Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-151-907/2015, pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, R. V. dėl be pagrindo įgyto turto sugrąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantė mano, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo neteisingas įrodymų vertinimas iš esmės nulėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

Be to apeliantė prašo skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą. Pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad LR CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovę byloje atstovavo advokatas, ieškovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstė savo argumentus, nurodė faktines aplinkybes, apeliaciniame skunde išdėstė konkrečius argumentus, nenurodė, kodėl būtent prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. vasario 21 d. ieškovė R. V. su atsakovu Pakruojo ūkininkų kredito unija sudarė paskolos sutartį Nr. 07-00072 pagal kurią Pakruojo ūkininkų kredito unija ieškovei R. V. suteikė 95000,00 Lt paskolą iki 2011-01-21 būsto, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijai. Paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o trečiasis asmuo R. V. laidavo, sudarydama 2007 m. vasario 28 d. laidavimo sutartį Nr. 07-00071 su atsakovu Pakruojo ūkininkų kredito unija. Pagal Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2009 m. kovo 31 d. išduotą nario overdraftą atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija ieškovei R. V. paskolino dar 59000,00 Lt. Ieškovė pateikė kasos operacijų dokumentus, kuriuose užfiksuotas lėšų išmokėjimas R. V.. Iš 2010-01-22 Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos posėdžio protokolo išrašo matyti, kad nutarta refinansuoti R. V. sąskaitos kreditą ir paskolą, išduodant naują kreditą 120000,00 Lt sumai. Suteiktos paskolos išmokėjimui ir refinansavimui patvirtinti atsakovas pateikė R. V. sąskaitos išrašą. 2010-01-26 ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00020, pagal kurią atsakovas ieškovei paskolino 120000,00 Lt, paskolos paskirtis – buto remontas ir apyvartinės lėšos. 2010-02-10 papildomu susitarimu Nr. 10-00020/22 prie 2010-01-26 paskolos sutarties Nr. 10-00020, pakeista paskolos paskirtis, nurodant, kad ji skirta sąskaitos kredito ir paskolos refinansavimui, ir nurodant, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas ieškovei įkeičiant butą, esantį (duomenys neskelbtini), laiduojant A. P.. Teismas nustatė, kad ieškovė R. V. ieškinyje teigė, jog pagal paskolos sutartį ji gavo ne visus pinigus, ant pinigų išmokėjimo orderių nepasirašė (parašas ne jos), tačiau pagal paskolos sutartį visą paskolą atsakovui grąžino, pagal overdraftą pinigų taip pat negavo, bankinio dokumento grafoje „kliento parašas“ pasirašė ne ji.

Vertindamas ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iš byloje esančių specialistų, atlikusių rašysenos objektų tyrimą baudžiamojoje byloje, išvadų ir teismo paskirtos rašysenos ekspertizės akto matyti, jog ant visų pinigų išmokėjimo orderių, išskyrus 2007-03-15 ir 2007-03-30, yra ieškovės R. V. parašai. Teismas nurodė, kad šių aplinkybių teismo posėdyje ieškovė jau neginčijo, tačiau nurodė, jog pinigų negavo. Teismo vertinimu nustatyti, kas pasirašė- R. V. ar kitas asmuo, ant 2007-03-15 pinigų išmokėjimo orderio nustatyti neįmanoma dėl ekspertizės akte nurodytų priežasčių, tačiau parašas vizualiai panašus į ieškovės parašą, o ant 2007-03-30 pinigų išmokėjimo orderio pasirašė R. V., tai ji patvirtino teismo posėdyje, nors pinigų gavimo faktą taip pat neigė. Kad pinigų pagal minėtus pinigų išmokėjimo orderius negavo R. V., teismo vertinimu ji neįrodė, reikalavimo trečiajam asmeniui dėl gautų pinigų išieškojimo nepareiškė, teismo posėdyje jau teigė, kad pasirašė ji, tačiau paskolos negavo, nors ieškinyje teigė, jog gavo ne visą sumą, tačiau grąžino atsakovui visą paskolą laiku, specialisto išvados ir ekspertizės akto neginčijo. Apeliantės vertinimu ekspertai nenustatė, o ji tvirtina, kad ant 2007-03-15 orderio nepasirašė ir 25000,00 Lt pagal jį negavo. Apeiantės vertinimu teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas spręsdamas, kad parašas vizualiai panašus į ieškovės parašą. Be to, apeliantės manymu teismas nevertino, kad pagal 2007-03-30 kasos išlaidų orderį 12454,63 Lt buvo išmokėti jos mamai R. V., nevertino, ar atsakovas turėjo teisę ne jai, o jos mamai, neturėjusiai įgaliojimo išmokėti pinigus. Mano, kad nurodytos aplinkybės iš esmės nulėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

