Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-220-606/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-06
Bylos Nr.: 1A-220-606/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-24398-2024-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Eugenijus Antanauskas, Daiva Jazbutienė
Nukentėjusysis: A. Š.
Advokatai: Regimantas Špelveris, Laurynas Vainoras

Kategorijos

1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-606/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24398-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.; 1.1.6.7.; 2.1.15.2.1.; 2.1.15.2.2.; 2.1.14.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Linai Gricienei,dalyvaujant prokurorei Liudmilai Paulienei,nukentėjusiojo A. Š. atstovui advokatui Laurynui Vainorui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., jo gynėjui advokatui Regimantui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Š. atstovo advokato L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vienerių metų laikotarpiui be užstato, jam baudžiamoji byla nutraukta.

Iš D. K. priteista nukentėjusiajam A. Š. 1 800 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žaloms atlyginti bei 500 Eur proceso išlaidų už įgalioto atstovo suteiktas teisines paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2024 m. birželio 24 d. 01.30 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame restorane „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, aplinkinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais, pasireiškiančiais fizinio smurto pavartojimu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė asmens sveikatą, tai yra restorano lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje, priėjęs prie A. Š., kumščiu vieną kartą tyčia sudavė jam į veidą ir tuo jam padarė nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimus: muštinę žaizdą lūpoje, 21 danties nulūžimą viso vainiko imtyje ties dantenomis ir kliniškai nustatytą 22 danties išnirimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo A. Š. atstovas advokatas L. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, civilinio ieškinio dydžio ir bylinėjimosi išlaidų ir priimti naują sprendimą – pripažinti kaltinamąjį kaltu, skirti jam atitinkamą bausmę ir visiškai patenkinti pareikštą civilinį ieškinį, išsprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos procesuose.

