Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aftalitana“ ieškinį solidariesiems atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Atenergo“ ir A. M. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje AAS „BTA B. I. C.“ filialas Lietuvoje ir „R. V. I. G.“ AAS Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

11. Apeliantė ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra visos apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ civilinės atsakomybės sąlygos. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nutarta, kad bankroto administratorė negali naudoti ginčo automobilių, be to, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartyje bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadoje nurodytos aplinkybės dėl bankroto administratorės veiksmų nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė automobilius naudojo neteisėtai.

12. Atsižvelgiant į apeliantės nurodytus argumentus (nutarties 11 punktas), daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos faktines aplinkybes dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, konstatuodamas, kad ieškovė įrodė visas apeliantės civilinės atsakomybės sąlygas.

13. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).

15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015). Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ civilinės atsakomybės klausimą, siekiant įvertinti jos, kaip bankroto administratorės veiksmų teisėtumą, būtina vadovautis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis jos veiksmų teisėtumui įvertinti.

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė apeliantę uždarąją akcinę bendrovę „Atenergo“, kurios direktoriumi ir įgaliotu asmeniu buvo atsakovas A. M.. Bankroto administratorė, administruodama ieškovės bankroto procesą, 2013 m. balandžio 2 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktu perėmė automobilius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Ūkio banko aikštelės. Pažymėtina, kad ginčo dėl šio fakto nėra, kadangi atsakovas A. M. nurodė, kad automobilius perėmė 2013 metais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2013 m. balandžio 2 d. yra momentas, kai atsakovai perėmė dalį įmonės turto, tai yra automobilius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir juos turėjo bei valdė iki 2016 m. lapkričio 2 d., kai jie buvo perduoti naujajai bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Geraldis“, iš to išeina, kad atsakovė administratorė nuvertėjantį įmonės turtą – automobilius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – savo žinioje turėjo apie 40 mėnesių, tai yra apie trejus metus ir tris mėnesius.

17. Pirmiausia, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais (nutarties 15 punktas), atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas numato, jog būtent įmonės administratorius užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, ir nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 16 punktas), nėra jokių abejonių, kad ginčo automobilius apeliantė valdė nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki jų perdavimo 2016 m. lapkričio 2 d. naujajai bankroto administratorei „Geraldis“. Minėti automobiliai buvo eksploatuojami, šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti užfiksuoti automobilių odometrų duomenys (I e. tomas, 93 ir 99 e. b. l.), esant bankroto administratoriaus žinioje, vienas iš jų buvo apgadintas eismo įvykio metu, už kurį yra atsakingas T. M. (II e. tomas, 47 e. b. l., eismo įvykio deklaracijos 14 punktas), tai leidžia daryti išvadą, kad bankroto administratorė pažeidė pareigą apsaugoti įmonės turtą, ne tik neorganizuodama nuvertėjančio turto skubaus realizavimo, tuo pažeisdama ir IBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatytą pareigą ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, bet ir sumenkindama perduoto saugoti įmonės turto vertę juo naudodamasi. Pabrėžtina, kad, vertinant bankroto administratorės veiksmų teisėtumą šiuo aspektu, aktualu ir tai, kad byloje apeliantė nepateikė duomenų, dėl kokių aplinkybių įmonės automobilis buvo perduotas T. M., kuris 2014 m. birželio 26 d. sukėlė eismo įvykį ir apgadino ieškovės turtą (CPK 178 straipsnis).

18. Antra, apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo turtą, tai yra automobilius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), trukdė parduoti įmonės kreditoriai. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, su šiais apeliantės argumentais nesutinkama. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. gegužės 8 d. pirmojo kreditorių susirinkimo metu įkaito turėtoja akcinė bendrovė Šiaulių bankas teikė pasiūlymą pradėti automobilių pardavimo procedūras ir parduoti automobilius varžytynėse, nustatant pradines pardavimo kainas: automobilio (duomenys neskelbtini) – 14 481 EUR ir automobilio (duomenys neskelbtini) – 10 136,70 EUR, todėl akivaizdu, kad įmonės kreditorius jau pirmajame kreditorių surinkime išreiškė valią parduoti ginčo automobilius. Antra, byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė, vykdydama Įmonių bankroto įstatyme nustatytas pareigas, tai yra IBĮ 33 straipsnyje 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą organizuoti turto pardavimą, siekė parduoti ginčo automobilius (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad įmonės kreditoriai nenurodė draudimo bankroto administratorei naudotis ginčo automobiliais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad įmonės kreditoriai neišreiškė tokios savo pozicijos, priešingai, nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-387-241/2019 (CPK 179 straipsnio 3 dalis) konstatavo, kad bankroto proceso pradžioje įmonės kreditoriai buvo pareiškę poziciją dėl bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Aftalitana“ priklausančių automobilių pardavimo, todėl akivaizdu, kad įmonės kreditoriai buvo suinteresuoti nuvertėjančiu įmonės ginčo turto – prabangių automobilių realizavimu siekiant kreditinių reikalavimų patenkinimo, o ne jo panaudojimu, taip sumenkinant turimo įmonės turto vertę (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

