Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea in“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Idea in“ dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

17. Apeliacijos objektu yra apskaičiuotas 22 056,52 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis ir 747,72 Eur delspinigiai, tinkamai nesumokėjus už nuomą. Byloje esantys ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovė 2019 m. sausio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise iš UAB „Linsana“ įsigijo sporto salę, laisvalaikio centrą, ūkinį pastatą, stadioną ir tvorą, esančius valstybinės žemės sklype. Įsigyti statiniai užima 1,8553 ha žemės sklypo dalį, visas valstybinės žemės sklypas sudaro 3,7953 ha. Statinius atsakovei pardavusi UAB „Linsana“ nebuvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties. Minėtus statinius UAB „Linsana“ 2019 m. sausio 15 d. buvo įsigijusi iš UAB „Emilė“, o pastaroji 2018 m. rugsėjo 18 d. – iš UAB „Eurelus“.

19. Atsakovė 2020 m. kovo 6 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo. Nacionalinė žemės tarnyba parengė valstybinės žemės nuomos sutarties projektą dėl 3,0329 ha ploto žemės sklypo dalies nuomos dvejiems metams ir 2020 m. balandžio 7 d. raštu jį pateikė atsakovei. Nacionalinė žemės tarnyba 2020 m. gruodžio 2 d. raštu dar kartą atsakovei pateikė siūlymą sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį.

21. Nacionalinė žemės tarnyba 2021 m. sausio 25 d. raštu atsakovei išaiškino, kad tol, kol vyksta teisminiai ginčai dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto ir kol neįsiteisėjęs Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3169-289/2020, Nacionalinė žemės tarnyba negali priimti sprendimo dėl viso žemės sklypo išnuomojimo, todėl atsakovei yra siūloma nuomotis tik 3,0329 ha ploto žemės sklypo dalį.

22. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymu buvo priimtas sprendimas dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, pagal kurį numatyta žemės sklypą padalinti ir suformuoti tris žemės sklypus, nustatyti ar panaikinti specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei žemės servitutus, rengimo. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2019 m. birželio 25 d. raštu informavo atsakovę apie šio projekto rengimą.

23. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3169-289/2020 išnagrinėjo atsakovės skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 7 d. įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, ir skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2154-624/2021 panaikino Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atsakovės skundą tenkino ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 7 d. įsakymą.

24. Ieškovė apskaičiavo atsakovės mokėtiną 22 056,52 Eur dydžio mokestį už valstybinės žemės nuomą 2020 metais ir išsiuntė atsakovei mokėjimo kvitus bei 2020 m. gruodžio 16 d. priminimą. Atsakovė 2020 m. gruodžio 31 d. prašė ieškovę atleisti ją nuo žemės mokesčio mokėjimo. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2021 m. kovo 4 d. sprendimu nusprendė neatleisti atsakovės nuo 2019 m. ir 2020 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio ir apskaičiuotų delspinigių už 1,8553 ha ploto žemės sklypą. Atsakovė dėl šio ieškovės sprendimo buvo pateikusi skundą teismui, tačiau Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5270-257/2021 atsakovės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-860-442/2022 minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

25. Nekilnojamojo turto registre 2021 m. balandžio 9 d. buvo įregistruoti juridiniai faktai, kad atsakovė su UAB „Biorent“ sudarė ūkinio pastato, stadiono ir tvoros pirkimo–pardavimo sutartį, o su UAB „Ametija“ – sporto salės ir laisvalaikio centro pirkimo–pardavimo sutartį. UAB „Biorent“ ir UAB „Ametija“ nuosavybės teisės į statinius Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2021 m. balandžio 19 d. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė šios statinių perleidimo aplinkybės iš esmės neginčijo.

Dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį ir atsakovei taikytino mokesčio tarifo dydžio

26. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių atsakovė negalėjo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties su Nacionaline žemės tarnyba, neatsižvelgė į tai, jog valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo atsakovės valios nepriklausančių aplinkybių. Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, atsakovei turėjo būti taikytas ne 4 proc., o 0,81 proc. dydžio žemės nuomos mokesčio tarifas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino svarbios aplinkybė, kad atsakovė įsigytus statinius ketino rekonstruoti, buvo parengusi techninius statybų dokumentus, tačiau šio ketinimo negalėjo įgyvendinti dėl nuo atsakovės valios nepriklausančių aplinkybių, nes Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

27. Nagrinėjamoje byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei 2020 m. nuosavybės teise priklausė statiniai, esantys žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pagal CK 6.551 straipsnio 1 dalį valstybinė žemė, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 straipsnio 2 dalis).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014).

29. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018).

30. Teismų praktikoje pažymėta, kad, viena vertus, turi būti užtikrinta, jog, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, kas reiškia ir veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019).

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, o tai reiškia, kad nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2009). Taigi, valstybinės žemės nuomos sutarties šalys privalo nuomos mokestį nustatyti ir apskaičiuoti laikydamosi teisės aktuose įtvirtintos tvarkos ir nei bendru sutarimu, nei vienvaldiškai negali nuo jos nukrypti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-469/2020).

32. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalį Vyriausybė nustato be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio ir žemės nuomos mokesčio priedo už valstybinę žemę“ nustatyta, kad nuomojant valstybinę žemę be aukciono, nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis kaip 0,1 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka (1.3 papunktis); Konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas (1.4 papunktis).

33. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-278 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų nustatymo“ buvo nustatyta, kad 4,0 procentų žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius, nuomos mokesčio tarifas taikomas valstybinės žemės naudotojams, kurie nėra sudarę žemės sklypų nuomos sutarčių (1.3 papunktis). Tuo tarpu 0,81 procento žemės vertės, apskaičiuotos pagal einamųjų metų sausio 1 dieną taikytus žemės verčių žemėlapius, žemės nuomos mokesčio tarifas taikomas valstybinės žemės sklypams, kai valstybinės žemės nuomos sutartys sudarytos po 2009 m. sausio 1 d., ir asmenims, kuriems valstybinės žemės nuomotojas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka perskaičiuoja iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių pagrindu išnuomotų žemės sklypų vertę (1.2 papunktis).

34. Atsakovė nagrinėjamoje byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčijo aplinkybės, kad nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties, taip pat neginčijo paties ieškovės patvirtintuose teisės aktuose nustatyto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo metodo ir pritaikytos žemės sklypo vertės. Neginčijama aplinkybė, kad 2020 m. atsakovei nuosavybės teise priklausė statiniai, esantys valstybinės žemės sklype, patvirtina, kad atsakovė pagal aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką privalo mokėti žemės nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to, kad nuomos sutarties nesudarė galimai dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

35. Atsakovė nesutinka su jai pritaikytu Sprendime T-278 nustatytu 4 proc. dydžio nuomos mokesčio tarifu, teigdama, kad jai turi būti taikomas lengvatinis 0,81 proc. dydžio tarifas. Tačiau atsakovės minimas 0,81 proc. dydžio nuomos mokesčio tarifas pagal Sprendimo T-278 1.2 papunktį yra taikomas tik tiems asmenimis, kurie sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. Taigi atsakovė siekia, kad teismas iš esmės atsakovei taikytų tokį patį teisinį režimą, kaip ir valstybinės žemės nuomos sutartis po 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems asmenimis, nors atsakovė faktiškai nėra sudariusi nuomos sutarties. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks atsakovės reikalavimas yra nepagrįstas.

36. Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „Eurelus“ ginčo dėl žemės nuomos išsprendimo ir atsakovės pakartotinio prašymo dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo, Nacionalinė žemės tarnyba parengė ir 2020 m. balandžio 7 d. pateikė atsakovei valstybinės žemės nuomos sutarties projektą. Taigi atsakovė turėjo visas galimybes sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Pažymėtina, kad ieškovė pagal Taisyklių nuostatas atsakovės mokėtiną žemės nuomos mokestį skaičiuoja tik už tą žemės sklypo dalį, kurią faktiškai užima atsakovei priklausę statiniai, t. y. 1,8553 ha. Nacionalinės žemės tarnybos projekte atsakovei buvo pasiūlyta išsinuomoti 3,0329 ha žemės sklypo dalį, kuri yra didesnė už faktiškai statinių užimamą žemės sklypo plotą.

37. Aptarti bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė žinojo priežastis, dėl kurių jai nebuvo pasiūlyta sudaryti viso 3,7953 ha žemės sklypo nuomos sutarties, nes pati buvo inicijavusi ginčą su Ieškove dėl žemės sklypo pertvarkymo projekto. Minėtas ginčas buvo visiškai išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimu. Tuo tarpu atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. jau buvo sudariusi statinių perleidimo sutartis. Pripažintina, kad atsakovė, sudarydama jai pasiūlytą dvejų metų trukmės valstybinės žemės nuomos sutartį, būtų išvengusi pareigos mokėti 4 proc. dydžio žemės mokestį už 2020 m. Sutarties sudarymas neužkerta kelio šios sutarties šaliai ateityje, pasikeitus aplinkybėms, derėtis su kita šalimi dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

38. Atsakovė buvo pareiškusi ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-170-776/2020 ieškovės ieškinys buvo palikta nenagrinėtu, nes ieškovė ieškinį atsiėmė. Kitų duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi kitus Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus dėl nuomos sutarties nesudarymo ar jos netinkamų sąlygų, byloje nėra. Ieškovė šių aplinkybių neturi galimybės įtakoti. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo nuomos sutarties nesudarymas priklausė nuo pačios atsakovės valios.

39. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad atsakovei priklausę sporto salė ir laisvalaikio centras nėra baigti statyti, jų baigtumas – 25 proc. ir 28 proc., tuo tarpu ūkinis pastatas, tvora ir stadionas yra baigti statyti, tačiau jų fizinis nusidėvėjimas – 52 proc. ir 75 proc. Atsakovė buvo pateikusi teismui 2017 m. pagal buvusios statinių savininkės UAB „Emilė“ užsakymą parengtą teritorijos sutvarkymo koncepciją. Tačiau ši aplinkybė nėra susijusi su žemės sklypo mokesčių tarifų dydžio taikymu.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

43. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese neatlygintinos. Ieškovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios nepateikė jokių duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese nepriteistinos.

44. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

netenkinti atsakovės UAB „Idea in“ apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.