Šalies argumentai

2.1. Apelianto teigimu, teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė ir vertino visas kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai atleido kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą. Teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai taikė civilinio kodekso nuostatas, nustatančias turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, taip pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio, pateikto baudžiamojoje byloje, išsprendimo klausimą. Teismas, vertindamas įrodymus, padarė procesinius pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymų nevertino viseto principu. Teismas tyrė bei analizavo išskirtinai tiek, kiek tai reikalinga, kaltinamojo veiksmų pateisinimui. Teismas įrodymais laikė teiginius, neatitinkančius realios bylos medžiagos, neatsižvelgdamas į prejudicines aplinkybes ir į prejudicinę reikšmę byloje turinčią Klaipėdos apygardos nutartį, kuria panaikinta ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir prokurorės nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino ir nepasisakė, kokią reikšmę sunkinančių aplinkybių vertinimo kontekste turėjo tai, kad nusikaltimas padarytas prieš nepilnametį, viešoje vietoje, sukėlęs visuomenės pasipiktinimą. Kaltinamasis veikė tyčia, pavartodamas fizinį smurtą ypač įžūliai. Tai reiškia, kad teismas, nenustatydamas sunkinančių aplinkybių visumos, netinkamai kvalifikavo ir vertino įvykdytos veikos aplinkybes, ir tai turėjo esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo išvada, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi, yra deklaratyvi, formali ir neatitinkanti bylos medžiagos bei realybės. Kaltinamasis nuo nusikaltimo padarymo momento nekontaktavo su nukentėjusiuoju, nesidomėjo jo sveikatos būsena bei būtinumu suteikti pagalbą, nesutiko atlyginti ir neatlygino žalos (ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi), o formaliai atsiprašė tik teisiamojo posėdžio metu, palaikydamas savo gynybinę poziciją, todėl, apelianto vertinimu, laikyti, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi ir sieti su prielaida bylos nutraukimui pagal laidavimą, yra ne tik neobjektyvu, bet tiesioginis veikimas kaltinamojo naudai, nesant tam realaus ir objektyvaus pagrindo. Nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, jog nusikaltimas viešoje vietoje, ypač prieš pažeidžiamą asmenį, yra laikytinas itin pavojingu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išaiškina: „Kuo labiau pažeidžiamas yra nukentėjusysis, tuo daugiau atskaitomybės reikalaujama iš kaltininko. Be to, viešai atliktas smurtas prieš nepilnametį laikomas socialiai pavojinga veika, kuri diskredituoja viešą saugumo jausmą, o tai turi būti atitinkamai įvertinta viešojo intereso gynimo kontekste. Skundžiamas nuosprendis akivaizdžiai prasilenkia su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota nurodoma praktika ir tai turi būti įvertinta apeliacinės instancijos teismo.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek prokuratūra, tiek teismas išskirtinai kaltinamojo interesais dar ikiteisminio tyrimo eigoje mėgino pritaikyti laidavimo institutą, ir jo pagrindu baudžiamąjį procesą kaltinamajam nutraukti. Šie prokuratūros ir teismo veiksmai buvo atitinkamai įvertinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi, kuria prokuratūros ir teismo procesiniai sprendimai, kaip neteisėti ir nepagrįsti, buvo panaikinti. Minimoje nutartyje nurodoma, kad atsižvelgdamas į bylos medžiaga patvirtinančias aplinkybes ir jau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aukštesnysis teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog kaltinamasis D. K. bent iš dalies atlygino žalą, pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti. Vien įtariamojo deklaratyvus, formalus įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą šiuo atveju negali būti laikomas tinkamu pripažinti, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta būtinoji sąlyga, ypač atsižvelgiant į tai, kad, įtariamojo nuomone, jo padaryta žala (turtinė ir neturtinė) yra žymiai mažesnė už net ir preliminarų nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį, kurį nurodo nukentėjusiojo atstovas. Tai nulemia, kad bent jau šiuo metu negalima teigti, jog yra pagrindo manyti, kad D. K. visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėta, jog nustačius tokias prieštaringas aplinkybes, susijusias su žalos atlyginimu, nei prokurorė, nei ikiteisminio tyrimo teisėja neturėjo jokio pagrindo daryti išvados, kad šioje byloje žalos atlyginimo klausimas neužkerta kelio taikyti BK 40 straipsnio nuostatas D. K. iš esmės vien todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, nors nukentėjusioji pusė apie tokią galimybę ir buvo informuota, kadangi nei BK 40 straipsnyje, nei šio straipsnio taikymo klausimu suformuotoje teismų praktikoje iš tiesų yra koncentruojamasi ne į patį civilinio ieškinio pareiškimą, o į padarytos žalos atlyginimą arba įsipareigojimą ją atlyginti, taip pat būsimo visiško žalos atlyginimo realumą.

2.4. Apelianto teigimu, kaltinamasis jokių veiksmų dėl žalos atlyginimo ir neatliko. Todėl mano, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, neleidžiančios taikyti laidavimo, nebuvo išnykusios ir priimant skundžiamą nuosprendį, tačiau teismas to nepaisė. Kaltinamasis savo veiksmais ir parodymais teismo posėdžio metu patvirtino, kad nepripažįsta civilinio ieškinio ir norėtų atlyginti žalą tik 1 500 eurų apimtyje, jeigu teismas tokią priteistų. Teismas, veikdamas palankiai kaltinamojo interesais, nepaisydamas byloje esančių objektyvių įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos apimtį, priteisė ne nukentėjusiojo asmens reikalaujamą ir objektyviais įrodymais patvirtiną žalą, o sumą, artimą nurodytai kaltinamojo, laikydamas, kad tai yra teisinga ir sąžininga ir neva užtikrina kaltininko įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo ateityje. Tokiu būdu teismas skundžiamu nuosprendžiu sukūrė naują ydingą precedentą, kad žalos apimties kriterijus yra laikomas ne objektyvūs įrodymai, o kaltinamojo teiginiai dėl žalos ir jo patikinimas, kad ateityje jis sutinka sumokėti teismo priteistą sumą. Apeliantas laikosi pozicijos, kad toks teismo elgesys turi būti įvertintas apeliacinės instancijos teismo, teisinės logikos, teisinio pagrįstumo bei nukentėjusiojo teisėtų lūkesčių kontekste. Apelianto nuomone, teismas pritaikė byloje laidavimo institutą, nesant būtinos įstatymo nustatytos sąlygos – kad kaltinamasis atlygino žalą ar įsipareigojo ją atlyginti, ignoruojant apeliacinės instancijos teismo nustatytas ir konstatuotas aplinkybes dėl laidavimo taikymo negalimumo (po nutarties priėmimo kaltinamajam nesiėmus ir neatlikus jokių papildomų veiksmų dėl žalos atlyginimo), kurios nebuvo išnykusios skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną, ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį.