19. Trečia, apeliantė nurodo, kad jos veiksmų neteisėtumo neįrodo nei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, nei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 4 d. išvada, kurioje nurodytos aplinkybės dėl uždelsimo vykdyti bankroto procesą ir nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantė automobilius naudojo neteisėtai. Su šiais apeliantės argumentais teismas nesutinka. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

20. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-106-513/2016 nutardamas atstatydinti atsakovę iš bankroto administratoriaus pareigų nurodė, kad bankroto administratorė atstatydinama dėl netinkamai, vangiai, nesklandžiai ir neoperatyviai vykdomų įmonės bankroto procedūrų. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1501-186/2016 išnagrinėjęs apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ atskirąjį skundą nutarė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą nurodydamas, kad tarp bankroto administratorės ir įmonės kreditorių kilusi konfliktinė situacija nepaneigia prielaidų dėl administratorės galimos nekompetencijos ir šališkumo ir suponuoja išvadą, jog administratorės pakeitimas labiausiai užtikrintų kreditorių visumos interesus, operatyvesnį ir skaidresnį bankroto procedūrų vykdymą ir patį bankroto procesą.

21. Atsižvelgtina ir į tai, kad Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V4-3 uždarajai akcinei bendrovei „Atenergo“ už ieškovės bankroto proceso administravimo metu padarytus pažeidimus skirta nuobauda – viešas įspėjimas. Šios institucijos išvadoje konstatuota, kad, vykdydama ieškovės bankroto procedūras, apeliantė, be kita ko, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, nes neorganizavo įmonės turto pardavimo bei klausimo sprendimo įmonės kreditorių susirinkime dėl Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo, šiam terminui nesuėjus, taip pat pažeidė Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 11.2 punkto nuostatas, nes, nešaukdama kreditorių susirinkimo, bankroto administratorė vilkino bankroto procesą. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-479/2019 konstatavo, kad apeliantė nesiėmė būtinų veiksmų šaukti bendrovės kreditorių susirinkimus, organizuoti kuo greitesnį ir efektyvesnį įmonės turto pardavimą, ir nurodė, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog apeliantė netinkamai ir pažeisdama Įmonių bankroto įstatymo nuostatas vykdė ieškovės bankroto procedūras, todėl tokie apeliantės veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės taikymo aspektu (CK 6.246 straipsnis).

22. Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta šios nutarties 20 ir 21 punktuose, tai yra kad bankroto administratorė netinkamai vykdė įmonės bankroto procedūrą (nutarties 20 punktas), į tai, kad bankroto administratorė neorganizavo turto, kuris šiuo atveju susideda ir iš ginčo automobilių – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pardavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-106-513/2016, tiek Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos direktoriaus 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V4-3 parengta išvada kartu su byloje esančių rašytinių įrodymų visetu leidžia konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą.

23. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nustatyta, jog bankroto administratoriaus kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad bankroto administratorė, teikdama administravimo paslaugas, netinkamai disponavo įmonės turtu – automobiliais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neužtikrino jų apsaugos, efektyvaus panaudojimo, tokiais savo neteisėtais veiksmais sukėlė bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams žalą – bankroto administratorės padaryti neteisėti veiksmai akivaizdūs – bankroto administratorė pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą neužtikrindama įmonės turto apsaugos, IBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, netinkamai gindama visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (nutarties 17 punktas), IBĮ 33 straipsnyje 1 dalies 2 punktą, neorganizuodama turto pardavimo (nutarties 18 punktas), apeliantės veiksmų neteisėtumą taip pat įrodo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 4 d. išvada, kur konstatuota, kad apeliantė pažeidė ĮBI 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą (nutarties 21 punktas), ir šios nutarties 19 ir 20 punktuose nustatytos faktinės aplinkybės dėl apeliantės nerūpestingumo, vykdant ieškovės bankroto procesą.

24. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neteisėtais veiksmais, nurodytais šios nutarties 23 punkte, padarė įmonės kreditoriams žalą nerealizuodama nuvertėjančio įmonės turto ir tarp šių veiksmų yra priežastinis ryšis, dėl jų yra kalta apeliantė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Dėl žalos dydžio

25. Apeliantė dėl žalos dydžio nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nuostolių apskaičiavimu. Nurodo, kad, pirmiausia, byloje nėra leistinų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių nuostolių faktą, antra – pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, iš esmės rėmėsi prielaidomis. Nurodo, kad akcinės bendrovės Šiaulių banko nustatyta kaina nėra reali, kadangi turto vertinimas per visą bankroto procesą nebuvo atliekamas. Pažymi, kad automobilius perdavė naujam administratoriui be defektų, praėjusius techninę apžiūrą. Ieškovė nurodo, kad teismui teikė papildomus įrodymus apie ginčo transporto priemonių vertę, o apeliantė jokių įrodymų neteikė, kaip ir neteikė teismui prašymų išreikalauti įrodymus.

26. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 25 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apeliantės civilinės atsakomybės, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatydamas žalos dydį.

27. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui – ieškovei. Vis dėlto, ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, tai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

28. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

30. Remiantis Tauragės apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-574-204/2019 rašytiniais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad nagrinėdamas iš naujo ginčo bylą pirmosios instancijos teismas, įvertindamas apeliacinio teismo nurodytas aplinkybes (nutarties 28 punktas), 2019 m. sausio 23 d. nutartimi įpareigojo ieškovę ir atsakovus pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius turtinės žalos dydį, tai yra įrodymus apie ginčo transporto priemonių vertę, buvusią 2013 m. gegužės 8 d. ir 2016 m. lapkričio 2 d. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė teikė įrodymus apie automobilių remonto išlaidas (DOK-3258), ieškovė pateikė viešosios įstaigos „Emprekis“ ginčo automobilių vertes (DOK-3275). Remiantis viešai skelbiamai duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad viešosios įstaigos „Emprekis“ veikla – konsultacijos apie naujų ir naudotų automobilių, motociklų, kainas.

31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantei nesutinkant su viešosios įstaigos „Emprekis“ pateiktais duomenimis teismas siūlė atlikti ekspertizę, tačiau šalių atstovai atsisakė ekspertizės. Atsižvelgiant į tai, nesutinkama su apeliantės argumentais, kad teismas spręsdamas žalos dydžio nustatymo klausimą nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-34-479/2019 nustatytomis aplinkybes, kadangi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas siūlė atlikti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti, teikti papildomus įrodymus, o šalims pateikus papildomus įrodymus, bet atsisakius skirti ekspertizę pagrįstai sprendė klausimą dėl žalos dydžio nustatymo.

32. Apeliantė apeliacinio skundo 25–36 punktuose iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas žalą vadovavosi prielaidomis, nes kreditorių siūlymas parduoti turtą negali būti laikomas aplinkybe, pagrindžiančia turto rinkos vertę, be to, neįvertino, kad automobiliai buvo nusidėvėję ir nuvertėję.

33. Remiantis rašytine bylos medžiaga iš 2013 m. gegužės 8 d. pirmojo ieškovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 nustatyta, kad įkaito turėtoja akcinė bendrovė Šiaulių bankas pateikė pasiūlymą pradėti įmonės turto – automobilių pardavimo procedūras: parduoti automobilius iš varžytynių, nustatant pradines turto pardavimo kainas: automobilio (duomenys neskelbtini) – 14 481 EUR (50 000 Lt) ir automobilio (duomenys neskelbtini) – 10 136,70 EUR (35 000 Lt), antrosiose varžytynėse patvirtintą pradinę pardavimo kainą mažinti 10 proc. Siūlant tokias pardavimo kainas buvo atsižvelgta į analogiško turto rinkos kainas interneto svetainėse. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimtinas ieškovės nurodytas atskaitos taškas, nuo kurio skaičiuojamas žalos dydis, tai yra pirmojo kreditorių susirinkimo siūlytos automobilių kainos, kadangi jau tuo metu buvo išreikšta valia parduoti ginčo automobilius.

