- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-22
- Bylos Nr.
- eAS-131-968/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-10091-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 22S160914 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė laikinai sustabdyti Departamento sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo (toliau – ir Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę).
Pareiškėjas Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (1997 m. vasario 18 d. sprendimas Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91) bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (1983 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, C-322/81, ECLI:EU:C:1983:313; 1989 m. spalio 18 d. sprendimas Orkem prieš Komisiją, C-374/87, ECLI:EU:C:1989:387) siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą asmeniui turi būti sudaroma galimybė dalyvauti teismo posėdyje. Pareiškėjo teisė būti išklausytam jau buvo pažeista Departamente, priimant skundžiamą Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą, todėl turi būti užtikrinta bent jau galimybė pareiškėjui atvykti į teismą ir dalyvauti teismo posėdyje, kuriame galėtų pateikti paaiškinimus ir išsklaidytų Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendime nurodytas abejones. Pareiškėjas nekelia jokio fizinio pavojaus Lietuvos Respublikai (toliau – ir Lietuva) ar visuomenei. Pareiškėjas neturi ryšių su terorizmu, nėra uždraustų organizacijų narys ar ginklų prekeivis. Pareiškėjas ilgą laiką (daugiau nei 8 metus) gyvena Lietuvoje, turi pažįstamų, draugų, nėra padaręs teisės pažeidimų.
Pareiškėjas Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pažymėjo, kad, nors Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjas turi grąžinti Departamento teritoriniam skyriui leidimą laikinai gyventi, tačiau pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas Lietuvos vizų tarnybose užsienyje yra sustabdytas. Pareiškėjui netaikytinos tokios tvarkos išimtys. Pareiškėjui grąžinus Departamento teritoriniam skyriui leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas neturėtų jokios galimybės (teisės) atvykti į Lietuvą ir dalyvauti teismo posėdyje ar verslo tikslais.
Pareiškėjas Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, kad pareiškėjas neturės galimybės prisijungti prie teismo posėdžio nuotoliniu būdu, nes Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) vaizdo skambučių programinės įrangos gamintoja „Zoom“ apribojo Rusijos valstybinių įstaigų galimybę naudotis vaizdo skambučių programine įranga „Zoom“. Net ir pareiškėjui prisijungus į teismo posėdį nuotoliniu būdu, pareiškėjas negalėjo laisvai išsakyti savo pozicijos, nes pareiškėjas bijo, kad nuotolinės vaizdo ar garso konferencijos metu jo klausysis Rusijos atitinkamos institucijos. Esant tokiai rizikai pareiškėjo laisvi pasisakymai (ypač Ukrainos palaikymo ir priešiškumo Rusijos vykdomam karui tema) galėtų sukelti pareiškėjui itin sunkių padarinių Rusijoje, padidėtų rizika dėl pareiškėjui taikytinos baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 4 d. nutartimi nutarė atmesti pareiškėjo Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, jo nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nustatęs, kad Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamo pobūdžio pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvai nepagrindžia neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo, nes pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl jo Lietuvoje vykdomo verslo valdymas negalėtų būti tęsiamas nuotoliniu būdu arba per įgaliotą atstovą, nepateikė ir nenurodė tai pagrindžiančių įrodymų.
Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl to, kad vaizdo konferencijų programa „Zoom“ Rusijoje yra apribota, teismas teigė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad, būdamas Rusijoje (ar kitoje šalyje), negalėtų pasinaudoti kitomis vaizdo konferencijų programomis.
Teismas, spręsdamas dėl Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išdėstytų argumentų dėl negalėjimo atvykti į Lietuvą ir dalyvauti teismo posėdyje, nurodė, kad aplinkybė, jog, nesustabdžius skundžiamo Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo vykdymo, pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, savaime nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas yra sudaręs teisinių paslaugų sutartį su advokatais, kurie pareiškėjo vardu pateikė skundą teismui. Todėl teismas padarė išvadą, kad teigti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, ar bus pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl ateityje galinčios kilti žalos, konstatavęs, kad šie yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, patirtų pareiškėjas.
Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė, kokia reali žala jam kils nesustabdžius skundžiamo Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo vykdymo, kaip tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, netenkino Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.
Pareiškėjas atskirajame skunde dėsto tuos pačius argumentus, kurie nurodyti Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, laikosi tos pačios pozicijos, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam bus užkirsta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti žodinius paaiškinimus, taip pažeidžiant jo teisę būti išklausytam ir sukeliant sunkius ir nepataisomus padarinius.