2.5. Apelianto vertinimu, šiuo atveju yra netinkama ir teismo paskirta laiduotoja L. P., nes ji su kaltinamuoju kartu negyvena. Kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad dirba ir gyvena Anglijoje. Dar ikiteisminio tyrimo pradžioje D. K. pateikė teisėsaugai savo gyvenamosios vietos adresą, kuris yra Anglijoje, o laiduotoja, kaip nustatyta byloje, nuolat gyvena Lietuvoje, todėl laiduotoja neturi realios galimybės garantuoti kasdieninio realaus ir pozityvaus poveikio kaltininko elgsenai. Aplinkybių reikšmė dėl laidavimo instituto negalimumo, nustačius, jog laiduotojas kartu su kaltinamuoju negyvena, yra aiškiai išdėstyta Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, kuria teismas išaiškino, jog laiduotojas negali būti laikomas tinkamu, kai kartu su kaltinamuoju negyvena. Tai, kad pakartotiniame prašyme dėl laidavimo instituto taikymo, kaltinamasis pakeitė laiduotojo kandidatūrą iš mamos į draugę L. P., visiškai nekeičia prejudicinę reikšmę byloje turinčios Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties išaiškinimų – laidavimo negalimumo, kai laiduotojas kartu su kaltinamuoju negyvena. Kaltinamojo ir laiduotojos teiginiai apie bendrą gyvenimą ne tik nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, bet priešingai, prieštarauja paties kaltinamojo patvirtinimui dėl jo gyvenamosios vietos Anglijoje bei teismo posėdžio metu duotiems parodymams, jog jis iki šiol tęsia gyvenimą ir darbą Jungtinėje Karalystėje. Skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl laiduotojo kandidatūros yra deklaratyvūs ir neatitinkantys nei bylos medžiagos, nei įstatymo numatytų reikalavimų laiduotojui.

2.6. Apelianto teigimu, teismas nepagristai sumažino ir turtinės žalos dydį, kadangi nesivadovavo civilinio ieškovo pateiktais įrodymais – dviejų odontologų išvadomis apie nukentėjusiajam taikytiną gydymo metodiką ir jos kaštus. Abu odontologai realiai apžiūrėjo nukentėjusįjį ir padarė tas pačias išvadas. Tačiau teismas vadovavosi kaltinamojo pateikta kito odontologo (kuris realiai nukentėjusiojo neapžiūrėjo ir jo faktinės sveikatos būklės netyrė) išvada, kuri neatitinka realybės. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, iš dalies pripažindamas civilinio ieškovo pateiktus įrodymus apie gydymo metodiką ir kaštus, nurodė, kad realius gydymo kaštus ieškovas galės reikalauti iš atsakovo ateityje, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja civilinio proceso tikslams, kuriame įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendimas neturi generuoti naujų ginčų ateityje, o visiškas žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimo principas įtvirtintas civiliniame kodekse. Dėl nurodytų aplinkybių, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, teismas neturėjo pagrindo mažinti reikalaujamos atlyginti žalos dydžio.