34. Vertinant automobilių vertę, kuri įkaito turėtojos ir kreditorių buvo nustatyta 2013 m. gegužės 8 d., būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė pateikė teismui papildomus įrodymus, tai yra viešosios įstaigos „Emprekis“ nustatytas automobilių rinkos vertes, kur nurodyta, jog automobilio (duomenys neskelbtini) vertė 2013 m. gegužės mėnesio laikotarpiu buvo 18 610 EUR (64 256,61 Lt), o automobilio (duomenys neskelbtini) – 12 130 EUR (41 882,46 Lt). Atsižvelgiant į šios įmonės pateiktus duomenis ir į kreditorės akcinės bendrovės Šiaulių banko prašytas nustatyti pardavimo kainas (nutarties 33 punktas), akivaizdu, kad viešosios įstaigos „Emprekis“ pateiktos automobilių rinkos kainos yra panašios, tai yra šiek tiek didesnės nei kreditorės akcinės bendrovės Šiaulių banko nurodytos, todėl kreditorės akcinės bendrovės Šiaulių banko nustatytos automobilių rinkos vertės laikomos pagrįstomis ir atmetami apelianto argumentai, kad šio kreditoriaus nurodytos turto vertės yra nepagrįstos ir ar kad pirmosios instancijos teismas nenustatė realios automobilių vertės (apeliacinio skundo 28 ir 29 punktai).

35. Pažymėtina, kad apeliantė nurodo, jog įmonės automobilius remontavo, kas pagerino jų būklę, tačiau įvertinus tai, kad apeliantė automobilius eksploatavo, tai yra kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d., kai buvo užfiksuota automobilio (duomenys neskelbtini) rida 189 776 km, iki 2016 m. liepos 28 d., kai buvo užfiksuota šio automobilio 217 058 km rida, apeliantė per dvejus metus nuvažiavo 27 282 km, atitinkamai kiekvieną mėnesį – 1 136,75 km, tai yra kiekvieną darbo dieną – apie 50 km. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės ginčo laikotarpiu valdyto automobilio (duomenys neskelbtini) rida 2014 m. liepos 17 d. fiksuota 291 916 km, iki 2016 m. liepos 16 d., kai fiksuota 351 194 km. rida, apeliantė per dvejus metus nuvažiavo 59 278 km, atitinkamai kiekvieną mėnesį – 2 469,92 km, tai yra kiekvieną darbo dieną – apie 107,38 km. apeliantė, bendrai kiekvieną darbo dieną nuvažiuodavo apie 157 kilometrus. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad automobiliai buvo intensyviai eksploatuojami, o apeliantės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia, kad būtent šiems automobiliams buvo suteiktos remonto paslaugos.

36. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė automobilius savo žinioje turėjo apie 3 metus ir tris mėnesius (nutarties 16 punktas), ir į tai, kad automobiliai buvo intensyviai eksploatuojami, kiekvieną darbo dieną jų bendrą ridą didinant maždaug 157 kilometrais (nutarties 35 punktas), daroma išvada, kad automobiliai prarado rinkos vertę dėl apeliantės atliktų veiksmų. Pažymėtina, kad nors apeliantė tvirtina, jog automobiliai buvo perduoti techniškai tvarkingi naujajai bankroto administratorei, tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad automobiliai buvo perduoti su defektais, tai yra atlikus ginčo automobilių patikrą buvo nustatyta, jog automobilio (duomenys neskelbtini) gedimų šalinimas gali kainuoti 7 677,14 EUR, o automobilio (duomenys neskelbtini) – 3 389,98 EUR.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų nustatyti ieškovės patirtos žalos dydį. Kaip minėta nutarties 33 punkte, automobilių vertė 2013 m. gegužės 8 d. atitinkamai buvo: (duomenys neskelbtini) – 14 481 EUR (50 000 Lt) ir (duomenys neskelbtini) – 10 136,70 EUR (35 000 Lt), tik perdavus transporto priemones, naujoji administratorė pardavė transporto priemones 2017 m. birželio 2 d., atitinkamai (duomenys neskelbtini) – už 3 600 EUR, o (duomenys neskelbtini) – už 3 100 EUR. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalys nepateikė tikslesnių įrodymų apie automobilių kainas, ir į tai, kad šalys atsisakė skirti ekspertizę automobilių vertei nustatyti, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei padaryta žala vertintina 17 917,70 EUR (skirtumas tarp pirmajam kreditorių susirinkimui 2013 m. gegužės 8 d. siūlytų ir 2017 m. birželio 2 d. automobilių pardavimo kainų ((14 481 EUR +10 136,70 EUR) – (3 600 EUR + 3 100 EUR)).

Dėl procesinės bylos baigties

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

39. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau ieškovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.