2013 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje atlikus rašysenos objektų tyrimą, duota išvada, kad negalima nustatyti, ar 2007 m. kovo 15 d. orderį pasirašė ieškovė ar kitas asmuo. Apeliacinio teismo vertinimu nors nėra padaryta vienareikšmė išvada, kad parašas yra R. V., tačiau pateikta išvada yra pagrindo vertinti nei patvirtino, nei paneigė, kad išmokėjimo orderį pasirašė/nepasirašė R. V. Pirmosios instancijos teismas įvertino visumą byloje nustatytų aplinkybių. Atsižvelgė į tai, kad aplinkybė, kad ieškovė negavo pinigų pagal paskolos sutartį ir overdraftą, pradėta įrodinėti tik pateikus ieškinį dėl be teisėto pagrindo įgytų lėšų priteisimo, praėjus daugiau kaip aštuoneriems metams po paskolos sutarties sudarymo, be to pačios paskolos sutarties ieškovė neginčijo. Pažymėjo, kad ieškovė, neigdama pinigų gavimo faktus, nenuginčijo paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos, nes atsakovo pateikti įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta. Teismas vertino, kad pinigų išmokėjimo orderiuose ir banko sąskaitos išrašuose aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas pinigų perdavimo momentas. Teismas padarė konkrečias išvadas įvertinęs specialistų išvadas, liudytojų paaiškinimus. Liudytojos N. S. ir D. K., nurodė, jog pinigai būdavo iš karto išmokami po paskolos sutarties sudarymo ir orderio pasirašymo, o paskutinę mėnesio dieną jos dirbdavo tiek, kiek reikėdavo, kad atlikti visas finansines operacijas ir sutvarkyti visus dokumentus, todėl pinigai galėjo būti išmokami ir vėlai vakare, juo labiau, kad ieškovė kartu su motina ne kartą vakare yra atėjusios pasiimti pinigų. Teismas pasisakydamas dėl ieškovės pareigos įrodinėti, atsižvelgė į tai, kad ieškovė pinigų neperdavimą pagal paskolos sutartį ir overdraftą iš esmės įrodinėjo tuo, kad nepasirašė ant pinigų išmokėjimo dokumentų, tačiau byloje tai paneigta konkrečiais atsakovo pateiktais dokumentais, liudytojų parodymais ir specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu. Teismas vertino, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino pasirašiusi paskolos sutartį, supratusi jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčijo savo nenuosekliais paaiškinimais, todėl teismas, apeliacinio teismo vertinimu, turėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neįrodė, kad pinigai jai pagal paskolos sutartį ir overdraftą nebuvo perduoti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad tai, jog 2007m. kovo 30d. išmokėjimo orderį ieškovės vardu pasirašė jos motina R. V., taip atsitiko todėl, kad tiek ieškovė, tiek R. V. Unijoje buvo sudariusios ne vieną sandorį ir pinigų ateidavo pasiimti kartu. R. V. nereiškė pretenzijų motinai ir tai yra patvirtinimas, kad pinigus ji gavo. Ieškovė neginčija 2007m. vasario 21d. paskolos sutarties, 2009 m. kovo 31d. overdrafto. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ant 2007-03-30 pinigų išmokėjimo orderio pasirašė R. V., nurodė, kad ji tai patvirtino teismo posėdyje, nors pinigų gavimo faktą taip pat neigė. Kaip minėta teismas įvertinęs visumą faktinių byloje nustatytų aplinkybių padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad pinigų pagal minėtus pinigų išmokėjimo orderius negavo, teismas pažymėjo, kad reikalavimo trečiajam asmeniui, motinai R. V. dėl gautų pinigų išieškojimo nepareiškė. Iš esmės apeliacinio teismo vertinimu nustatytos aplinkybės dėl 2007-03-30 pinigų išmokėjimo orderio pasirašymo nepaneigia atsakovo argumentų dėl pinigų išmokėjimo ieškovei. Be to atsižvelgiant į Pakruojo ūkininkų kredito unijos paaiškinimus, kad tiek ieškovė, tiek R. V. Unijoje buvo sudariusios ne vieną sandorį, ką patvirtina byloje esantys duomenys, pasak atsakovo pinigų ateidavo pasiimti kartu, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo vertinti, kad ir nustačius, kad už R. V. pasirašė jos mama R. V. nepaneigia pinigų išmokėjimo R. V. fakto. Parašas yra ieškovės artimo žmogaus, su kuriuo ji dalyvaudavo sudarant sandorius, nurodytos aplinkybės ieškovei yra žinomos, todėl yra pagrindo, vertinti, kad jokie faktiniai veiksmai be ieškovės žinios nebuvo atliekami, iš esmės konkreti situacija dėl pasirašymo galėjo susidaryti pačios ieškovės valia, jos sutikimu, tačiau, tai, kaip minėta nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl pinigų ieškovei išmokėjimo bei teismo išvadų, kad ieškovė neįrodė, kad pinigų pagal minėtus pinigų išmokėjimo orderius negavo.

