argumentai apie darbus ūkio būdu neatitinka galiojančių teisės normų, kurios konkrečiai numato, jog darbus ūkio būdu gali atlikti tik fizinis asmuo, o ne juridinis asmuo. Situacija, kai fizinis asmuo atlieka darbus ūkio būdu, nors ir iš juridinio asmens medžiagų, nesukuria juridiniam asmeniui reikalavimo teisės į statinio savininką. Pirmosios instancijos teismas, nors ir rėmėsi trečiojo asmens parodymais kaip teisingais, šį santykį iš esmės nustatė netinkamai. Reikalavimo teisės į trečiojo asmens E. B. ūkio būdu atliktus ar jo užsakytus darbus ieškovė negali turėti.

45.32. Teismas peržengė ieškinio ribas. Pagal ieškinio pagrindą įrodinėjama, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. lapkričio mėn. atsakovė, kaip vadovė, naudojo ieškovės lėšas, kad įrengti ir pagerinti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ginčo turtą. Ši chronologija yra svarbi vertinant ieškinio pagrindą, nes pateiktos ieškovės sąskaitos iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. turėtų būti nevertinamos kaip šios bylos nagrinėjimo dalis.

45.33. Sprendimo 30 punkte nurodyti argumentai nedera su CK 6.629 straipsnio nuostatomis ir panaudos sutarties esme. Neperdavus panaudos sutarties dalyko jokie darbai negalėjo būti vertinami kaip atlikti esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams.

45.34. Panaudos esmei prieštarautų tai, kad panaudos dalyką davęs panaudos davėjas tampa pats skolingas panaudos gavėjui. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė davė konkrečios turtinės naudos tiek ieškovei (buveinė, ofisas, naudojimas įmonės reikmėms, nemokant komunalinių mokesčių ir nuomos), tiek jos dalyviui E. B. (vieta gyventi, draugams, laisvalaikis ir pan.). Taigi panaudos santykiai ir jų eiga atitiko ieškovės interesus. Teismas nepagrįstai nevertino, kad, nors proceso metu ieškovė ir kaltino atsakovę netinkamais veiksmais, tačiau pretenzijų atsakovei, kaip vadovei, nereiškė, neatšaukė atsakovės iš pareigų.

45.35. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, nors atsakovė į tai atkreipė dėmesį, jog tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo E. B. iš esmės skirtingai nurodė faktines aplinkybes, susijusias su ieškovės ir atsakovės sutartiniais ar ikisutartiniais santykiais tarp tų pačių dalyvių nagrinėtame ginče civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 bei šioje byloje. Šie prieštaravimai yra esminiai. Ieškovės ir trečiojo asmens pasisakymai anksčiau nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismo neanalizuoti vertinant ieškovės ir trečiojo asmens parodymų patikimumo aspektą, nors palyginamuoju aspektu jie iš esmės nesutampa su ieškovės pozicija šioje byloje. Be to, esminiai prieštaravimai pastebimi ir trečiojo asmens paaiškinimuose ir parodymuose. Teismo sprendimo logika, kad atsakovė ir trečiasis asmuo ieškovės lėšas naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nedera su ieškinio pagrindu ir sprendimu, kodėl tokias išlaidas turi padengti atsakovė, o ne VšĮ (duomenys neskelbtini) savininkas. Tai, ką nurodo nustatęs pirmosios instancijos teismas, rodo ne panaudos teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovės, bet šeimos santykius tarp atsakovės ir trečiojo asmens bei galbūt sugyventinių tarpusavio santykius. Bylą nagrinėjant teisme trečiasis asmuo E. B. nenurodė, kad jis kokias nors medžiagas būtų naudojęs ieškovės vardu ar pavedimu. Teismas turėjo šiuos duomenis tinkamai įvertinti, tačiau trečiojo asmens vaidmuo ir veiksmai ieškovės išlaidų atsiradimo analizėje nebuvo įvertinti.

45.36. Teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje ieškove yra privatus juridinis asmuo, niekas netrukdė ir nedraudė ieškovės savininkui atšaukti atsakovę, kaip juridinio asmens, vadovę. Tai, kad atstovaujama profesionalių teisininkų ieškovė buvo pareiškusi ieškinį netinkamu pagrindu, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senatį. Be to, niekas netrukdė ieškovei pareikšti vieną ieškinį dviem alternatyviais pagrindais arba du atskirus ieškinius skirtingais pagrindais vienu metu. Tai, kad ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą ir jo įgyvendinimą yra subjektyvios, o ne objektyvios ieškinio senaties praleidimo priežastys.

45.37. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 ieškovė apskritai ginčą kildino iš ikisutartinių santykių, kalbėjo apie investicijas, ketinimus turtą naudoti, kaip studiją, filmavimams, susitikimams, ketinimus įgyti nuosavybės teisę į atsakovės turtą. Iš ikisutartinių santykių kilusiems klausimams reguliuoti taikomos žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos, o ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl tiek dešimties metų bendrasis, tiek CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleisti be svarbios priežasties ir nepateisinamai ilgai, pirmosios instancijos teismas turėjo visus ieškinio reikalavimus atmesti vien šiuo teisiniu pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

45.38. Teismas neįvertino, jog 2023 m. birželio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės ieškinio dalies atsisakymas, kuriuo atsakovės atžvilgiu atsisakyta 22 337,63 Eur priteisimo. Nepasisakęs bylinėjimosi išlaidų klausimu nutartyje, teismas tai turėjo išspręsti sprendime, tačiau to nepadarė. Teismas netinkamai taikė CPK 93, 94 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai nepriteisė atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl ieškinio dalies, kurios atsisakyta ir neatmetė ieškovės bylinėjimosi išlaidų dalies, patirtų dėl ieškinio dalies, kurios atsisakyta.

Atsiliepimas

46. Ieškovė atsiliepime prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

46.1. Apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, išsamiai išanalizavo susiklosčiusią situaciją, nustatė reikšmingas aplinkybes, atliko visapusišką situacijos ir pateiktų įrodymų vertinimą, dėl to priėmė pagrįstą, logišką ir motyvuotą sprendimą.

46.2. Atsakovė nebuvo atvira ir specialiai mėgino nuo teismo nuslėpti ir nutylėti esmines faktines aplinkybes, susijusias su jos turto (buto) būkle dar iki ieškovės atliktų turto pagerinimų pradžios, vengė pateikti turimus jai nepalankius rašytinius įrodymus. Atsakovės kartu su ankstesniu buvusiu sutuoktiniu 2009 m. rugsėjo 29 d. sutartimi įsigyto ginčo buto baigtumo procentas buvo tik 29 proc., bendras buto plotas – 52,03 kv. m (iš 248,99 kv. m, kurie įregistruoti šiuo metu), todėl tuo metu butas nebuvo užbaigtas, įrengtas ir tinkamas gyvenamajai paskirčiai. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šie duomenys nesikeitė nuo ginčo buto įsigijimo iki UAB „Oberhaus NT“ turto vertintojo D. G. 2011 m. gruodžio 11 d. turto vertinimo ataskaitos surašymo dienos.

46.3. Nors atsakovė tebeteigia, kad jos sklypo atlink namą teritorija buvo „pilnai sutvarkyta“ iki ieškovės pagerinimų atlikimo pradžios, tačiau peržiūrėjus ieškovės atstovo kartu su 2023 m. rugsėjo 20 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktus vaizdo įrašus matyti, kad 2011 m. gegužės 15 d. ir 2011 m. gegužės 16 d. atsakovės sklype nebuvo įrengta žolės vėja, nesuformuoti želdynai, nėra žaliųjų plotų ir augalinio dirvožemio grunto (sluoksnio), ant kurio galėtų augti veja, o ant molingo grunto vietomis yra sužėlusios piktžolės, matomi tušti plotai. Atsakovės sklypo estetinė būklė buvo tokia, kokia labiau būdinga apleistoms pievoms ar piktžolių laukui su molingu gruntu, ir šią teritoriją vadinti „pilnai sutvarkyta“ ar „veja“ iš viso negalima. Atsakovė ir jos atstovas ignoruoja objektyviuose rašytiniuose įrodymuose – fotonuotraukose ir vaizdo įrašuose užfiksuotą atsakovės buto ir žemės sklypo dalies būklę iki atliktų pagerinimų ir juos atlikus.

Žemesnės instancijos teismas

46.4. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos gynybinės pozicijos esminis prieštaravimas Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-5978-96/2011 pateiktame (dubliko priedas Nr. 4) 2011 m. balandžio 18 d. R. K. (dabar – B.) ir A. K. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu išdėstytai nuomonei, jog „namas yra nebaigtas statyti“, 2011 m. kovo 15 d. R. K. (dabar – B.) ir A. K. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.1 punkte išdėstytai 2.1.1 papunkčio sąlygai, kurioje nurodyta, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso „2.1.2 nebaigtas statyti 52,03 kv. m butas (baigtumas 29 proc.). Kartu su šiuo prašymu ir sutartimi pačios atsakovės teismui buvo pateiktas 2011 m. kovo 29 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuris liudija, kad butas yra nebaigtas statyti (baigtumo procentas: 29 proc., bendras plotas: 52,03 kv. m) (dubliko priedas Nr. 4). Taigi pati atsakovė atsiliepime nutylėjo ir nepaaiškino bei nepagrindė aplinkybių, iš kokių lėšų, kaip ir kada po 2011 m. gegužės 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 5978-96/2011, ji ne ieškovės sąskaita buvo atlikusi ginčo buto statybos remonto darbus iki tokio lygio, koks nurodytas UAB „Oberhaus NT“ turto vertintojo D. G. turto vertinimo ataskaitoje.

Atsiliepimas

46.5. Atsakovė teismui klaidingai nurodė, kad visą jos turtą neva įrenginėjo ir statė profesionali statybos įmonė UAB „Mažoji architektūra“. Teismui ieškovės atstovo pateikta Statybos inspekcijos tarnybos 2009 m. birželio 30 d. pažyma Nr. 265 patvirtina, kad UAB „Mažoji statyba ir architektūra“ statė atsakovės patalpą (butą) tik iki 2009 m. birželio 30 d. ir atliko „pamatų montavimo darbus, vykdė mūro darbus“ iki 29 proc. baigtumo. Atsakovė 2013 m. liepos 4 d. užpildytoje ir pasirašytoje deklaracijoje apie buto statybos užbaigimą skiltyje „Statybos rangovas“ iš viso nenurodė jokio asmens kaip rangovo.

46.6. Statinių ir jų būklės bei užbaigtumo teisinė registracija atliekama oficialių nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tuo tarpu atsakovė ir jos atstovas Nekilnojamojo turto registro duomenis mėgina paneigti tik prieštaringais žodiniais ir rašytiniais paaiškinimais, prastos kokybės nuotraukomis, neaiškiomis vizualizacijomis.