Pareiškėjas teigia, kad jam būtina dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti žodinius paaiškinimus dėl itin jautrios ir konfidencialios informacijos, susijusios su Departamento motyvais, kad pareiškėjas palaiko ryšius su Kremliaus režimu ir jį remia. Tokios informacijos pateikimas nuotoliniu būdu kelia didelę baimę. Tai, kad byloje yra jautrios informacijos, pripažino pats pirmosios instancijos teismas 2023 m. sausio 4 d. nutartimi nutaręs bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėti uždarame teismo posėdyje.
Pareiškėjas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būdamas Rusijoje, negalės pasinaudoti kitomis vaizdo konferencijų programomis, tačiau patys administraciniai teismai naudoja vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kurios naudojimas, kaip buvo nurodyta Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui būnant Rusijoje yra apribotas.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjas neįrodė, kodėl negalėtų tęsti savo verslo nuotoliniu būdu, nepagrįsti. Šiuo atveju atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tikėtina prisidės prie pareiškėjui Lietuvoje priklausančios įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Marina Logistics and Sales“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos nutraukimo. Pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, jam priklauso 50 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirikime. Pareiškėjo dalyvavimas Bendrovės veikloje yra reikšmingas, nes pareiškėjui nedalyvaujant visuotiniame akcininkų susirinkime apskritai negali būti priimami jokie Bendrovės veiklos vykdymui svarbūs sprendimai. Ne visi veiksmai gali būti atlikti, kaip pirmosios instancijos teismas nurodo, nuotoliniu būdu. Tam tikrų svarbių sandorių sudarymui reikalingas tiesioginis ir betarpiškas fizinis pareiškėjo dalyvavimas.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis užkirto kelią pareiškėjui dirbti pagal darbo sutartį Bendrovėje finansų direktoriaus pareigose. Šias pareigas vykdyti nuotoliniu būdu faktiškai neįmanoma.
Pareiškėjas teigia, kad faktiškai Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, apskritai negali vykdyti veiklos, nes Departamentas yra panaikinęs ir antram Bendrovės akcininkui bei direktoriui A. L. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl Bendrovės vykdomos specifinės veiklos rasti patikimų asmenų vykdyti jos veiklą yra sudėtinga. Todėl esant tokiai situacijai Bendrovė faktiškai yra priversta nutraukti savo veiklą, atleisti darbuotojus. Jeigu būtų tenkintas Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokiu atveju pareiškėjas galėtų perimti Bendrovės vadovavimą, atidaryti naują Bendrovės banko sąskaitą, kas sudarytų realias galimybes perkelti Bendrovės pinigus, tęsti Bendrovės veiklą, mokėti darbuotojams atlyginimus, mokesčius, vykdyti finansinius bei sutartinius įsipareigojimus. Todėl, teismui atsisakius pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų neatitaisoma milijoninė žala Bendrovei.
Pareiškėjas nurodo, kad, atmetus Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui užkirsta galimybė gyventi Lietuvoje, kurioje pareiškėjas kartu su sutuoktine G. C. (toliau – ir Sutuoktinė) gyvena beveik 10 metų, yra sukūręs socialinius ryšius, turi butą, darbą, būtų pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir apsaugą. Departamentas, priimdamas 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 22S161758 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas), panaikino pareiškėjo Sutuoktinės leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tačiau Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas jį apskundus teismui buvo automatiškai sustabdytas. Tai reiškia, kad Sutuoktinei suteikta teisė būti Lietuvoje, tačiau pareiškėjui – ne. Netenkinus pareiškėjo Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę susidarė situacija, kai pareiškėjas yra išskiriamas su Sutuoktine.
Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinimas būtų proporcingas sprendimas, kuris nesukeltų jokios žalos nei Departamentui, nei Lietuvos interesams.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
Departamentas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimo panaikinti Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą tikėtino pagrįstumo. Pareiškėjas neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors pareiškėjas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis trukdo jam efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, atvykti į teismą ir dalyvauti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, tačiau tai savaime nepagrindžia Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinimo. Pareiškėjo byla yra elektroninė, pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui, susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą EPP. Taip pat teismo posėdžiai teisme organizuojami nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijų programą „Zoom“. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad būdamas Rusijoje (ar kitoje šalyje) negalėtų pasinaudoti vaizdo konferencijų programa „Zoom“. Pareiškėjo argumentai dėl sunkumų vystyti ir vadovauti verslui nuotoliniu būdu yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad nėra galimybių surasti patikimą asmenį, kuris galėtų atlikti reikalingas atlikti funkcijas. Aplinkybės, kad pareiškėjas turi butą, yra sukūręs socialinius ryšius, Sutuoktinė turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris taip pat yra panaikintas, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, nes valstybės saugumo interesai yra svarbiau už asmeninius.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
VSD sutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino visas aplinkybes dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. VSD vertinimu, pareiškėjas iš tiesų neįrodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, paneigiančių tokią išvadą. Pareiškėjo asmeniniai ir turtiniai interesai negali nusverti valstybės interesų kilusio ginčo kontekste.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsniu, nutarta atmesti pareiškėjo Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos pobūdžio ir faktinės situacijos, todėl kiekvienoje byloje yra individualus.