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Apeliacinio teismo vertinimu byloje esantys rašytinai įrodymai, šalių, liudytojų paaiškinimai sudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visumą įrodymų bei padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tai turėjo neigiamos įtakos teisingo sprendimo priėmimui. Apeliantė nurodė, kad vienas iš teismo motyvų, dėl kurio teismas netenkino ieškinio, yra tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė vienas aplinkybes, o teisme kitas. Ieškovės vertinimu taip galėjo atsitikti dėl to, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, kad praėjo ilgas laiko tarpas, kad kai kurių aplinkybių ji neatsimena, nežinojo, todėl mano, kad teismas turėjo remtis rašysenos ekspertų išvadomis, ir tuo pagrindu būtų priėmęs teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio teismo vertinimu šių aplinkybių nurodymas sudaro pagrindo manyti, kad ieškovė siekia, kad teismas vertintų aplinkybes taip, kaip jas vertina ieškovė, tačiau iš esmės tam nėra jokio pagrindo, apeliantės nurodyti konkretūs argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui. Pažymėtina, kad vien nesutikimas su priimtu teismo sprendimu ir kategoriškas neigimas teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nesudaro pagrindo pripažinti tokį teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Ieškovė tvirtindama, kad atsakovas jai pinigų pagal paskolos sutartį ir overdraftą neišmokėjo, todėl nepagrįstai praturtėjo 42776,88 Eur suma, kuriuos turi grąžinti. Pažymėtina, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami LR CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (LR CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (LR CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos ( pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė teisiniu savo reikalavimų pagrindu nurodė LR CK 6.242 straipsnį, numatantį, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pinigai ieškovei buvo išmokėti, atsakovas jos sąskaita nepagrįstai nepraturtėjo ir be teisinio pagrindo iš jos piniginių lėšų neįgijo, pinigai jai buvo išmokėti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas.

Dėl atsakovo argumentų, kad ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, pažymėtina, kad pagal LR CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Teismų praktikoje pripažįstama, kad aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas gali būti konstatuotas tada, kai ieškinys pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių. LR CPK 95 straipsnyje nurodomas nesąžiningumas reiškia asmens, paduodančio nepagrįstą ieškinį, suvokimą, jog ieškinys iš tiesų yra nepagrįstas, o jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė šio suvokimo pusė, tai yra būtina nustatyti, kad ieškovas pats suvokė ar turėjo suvokti, jog ieškinys nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis c. b. Nr. 2A-170/2006). Apeliaciniam teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo nustatyti ieškovės piktnaudžiavimo civiliniu procesu fakto, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovei skirti baudą. Todėl atsakovo prašymas dėl baudos ieškovei skyrimo atmestas pagrįstai, o tai, kad kreipėsi su apeliaciniu skundu, taip pat nėra pagrindo spręsti apie piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti 453,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgus į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, procesinio dokumento apimtį, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, iš ieškovės atsakovui priteistina 453,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, į. k. 110067443 iš ieškovės R. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 453,75 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus, 75 euro centus) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.