46.7. Atsakovė nepateikė teismui jos turimų dokumentų, o būtent: 2013 m. liepos 4 d. atsakovės užpildytos ir jos įgaliotinio pasirašytos deklaracijos apie buto statybos užbaigimą (dubliko priedas Nr. 7), kuria deklaravo, kad buto statybos darbai užbaigti pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus (šioje deklaracijoje atsakovė nurodė, jog įsipareigoja nuolat saugoti išvardintus jos turimus statybos dokumentus). Tai rodo atsakovės nesąžiningumą ir mėginimą nuslėpti tiesą nuo teismo.

46.8. Byloje nustatyta, kad atsakovė tik 2013 m. liepos 10 d. pateikė prašymą valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui užregistruoti po ieškovės atliktų statybos remonto darbų pasėkoje įvykdytų turto pagerinimų pasikeitusius ginčo buto nekilnojamojo turto registro duomenis (dubliko priedas Nr. 8). Pirmiau nurodyti atsakovės veiksmai, kuriais ji jau po ieškovės atliktų buto statybos rangos pagerinimo darbų užsakė atlikti naujus ginčo buto kadastrinius matavimus, parengti naują šio buto patalpų eksplikaciją, užpildė ir pasirašė deklaraciją apie buto statybos užbaigimą, paneigia atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojamus teiginius, kad neva ieškovė ginčo buto pagerinimo darbus atlikusi be atsakovės suderinimo ir / ar pritarimo, ir patvirtina ieškovės nurodomus argumentus, jog visiems ieškovės atliktiems statybos remonto darbų pagerinimams atsakovė pritarė, jiems neprieštaravo, žinojo, o juos atlikus ir užbaigus ėmėsi visų veiksmų tikslu įteisinti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

46.9. Ieškovės vertinimu, teismas, atsižvelgdamas į pirmesnėje byloje ieškovės pasirinktą ieškinio dalyką, sprendė, kad nagrinėjamos bylos ir išnagrinėtos bylos ieškinio dalykas skiriasi, todėl tos bylos sprendimas nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios.

46.10. Teismas pagrįstai svarbia aplinkybe laikė faktą, kad atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog tarp šios bylos ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Tokios aplinkybės šios bylos proceso dalyviai neginčijo, kaip ir neginčijo to, kad rašytinė panaudos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta nebuvo. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai (panaudos sutarčiai) atitinkamai taikomas CK 6.501 straipsnis. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, kad jos ir ieškovės panaudos sutartimi būtų nustatytos kokios nors kitos išlaidų atlyginimo taisyklės, paneigiančios ieškovės teisę į jos patirtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą.

46.11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuostolių kilimo rizikos ieškovė šiuo atveju neprisiėmė, nes atsakovei nesudarius su ieškove ginčo buto ir žemės sklypo dalies rašytinės panaudos sutarties ir atsakovei tokioje rašytinėje panaudos sutartyje neaptarus su ieškove, kaip bus diferencijuojamos ir paskirstomos būsimos išlaidos dėl atliktinų objekte darbų, atsakovei ir tenka pareiga visiškai atlyginti ieškovės sąskaita padarytų atsakovės turto pagerinimų išlaidas.

46.12. Atsakovei keliant abejones dėl darbų atlikimo, argumentuojant tuo, kad abejotina jų chronologija, teismas pagrįstai pažymėjo, jog tokias abejones paneigė detalūs trečiojo asmens E. B. paaiškinimai apie atliktų darbų eigą. Kaip nepagrįstus pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės ir jos atstovo argumentus esą kai kurie darbai dubliuojasi, nes tokie argumentai paneigti objektyviais rašytiniais įrodymais bei vaizdine medžiaga. Ieškovė detaliau nepasisako dėl atsakovės skunde keliamų iš esmės nepagrįstų labiau emocinio pobūdžio abejonių ir išvedžiojimų dėl darbų chronologijos, žolės sėjimo tvarkos, trifazio elektros įvado įrengimo ginčo bute, vandens kubilo sumontavimo ir pajungimo sekos, vamzdžių tiesimo, medžiagų garažui įrengti įsigijimo, nes visi šie atsakovės samprotavimai (abejonės) buvo įvertinti ir iš esmės paneigti bylose ieškovės pateiktais tiesioginiais rašytiniais įrodymais – PVM sąskaitomis faktūromis, mokėjimo pavedimais, kasos kvitais, sutartimis su rangovais, detaliomis fotonuotraukomis ir vaizdo medžiaga, detaliais trečiojo asmens E. B. rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais dėl visų ginčo bute ir sklype atliktų turto pagerinimo darbų eigos ir medžiagų.

46.13. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad teisiškai nėra reikšmingi atsakovės argumentai apie tai, jog apsaugos sistema, pirties zona, kubilas, terasa ir kt. jai dabar nėra reikalingi ar ji persigalvojo ir norėtų susigrąžinti būklę, kuri buvo dar iki ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų, nes, kaip teismas pažymėjo, pagerinimų atlikimo metu atsakovė apie juos neabejotinai žinojo ir jų atlikimui neprieštaravo. Ieškovės vertinimu, šie atsakovės argumentai demonstruoja jos elementarų siekį bet kokia kaina ir priemonėmis išvengti atsakomybės už ieškovės sąskaita atliktų atsakovės turto pagerinimų atlyginimą.

46.14. Atsakovės nuogąstavimai dėl to, kad įrangą, pasibaigus sutarčiai, teks grąžinti UAB „G4S Lietuva“, yra nepagrįsti ir išgalvoti. Atsakovės cituojamas įrangos, atliktų darbų ir panaudotų medžiagų aktas, kuriame yra 7.1, 7.2 grafos, pasirašytas 2013 m. vasario 7 d., o teismui buvo pateiktas 2013 m. vasario 15 d. pasirašytas priedas Nr. 4 prie sutarties tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „G4S Lietuva“ – Sistemos specifikacijos tikslinimas (sąmata) ir atliktų Sistemos įrengimo darbų priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo ši saugos paslaugas teikianti bendrovė įrengė šiuose dokumentuose nurodyto lygio apsaugos sistemą. Kartu su ieškiniu (ieškinio priedas Nr. 3) pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad ieškovė visiškai apmokėjo už visą UAB „G4S Lietuva“ parduotą saugos įrangą bei atliktus rangos darbus, taigi ieškovė yra šios įrangos savininkė.

46.15. Atsakovė skunde pateikia daug informacijos apie įstatymus ir poįstatyminius aktus, taikytinus svetimo turto pagerinimų įforminimui mokestiniu aspektu, tačiau šioje vietoje ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime (50 punktas) padaryta išvada, kad nei atsakovės, kaip ieškovės vadovės, nei trečiojo asmens, kaip ieškovės dalininko, fiduciarinių pareigų galimi pažeidimai, kaip ir mokestiniai klausimai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to teismas plačiau nepasisakė. Atsakovės pateikti samprotavimai apie tai, kaip ieškovės sąskaita atlikti atsakovės turto pagerinimai galėtų būti / turėtų būti apskaitomi apskaitoje arba kokie teisės aktai ir kokiu būdu reglamentuoja šiuos klausimus, nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

46.16. Šioje byloje nebuvo pareikštas ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovės turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, taip pat nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti ieškovės nuosavybę į kokią nors atsakovės turto dalį, todėl nėra teisinio pagrindo šalių ginčui taikyti CK 3.90 straipsnio nuostatas ir aiškintis, ar ieškovės atlikti atsakovės turto pagerinimai laikyti kapitaliniu remontu, rekonstrukcija, pertvarkymu ar kita. Pabrėžtina ir tai, kad atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato), šioje byloje neteikė įrodymų apie tai, jog ieškovės atlikti pagerinimai sumažino ir / ar nepadidino jos turto – ginčo buto ir žemės sklypo dalies vertę arba, kad nepadidino vertės tokia apimtimi, kokia buvo išleista ieškovės pinigų suma šiems pagerinimams atlikti, neprašė teismo užduoti teismo ekspertui klausimo, ar po ieškovės atliktų pagerinimų buvo padidinta atsakovės turto vertė ir kokiu dydžiu, o savo poziciją šiuo klausimu tiek posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde bando grįsti nepagrįstomis abejonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

47. Ieškovė pareikštu ieškiniu, pradinio ieškinio reikalavimus sumažinusi nuo 64 759,89 Eur iki 42 422,26 Eur, prašė iš atsakovės priteisti jos lėšomis atlikto atsakovės turto pagerinimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino nustatęs, kad tarp ieškovės ir apeliantės buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai ir pripažinęs, ieškovės lėšomis atliktus ginčo turto pagerinimus daikto pagerinimais CK 6.501 straipsnio prasme. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisinių santykių kvalifikavimu, sąlygų pripažinti daikto pagerinimus egzistavimu, įrodymų vertinimu, be kita ko, teigdama, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, be to, pažeidė ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

48. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų nenustatyta, teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja atsižvelgdama į pateiktu apeliaciniu skundu apibrėžtas apeliacijos ribas.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme buvo (atitinkamai yra ir apeliacinės instancijos teisme) ieškovės VšĮ (duomenys neskelbtini) atliktų investicijų į apeliantei (atsakovei) R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą (butą ir žemės sklypo dalį) (ne)pripažinimo pagerinimais CK 6.501 straipsnio prasme klausimas. Ieškinio pagrindas ir dalykas rodo, kad ieškinys yra dėl ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų vertės priteisimo ieškovei iš apeliantės, o ne dėl apeliantės, kaip buvusios ieškovės vadovės, veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nei atsakovės, kaip ieškovės vadovės, nei trečiojo asmens, kaip ieškovės dalininko, fiduciarinių pareigų galimi pažeidimai, kaip ir mokestiniai ar panašūs klausimai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to teismas plačiau nepasisakė (žr. skundžiamo sprendimo 50 punktą).

50. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su svetimo turto pagerinimų įforminimu mokestiniu aspektu, juolab kad iš viešai prieinamų duomenų (https://rekvizitai.vz.lt/imone/(duomenys neskelbtini)/juridinis-asmuo/) nustatyta, jog ieškovė VšĮ (duomenys neskelbtini) PVM mokėtoja tapo nuo 2016 m. gruodžio 7 d. (t. y. vėlesniu laikotarpiu, nei byloje nagrinėtinas ginčo laikotarpis, kuriuo buvo naudojamos ieškovės lėšos atsakovės ginčo turtui pagerinti). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškiniu prašoma priteisti ieškovės nurodomiems pagerinimams išleistas lėšas be PVM. Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo dalyką, taip pat nėra pagrindo vertinti apeliacinio skundo argumentų, susijusių su juridinio asmens turto atskirumo principo pažeidimu, fiduciarinių pareigų pažeidimu, ieškovės pretenzijų apeliantei, kaip ieškovės vadovei, jos vadovavimo ieškovei laikotarpiu nereiškimu, ar ieškovės dalininkas de facto (faktiškai) atliko ieškovės funkcijas ir pan.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškinio senaties

51. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 (žr. 58 punktą) pripažino, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję apeliantės R. B. ir trečiojo asmens E. B. santuokos nutraukimo bylą, pagrįstai nustatė panaudos teisinių santykių tarp R. B. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) egzistavimą, pirmosios instancijos teismas tarp ieškovės ir apeliantės susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip panaudos teisinius santykius, pažymėdamas, kad tokios aplinkybės šios bylos proceso dalyviai neginčija, kaip ir neginčija to, jog rašytinė panaudos sutartis tarp ieškovės ir apeliantės sudaryta nebuvo.

52. Byloje pareikštą reikalavimą ieškovė grindžia tuo, kad jai naudojantis apeliantės turtu, šis buvo pagerintas ir reikalauja tam turėtų išlaidų atlyginimo. Apeliantė byloje laikosi pozicijos, kad ieškovės lėšomis padaryti turto pagerinimai nėra laikytini daikto pagerinimais CK 6.501 straipsnio prasme, kadangi ieškovė atliktomis investicijomis prisitaikė ginčo turtą savo veiklai vykdyti, o atsakovei šie pertvarkymai iš esmės nebuvo ir nėra reikalingi. Be to, apeliantė prašė teismo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes ieškovė prašo priteisti sumas už ginčo turto pagerinimus, atliktus laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2013 m. liepos 9 d., o ieškinys dėl šių išlaidų atlyginimo pareikštas tik 2022 m. rugsėjo 26 d. Apeliantės vertinimu, faktiškai ieškovė reikalauja nuostolių, dėl kurių reikalavimas gali būti pareikštas per 3 metus (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), o kai kurie pagerinimai padaryti daugiau kaip prieš 10 metų, taigi praleistas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

Žemesnės instancijos teismas

53. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, jog pareikštas reikalavimas atlyginti išlaidas nesiejamas su atsakovės neteisėtais veiksmais, nesutiko, kad šiuo atveju taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, ir padarė išvadą, jog taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris, teismo vertinimu, skaičiuotinas nuo išlaidų atsiradimo momento, o kai kurios iš jų atsirado daugiau nei prieš 10 metų nuo ieškinio šioje byloje pareiškimo, todėl senaties terminą laikė praleistu, be to, vertino, kad jo eiga nebuvo nutrūkusi (CK 1.130 straipsnis). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas praleistą terminą ieškovei atnaujino. Sprendimą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismas motyvavo tuo, kad viešojo registro duomenimis nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. ieškovės vadove buvo apeliantė, todėl bylinėjimasis teisme faktiškai nebuvo formaliai galimas; ieškovė buvo pareiškusi reikalavimus apeliantei, nors ir kitu pagrindu, tačiau siekdama atgauti tas pačias išlaidas ir šiuo ieškiniu reikalaujama suma ieškovei iš atsakovės buvo priteista Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, dėl to ieškovė iki pat 2022 m. birželio 30 d. kasacinio teismo nutarties priėmimo turėjo pagrįstą lūkestį, jog jos interesų pažeidimas atstatytas. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudarė pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

54. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad praleistas terminas buvo atnaujintas nepagrįstai, kadangi byloje ieškove yra privatus juridinis asmuo, niekas netrukdė ir nedraudė ieškovės savininkui atšaukti atsakovę, kaip juridinio asmens vadovę, ieškovę atstovavo profesionalūs teisininkai, todėl ieškinio netinkamu pagrindu pareiškimas nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Be to, apeliantės teigimu, niekas netrukdė ieškovei pareikšti vieną ieškinį dviem alternatyviais pagrindais arba du atskirus ieškinius skirtingais pagrindais vienu metu, todėl netinkamai pasirinktas teisių gynimo būdas ir jo įgyvendinimas yra subjektyvi, o ne objektyvi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, kuri nelaikytina svarbia.

55. Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas buvo praleistas, visų pirma turi būti nustatomas jo skaičiavimo pradžios momentas, taip pat tai, ar ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi (CK 1.129 straipsnis) ar nutrūkusi (CK 1.130 straipsnis). Ir tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, spręstina, ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, viena vertus, nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, taip pat suklydo padarydamas išvadą, kad ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei CK nuostatos, reguliuojančios teisinius santykius dėl turto panaudos ar nuomos, nei kiti įstatymai nenumato specialaus termino, per kurį turi būti pareikštas reikalavimas dėl išlaidų, skirtų daikto pagerinimui, atlyginimo, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje ieškovės pareikštiems reikalavimams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Be to, įstatymai nesieja ieškinio senaties eigos pradžios su momentu, kuomet buvo patirtos turto pagerinimo išlaidos (pvz., dalis turto pagerinimo išlaidų buvo patirtos 2011 metais, dalis 2012 – 2013 metais). Tiek įstatymas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), tiek teismų praktika ieškinio senaties terminą sieja su teisės pažeidimu, kuris aptariamu atveju atsiranda tuomet, kai asmuo sužino, jog turto pagerinimo išlaidos jam (asmeniui, siekiančiam turto pagerinimo išlaidų kompensacijos) nebus atlygintos.

57. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi visų pirma nustatytina, kada atsirado ieškovės teisė reikalauti kompensuoti jai už į apeliantės turtą padarytas investicijas.

58. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020 49 punktas).

59. Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 38 punktas).

60. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė nuo pat pagerinimų atlikimo dienos turėjo ir galėjo žinoti, jog visos išlaidos atliekamiems pagerinimams jai nereikalingos, taigi faktiškai pažeidžia jos turtinius interesus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į keletą šiuo aspektu svarbių aplinkybių: (1) ginčo turto panaudos sutartis nebuvo įforminta raštu (sudaryta žodžiu), atitinkamai ir jos nutraukimas nėra įformintas raštu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo išnuomotas (duomenys neskelbtini) ambasadai (3 t., b. l. 63–85), darytina išvada, jog ginčo turto panaudos sutartis galiojo iki 2014 m. rugsėjo 9 d.; (2) beveik nuo pat investicijų pradžios (2011 m. birželio 11 d.) ieškovės vadove laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. (1 t., b. l. 20–21) buvo apeliantė (atsakovė); (3) ieškovės dalininką (trečiąjį asmenį šioje byloje) ir apeliantę siejo šeimos santykiai; ieškovės dalininkas apsigyveno apeliantei nuosavybės teise priklausančiame ginčo turte, o 2012 m. gruodžio 21 d. ieškovės dalininkas ir apeliantė sudarė santuoką; santuokoje gimė du vaikai; šeima nuo 2013 m. rudens išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini); ieškovės dalininkas ir apeliantė kartu gyveno iki 2016 m. balandžio 1 d.; ieškovės dalininkas tikėjosi įsigyti ginčo turtą ieškovės nuosavybėn ir kad visi pagerinimai galiausiai atiteks ieškovei; (4) pareiškimas dėl santuokos nutraukimo pateiktas 2019 m. kovo 13 d.; ieškovė santuokos nutraukimo byloje 2019 m. rugsėjo 16 d. pateikė pareiškimą dėl įstojimo trečiuoju asmeniu, o 2019 m. spalio 10 d. pateikė savarankiškus reikalavimus, reiškiamus nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu (civilinė byla Nr. e2-200-1044/2021, CPK 179 straipsnio 3 dalis); (5) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 atmetė trečiojo asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiškus reikalavimus, kuriais ji prašė priteisti iš ieškovės R. B. 91 292,26 Eur be teisinio pagrindo įgytas lėšas (CK 6.242 straipsnis), t. y. lėšas, kurias, trečiojo asmens tvirtinimu, ieškovė, kaip trečiojo asmens vadovė, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2013 m. liepos 9 d. panaudojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam ginčo turtui, spręsdamas, kad šalis siejo panaudos teisiniai santykiai, o trečiasis asmuo VšĮ (duomenys neskelbtini) pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, dėl to, nepasinaudojus galimybe ginti pažeistas teises kitais (sutarčių, deliktų, daiktinės) teisės normų nustatytais būdais, trečiasis asmuo, remiantis non cumul principu, negali reikšti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo; (6) Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2576-275/2021 iš dalies tenkino trečiojo asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą pakeitė – priteisė iš ieškovės R. B. VšĮ (duomenys neskelbtini) 67 308,36 Eur turto pagerinimo išlaidas ir 5 proc. metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, pritardamas, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto, tačiau vertino, jog yra pagrindas taikyti CK 6.501 straipsnio nuostatas ir priteisti trečiojo asmens patirtas ieškovei priklausančio turto pagerinimo išlaidas – 67 308,36 Eur (nepriteistos 23 983,89 Eur išlaidos, kurias įstaiga patyrė daiktų įsigijimui); (7) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 panaikino apeliacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria tenkinta dalis trečiojo asmens VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiško reikalavimo ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad kito asmens nepagrįstas praturtėjimas ir daikto pagerinimas panaudos atveju įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti dalį trečiojo asmens pareikšto savarankiško reikalavimo jame nenurodytu faktiniu pagrindu, išnagrinėjo bylą peržengdamas reikalavimo faktinę apimtį ir suvaržydamas ieškovės teisę apsiginti nuo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo taikymo bei teikti poziciją šiuo klausimu, taip pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ir teismo pareigą išnagrinėti ginčą neperžengiant ginčo šalių nustatytų ribų, taip pat ieškovės teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), dėl to priėmė neteisėtą sprendimą tenkinti dalį trečiojo asmens byloje pareikšto savarankiško reikalavimo.