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad: negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016); pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, be to, prielaida, jog asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu neįrodoma, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Nustatyta, kad Departamentas priėmė Departamento 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu („Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai“), panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760063303, galiojantį iki 2023 m. lapkričio 5 d. Nepaisant to, kad pareiškėjas apskundė Departamento 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą teismui, šio sprendimo vykdymas nesustabdytas, t. y. pareiškėjas turi grąžinti Departamento teritoriniam skyriui jam išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 139 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų, t. y. tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad jis negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo teisme metu ir kad taip bus pažeisti pagrindiniai tarptautiniai teisės į teisminę gynybą principai, pareiškėjo teisė būti išklausytam. Šiuo aspektu pirmiausiai pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis objektyviai neturės jokių galimybių dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu (ABTĮ 13 str. 7 d.). Pareiškėją atstovauja profesionalūs teisininkai (advokatai) (2022 m. gruodžio 19 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2022/25 išrašas, 2022 m. gruodžio 20 d. Perįgaliojimas Nr. 2022/12-20-2), jiems suteikta teisė pareiškėjo vardu atlikti visus procesinius veiksmus, be kita ko, pateikti pareiškėjo paaiškinimus, argumentus, samprotavimus dėl Departamento 2022 m. gruodžio 7 d. sprendime išdėstytų motyvų, kuriais grindžiamas pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas (ABTĮ 52 str. 2 d.). Todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo.
Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad vaizdo konferencijų programos „Zoom“ naudojimas Rusijoje yra apribotas. Tačiau šis teiginys nėra pagrįstas objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis teismo posėdyje dalyvaudamas nuotoliniu būdu dėl baimės, kad jo klausysis Rusijos institucijos, negalės pateikti itin jautrios ir konfidencialios informacijos, yra deklaratyvūs, grindžiami subjektyvia, objektyviais įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nuomone.
Pareiškėjas teigia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovė nebegalės vykdyti veiklos, turės būti atleidžiami darbuotojai, nebus vykdomi finansiniai ir sutartiniai įsipareigojimai, nes pareiškėjas nebegalės eiti savo pareigų kaip finansų direktorius, kurių pareiškėjas negali vykdyti nuotoliniu būdu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti grindžiamas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Byloje nėra jokių duomenų, kad uždarytų Bendrovės sąskaitų kitame banke negali atidaryti kitas asmuo. Tokios pačios pozicijos vertinant tokio paties pobūdžio argumentus buvo laikomasi ir sprendžiant A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutarties dalies, kuria buvo atmestas A. L. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (LVAT 2023 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-121-662/2023). Akcentuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog visų šių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Dėl atskirojo skundo argumentų esą pareiškėjas negalės vadovauti Bendrovei kaip Bendrovės akcininkas, pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas neįrodo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas tam, kad Bendrovė vykdytų veiklą. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog asmens buvimas ne Lietuvoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017 ir 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018, kurios nurodytos, pvz., 2023 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-121-662/2023). Pareiškėjas neįrodė, kad jis Bendrovės negalėtų valdyti, pasitelkdamas kitus asmenis ar nuotoliniu būdu.
Pareiškėjas teigia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas yra išskiriamas su Sutuoktine, pažeidžiama pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir apsaugą. Nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi („Jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu“), ir nustatęs, kad priimtas Departamento 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, priėmė 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Sutuoktinei išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760063682, galiojusį iki 2023 m. lapkričio 5 d. Sutuoktinė apskundė šį sprendimą teismui (pareiškėjo ir Sutuoktinės bylos sujungtos (VAAT 2023 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI2-2494-983/2023), todėl Departamento 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimo vykdymas yra sustabdytas bylos nagrinėjimo teisme metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susidariusi situacija nereiškia, kad pareiškėjas, netenkinus Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra išskiriamas su Sutuoktine, nes Sutuoktinės judėjimo teisė nėra niekaip suvaržyta, t. y. ji yra laisva pasirinkti likti Lietuvoje ar išvykti drauge su pareiškėju (sutuoktiniu).
Taip pat Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su tuo, jog pareiškėją su Lietuvą sieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių pareiškėjo skundo reikalavimui užtikrinti. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.