- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-10
- Bylos Nr.
- e2A-42-855/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30539-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- E. L.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. C. (A. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. (A. C.) ieškinį atsakovei E. L. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. L., prašydamas priteisti iš atsakovės 440,44 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 procentų procesines palūkanas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje buvo atliekamas administracinio nusižengimo tyrimas dėl vairavimo neapdraustos transporto priemonės VW LT 35, kuri nuosavybės teisėmis priklauso uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Nurodyto tyrimo metu policijos pareigūnai 2021 m. kovo 17 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą, apkaltindami ieškovą padarius aptariamą administracinį nusižengimą, kadangi atsakovė policijos pareigūnams nurodė, jog įvykio metu transporto priemonę valdė ir naudojo būtent ieškovas, nors atsakovei buvo žinoma, kad tokia jos teikiama informacija neatitinka tikrovės, nes dar 2015 metais ieškovas pardavė turėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ir neturi nieko bendro su nurodyta bendrove ar jos turtu, juolab, kad visą šios bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo, bendrovės dokumentų ir turto perdavimo procesą organizavo ir vykdė būtent atsakovė, kuri (kurios vadovaujama įmonė) teikė buhalterines paslaugas tiek individualiai įmonei „A. C“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“.
1.2. Ieškovas kreipėsi teisinės gynybos ir taip patyrė išlaidų advokato pagalbai apmokėti: administracinio nusižengimo tyrimo metu jis patyrė 235,95 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, vėliau, parengus ieškovo rašytinę pretenziją atsakovei, patirta dar 204,49 Eur papildomų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiuos nuostolius jis patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės, todėl atsakovė privalo juos atlyginti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė E. L. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovė neturėjo pareigos prieš atsakydama į policijos paklausimą susisiekti su ieškovu, o atsakydama į policijos paklausimą, ji nurodė tuo metu jos žinomus duomenis apie transporto priemonės valdytoją.
2.2. Atsakovė neatlikinėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų ar turto perdavimo procedūrų; atsakovė, kaip įgaliotas asmuo, galėjo teikti atitinkamus dokumentus registrui, bet pačius dokumentus privalėjo pasirašyti vadovai, be to, ji nuo 2015 m. neveda apskaitos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovės žiniomis, nebuvo jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto perdavimo aktų, todėl atsakovei ir negalėjo būti žinoma apie automobilio perdavimą bendrovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei E. L. iš ieškovo A. C. 400 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovo A. C. 31,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis ir rašytinius įrodymus, konstatavo, kad ieškovas neįrodė (nepakankamai įrodė) atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir, priešingai, atsakovė pateikė pakankamai įrodymų, kurie paneigia jos civilinės atsakomybės sąlygas. Savo sprendimą teismą motyvavo tuo, kad:
4.1. Į bylą nėra pateikta objektyvaus pobūdžio rašytinių įrodymų, paneigiančių atsakovės atsikirtimus, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo perduotas automobilis VW, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai, iš viešųjų VĮ „Registrų centras“ duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. gruodžio 28 d. daugiau nepateikė VĮ „Registrų centras“ jokių duomenų-dokumentų; VĮ „Regitra“ duomenimis, aptariamo automobilio savininkas-valdytojas iki šiol nurodomas „A. C., IĮ“. A. C., kaip draudėjas, nurodytas 2020 m. sausio 30 d. „BTA Baltic Insurance Company“ bei 2019 m. birželio 29 d. If P&C Insurance AS draudimo sutartyse.
4.2. Nė viena ginčo šalis nepateikė savo paaiškinimų ar nuomonių, dėl kokių priežasčių automobilio nuosavybės ar valdymo teisių perleidimas bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (jeigu toks perleidimas, ieškovo teigimu, atliktas dar 2015 metais) liko iki šiol ne tik nepatvirtintas-neįrodytas atitinkamu(-ais) dokumentu(-ais), bet ir neišviešintas nei VĮ „Regitra“, nei vėliau sudarytose draudimo sutartyse. Šių aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ne tik nepaneigia, bet, priešingai, patvirtina atsakovės atsikirtimus, kad ji neturėjo žinių apie automobilio perdavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl, atitinkamai, turėjo pakankamą pagrindą, atsakydama į policijos paklausimą, nurodyti, jog šiuo automobiliu 2019 m. birželio 22 d. naudojosi (ar bent jau galėjo naudotis) ieškovas.
