- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-29
- Bylos Nr.
- e2S-2032-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07403-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Idea In“
- Ieškovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea In“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Idea In“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Idea In“ (toliau – atsakovė), prašydama priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 22 804,24 Eur skolą už valstybinės žemės nuomą už 2020 metus ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas, esančias bankų ar/ir kredito įstaigų sąskaitose, priklausančiose atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą (tame tarpe ir perleisti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems asmenims), neviršijant 22 804,24 Eur sumos, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį, taip pat mokėti privalomas mokestines įmokas, su darbo santykiais susijusias išmokas; įrašyti įrašą viešajame registre dėl draudimo perleisti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties, 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi paliko apskųstą nutartį nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydama areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas, esančias bankų ar/ir kredito įstaigų sąskaitose, priklausančiose atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą (tame tarpe ir perleisti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą kitiems asmenims), neviršijant 22 804,24 Eur sumos, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį, taip pat mokėti privalomas mokestines įmokas, su darbo santykiais susijusias išmokas, įrašyti įrašą viešajame registre dėl draudimo perleisti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą.
5. Pakartotiniame prašyme nurodė, kad po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė pradėjo perleidinėti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, siekdama likti nemoki ir negalinti atsiskaityti su ieškove pagal pareikštus reikalavimus teisme. Pažymėjo, jog atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. su UAB „Biorent“ ir UAB „Ametija“ sudarė pirkimo pardavimo sutartis, kuriomis šiems juridiniams asmenims ketina perleisti didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto – visą valdomą bei šiam ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą Šiauliuose. Su UAB „Biorent“ atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleidžia nekilnojamąjį turtą, esantį adresu Šiauliuose, Žemaitės g. 70C, t. y. ūkinį pastatą, unikalus Nr. 2997-0029-3019, inžinerinį statinį – stadioną, unikalus Nr. 2997-0029-3020, ir inžinerinį statinį – tvorą, unikalus Nr. 2997-0029-3034. Su UAB „Ametija“ atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleidžia nekilnojamąjį turtą, esantį adresu Šiauliuose, Žemaitės g. 70C, t. y. pastatą – sporto salę, unikalus Nr. 2997-9007-0019, ir pastatą – laisvalaikio centrą, unikalus Nr. 2997-9007-0026.
6. Ieškovė teigė, kad šiais sandoriais atsakovė perleido didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto dviem fiktyviems juridiniams asmenims, kurie buvo įregistruoti prieš mažiau nei pusę metų su tikslu perimti atsakovės valdomą nekilnojamąjį turtą ir taip išvengti kreditorių reikalavimų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12347-931/2021 ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą 22 804,24 Eur sumai, jo nesant pakankamai – kilnojamąjį turtą paminėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – lėšas bei turtines ir neturtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija paminėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei jį valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas ieškovės reikalavimų, kurie patenkinami galimai trečiąja eile, užtikrinimui; iš areštuotų lėšų leido atlikti privalomus mokėjimus į valstybės (savivaldybės) biudžetą, mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su darbuotojais bei ieškove.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, ieškovė teikė įrodymus apie tai, kad po jos kreipimosi į teismą atsakovė perleido jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą naujai įkurtoms įmonėms.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, jog atsakovė siekia perleisti didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto ir taip galimai likti nemoki ir negalinti įvykdyti ieškovei palankaus teismo sprendimo. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog šiuo atveju būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.
10. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja abi sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl ieškovės prašymą tenkino.
11. Konkretų areštuotiną turtą pirmosios instancijos teismas pavedė surasti ir aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų, kad nuosavybės teise Šiauliuose, Žemaitės g. 70C, valdytas nekilnojamasis turtas nėra vienintelis atsakovės nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas. Atsakovė iš viso turi dar septynis nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypus, statinius.
12.2. Taip pat atsakovė turi piniginių reikalavimo teisių tretiesiems asmenims, kurie išieškomi antstolių kontorose.
12.3. Taip pat ieškovė be jokio pagrindo nurodė, kad pardavimo sandoris buvo nesąžiningas, įvykdytas siekiant išvengti prievolės atsiskaityti su ieškove. Pardavimo sandoris nebuvo susijęs su jokiais nesąžiningais tikslais, nes ir po šio sandorio atsakovės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto ir turtinių teisių visiškai pakanka galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra perteklinis, teikiamas siekiant trukdyti atsakovės vykdomą veiklą ir daryti jai spaudimą procese.