61. Taigi nustatyta, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę neterminuoti panaudos teisiniai santykiai. Ieškovė (juridinis asmuo) investavo lėšas į panaudos objektu buvusį ginčo turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklausė (priklauso) apeliantei, kuri ieškovės nurodomų investicijų atlikimo metu buvo ieškovės vadovė, be to, iš pradžių ieškovės dalininkas ir apeliantė gyveno ginčo turte kaip sugyventiniai, o vėliau, kaip sutuoktiniai, šeima. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė – juridinis asmuo panaudos pagrindu naudojusi apeliantei nuosavybės teise priklausiusį turtą ir į jį investavusi savo lėšas, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su ieškovės dalininko ir apeliantės tarpusavio santykius, apie tai, jog įgijo teisę reikalauti jos atliktų investicijų kompensavimo anksčiausiai turėjo suvokti nuo ginčo turto išnuomojimo (duomenys neskelbtini) ambasadai ir tuo pačiu panaudos santykių tarp apeliantės ir ieškovės nutrūkimo, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 10 d., vėliausiai – nuo 2016 m. balandžio 1 d., kuomet apeliantė ir ieškovės dalininkas nutraukė bendrą gyvenimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės yra reikšmingos ne tik ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymui, bet ir galėtų būti reikšmingos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, jeigu jis būtų praleistas, klausimą. Akivaizdu, kad laikotarpiu, kol minėtus (fizinius) asmenis siejo artimi šeimos santykiai (kartu gyventa iki 2016 m. balandžio 1 d.), o laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. (1 t., b. l. 20–21), kol ieškovės vadove buvo apeliantė (atsakovė), ginčo ieškinys objektyviai negalėjo būti pareikštas tiek dėl teisinių, tiek dėl moralinių priežasčių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors ieškovės, ieškovės dalininko ir apeliantės, kaip buvusios apeliantės vadovės ir ieškovės dalininko sutuoktinės, tarpusavio santykiai yra „susipynę“, daro išvadą, jog nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą ieškovė, kaip juridinis asmuo, negali / neturi būti sutapatinama su ieškovės dalininku. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vertina, jog ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo ginčo turto perdavimo naudotis kitam subjektui už nuomos mokestį momento, kadangi situacija kuomet du skirtingi subjektai tą patį ginčo turtą visa apimtimi tuo pačiu metu naudoja skirtingais – panaudos ir nuomos – pagrindais, yra negalima.

62. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2014 m. rugsėjo 10 d., bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas būtų pasibaigęs 2024 m. rugsėjo 10 d., bet, kaip minėta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties eiga nagrinėjamu atveju nebuvo nutrūkusi.

63. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).

64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 1.130 straipsnio 3 dalį, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl statybos finansavimui išleistų pagal sutartį lėšų priteisimo po to, kai buvo atmestas jo ieškinys dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo, reiškė reikalavimą, kuris gali būti prilyginamas tapačiam reikalavimui pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalį, ir ieškinio reikalavimo senaties termino eiga prasidėjo iš naujo nuo teismo sprendimo, kuriuo nepripažinta nuosavybės teisė, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-622/2004). Jeigu, teismui išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, yra galimybė reikšti tam pačiam atsakovui tapatų arba tapačiam prilygintiną reikalavimą, tačiau grindžiant nauju pagrindu (tokiu atveju ieškiniai nebus tapatūs), tai ieškinio senatis prasidės iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).

65. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliantės ir ieškovės dalininko santuokos nutraukimo byloje buvo pareiškusi tapatų reikalavimą (bet ne tapatų ieškinį) dėl ieškovės atliktų investicijų į ginčo turtą priteisimo nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu. Taigi šioje ir minėtoje santuokos nutraukimo byloje nagrinėti reikalavimai yra tapatūs, todėl, vadovaujantis CPK 1.130 straipsnio 1 ir 3 dalimis, VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiškų reikalavimų pareiškimas 2019 m. spalio 10 d. santuokos nutraukimo byloje nutraukė ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimui dėl jos atliktų investicijų į ginčo turtą ir šis ieškinio senaties terminas tokiu atveju pradedamas skaičiuoti nuo Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 dalies, kuria VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiški reikalavimai buvo atmesti, įsiteisėjimo, t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties priėmimo dienos. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, kadangi ieškovės ieškinys šioje byloje pareikštas 2023 m. rugsėjo 26 d.

66. Pažymėtina, kad net ir skaičiuojant nuo anksčiausiai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų datos (2011 m. birželio 11 d.), nors kaip minėta, įstatymas nesieja ieškinio senaties termino pradžios momento su pagerinimų atlikimo momentu, ir tokiu atveju laikytina, jog ieškinio senaties termino eiga ieškovei apeliantės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje 2019 m. spalio 10 d. pateikus savarankiškus reikalavimus dėl atliktų investicijų kaip nepagrįsto apeliantės praturtėjimo priteisimo ieškovei, ieškinio senaties termino (turėjusio pasibaigti 2021 m. birželio 11 d.), nutrūko iki kol kasacinės instancijos teismas priėmė 2022 m. birželio 30 d. nutartį, kuria VšĮ (duomenys neskelbtini) reikalavimai toje byloje buvo atmesti neįrodžius, kad ši savo teisių negali apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais.

67. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl nebuvo pagrindo spręsti jo atnaujinimo klausimo, tačiau dėl tokio pirmosios instancijos teismo proceso teisės normų pažeidimo byla nebuvo išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl sąlygų atlyginti už daikto pagerinimą buvimo panaudos teisinių santykių atveju ir ieškinio ribų

68. Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą reglamentuojančios teisės normos daikto panaudos atveju turi būti taikomos atsižvelgiant į šių civilinių teisinių santykių ypatumus ir tikslus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

69. Taigi pagal pirmiau nurodytą teisės normą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: (1) nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; (2) nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; (3) nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; (4) įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

70. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ginčydama pirmąją CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą (panaudos gavėja pagerino ginčo turtą), apeliantė iš esmės visų ieškovės lėšomis atliktų ginčo turto pakeitimų nelaiko turto pagerinimais, t. y. laiko arba nebūtinais, nurodydama, jog dar iki ieškovės lėšomis atliktų turto pagerinimų apeliantė buvo įsirengusi ginčo turtą pagal savo poreikius ir nebuvo būtinybės ką nors keisti; arba kad tie darbai atlikti išimtinai apeliantės turto pritaikymui ieškovės veiklai vykdyti; arba kad jie nepatenka į ieškinio nagrinėjimo ribas. Pastarąjį argumentą apeliantė grindžia teigdama, kad ieškiniu įrodinėjama, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2013 m. lapkričio mėn. apeliantė, kaip vadovė, naudojo ieškovės lėšas tikslu įrengti ir pagerinti apeliantei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ginčo turtą, todėl visos ieškovės sąskaitos iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. neturėtų būti vertinamos, nes jos yra ne šios bylos nagrinėjimo dalis.

71. Pasisakydama apeliantės nurodomo ieškinio ribų peržengimo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinys šioje byloje apeliantei pareikštas kaip ginčo turto, kurį ieškovė tvirtina savo lėšomis pagerinusi CK 6.501 straipsnio prasme, savininkei (panaudos davėjai), o ne kaip buvusiai ieškovės vadovei. Faktinės aplinkybės apie apeliantės buvimą, registravimą vadove yra tik šalutinės, pagrindžiančios ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad būdama ieškovės vadove apeliantė turėjo galimybę už įstaigos lėšas pasigerinti jai pačiai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl tai, jog kai kurios PVM sąskaitos faktūros išrašytos iki apeliantės oficialaus įregistravimo VšĮ (duomenys neskelbtini) vadove, neturi teisinės reikšmės kitokiam šio ginčo santykių kvalifikavimui. Apeliantė neginčijo, kad ji ir ieškovė buvo sudariusios neterminuotą žodinę ginčo turto panaudos sutartį. Taigi šioje byloje pagal ieškovės pareikštą ieškinį yra nagrinėjamas ginčas dėl panaudos gavėjos (ieškovės VšĮ (duomenys neskelbtini)) teisės gauti panaudos gavėjos lėšomis atliktų panaudos davėjos (nekilnojamojo ginčo turto savininkės – R. B.) ginčo turto pagerinimų kompensaciją.

72. Remiantis šiais argumentais, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamo sprendimo 30 punkte nurodyti argumentai nedera su CK 6.629 straipsnio nuostatomis ir panaudos sutarties esme, t. y. kad, neperdavus panaudos sutarties dalyko, darbai negalėjo būti vertinami kaip atlikti esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams.

73. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 30 punkte nurodė, kad „Aplinkybė, jog kai kurios reikalaujamos galimų pagerinimų išlaidos ieškovės patirtos 2011 m. birželio mėn., kai tuo tarpu ieškovės buveinė atsakovės turte įregistruota tik 2011 m. rugpjūčio mėn., neturi reikšmės kvalifikuojant šalių tarpusavio santykius (kaip faktinius panaudos santykius) visu šiam ginčui aktualiu laikotarpiu. Proceso dalyvių paaiškinimais, taip pat atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje (kurioje dalyvavo ir visi šios bylos dalyviai) esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo jau 2011 metų pirmoje pusėje sutarė kartu gyventi kaip šeima atsakovei priklausančiame Bute, taip pat jie sutarė, kad atsakovė bus įdarbinta ieškovės vadove, o ieškovės buveinė bus registruota atsakovės turto adresu. Dėl šių faktinių aplinkybių (neanalizuojant tokių susitarimų priežasčių) ginčo tarp proceso dalyvių nėra. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad visi šie ketinimai buvo realizuoti“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pacituota pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad ginčo turto panaudos sutarties sudarymo momentą (panaudos sutartimi perduoto turto perdavimą) apeliantė nepagrįstai sutapatina su ieškovės buveinės įregistravimo ginčo turte momentu, kadangi, nors konkretus panaudos sutarties tarp ieškovės ir apeliantės sudarymo momentas nebuvo nustatytas, tačiau nustatytas susitarimas dėl panaudos su apeliante sudarymo iki jos paskyrimo ieškovės vadove ir iki ieškovės buveinės įregistravimo apeliantei nuosavybės teise priklausančiame turte momento. Be to, aplinkybė, kad ieškovės buveinė ginčo turte įregistruota vėliau nei pradėti atlikti ginčo turto pagerinimo darbai, nekeičia fakto, jog apeliantei, kaip fiziniam asmeniui, asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pradėtas gerinti ieškovės, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) lėšomis.

74. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad panaudos sutarties esmei prieštarautų tai, jog panaudos dalyką davęs panaudos davėjas tampa skolingas panaudos gavėjui. Remiantis CK 6.629 straipsnio 1 dalimi, neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. CK 6.636 straipsnyje nustatyta, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymu nustatyta pareiga išlaikyti ir saugoti panaudai suteiktą daiktą ir grąžinti jį tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, nėra tapati įsipareigojimui (kuris, be kita ko, turėtų būti atskirai aptartas panaudos davėjo ir gavėjo) pagerinti daiktą. Todėl, jeigu daiktas esant CK 6.501 straipsnyje nurodytų sąlygų visetui buvo pagerintas, panaudos gavėjas įgyja teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, o vien tai, kad ginčo turtas ieškovei buvo suteiktas neatlygintinai naudotis ir kad ieškovė nemokėjo komunalinių mokesčių, nereiškia, jog apeliantė neprivalo atlyginti ieškovei už ieškovės lėšomis atliktus ginčo turto pagerinimus.