4.3. Ieškovo pateikti įrodymai (2015 m. gruodžio 21 d. įgaliojimas) patvirtina mažo masto, aiškiai apibrėžtas atsakovės teises teikti tam tikrus duomenis - dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau tokie įrodymai nepatvirtina ieškovo nurodomų itin plataus masto atsakovės pareigų (o ne teisių) tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto apskaitą ir juolab būti atsakingai už tokių dokumentų tvarkymą bei saugojimą. Vien tik įgaliojimo pateikimas ir įgaliojime formaliai nurodytas jo laikotarpis (iki 2020 m. gruodžio 31 d.) visiškai nereiškia, kad šis įgaliojimas ir buvo visą laikotarpį faktiškai-realiai vykdomas-įgyvendinamas. Vien ta faktinė aplinkybė, kad, Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ duomenimis, aptariamą automobilį VW nuo 2019 m. birželio 18-27 dienomis privalomajai ir pakartotinėms techninėms apžiūroms pristatė nenustatytas asmuo, kurio vairuotojo pažymėjimo duomenys (numeris) nesutampa su ieškovo į bylą pateikto jo paties vairuotojo pažymėjimo duomenimis, teismo vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia ieškinio reikalavimų, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad ši faktinė aplinkybė atsakovei galėjo ir turėjo būti žinoma informacijos pateikimo policijai metu.
4.4. Viso civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas neteikė prašymų išreikalauti jo nurodomų dokumentų, patvirtinančių automobilio perdavimą ar priklausymą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ieškovas iš viso nenurodė jokių duomenų apie tokius dokumentus, pavyzdžiui, kokio pobūdžio/turinio šie dokumentai, kada, kokiomis aplinkybėmis jie buvo sudaryti/pasirašyti. Esant kardinaliai priešingiems šalių subjektyviems žodiniams paaiškinimams ir nesant jokių objektyvaus pobūdžio (rašytinių) įrodymų, susijusių su ieškovo nurodomų rašytinių dokumentų (patvirtinančių automobilio perdavimą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“) egzistavimu, teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad atsakovei buvo (turėjo būti) žinoma apie automobilio priklausymą UAB „(duomenys neskelbtini)“.
4.5. Spręsdamas dėl ieškovo nurodomo žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų kontekste ieškovo nurodomos išlaidos, susijusios su rašytinės pretenzijos atsakovei parengimu/pateikimu, akivaizdžiai neatitinka CK įtvirtinto „protingų“ išlaidų kriterijaus. Ieškovas nenurodė jokių argumentų/aplinkybių, dėl kurių taptų neįmanomas/nepakankamas ieškovo tiesioginis/asmeninis kreipimasis į atsakovę su tapataus pobūdžio pretenzija žodine (nebūtinai rašytine) forma. Taigi šiuo atveju pasirinkdamas oficialaus pobūdžio rašytinės pretenzijos atsakovei pateikimą (ir dar naudojantis advokato pagalba), ieškovas nesielgė protingai CK 6.249 straipsnio 4 dalies normų prasme, tokie ieškovo veiksmai neatitiko ekonomiškumo ir (arba) proporcingumo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), todėl negali būti vertinami kaip jo patirti nuostoliai, kuriuos atsakovė turėtų pareigą atlyginti.
4.6. Spręsdamas dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.247 straipsnis), teismas, neneigdamas asmens teisės, kaip tokios, naudotis advokato pagalba, atkreipė dėmesį į tai, kad administracinio nusižengimo tyrimo metu ieškovas, dar iki pasinaudodamas advokato pagalba, jau buvo nurodęs, jog ne jis vairavo automobilį. Advokato orderis atstovauti ieškovui administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime surašytas 2021 m. gegužės 13 d. Tą pačią gegužės 13 d. 19 val. 12 min., t. y. jau ne darbo laiku, ieškovui atstovaujantis advokatas pateikė policijai prašymą leisti susipažinti su administracinio nusižengimo bylos medžiaga. Kitą dieną, t. y. 2021 m. gegužės 14 d., priimtas policijos nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Nutarime nenurodyta jokių naujų aplinkybių-motyvų, kurių policijai nebuvo nurodęs pats ieškovas ir (arba) kuriuos būtų nurodęs ieškovą atstovavęs advokatas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ir šiuo aspektu ieškovo argumentai nepatvirtina (nepakankamai patvirtina) priežastinį ryšį tarp ieškovo nurodomų atsakovės neva neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtų 235,95 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliantas (ieškovas) A. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti ieškovui iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad ginčo transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir inter alia tuo pagrindu sprendė, jog atsakovė, teikdama informaciją policijos pareigūnams, galėjo pagrįstai manyti, jog transporto priemonę vairavo būtent ieškovas.