Atsiliepimas
13. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Ieškovė, teikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesuklaidino teismo, nurodydama, kad minimais sandoriais atsakovė perleido vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, nes tokių argumentų ieškovė kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš viso neteikė. Ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad atsakovė šiais sandoriais perleido didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto ir visą ginčui aktualų bei vienintelį valdomą turtą Šiaulių mieste.
13.2. Ieškovės pateiktos aplinkybės nenuginčijamos, kadangi atsakovė daugiau nekilnojamojo turto Šiauliuose neturi.
13.3. Atsakovė, perleidusi 1 iš 8 savo valdomų nekilnojamojo turto objektų, kurio vertę sudaro 1 139 050 Eur, pasiliko turto už 390 351. Atsakovė ženkliai sumažino savo turimo turto kiekį.
13.4. Ankstesnėje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos, kadangi Vilniaus apygardos teismas, kitoje byloje įvertinęs tas pačias aplinkybes, susijusias su atsakovės turtu, sprendė, kad buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
14. NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės sumokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės nuomos mokestį už faktinį valstybinės žemės sklypo dalies naudojimą už 2020 metus, t. y. už atsakovės pastatais ir kitais statiniais faktiškai užstatytą 1,8553 ha žemės sklypo dalį, esančią 3,7953 ha ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. 2901/0008:474, unikalus Nr. 4400-2240-6273, adresas: Šiauliuose, Žemaitės g. 70C), (toliau - Žemės sklypas) ir už šį laikotarpį ieškovė siekia prisiteisti skolą. Taip pat atsakovė yra skolinga ieškovei už 2019 metus (Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-1564-1012/2021).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo.
15. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktų įrodymų galimą reikšmę klausimo išnagrinėjimui, daro išvadą, jog pateikti nauji įrodymai, sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamu atveju gali turėti reikšmę, kadangi jie susiję su atsakovės valdomu turtu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovės naujai pateikti įrodymai prijungiami.
Dėl bylos esmės.
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovė pagrindė atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu, ir daręs išvadą, kad dėl to yra grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
22. Atsakovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi ir joje išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais, iš esmės teigia, kad parduotas turtas nėra vienintelis atsakovės turtas, ir atsakovė turi daugiau turto, turi ir reikalavimo teisių savo skolininkams.
23. Ieškovė, nesutikdama su atskirojo skundo argumentais, teigia, kad jos pateiktos aplinkybės nenuginčijamos, kadangi atsakovė daugiau nekilnojamojo turto Šiauliuose neturi ir ženkliai sumažino savo turimo turto kiekį.
24. NŽT vertinimu, atskirasis skundas turėtų būtų atmetamas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo.
25. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės klausimų, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustato tikimybę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016).
27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčo dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako.
28. Kita būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
29. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė siekia perleisti didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto ir taip galimai likti nemoki ir negalinti įvykdyti ieškovei palankaus teismo sprendimo, sprendė, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, dėl ko gali kilti grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka, teigia, kad turi daugiau turto, nėra grėsmės ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
30. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018). Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmės pagrindimui ieškovė tiek pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikė, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą dėmesį teikia atsakovės turimo turto kiekiui, teigdama, kad atsakovė ženkliai sumažino savo turimą turtą, todėl padidėjo grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Analogiškus motyvus skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad, sumažinusi savo turtą, atsakovė galimai gali likti nemoki. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė siekia perleisti turtą ar kitaip į apsunkinti su tikslu, kad taptų nemoki. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė turi dar 7 nekilnojamojo turto objektus – žemės sklypus ir statinius. Pati ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog šio nekilnojamojo turto vertę sudaro 390 351 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pažymi, jog atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė siekia beveik 400 000 Eur, t. y. sumą, vidutiniškai net 17 kartų didesnę už ieškovės pagrindinį ieškinio reikalavimą. Be to, iš atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų papildomų įrodymų matyti, jog atsakovė turi savo skolininkų, kuriems reikalavimai viršija 1,4 milijono Eur. Taigi, iš esančių duomenų galima daryti neabejotiną išvadą, jog atsakovės turtas nėra tiek sumažėjęs, jog būtų galima konstatuoti jos finansinį neišgalėjimą ar nenorėjimą įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra pagrindo ir konstatuoti, jog atsakovė, pardavusi ginčo nekilnojamąjį turtą, siekė savo turimą turtą paslėpti ar apsunkinti su tikslu tapti nemokiai.
31. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018).
32. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat ne kartą išaiškino, jog tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018).
33. Ieškovė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindė atsakovės nesąžiningumu, nurodydama, kad atsakovė turi tikslą tapti nemokia, pardavė didžiąją dalį jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Iš esmės analogiškus argumentus ieškovė nurodo ir atsiliepime į atskirąjį skundą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nurodyti ieškovės teiginiai nepagrindė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu. Ieškovė nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad atsakovė neketina vykdyti jai teksiančių įpareigojimų, jeigu teismo sprendimas būtų priimtas ieškovės naudai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokio argumento, kad atsakovė pardavė didžiąją dalį savo turto tam, kad taptų nemoki, deklaratyvus pobūdis nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo. Sutikdamas su atskirojo skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo, jokios reikšmės neturi aplinkybė, jog atsakovė pardavė jai vienintelį Šiauliuose priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Tam, kad būtų galima išsamiai pasisakyti tiek dėl šalies finansinės padėties, tiek dėl jos sąžiningumo, būtina vertinti jos turimą turtą ir veiksmus, susijusius su tuo turtu, ne konkrečioje vienoje teritorijoje, o visumą turto ir veiksmus, susijusius su šio turto visuma. Nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovė, siekdama elgtis nesąžiningai nagrinėjamos bylos ieškovės atžvilgiu, sumažino savo turtą tiek, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Dėl to, kas nurodyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir atsakovės siekį tapti nemokia, kaip jos nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu požymį. Viena vertus, kaip ieškovė teisingai nurodė tiek pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą, atsakovė sudarė du nekilnojamojo turto sandorius jau po ginčo bylos iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teisme: 1) su UAB „Biorent“ atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė perleidžia nekilnojamąjį turtą, esantį adresu Šiauliuose, Žemaitės g. 70C, t. y. ūkinį pastatą, unikalus Nr. 2997-0029-3019, inžinerinį statinį – stadioną, unikalus Nr. 2997-0029-3020 ir inžinerinį statinį – tvorą, unikalus Nr. 2997-0029-3034; 2) su UAB „Ametija“ atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė perleidžia nekilnojamąjį turtą, esantį adresu Šiauliuose, Žemaitės g. 70C, t. y. pastatą – sporto salę, unikalus Nr. 2997-9007-0019 ir pastatą – laisvalaikio centrą, unikalus Nr. 2997-9007-0026. Kita vertus, nesutiktina tiek su ieškovės pozicija, tiek, minėta, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai. Pažymėtina, jog byloje jau nustatyta, kad atsakovė turi daugiau nekilnojamojo turto, kurio vertė siekia beveik 400 000 Eur, turi reikalavimo teisių savo skolininkams, kurios siekia 1,4 milijono Eur. Įvertinus pateiktus aktualius duomenis, atsakovės perleistas nekilnojamasis turtas nebuvo vienintelis turtas, dėl kurio perleidimo būtų galima konstatuoti ir jos nesąžiningumą, siekiant pabloginti savo finansinę padėtį, taigi ir grėsmės ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui padidėjimą. Tokią aplinkybę galimai pagrįstų, pavyzdžiui, jeigu atsakovė, siekdama nesąžiningu elgesiu išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, perleistų visą savo turtą, kadangi nebeliktų jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, arba savo turtą sumažintų tiek, kad grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui būtų akivaizdi.
34. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą asmuo, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 ir 178 straipsniai). Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018). Ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodė atsakovės nesąžiningumo – t. y. nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog atsakovė ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių pabloginant savo turtinę padėtį tiek, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui iškiltų grėsmė. Nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jos atžvilgiu reikalavimai bus patenkinti.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs tikrosios atsakovės finansinės padėties ir netinkamai įvertinęs jos veiksmų, parduodant Šiauliuose esantį nekilnojamąjį turtą, reikšmę sąžiningumo vertinimo kontekste, nepagrįstai tenkino ieškovės pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl procesinės bylos baigties.
36. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
37. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
38. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir netinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kurią yra pagrindas panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.