75. Minėta, kad, ginčydama pirmąją CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą (panaudos gavėjas pagerino panaudai perduotą daiktą), apeliantė nurodo, jog dar iki panaudos sutarties sudarymo apeliantė buvo visiškai įsirengusi tiek ginčo butą, tiek susitvarkiusi ginčo žemės sklypo dalies gerbūvį, todėl visi ieškovės lėšomis atlikti pakeitimai buvo būtini tik pačiai ieškovei tam, kad galėtų vykdyti veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad panaudos davėjas, davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų tuo pagrindu, jog atlikti pagerinimai jam nebūtini ar kad daiktas galėjo būti naudojamas ir jo nepagerinus. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) panaudos davėjas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

76. Apeliantė byloje neįrodinėjo, kad ieškovės patirtų (išleistų) išlaidų dydis, atliekant apeliantės turto pakeitimus, buvo neprotingai didelis, jog buvo galima analogiškus pakeitimus padaryti už mažesnę pinigų sumą ir pan. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčijo ieškovės patirtų išlaidų dydžio protingumo, apsiribodama teiginių, jog iki panaudos sutarties sudarymo ginčo butas buvo įrengtas visiškai (nors pripažino, kad rūsys nebuvo įrengtas), bute jau buvo apsaugos sistema (vaizdo kameros ir signalizacija), įrengta elektros instaliacija, sutvarkytas gerbūvis ginčo žemės sklype, įrengta plytelių terasa ir pan., įrodinėjimu. Tačiau vien tokios įrodinėtos aplinkybės savaime nepaneigia fakto, kad apeliantės turto vertė padidėjo. Visos ieškovės patirtos išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais kvitais, PVM sąskaitomis faktūromis, sutartimis ir pan. Taigi darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė ir trečiosios CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – panaudos gavėjo turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydžio. Šiame kontekste atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovės teiktų rašytinių įrodymų, kuriais ji įrodinėjo, jog ginčo turtas buvo įrengtas apeliantės lėšomis iki panaudos sutarties sudarymo, kadangi vertinant, ar pagerinimams atlikti patirtos išlaidos buvo būtinos (protingo dydžio), nebuvo teisiškai reikšmingas.

77. Pagal kasacinio teismo praktiką faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016 24 punktas). Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta ir neanalizuota, kokia buvo turto ar jo elementų vertė iki ieškovės nurodomų darbų (investicijų) ir po ieškovės nurodomų darbų, tačiau vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pagerinimai nebuvo atlikti ar jie buvo nereikšmingi.

78. Byloje esančiais įrodymais (fotonuotraukomis, išlaidas patvirtinančiais dokumentais, įvairiomis sutartimis, liudytojo paaiškinimais) nustatyta, kad ieškovės lėšomis iš esmės pertvarkyta apsaugos sistema, pagerinta elektros instaliacija, rūsio patalpa pertvarkyta įrengiant pirties, san. mazgo, poilsio zonas, kieme įrengtas kubilas su masažo funkcija, lauko dušas, išmontuota plytelių terasa ir pastatyta nauja didesnė terasa, dengta plastiko kompozito lentomis, įsigyti ir pasodinti augalai, sutvarkytas landšaftas, veja, įrengta minigolfo aikštelė, pastatyta papildoma tvora, per kelis kartus dėtos trinkelės, keistas lauko apšvietimas ir kt. (dalis šių pagerinimų, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, patenka už ginčo žemės sklypo dalies ribų). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie ieškovės atlikti ginčo turto pagerinimo darbai iš esmės pakeitė ginčo turto savybes tiek techniniu, tiek estetiniu aspektu, be to, neabejotinai padidino ginčo turto vertę. Šie darbai (pagerinimai) buvo atlikti ne siekiant išlaikyti ginčo turtą tokios būklės, kokios jis buvo perduotas ieškovei, bet iš esmės pagerinti esamą (tuo metu buvusią) būklę.

79. Nors apeliantė nurodo, kad kai kurie ginčo turte atlikti pagerinimai jau yra nusidėvėję, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nenustatytas toks ginčo turto nusidėvėjimas, dėl kurio šio turto nebebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės argumentus apie ginčo turto nusidėvėjimą paneigia ginčo turto skelbime esančios nuotraukos. D. G. 2021 m. gruodžio 16 d. parengtoje turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 9960VAT_2011 ASV VHAN (parengtoje jau po 2011 m. birželio 11 d., t. y. datos, nuo kurios ieškovė nurodo patyrusi išlaidas) nurodyta, kad viso vertinamo ginčo turto rinkos vertė 2011 m. gruodžio 16 d. yra 660 000 Lt (191 149,21 Eur) (iš prie šios pažymos pridėtų nuotraukų matyti, jog dalies tvoros nėra, veja naujai užžėlusi, rūsio įrengimas nefiksuotas (10 t., b. l. 41–42). 2023 m. vasario 28 d. ginčo turto pardavimo skelbime (5 t., b. l. 103–111) matyti prabangiai įrengtas ginčo turtas (kaip privalumai nurodomi garažas, pirtis, terasa, aptverta teritorija, signalizacija, lauko kubilas), pageidaujama pardavimo kaina – 375 000 Eur. Nors nekilnojamojo turto vertė per pastarąjį dešimtmetį kilo, tačiau akivaizdu, kad ginčo turto vertė be atliktų pagerinimų būtų mažesnė. Kitų argumentų, paneigiančių teismo išvadą, jog dėl atliktų darbų padidėjo apeliantės nekilnojamojo turto vertė, apeliaciniame skunde nepateikiama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pirmąją daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo taikymo sąlygą (panaudos gavėjas pagerino neatlygintinai naudotą daiktą).

80. Ginčydama antrąją CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą (panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus) apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantė turėjo ir galėjo žinoti apie visas ieškovės išlaidas, sutiko, leido ir pritarė visiems jos turte atliktiems pakeitimams. Apeliantė pažymi, kad manė, jog visi šie pakeitimai yra skirti atsakovės turto pritaikymui ieškovės veiklai. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje priimtame įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendime nustatytas aplinkybes, kad ieškovė naudojosi apeliantės turtu kaip ofisu ir pritaikė apeliantės turtą savo reikmėms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

81. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nėra įvardinęs, jog santuokos nutraukimo byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje dėl kompensacijos už ginčo turtą pagerinimo atlyginimo priteisimo, t. y. nelaikė šį sprendimą turinčiu prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip.

82. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

83. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje. Sprendžiant, ar kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, būtina įvertinti tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-219/2016).

84. Nagrinėjamu atveju, nors minėtoje santuokos nutraukimo byloje dalyvavo tie patys asmenys, tačiau joje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2022 m. birželio 30 d. nutartyje pažymėjo, kad kito asmens nepagrįstas praturtėjimas ir daikto pagerinimas panaudos atveju įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Nepriklausomai nuo to, kad abiem atvejais reiškiamas reikalavimas yra piniginio pobūdžio (tam tikros piniginės sumos priteisimas), skirtingas teisinis pagrindas suponuoja skirtingų teisiškai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimą, vertinimą ir nustatymą, taip pat ir kitos šalies atsikirtimus į jas. Bylose dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, susijusios su nuomoto (neatlygintinai naudoto) daikto vertės padidėjimu, nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimus turėjimu ir būtinų šiam tikslui išlaidų dydžiu. Bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo, minėta, ieškovas (šiuo atveju – trečiasis asmuo) turi įrodyti, kad atsakovas (šiuo atveju – ieškovė) praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 56 punktas).

85. Taigi minėtoje santuokos nutraukimo byloje ieškovės ir apeliantės ginčas dėl ieškovės lėšomis atliktų ginčo turto pakeitimų nebuvo galutinai išspręstas – kasacinės instancijos teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria VšĮ (duomenys neskelbtini) savarankiškas reikalavimas šios bylos apeliantei dėl nepagrįsto praturtėjimo buvo atmestas konstatavus, jog savarankiškas reikalavimas buvo pareikštas netinkamu pagrindu, t. y. jį pareiškęs asmuo neįrodė, kad negali apginti savo pažeistų teisių kitais civilinių teisių gynimo būdais. Todėl negalima sutikti su apeliante, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu paneigiama santuokos nutraukimo byloje neva nustatyta prejudicinė faktinė aplinkybė, jog ieškovė naudojosi apeliantės turtu kaip ofisu ir pritaikė apeliantės turtą savo reikmėms, juolab kad ieškovė ir neneigia, jog šalys buvo susitarusios ginčo turtą naudoti kaip įstaigos buveinę ir ginčo turto adresu buvo įregistruota jos, kaip juridinio asmens, buveinė. Tai, be kita ko, patvirtina ir foto nuotraukos, kuriose užfiksuota patalpa, įrengta kaip darbo kambarys (pastatyti du darbo stalai su kėdėmis, įrengtos dvi kompiuterio darbo vietos), kuri vėliau pertvarkyta į vaikų kambarį. Tačiau būtent šios bylos (o ne santuokos nutraukimo bylos) nagrinėjimo dalyką ir kartu įrodinėjimo dalyką sudaro tai, ar ieškovės lėšomis atlikti ginčo turto pakeitimai atitinka daikto pagerinimo sąvoką CK 6.501 straipsnio prasme, o tai tuo pačiu reiškia, kad teismas privalo įvertinti ir tai, ar ieškovės atlikti ginčo turto pakeitimai buvo atlikti išimtinai ieškovės veiklos vykdymui pritaikyti, kadangi kasacinio teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-379/2008). Taigi svarbi šios aplinkybės (kad ginčo turtas buvo naudojamas kaip ofisas) apimtis bendrame ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų kontekste.

86. Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad visos ieškovės nurodomos įsigytos medžiagos ir atlikti darbai nebuvo specifiškai pritaikyti ieškovei, kad apeliantė nenurodė konkrečių sprendimų, kuriais jos turtas buvo pritaikytas būtent ieškovės poreikiams. Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą. Apeliantė iš esmės tik nurodo visada maniusi, kad atliekami pakeitimai yra skirti jos turto pritaikymui ieškovės veiklai ir kad jos neprieštaravimas šiems turto pakeitimams nėra sutikimas dėl jos turto pagerinimų. Tačiau teisėjų kolegija šią apeliantės poziciją vertina kaip gynybinę, neparemtą įrodymais.