5.2. Byloje surinkta visa eilė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šią faktinę aplinkybę faktiškai pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas, netinkamai įvertinęs aplinkybę, jog dalyje byloje esančių įrodymų nurodytas ne dabartinis , o ankstesnis UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens pavadinimas, padarė nepagrįstas ir nelogiškas prielaidas, kad transporto priemonė priklauso ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitam asmeniui (nors tai yra tas pats juridinis asmuo, tik kitu pavadinimu).
5.3. Faktinę aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje, be kita ko, patvirtina ir viešųjų registrų duomenys, kurie laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje turėjo būti įrodinėjama ne ieškovo nurodoma faktinė aplinkybė, kad transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, o atsakovės atsikirtimas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ši transporto priemonė nepriklauso ar nebuvo perduota.
5.4. Atsakovė teisminio proceso metu melavo teismui, kad ji nėra susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nieko nežino apie transporto priemonės perdavimą/ neperdavimą naujajam įmonės vadovui, tačiau sąmoningai nutylėjo, jog 2021 m. kovo 23 d. administracinio nusižengimo tyrimą vykdžiusiam policijos pareigūnui nurodė kategorišką teiginį, jog transporto priemonė naujam įmonės vadovui perduota nebuvo.
5.5. Atsakovė, bylos nagrinėjimo metu įrodinėdama, jog jai nėra žinomi jokie vėlesni nei 2015 metų duomenys (tame tarpe ir apie turtą) apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2021 m. kovo 23 d. policijos pareigūnams vienareikšmiškai nurodė, kad transporto priemonę 2019 m. birželio 26 d. vairavo būtent ieškovas, t. y. duomenis apie transporto priemonės valdytoją nurodė neturėdama tai patvirtinančių duomenų. Atsakovė turėjo galimybę nurodyti, kad jai nėra žinomi aktualūs duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad jai žinoma tik 2015 metų informacija, tačiau to nepadarė, priešingai, pateikė kategorišką išvadą dėl transporto priemonės valdytojo 2019 metais. Tokiais savo veiksmais atsakovė prisiėmė riziką dėl jos nurodomų duomenų neteisingumo ir atitinkamai turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes, šiuo konkrečiu atveju – atlyginti ieškovui sukeltus nuostolius.
5.6. Ieškovas pagrįstai manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, turėjo teisę kreiptis į advokatą teisinės pagalbos ginant pažeistas teises bei turėjo teisę laisvai pasirinkti jam priimtiniausią jo teisių gynybos būdą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad ieškovui ginčo situacijoje galimai būtų pakakę pareikšti žodinę pretenziją atsakovei, nėra ir negali būti pagrindas riboti ieškovo teisę laisvai disponuoti savo teisėmis ir rinktis savo teisių gynybos būdą. Be to, sprendime keliamas ne patirtų nuostolių dydžio proporcingumo klausimas, o teisės ginti savo teisę per se ribojimo klausimas.
Atsiliepimas
6. Atsakovė E. L. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą; iš ieškovo priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Duomenys policijos pareigūnams buvo pateikti pagal jų privalomai vykdytiną pareikalavimą, atsakovė negalėjo jų nepateikti. Atsakymas policijos pareigūnams buvo pateiktas taip, kaip buvo suformuluotas klausimas. Buvo pateikti 2015 metų duomenys, kurie yra teisingi. Byloje nėra duomenų, kad automobilis buvo perduotas pagal perdavimo aktą. Būtent ieškovas turėjo pateikti teismui duomenis apie tai, kada ir kas perleido transporto priemonę VW LT35, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), tarp jų ir aktą apie kilnojamo turto perdavimą parduodant įmonę. Tai nėra padaryta. Tik nustačius perleidimo faktą galima teigti, kad ši transporto priemonė buvo pilnai perduota naujam savininkui.
6.2. Atsakovė rašytiniais įrodymais pagrindė savo nurodomas aplinkybes. Tuo tarpu ieškovas neįrodė atsakovės kaltės, dėl ko kiltu civilinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo A. C. ieškinys atsakovei E. L. dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl deliktinės atsakomybės, t. y. dėl 440,44 Eur ieškovo patirtų išlaidų (advokato pagalbai apmokėti) Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje atliekant administracinio nusižengimo tyrimą dėl 2019 m. birželio 26 d. vairavimo neapdraustos transporto priemonės - automobilio VW LT 35, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
11. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
12. CK 6.246-6.249 straipsniai nustato civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus, 2) priežastinį ryšį, 3) kaltę ir 4) žalą. Pagal bendrąją taisyklę civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatyta šių sąlygų visuma.
13. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
14. Ieškovas laikosi pozicijos, jog jo patirti nuostoliai – 440,44 Eur išlaidos – atsirado būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. kad atsakovė įvykio tyrimo metu tyrimą vykdžiusiems pareigūnams pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad tiriamo įvykio metu (2019 m. birželio 26 d.) ginčo transporto priemonę valdė ir naudojo ieškovas. Atsakovė, nesutikdama su ieškinio reikalavimu, nurodo, kad nepadarė jokios neteisėtos ir įstatymams prieštaraujančios veikos, dėl ko jai kiltų civilinė atsakomybė, t. y. atsakovė tyrimą vykdžiusiems pareigūnams pagal jų privalomai vykdytiną pareikalavimą pateikė jos turimus duomenis apie ginčo transporto priemonę; informacija pareigūnams buvo pateikta taip, kaip buvo suformuluotas klausimas.
15. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, atmesdamas ieškovo ieškinį, sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės nesąžiningų ar juolab neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tuo tarpu atsakovės pateikti įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad ji turėjo pakankamą pagrindą subjektyviai manyti ir, atitinkamai, savo atsakyme policijai nurodyti, jog nagrinėjamu atveju automobiliu naudojosi (galėjo naudotis) ieškovas.
16. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, priimtą sprendimą ginčija iš esmės dviem aspektais: (i) pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškina byloje surinktus įrodymus bei pažeidė įrodymų naštos paskirstymo taisyklę; (ii) teismo motyvuojamojoje dalyje nurodytas teiginys, kad ieškovas turėjo apsiriboti žodiniu reikalavimu atsakovei, o ieškovo sprendimas pateikti rašytinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo yra neproporcingas, neprotingas ir neekonomiškas, riboja ieškovo teisę į pažeistų teisių gynybą, t. y. riboja ieškovo teisę pačiam spręsti, koks teisių gynimo būdas ieškovui yra priimtiniausias.
17. Pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų, susijusių su tinkamu įrodymų įvertinimu ir įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).
18. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
19. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
20. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad ginčo transporto priemonė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tuo pagrindu klaidingai sprendė, jog atsakovė, teikdama informaciją policijos pareigūnams, galėjo pagrįstai manyti, jog transporto priemonę vairavo būtent ieškovas.
21. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiais, jog atsakovei, kurios vadovaujama ir kuriai priklausanti UAB „Verslo galimybės“ atitinkamu laikotarpiu pagal 2014 m. kovo 26 d. sutartį teikė tuometinei IĮ „A. C.“ atitinkamas buhalterinio pobūdžio paslaugas, susijusias su metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymu ir pan., buvo ir negalėjo būti nežinoma apie įvykusį IĮ „A. C.“ reorganizavimą bei pavadinimo pakeitimą (į UAB „(duomenys neskelbtini)“), kadangi kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir kaip neneigė nei viena iš ginčo šalių, būtent atsakovė VĮ „Registrų centras“ IĮ „A. C.“ vardu 2015 m. lapkričio 6 d., 2015 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gruodžio 28 d. teikė prašymus registruoti pakeistus juridinio asmens duomenis bei steigimo dokumentus, susijusius tiek su įmonės pavadinimo pakeitimu (iš IĮ „A. C.“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“), tiek su juridinio asmens teisinės formos pakeitimu (iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę), tiek su juridinio asmens dalyvių (akcininkų) pasikeitimu (iš vieno akcininko į keliems akcininkams priklausančią įmonę).
22. Kita vertus, šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog atsakovė, atsakydama į policijos pranešimą / paklausimą, neturėjo pakankamo pagrindo subjektyviai manyti, jog ginčo automobiliu ir toliau naudojosi būtent ieškovas.
23. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas itin detaliai, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo ir tikėtumo principais, ginčijamame sprendime, įvertinęs aplinkybes, kad:
a) po 2015 metų atsakovės vadovaujama ir jai priklausanti UAB „Verslo galimybės“ ir pati atsakovė asmeniškai nebeteikė jokių buhalterinių paslaugų ir nebeturėjo jokių sutartinių santykių su po reorganizavimo veikusia UAB „(duomenys neskelbtini)“;
b) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015 m. gruodžio 28 d. apskritai nebeteikė jokių duomenų VĮ „Registrų centras“;
c) net ir po IĮ „A. C.“ reorganizavimo, jos akcijų perleidimo ir pan., pats ieškovas įvairiuose teisiniuose santykiuose save pozicionavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ir įmonei priklausančios transporto priemonės valdytojas: 2019 m. ir 2020 m. transporto priemonės draudimo sutartis sudarė savo vardu ir save pozicionavo, kaip draudėjas, nesiėmė priemonių pakeisti VĮ „Regitra“ esančių nebeaktualių duomenų apie transporto priemonės savininką,
tinkamai argumentavo savo išvadą, jog atsakovė, pateikdama duomenis tyrimą vykdžiusiems pareigūnams, subjektyviai galėjo nežinoti aplinkybių, susijusių su IĮ „A. C.“ priklausiusio turto (įskaitant ir ginčo transporto priemonę) priklausomybe įmonei, jo statusu. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad ieškovo pateiktas 2015 m. gruodžio 21 d. įgaliojimas, apibrėžiantis atsakovės teises teikti duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nepatvirtina ieškovės pareigos tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto apskaitą ir kad tai realiai būtų vykdoma ir/arba vyko, juo labiau, kad kaip buvo nurodyta aukščiau, nuo 2015 m. gruodžio 28 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ daugiau neteikė VĮ „Registrų centras“ jokių duomenų.
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė neturi teisinio išsilavinimo, o tiek iš jos procesinių dokumentų, tiek iš rašytinių įrodymų, tiek ir iš atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad ji teisiškai neteisingai suvokia skirtumus tarp individualios įmonės ir uždariusios akcinės bendrovės, t. y. nežino įvairių juridinio asmens formų skirtumų, klaidingai suvokia individualios įmonės ir jos savininko turto bei prievolių atskirumo / bendrumo aspektus ir pan., kad atsakovės įsitikinimu individualioje įmonėje turtas yra asmeninė jos savininko nuosavybė ir pan. Tai atitinkamai reiškia, kad pateikdama duomenis policijai, ji pagal savo išsilavinimo ir suvokimo ribas manė, jog pertvarkius individualią įmonę į uždarąją akcinę bendrovę, individualios įmonės savininkas (šiuo atveju A. C.) turėjo perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sau asmeninės nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, o kadangi jai nebuvo žinomi tokie faktai, ji ir toliau manė A. C. tebevaldant, atitinkamai tebevairuojant automobilį. Vis dėlto, kaip visiškai pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, toks subjektyvus, kad ir teisiškai netaisyklingas, faktinių aplinkybių ir situacijos vertinimas, atsakovei sąžiningai manant ieškovą tebesant transporto priemonės savininku ir valdytoju, negali būti vertinamas kaip nesąžiningi, neteisėti, asmens kalte pagrįsti atsakovės veiksmai, kaip pagrindas bei sąlyga jos civilinei atsakomybei kilti CK 6.248 straipsnio prasme.
Žemesnės instancijos teismas
25. Nors ieškovas nurodo, kad atsakovės neteisėti / kalti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji policijos pareigūnams pateikė tikrovės neatitinkančią / neaktualią 2019 metams informaciją apie tuo metu ginčo transporto priemonės savininką – valdytoją, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog ieškovas, reikalaudamas iš atsakovės tam tikro elgesio standarto (ieškovas nurodo, kad atsakovė tyrimą vykdžiusiems pareigūnams privalėjo nurodyti, kad jos teikiama informacija apie automobilio savininką-valdytoją yra 4 metų senumo, t. y. 2015 metų), tačiau pats ieškovas savo ruožtu elgėsi neatsakingai, t. y. ilgą laiką nesiėmė priemonių pakeisti VĮ „Registra“ esančių nebeaktualių duomenų apie transporto priemonės savininką, ir kaip jau buvo minėta, savo vardu sudarinėjo automobilio draudimo sutartis. Nurodytos aplinkybės, kad ieškovas, reikalaudamas iš atsakovės tam tikro elgesio standarto, tačiau pats elgėsi neatsakingai, suponuoja pagrindą šį ieškovo argumentą atmesti kaip nepagrįstą.
26. Taigi, nenustačius dviejų būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra tikslinga analizuoti ir apelianto argumentus dėl kitų sąlygų – priežastinio ryšio bei žalos buvimo / dydžio. Taigi, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. CPK 93 straipsnyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, atitinkamai lieka nepakeista sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo/priteisimo, taip pat ieškovui nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
30. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė E. L. apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmetus apeliacinį skundą, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, iš ieškovo (apelianto) atsakovės naudai priteistinos pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos (advokato teisinei pagalbai apmokėti) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydžio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apelianto (ieškovo) A. C. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 Eur (penkis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.