Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 22S163099 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Proporcingumo principas reikalauja įvertinti neigiamas pasekmes, kurios realiai gali atsirasti pareiškėjui jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas jo skundą patenkintų, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ir tretiesiems asmenims byloje, taip pat visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, o teismas pareiškėjo skundą byloje atmestų. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 22S163099, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 120 mėnesių (10 metų), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 30 d. gavo VSD raštą Nr. 18-9992, kuriame pateikta informacija, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nustatė, kad pareiškėjas yra susijęs su įmonėmis (duomenys neskelbtini), vykdančiomis (duomenys neskelbtini) karinių, teisėsaugos ir žvalgybos institucijų: (duomenys neskelbtini) užsakymus. Per Lietuvoje veikiančias bendroves pareiškėjas organizavo Vakarų šalyse pagamintos įrangos eksportą šių įmonių (duomenys neskelbtini) reikmėms. Tokiu būdu pareiškėjas prisidėjo prie (duomenys neskelbtini) karinės galios, karinių teisėsaugos ir žvalgybos institucijų aprūpinimo ir stiprinimo. Atsižvelgęs į pareiškėjo ryšius (duomenys neskelbtini) ir jo vykdytą veiklą, VSD vertino, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir tai sudarė pagrindą Migracijos departamentui priimti ginčijamą Sprendimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodyti prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės motyvai nepagrindžia neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo. Pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo, kaip tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, todėl pareiškėjo teiginių teismas nevertino kaip pakankamo pagrindo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus užkirsta galimybė dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį, todėl pareiškėjui priklausančios Lietuvoje veikiančios įmonės (duomenys neskelbtini) veikla bus nutraukta, dėl to patirta žala sieks kelis milijonus eurų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ir galimai prarasti darbą / nutraukti veiklą Lietuvoje, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas neįrodo, jog teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, tvirtindamas, kad be jo įmonės (duomenys neskelbtini) veikla bus nutraukta ir bus patirti milijoniniai nuostoliai, nepateikė jo teiginius bei galimas kilti neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų. Vien tai, jog pareiškėjas yra minėtos įmonės akcininkas, neįrodo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas tam, kad įmonė vykdytų veiklą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jog asmens buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jis įmonės negalėtų valdyti, pasitelkdamas kitus asmenis ar nuotoliniu būdu, o vien pareiškėjo hipotetinio pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pažymėtina ir tai, kad tokios pačios pozicijos vertinant analogiško pobūdžio argumentus buvo laikomasi ir sprendžiant pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 22S160914, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, vykdymą, pagrįstumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-131-968/2023).

Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jis negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėją byloje atstovauja advokatė, kuri teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus. Todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis objektyviai neturės jokių galimybių dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu (ABTĮ 13 str. 7 d.), be kita ko, pareiškėjas turi teisę raštu pateikti savo paaiškinimus, argumentus, samprotavimus dėl ginčijamame Sprendime išdėstytų motyvų (ABTĮ 52 str. 2 d.). Taigi nagrinėjamu atveju teigti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai, nėra jokio pagrindo.

Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde pareiškėjas tvirtina, kad vaizdo konferencijų programos „Zoom“ naudojimas (duomenys neskelbtini) yra apribotas. Tačiau šis jo teiginys nėra pagrįstas objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis teismo posėdyje dalyvaudamas nuotoliniu būdu dėl baimės, jog jo klausysis (duomenys neskelbtini) institucijos, negalės pateikti itin jautrios ir konfidencialios informacijos, yra deklaratyvūs, grindžiami subjektyvia, objektyviais įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nuomone. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-121-662/2023, 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje eAS-131-968/2023, 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-821/2023), nuo kurios nukrypti teisėjų kolegija nenustatė pagrindų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jis bus išskirtas su sutuoktine, bus pažeista jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir apsaugą, nes pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu yra priimtas Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (tuo pagrindu, kad yra panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi), tačiau jos atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies ir / ar uždraudimo atvykti į Lietuvą ar kitą Šengeno erdvės valstybę. Dėl šių pareiškėjo teiginių teisėjų kolegija pažymi, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-2493-931/2023 pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 22S160914, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, panaikinimo buvo sujungta su pareiškėjo sutuoktinės G. C. inicijuota administracine byla Nr. eI2-2494-983/2023 dėl Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriuo panaikintas šeimos susijungimo pagrindu G. C. išduotas leidimas laikinai gyventi, panaikino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susidariusi situacija nereiškia, kad pareiškėjas, netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra išskiriamas su sutuoktine, kurios leidimas laikinai gyventi, kaip ir pareiškėjo, buvo panaikintas. Netekusi teisės gyventi Lietuvoje, pareiškėjo sutuoktinė taip pat turės išvykti iš Lietuvos. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga ir tai, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinis ir visuomenės saugumas yra pagrindinė, esminę reikšmę turinti ir visiems visuomenės nariams svarbi vertybė, kuri, lyginant su galimais asmens interesų suvaržymais, yra žymiai svarbesnė (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, ir nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.