87. Įstatymas (CK 6.501 straipsnis) nenustato nei leidimo turinio, nei jo detalumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir naudojimo galimybės dėl atliktų pagerinimų. Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Vis tik iš leidimo turinio kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų. Nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos (panaudos) santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. Ar buvo duotas leidimas atlikti namo pagerinimus, yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

88. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvo šalių susitarimas dėl ieškovės neatlygintino naudojimosi apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu; ieškovė atliko tam tikrus ginčo turto pertvarkymo darbus; šių darbų atlikimui rašytinės formos apeliantės leidimas nebuvo duotas; apeliantę ir ieškovės dalininką ginčo turto pakeitimų atlikimo metu siejo artimi draugiški santykiai (gyveno kaip sugyventiniai, vėliau sudarė santuoką) ir kurį laiką po to buvo geri, grįsti pasitikėjimu (panaudos sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma); panaudos sutartis buvo neterminuota; apeliantė gyveno tame pačiame ginčo bute, esančiame ginčo žemės sklypo dalyje, atliekamus darbus matė, kai kuriuos užsakė pati, jiems pritarė ir jais naudojosi.

89. Taigi į bylą surinktų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad ginčo turto pakeitimai atlikti su apeliantės žinia ir pritarimu, be to, pakeitimai, įvertinant jų pobūdį ir apimtį negali būti laikomi atliktais vien tik ieškovės veiklos vykdymui pritaikyti. Visi pakeitimai buvo vykdomi apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame ginčo turte (ginčo bute ir ginčo žemės sklypo dalyje), kurioje ne tik buvo įregistruota ieškovės buveinė, tačiau apeliantė jame pakeitimų atlikimo metu gyveno kartu su ieškovės dalininku, negana to, ginčo laikotarpiu buvo ieškovės vadovė, ir priešingai nei teigė savo atsiliepime į ieškinį (kad neatlikdavusi mokėjimo pavedimų, neturėjusi kodų generatoriaus (atsiliepimo 16 punktas, 2 t., b. l. 56)), buvo visų ieškovės banko sąskaitų valdytoja su pirmo parašo teise ir, remiantis DnB NORD banko ir ieškovės 2011 m. rugpjūčio 16 d. pasirašytos naudojimosi interneto linija sutarties (už ieškovę pasirašytos apeliantės) 2.1 papunkčiu, turėjo arba slaptažodžių generatorių arba PIN (asmens tapatybės numerių) ir TAN (transakcijos autorizavimo numerių) kodų korteles (3 t., b. l. 109–110).

90. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie darbai kaip aplinkos tvarkymo (gerbūvio kūrimo) darbai, terasos įrengimas, plytelių dangos įrengimas, apsaugos sistemos visu perimetru įvedimo darbai, reljefo minigolfo įrengimui, kubilo įrengimo darbai, pirties rūsyje įrengimo ir kt. darbai yra pakankamai didelės apimties tiek laiko, tiek tvarkomos vietos / teritorijos prasme, todėl negalėjo apeliantės likti nepastebėti. Nėra pagrindo jų laikyti apeliantės turto pritaikymu ieškovės veiklai. Ieškovė ginčo laikotarpiu nuomojosi kitas sandėliavimo paskirties patalpas, o ginčo turte iš esmės buvo įrengtas tik vienas darbo kambarys (jame pastatant du darbo stalus su kėdėmis ir įrengiant dvi kompiuterio darbo vietas), kuris vėliau, apeliantės ir ieškovės dalininko šeimoje gimus vaikui, buvo pertvarkytas į vaikų kambarį. Visi kiti atlikti pakeitimai negali būti vertinami kaip atlikti tam, jog ieškovė galėtų vykdyti savo veiklą. Pažymėtina ir tai, kad su (duomenys neskelbtini) ambasada 2014 m. rugsėjo 10 d. sudarytos nuomos sutarties 1.1 papunktyje nurodoma, kad apeliantė išnuomoja gyvenamąsias patalpas, o ne pavyzdžiui, administracinės paskirties ar komercines patalpas (3 t., b. l. 63–85). Įrodymų, kad išnuomojant turtą buvo ar turėjo būti padaryti pertvarkymai jį naudoti gyvenamajai paskirčiai, byloje nėra.

91. Ginčydama ketvirtąją sąlygą (įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių) apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, o objektyvių įrodymų, kad ieškovė būtų atsisakiusi teisės reikalauti atsakovės turto pagerinimo išlaidų, būtų buvęs koks nors susitarimas dėl kitokio jų kompensavimo ar pan., nėra ir todėl atsakovė turinti kompensuoti atliktus darbus. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog perdavus panaudai apeliantės turtą, apeliantė buvo ieškovės vadove, taigi jos paaiškinimai, ką ji manė perduodama savo turtą panaudai ir priimdama tą turtą, kaip ieškovės vadovė, turėtų būti esminiai – apeliantė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog susitarimas buvo perduoti apeliantės turtą ieškovei prisitaikant turtą ieškovės veiklai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia apeliantės pozicija.

92. Visų pirma, šios bylos kontekste teisiškai nereikšminga, ką apeliantė manė, būdama ieškovės vadove, kadangi panaudos sutartis dėl ginčo turto perdavimo neatlygintinai naudotis ieškovei buvo sudaryta su apeliante ne kaip su ieškovės vadove (panaudos sutartis sudaryta iki apeliantę paskiriant ieškovės vadove), o kaip fiziniu asmeniu, nuosavybės teise valdžiusiu ginčo turtą. Antra, bendra taisyklė, remiantis CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, yra ta, kad pagerinimai yra atlygintini, nebent įstatymai arba sutartis numato ką kita. Taigi neatlygintinumas už atliktus pagerinimus yra išimtis iš bendros taisyklės. Trečia, panaudos sutarties neįforminus raštu ir joje neaptarus kitokių nei bendra atlygintinumo už daikto pagerinimus taisyklių (t. y. raštu neaptarus išimčių dėl atlygintinumo ar kitokių taisyklių dėl ginčo turto pagerinimo) būtent panaudos davėja (t. y. apeliantė) prisiėmė riziką, jog jai teks atlyginti už panaudos gavėjos atliktus pagerinimus, nes būtent tokią pozityvią teisę / normą, taisyklę nustato CK 6.501 straipsnio 1 dalis.

93. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, kad pati ieškovė, nesudarydama rašytinės panaudos sutarties ir joje neaptarusi pagerinimų atlygintinumo klausimų, prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką ir tokiu atveju taikytina CK 6.253 straipsnio 5 dalis. Minėta norma nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Nukentėjusio asmens veiksmais pagal šią normą laikytini veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys). Jau minėta, kad šioje byloje sprendžiamas ne civilinės atsakomybės taikymo klausimas, o panaudos gavėjo lėšomis atliktų panaudos objekto pagerinimų išlaidų atlyginimo klausimas, todėl minėtų normų taikymas šioje byloje nėra aktualus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad objektyvių įrodymų, jog ieškovė būtų atsisakiusi teisės reikalauti apeliantės turto pagerinimo išlaidų, būtų buvęs koks nors susitarimas dėl kitokio jų kompensavimo ar pan., nėra. Apeliantė neįrodė argumentų dėl pagerinimų neatlygintinumo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

94. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendime duodamos nuorodos ir argumentai apie darbus ūkio būdu neatitinka galiojančių teisės normų, numatančių, jog darbus ūkio būdu gali atlikti tik fizinis asmuo, o ne juridinis asmuo, todėl ieškovė negali turėti reikalavimo teisės į trečiojo asmens E. B. ūkio būdu atliktus ar jo užsakytus darbus, o reikalavimai dėl tokių darbų, jeigu trečiasis asmuo E. B. juos laiko pagerinimais, turėtų būti reiškiami specialiųjų normų t. y. šeimos teisės normų pagrindu, kaip sugyventinio atliktų darbų iki santuokos ar santuokos metu pagerinimai.

95. Kitaip tariant, apeliantė kvestionuoja skundžiamo teismo sprendimo 52 punkte pacituotą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią pagerinimo išlaidų nustatymo aspektu yra pažymėta, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos dokumentais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2011). Kartu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstamos ir šios bendrosios taisyklės išimtys, pvz., tokiu atveju, kada rekonstrukcijos ir pristatymo darbai teisėtai buvo atlikti ūkio būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2004; 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2005).

96. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 53 punkte nurodė, jog „Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti tik tas išlaidas, kurių pagrindimui turi buhalterinius dokumentus: kasos pajamų orderius, pinigų paėmimo kvitus, mokėjimo dokumentus, sąskaitas, sutartis, kuriuos pateikė į bylą. Iš esmės net nekilo ginčo dėl to, kad tokias išlaidas ieškovė yra faktiškai patyrusi. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ne visos iš nurodomų išlaidų buvo panaudotos būtent ginčo objekte, o tos, kurios buvo panaudotos, objekto nepagerino CK 6.501 straipsnio prasme.“. Taigi aplinkybė, kad dalis atliktų pagerinimų buvo atlikti ūkio būdu nepaneigia, jog ginčo turto pagerinimai buvo atlikti ieškovės lėšomis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė VšĮ (duomenys neskelbtini) prašė priteisti tik tas išlaidas, kurias gali pagrįsti dokumentais, vadinasi, už trečiojo asmens E. B. ūkio būdu atliktus darbus (kaip darbus) nebuvo prašoma kompensuoti. Aplinkybė, kad kai kurie darbai buvo atlikti ar užsakyti ieškovės dalininko, nepaneigia fakto, jog pagerinimai atlikti ieškovės lėšomis. Be to, apeliantės teiginiai, kad reikalavimai dėl trečiojo asmens E. B. atliktų pagerinimų, jei juos šis laiko pagerinimais, turėtų būti reiškiami šeimos teisės normų pagrindu, kaip sugyventinio atliktų darbų iki santuokos ar santuokos metu pagerinimai, stokoja pagrįstumo jau vien tuo aspektu, kad CK 3.90 straipsnio 1 dalis reglamentuoja turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimą jungtine sutuoktinių nuosavybe su sąlyga, jog turi būti nustatyta, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Šiuo atveju pagerinimai atlikti ieškovės, t. y. juridinio asmens, bet ne apeliantės buvusio sutuoktinio trečiojo asmens E. B. lėšomis, todėl nėra reikalo taikyti kitas teisės normas negu pritaikė pirmosios instancijos teismas.

97. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ar teiginių tendencingumo, iš kurių suprantama, kad apeliantė abejoja skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo nešališkumu. Pavyzdžiui, apeliantė teigia, kad teismas specialiai paminėjo, jog „be kita ko, atsižvelgtina ir į tai, kad nuo 2014 metų atsakovei ir trečiajam asmeniui išvykus gyventi į užsienį, ieškovė veiklos apskritai nebevykdė, o ginčo objektą atsakovė išnuomojo“, nors įsiteisėjusiu ir galiojančiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-200-1044/2021 į tokius priešingos šalies argumentus buvo pasisakyta: „Įstatymas nedraudžia išnuomoti tretiesiems asmenims patalpų, kuriose yra registruota juridinio asmens buveinė“, „Dėl to nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė nepagrįstai praturtėjo lėšų suma, susijusia su nuomos sutarties su (duomenys neskelbtini) ambasada sudarymu“. Iš skundžiamo teismo sprendimo 47 punkto turinio („Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl neatlygintinai naudojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, šiuo atveju atsižvelgia į tikruosius konkrečios panaudos sutarties šalių ketinimus ir tikslus, susitariant būtent dėl daikto perdavimo naudotis neatlygintinai, į panaudos sutarties vykdymo aplinkybes – atsakovė su trečiuoju asmeniu, kurie buvo šeima ir kartu gyveno ginčo objekte, abu veikė ieškovės vardu ir nors kai kada tai darė iš savo šeimos namų, vis tik, atsižvelgiant į ieškovės veiklos pobūdį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo objektas buvo kaip nors specialiai pritaikytas ir/ar naudojamas būtent ieškovės poreikiams, priešingai – byloje surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad objekte gyvenusi šeima prisitaikė namus savo poreikiams. Be kita ko, atsižvelgtina ir į tai, kad nuo 2014 metų atsakovei ir trečiajam asmeniui išvykus gyventi į užsienį, ieškovė veiklos apskritai nebevykdė, o ginčo objektą atsakovė išnuomojo.“), aplinkybę, kad ginčo turtas buvo išnuomotas, teismas įvertino ginčo turto pritaikymo apeliantės šeimos, o ne ieškovės poreikiams ir panaudos sutarties vykdymo aspektais, t. y. kad turtas nebuvo specialiai pritaikytas ir naudojamas būtent ieškovės poreikiams, o nuo 2014 metų apeliantei ir trečiajam asmeniui išvykus gyventi į užsienį, ieškovė veiklos apskritai nebevykdė, taigi ir nebesinaudojo ginčo turtu.

98. Apeliantė taip pat teigia, kad sprendimo 56 punkte teismo pastebėjimas, jog „Ieškovė išlaidas įrodinėjamiems pagerinimams sugrupavo pagal jų paskirtį (šio sprendimo 10 punkto 1–5 papunkčiai, lentelė DOK-35547). Šiame kontekste svarbu paminėti, kad dalies išlaidų atlyginimo reikalavimo ieškovė laisva valia atsisakė, išskirdama tuos, kurie atlikti valstybei priklausančioje žemėje besiribojančioje su atsakovės turtu.“ taip pat yra tendencingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog minimame punkte yra pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su konkrečių ieškovės nurodomų pagerinimų vertinimu, įžanginė dalis. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovę pateikti tokią lentelę, o apeliantė, atsikirsdama į joje pateikiamus duomenis, savo atsikirtimus pateikė tokios pat lentelės forma, pridėdama dar dvi papildomas skiltis („Atsakovės paaiškinimai ir komentarai“, „Nuorodos į įrodymus, kurie pagrindžia atsakovės komentarus“ (10 t., b. l. 112–123, DOK-36592). Vien tai, kad teismas nepaminėjo, jog ir atsakovė pateikė tokią lentelę, nesuponuoja selektyvaus, kaip nurodo apeliantė, apeliantės (vienoje pusėje) ir ieškovės su trečiuoju asmeniu (kitoje pusėje) vertinimo pažeidžiant proceso lygiateisiškumo principą. Tokios išvados neleidžia daryti ir tai, kad teismas paminėjo, jog dalies išlaidų atlyginimo reikalavimo ieškovė laisva valia atsisakė, išskirdama tuos, kurie atlikti valstybei priklausančioje žemėje besiribojančioje su apeliantės turtu – ieškovės pateiktoje lentelėje buvo atskira skiltis („Ieškovo sumažinta suma po eksperto išvadų / Eur“), pačios ieškovės pažymėta raudona spalva. Šios aplinkybės aprašymas sprendime svarbus, kadangi po paskirtos ir atliktos papildomos (pirmosios ekspertizės aktą ekspertui parengus nenuvykus apžiūrėti ginčo turto) ekspertizės akto gavimo buvo nustatyta, kad dalis ginčo turto pagerinimų atlikti už apeliantei nuosavybės teise priklausančios ginčo žemės sklypo dalies ribų, t. y. valstybinėje žemėje, o pagerinimus pagrindžiančios sąskaitos faktūros ir kt. dokumentai patvirtino atliktų pagerinimų faktą didesne apimtimi, nei po papildomos ekspertizės akto gavimo atsisakiusi dalies reikalavimų ir patikslinusi ieškinį prašė priteisti ieškovė.

99. Skundžiamo teismo sprendimo 65 punkte padaryta išvada, jog „Aplinkybė, kad atsakovė ir iki ieškovės lėšomis atliktų pagerinimų buvo objektą įsirengusi ir susitvarkiusi pagal savo poreikius, nepaneigia ieškovės teisės į pagerinimams turėtų išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad ir pačios atsakovės poreikiai sukūrus naują faktinę šeimą ir / ar manant atsiradus papildomoms finansinėms galimybėms, išaugo“, negali būti vertinama kaip tendencinga, juo labiau kad ir šioje nutartyje jau konstatuota, jog aplinkybė, kad ginčo turtas buvo įrengtas pagal apeliantės poreikius neeliminuoja ieškovės teisės į atlyginimą už jos lėšomis atliktus apeliantės turto pagerinimus. Nors šalys ir nesutaria, kokio baigtumo lygio faktiškai ginčo turtas buvo panaudos sutarties sudarymo metu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo butas galėjo būti 29 proc. baigtumo, nebuvo galutinai įrengtas, aplinka visiškai nesutvarkyta, nebuvo augalinio dirvožemio sluoksnio (nuotraukose matyti tik molingas–žvyringas gruntas, ant kurio augo pavienės žolinės kultūros), rūsys nebuvo įrengtas, privažiavimas į ginčo žemės sklypo dalį neišklotas trinkelėmis, ginčo turte buvo galima gyventi. Po ieškovės lėšomis atliktų ginčo turto pakeitimų, ginčo turto kokybė tiek techninėmis, tiek estetinėmis savybėmis akivaizdžiai buvo pagerinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės lėšomis atliktus ginčo turto pakeitimus pripažino pagerinimais CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme ir tai nėra teismo tendencingumas ir (ar) šališkumas, nes išvados yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais.

100. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog „Jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčo turtas buvo prastos būklės po pagerinimų atlikimo, kad jie atlikti nekokybiškai“, taip pat parodo pirmosios instancijos teismo tendenciją, apeliantei net ir pateikus konkrečius įrodymus dėl ieškovės darbų trūkumų (terasos fotonuotraukas), jų nevertinti. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantė nurodo, kad terasos nuotraukos darytos 2023 m. liepos 20 d. (pateiktos teismui su 2023 m. liepos 30 d. papildomais paaiškinimais, 9 t., b. l. 117–118), jose matyti, jog terasos danga ties siena kiek deformavosi (lentų galai prie sienos išlinkę į viršų). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios fotonuotraukos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių įrodinėtą aplinkybę, jog po pagerinimų atlikimo ginčo turtas buvo prastos būklės ar kad jie atlikti nekokybiškai. Apeliantės pateiktose terasos fotonuotraukose atspindėta situacija buvusi 2023 metais, t. y. po kiek daugiau nei dešimtmečio po terasos įrengimo iš medžio plastiko kompozito lentų ir padidinimo nuo 25 kv. m iki 80 kv. m ploto. Be kita ko, nuotraukose vietomis matomas minimalus apsamanojimas, šalia terasos auganti veja neprižiūrėta (vietomis „išplikusi“, seniai nepjauta, joje auga nepavienės kiaulpienės ir kt. prižiūrimai vejai nebūdingi augalai), tai patvirtina aplinkybę, kad ginčo turtas nėra (nebuvo) tinkamai prižiūrimas jį nuomojusių (naudojančių) asmenų.

101. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės turte atlikti esminiai elektros instaliacijos pertvarkymo darbai dėl padidėjusių šeimos elektros sunaudojimo poreikių bei poreikio prijungti naujus prietaisus, nėra paremta objektyviais duomenimis, o išvados dalis dėl padidėjusių šeimos elektros sunaudojimo poreikių bei poreikio prijungti naujus prietaisus, prieštarauja įvykių chronologijai, nes trečiasis asmuo atsikraustė gyventi pas apeliantę anksčiau nei apeliantės turtas buvo suteiktas naudotis ieškovei. Tačiau apeliantės įvardijami įrodymai (2011 m. sausio 31 d. turto vertinimo ataskaita (kurioje vertinamo turto vertė, be kita ko, sumažėjusi iki 600 000 Lt (173 772,01 Eur)), tripliko priedai Nr. 24, 25, 26, 22; 2023 m. balandžio 28 d. prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo priedas „nuasmenintas išrašas“ DOK-16543) nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl esminių elektros instaliacijos pertvarkymo darbų ir jos sunaudojimo poreikių padidėjimo. Elektros instaliacijos pagerinimo darbams priskiriami darbai buvo atliekami ne vieną kartą, o palaipsniui. Vien lauko kubilui su masažine funkcija, lauko apšvietimui įrengti buvo reikalingi papildomi elektros instaliacijos darbai, ginčo bute pastatyta elektrinė džiovyklė, rūsyje sumontuota elektrinė rankšluosčių džiovykla (gyvatukas), naudota namų kino sistema ir pan.

102. Aplinkybė, kad iki panaudos sutarties sudarymo ginčo bute apeliantė turėjo įrengtą signalizaciją, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog naujoji apsaugos sistema pasižymėjo savybėmis, kurių prieš tai nebuvo – video kameromis, vaizdo stebėjimo ir įrašymo sistema, vaizdo signalo siųstuvais, viso žemės sklypo perimetro apsauga, zonine apsauga, pavojaus pulteliais, nuotolinio valdymo pulteliais (kurie išduoti atsakovei ir trečiajam asmeniui), tokie pakeitimai laikytini pagerinimais. Iš UAB „G4S“ 2010 m. kovo 16 d. apsauginės signalizacijos priėmimo apsaugai akto turinio nematyti, kad ankstesnė apeliantės įsirengta signalizacijos sistema būtų turėjusi tokias papildomas specifikacijas. Vien teismo papildomos ekspertizės akte nurodytas teiginys, kad „Apsaugos sistemos jutikliai yra sumontuoti ant tvoros, valdymo centralė – patalpose. Šie montuojami elementai galėtų būti demontuoti be žalos Butui ir Žemės sklypui“ nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apsaugos sistema įrengta kaip vientisa ir visuma jos elementų tarnauja tam pačiam tikslui, dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus, kad esą kai kurios jos dalys gali būti išmontuotos ir ieškovės pasiimtos. Pažymėtina, kad ekspertizės akte šalia apeliantės nurodytos išvados eksperto yra nurodyta, kad „Jungiamųjų laidų atskyrimas iššauktų pažeidimus jų buvusiose paklojimo vietose, todėl būtų reikalingas remontas pažaidoms likviduoti (tinkavimo, glaistymo, dažymo darbai).“ Todėl išvada, kad apsaugos sistema yra vientisa ir visuma jos elementų tarnauja tam pačiam tikslui, yra pagrįsta ir įrodymu, kuriuo remiasi atsakovė.

103. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė ir trečiasis asmuo ypač detaliai paaiškino visų išlaidų atsiradimo ir už jas įgytų daiktų panaudojimo aplinkybes, nurodydami, kur konkrečiai apeliantės turte tai buvo panaudota, o apeliantė tik kėlė abejones, abstrakčiai samprotavo, jog galbūt pirktos prekės buvo naudotos kituose objektuose, dirbant su kūrybiniais projektais, tačiau konkrečių argumentų, kur kitur ir kurios iš ieškovės nurodomų išlaidų eilučių buvo panaudotos, nepateikia, nors, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pati apeliantė bemaž visu ginčo laikotarpiu vadovavo ieškovei, turėtų ir galėtų tai padaryti (CPK 178 straipsnis). Apeliantei keliant abejones dėl darbų atlikimo argumentuojant tuo, kad abejotina jų chronologija, teismas pažymėjo, jog tokias abejones paneigė detalūs trečiojo asmens duoti paaiškinimai apie atliktų darbų eigą. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir apeliantės argumentus esą kai kurie darbai dubliuojasi, nes tokie argumentai paneigti rašytiniais įrodymais bei vaizdine medžiaga. Įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų visumą, teismas neturėjo pagrindo sutikti, kad ne visos iš ieškovės nurodomų išlaidų buvo panaudotos būtent ginčo objekte ir laikė, kad šią aplinkybę ieškovė tikėtinai byloje pagrindė (CPK 176, 185 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde pateikiamos abejonės dėl darbų ir išlaidų chronologijos nepaneigia, kad ginčo turto pagerinimai apeliantei nuosavybės teise priklausančiame ginčo turte (ir net už jo ribų) buvo atlikti ieškovės lėšomis, kokybiškai pagerino apeliantės turtą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo, nustačius visas CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, buvo pripažinti pagerinimais, už kuriuos ieškovei turi būti atlyginta.

104. Kitų apeliacinio skundo argumentų įvertinimas nėra teisiškai reikšmingas šios bylos procesinio išsprendimo rezultatui, dėl to teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliantei atlyginimo ieškovei atsisakius dalies ieškinio reikalavimų (sumažinus ieškinio sumą)

105. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino, jog 2023 m. birželio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės ieškinio dalies atsisakymas, kuriuo apeliantės atžvilgiu atsisakyta 22 337,63 Eur dydžio reikalavimo. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepasisakęs bylinėjimosi išlaidų klausimu nutartyje, tai turėjo išspręsti sprendime, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė CPK 93, 94 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nepriteisė apeliantės bylinėjimo išlaidų, patirtų dėl ieškinio dalies, kurios atsisakyta, ir nepagrįstai neatmetė ieškovės bylinėjimosi išlaidų dalies, patirtų dėl ieškinio dalies, kurios atsisakyta.

106. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

107. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015; 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021 53 punktas).

108. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

109. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017).

110. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės 2023 m. birželio 5 d. pranešimo dėl patikslinto ieškinio pateikimo (DOK-21503), kuriame ieškovė nurodė atsisakanti nuo dalies reikalavimo priteisti iš apeliantės R. B. 22 337,63 Eur turto pagerinimo išlaidas už teritorijos, esančios ne apeliantei nuosavybės teise priklausančiame sklype, pagerinimus ir teikto patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė ieškinio reikalavimus sumažino atsižvelgdama į papildomos ekspertizės metu nustatytą faktinę aplinkybę, kad dalis ginčo turto pagerinimų nepatenka į apeliantei priklausančios žemės sklypo dalies ribas, tačiau yra atlikti valstybinėje žemėje.

111. Remiantis teismo eksperto A. Zabulėno 2023 m. gegužės 21 d. papildomos teismo ekspertizės aktu (8 t., b. l. 55–77), nustatyta, kad į apeliantei priklausančios ginčo žemės sklypo dalies ribas nepatenka didžioji dalis trinkelių dangos, paklotos iki 2011 metų gruodžio mėn., visa trinkelių danga paklota 2013 metais, dalis minigolfo aikštelės, šiaurinė ir rytinė tvoros pusė, sutvarkytas gerbūvis palei abi gatves (žemės sklypas kampinis). Liudytoju 2023 m. birželio 20 d. teismo posėdyje apklaustas E. B. (ieškovės dalininkas) nurodė, kad žemės sklypo plano nėra matęs, tvorą statė ten, kur buvo parodyta apeliantės (teismo posėdžio garso įrašas nuo 46 min.). Byloje neįrodyta priešingai. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad po valstybinės žemės užėmimo fiksavimo (2021 m. gruodžio 20 d.) buvo suformuotas 320 kv. m ploto įsiterpęs valstybinės žemės sklypas (8 t. b. l. 109), ant šio įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, kuriame ir yra minėti pagerinimai, ribų paženklinimo akto bei žemės sklypo plano yra atitinkamai 2023 m. sausio 19 d. ir 2023 m. sausio 20 d. apeliantės R. B. parašai.

112. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovės lėšomis atliekant minėtus pagerinimus, ieškovei nebuvo žinomos ginčo žemės sklypo dalies teisinės ribos, apeliantei priešingai – turėjo būti žinoma, kur yra jai nuosavybės teise priklausančio turto teisinės ribos, todėl ji nepagrįstai nutylėjo šią aplinkybę tiek nuo panaudos gavėjos (ieškovės VšĮ (duomenys neskelbtini)), tiek nuo jos dalininko E. B. ir šių pagerinimų atlikimo metu būdama ieškovės vadove, leido pagerinimus ieškovės sąskaita atlikti. Šių aplinkybių neatskleidė ir visų instancijų teismams, nagrinėjusiems apeliantės ir trečiojo asmens E. B. santuokos nutraukimo bylą. Nors ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, tačiau tai nepaneigia jos lėšomis valstybinėje žemėje atliktų darbų fakto. Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip įsiterpusį į suformuotą valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka, turės teisę įsigyti ar išsinuomoti ne kas kitas, o apeliantė, todėl būtent apeliantei atitektų ieškovės lėšomis atlikti pagerinimai. Jeigu apeliantė neįsigytų įsiterpusiu suformuoto žemės sklypo, šios aplinkybės (tai, kad įsiterpusio valstybinės žemės sklypo suformavimo procedūros jau yra atliktos, o šiame įsiterpusiame žemės sklype yra ieškovės lėšomis atlikti pagerinimai) didina ir apeliantei nuosavybės teise priklausančio turto vertę.

113. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė negali būti laikoma procesiškai atsakinga proporcingai ieškovės atsisakyto reikalavimo dydžiui, nes nenustatyta, jog apeliantė dėl didesne apimtimi pareikšto pradinio ieškinio būtų patyrusi papildomų bylinėjimosi išlaidų, o teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą nesąžiningumui, t. y. vienai iš šalių nesąžiningai praturtėti.

Dėl procesinės bylos baigties ir apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

114. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančias materialiosios teisės normas, neteisingai nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, dėl to padarydamas klaidingą išvadą, jog šis terminas buvo pasibaigęs, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl jo atnaujinimo, tačiau šis pažeidimas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris iš esmės yra teisingas ir pagrįstas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

115. Atsakovė R. B. patyrė 2 643,85 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėjo 1 171 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliantė pateikė 2024 m. sausio 31 d. suteiktų paslaugų ataskaitos ir sąskaitos faktūros Nr. AAA-M-03096 kopijas bei sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio SEB banko mokėjimo pavedimo ir Domkutės ir partnerių profesinės bendrijos AAA LAW 2024 m. kovo 19 d. pažymos dėl apmokėjimo už civilinėje byloje Nr. e2A-194-467/2024 suteiktas teisines paslaugas kopijas. Atsižvelgiant į procesinį bylos išnagrinėjimo rezultatą, apeliantė neįgijo teisės į apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

116. Teisę į išlaidų kompensavimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė VšĮ (duomenys neskelbtini). Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nurodo patyrusi 1 960,20 Eur bylinėjimosi išlaidas ir pateikė tai patvirtinančią advokato D. Boreikos 2024 m. sausio 31 d. sąskaitos faktūros Nr. ADB Nr. 1324 ir jos apmokėjimą 2024 m. vasario 12 d. patvirtinančio Luminor banko sąskaitos išrašo kopijas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų dydžio, kuris šiuo atveju pagal Rekomendacijų 7 punktą ir 8.11 papunktį sudarytų 2 623,66 Eur (1,3 x 2 018,20 Eur), ieškovei iš apeliantės (atsakovės) priteisiamas jos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas visa apimtimi, t. y. ieškovei iš apeliantės priteistina 1 960,20 Eur.

Dėl žyminio mokesčio permokos apeliantei grąžinimo

117. Nors apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo, kita vertus, teisėjų kolegija nustato, kad apeliantė yra sumokėjusi daugiau žyminio mokesčio, nei reikėjo sumokėti.

118. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šiame turtiniame ginče mokėtinas proporcinis žyminis mokestis (nuo didesnės kaip trisdešimt tūkstančių eurų sumos iki vieno šimto tūkstančių eurų – devyni šimtai eurų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios trisdešimt tūkstančių eurų) sudaro 1 148 Eur ((12 422,26 x 0,02 + 900) x 0,75), o vadovaujantis CPK 80 straipsnio 7 dalimi, sumažintinas iki 861 Eur (1 148 x 0,75). Tokio pat dydžio žyminis mokestis buvo apskaičiuotas ir ieškovei, kuriai, atsisakius dalies ieškinio reikalavimo ir jį sumažinus nuo 64 759,89 Eur iki 42 422,26 Eur, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 5 d. nutartimi buvo grąžinta 251,25 Eur žyminio mokesčio permoka.

119. Šiuo atveju apeliantė, teikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 1 171 Eur žyminį mokestį, todėl jai grąžintina 310 Eur (1 171 - 861) žyminio mokesčio permoka, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 2, 3, 5 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas 300050757) 1 960,20 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų šešiasdešimties eurų ir 20 centų) apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti atsakovei R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) permokėtą žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėto 2023 m. gruodžio 28 d. pavedimu Luminor banke, dalį – 310 Eur (trijų šimtų eurų) permoką, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.

Teisėjos Jadvyga MardosevičDanguolė MartinavičienėAlma Urbanavičienė