Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ATENERGO“ direktoriaus Antano Markšaičio (toliau – pareiškėja) atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017-08-09 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Aftalitana“ ieškinį atsakovams UAB „ATENERGO“ ir A. M., pateiktą solidariai, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netinkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). 2017-12-05 apeliantė pateikė pranešimą dėl bankroto administratoriaus negalėjimo atlikti bankroto procedūras areštavus UAB „ATENERGO“ sąskaitą. Prie prašymo pridėjo dokumentus, nurodė, kad jais grindžia pranešime išdėstytas aplinkybes. Pranešimą su priedais priimti atsisakytina, turint omenyje dokumento formą bei darant išvadą, kad jis neturi esminės reikšmės skundo nagrinėjimui. Be to manytina, kad galėjo būti pateikti su atskiruoju skundu. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones: neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 17 917,70 Eur – areštavo atsakovės turtą.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo tik patvirtinamas ieškovės ar atsakovės reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovės ar atsakovės teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimą, gali būti pažeistos, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovei ar atsakovei, priėmus teismo sprendimą jų naudai, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galbūt pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų daryti įtaką būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį ar priešieškinį, tinkamam įvykdymui. Pažymėtina, kad CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, reiškiančiu, jog laikinosios apsaugos priemonės turi maksimaliai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukelti atsakovui nuostolių arba šie nuostoliai turi būti minimalūs, taip pat turi būti nepažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis Nr. 2-1194/2014). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodomus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus teismas nutaria, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Pagrindiniai atsakovės atskirojo skundo argumentai, kuriais ji grindžia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra šie: 1) atsakovė nurodo, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų atsakovei; 2) neįrodė, kad atsakovė slėps savo turimą turtą; 3) ieškovė nepateikė įrodymų dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nenurodė, kad atsakovė turėjo ir turi administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisą, t. y. jog yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismas nepagrįstai pritaikė atsakovei laikinąsias apsaugos priemones.Pasisakydamas dėl pirmojo atsakovės argumento, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, kad preliminarus (prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Atsakovė teigia, jog ieškinio reikalavimas nepagrįstas. Šiuo teiginiu ji iš esmės kvestionuoja pareikšto reikalavimo pagrįstumą, tačiau spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio iš esmės, t. y. nekvestionuoja reikalavimo pagrįstumo, netiria jį pagrindžiančių įrodymų bei nevertina teisėtumo. Ieškinys priimtas, vadinasi, teismas nustatė jį atitinkant CPK nustatytiems turinio ir formos reikalavimams, prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai, galimai pagrindžiantys ieškovės reikalavimus, teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jų netiria ir nevertina, nes tai turi būti padaryta išnagrinėjus bylą iš esmės ir priimant sprendimą. Taigi teismas konstatavo ieškinį esant tikėtinai pagrįstą, o tai yra vienas iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokių priemonių taikymo pagrindas yra ne ieškovės pateikti įrodymai, pagrindžiantys teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, neįvykdymą, o pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi pateikti įrodymus, pagrindžiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, nėra ieškovės pareiga, o teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti, jog konkrečioje situacijoje yra grėsmė, kad teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.Byloje pareikštame ieškinyje ieškovė prašė priteisti 17 917,70 Eur žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį turintys pagrįsti įrodymai – VĮ „Regitra“ pažymos apie transporto priemones, automobilių diagnostinės kortelės, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, BUAB „Aftalitana“ kreditorių susirinkimo protokolai. Vadinasi, prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Remiantis tuo, šios atskirojo skundo dalies argumentai, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, atmetami kaip nepagrįsti.Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones apeliantės turtui taikė iš esmės įvertinęs ieškinio reikalavimo dydį (17 917,70 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečiu atveju, priklausomai nuo paties juridinio asmens turimo turto, gaunamų pajamų ir kitų įmonės finansinę padėtį apibūdinančių duomenų, ieškinio reikalavimo dydis nebūtinai turėtų būti pripažintas dideliu, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog ieškinio reikalavimo dydis jai nėra didelis.Apeliantė tvirtina, jog teismas visiškai neįvertino aplinkybių, kad apeliantės pagrindinė veikla yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių administravimas bei fizinių asmenų bankroto bylų administravimas, todėl priimtas teismo sprendimas visiškai sustabdo įmonės veiklą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas svarbia aplinkybe laiko tai, jog apeliantė nors ir nurodė, kad BUAB „Aftalitana“ bankroto byloje yra pateikusi visus draudimo polisus už kiekvienus įmonės veiklos metus, tačiau su atskiruoju skundu pateikė draudimo polisus tik už laikotarpį nuo 2014-08-28 iki 2015-08-27 ir nuo 2017-05-16 iki 2018-05-15. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytos aplinkybės mano, jog nagrinėjamu atveju svarbūs ir kiti laikotarpiai, t. y. 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., kurie apeliacinės instancijos teismui pateiktuose draudimo polisuose nenurodyti. Be to, nors apeliantė skunde nurodo, kad Audito, apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos puslapyje paskelbta informacija apie įmonę įrodo, jog įmonės veikla yra apdrausta, tačiau tokie duomenys vertintini kaip nekonkretūs ir neišsamūs. Kadangi pateikti duomenys nepakankami, todėl nėra galimybės daryti išvadą, jog anksčiau paminėtais laikotarpiais įmonės veikla taip pat buvo apdrausta. Atsakovė išsamių duomenų apie tai apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kitokių duomenų, turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų atsakovė apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikė.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinį byloje apeliantei pareiškė bankrutuojanti įmonė, o bankrutuojančios įmonės interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, kadangi iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 30, 31 straipsniai). Taigi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis kartu užtikrinama ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga.Nors, apeliantės nuomone, taikomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros, tačiau laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje pavedė antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Taigi, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad apeliantė gali kreiptis į antstolį, kad šis nustatytų lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota apeliantei būtinoms finansinėms operacijoms atlikti.Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 straipsnio 1 dalis), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turtui, dėl atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais teismas

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.