2.7. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir dėl priteisto neturtinės žalos dydžio, teigiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjęs asmuo yra nepilnametis, nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje, be priežasties, ir buvo ypač įžūlus ir žeminantis nukentėjusįjį, keliantis didesnį socialinį pavojų. Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, kad nukentėjusysis yra našlaitis, pagal savo turtinę padėtį yra priverstas dirbti ir mokytis, todėl dėl neteisingai priteistos turtinės žalos patiria realią itin didelę psichologinę, emocinę įtampą. Teismas nevertino sužalojimo pobūdžio – išmuštas dantis, o tai turi esminės įtakos estetinei išvaizdai bei visam gyvenimui natūralaus funkcionalumo praradimą, jauno nukentėjusiojo amžiaus ir su tuo susijusių pasekmių jo psichinei sveikatai dėl įvykdyto prieš jį smurtinio nusikaltimo bei kaltinamojo netinkamo ciniško elgesio po nusikaltimo padarymo.

2.8. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai sumažino ir nukentėjusiojo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, nes netinkamai aiškino ir taikė BPK 106 straipsnį, CPK 93 straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. lR-77 redakcija) patvirtintus įkainius maksimali priteistina suma už civilinį ieškinį yra vidutinis mėnesinis atlyginimas x 2,5, tai sudaro 2 337,00 x 2,5 = 5 842 Eur. Be to, teisinės paslaugos nukentėjusiajam apėmė ne tik ieškinio parengimą ir surašymą, bet ir atstovavimą teismo posėdžiuose, nekalbant jau apie teisines paslaugas, suteiktas nukentėjusiajam baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl turėtų nukentėjusiojo asmens bylinėjimosi išlaidų yra neteisėta ir naikintina ne tik dėl suteiktų paslaugų apimties vertinimo, įkainių, bet ir dėl neteisėtai sumažintų ieškinio reikalavimų patenkinimo.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., jo gynėjas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nusikalstamos veikos vertinimo ir jos kvalifikavimo

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino ir nepasisakė, kokią reikšmę sunkinančių aplinkybių vertinimo kontekste turėjo tai, kad nusikaltimas padarytas prieš nepilnametį, viešoje vietoje, sukėlęs visuomenės pasipiktinimą. Kaltinamasis veikė tyčia, pavartodamas fizinį smurtą ypač įžūliai. Tai reiškia, kad teismas, nenustatydamas sunkinančių aplinkybių visumos, netinkamai kvalifikavo ir vertino įvykdytos veikos aplinkybes, ir tai turėjo esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

6.1. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. kaltė įrodyta visiškai ir jokių abejonių dėl jo kaltės nekyla, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė įrodymų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

6.2. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šią aplinkybę pripažino kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šiuo atveju D. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiojo A. Š. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai (t. 1, b. l. 93), o nusikalstama veika dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nuosekliai ištyręs ir išanalizavęs visus įrodymus, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatavo, kad kaltinamasis D. K. būtent viešoje vietoje, aplinkinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, pasireiškiančiais fizinio smurto pavartojimu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Š. sveikatą, tai yra restorano lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje, priėjęs prie A. Š., kumščiu vieną kartą tyčia sudavė jam į veidą, ir tuo jam padarė nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimus: muštinę žaizdą lūpoje, 21 danties nulūžimą viso vainiko imtyje ties dantenomis ir kliniškai nustatytą 22 danties išnirimą. Todėl D. K. nusikalstamą veiką pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

6.3. Kartu pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, negalios, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo arba veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka. Tokių aplinkybių bylos duomenimis nenustatyta, o vien tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš nepilnametį asmenį, nėra pagrindas šios aplinkybės pripažinti kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, ši aplinkybė vertintina kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o šiuo atveju, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo vietą, kad nukentėjusysis, būdamas nepilnametis, kuriam iki pilnametystės buvo likę nepilni du mėnesiai, buvo restorane, nakties metu, kaip nustatyta bylos duomenimis, rinko nuo staliukų stiklines, tačiau D. K. manė, kad jis pavogė stiklinę su alkoholiniu gėrimu, nes buvo apsirengęs skirtingai nei kiti padavėjai ir neatrodė, jog būtų buvęs kaip padavėjas, ir šios nustatytos aplinkybės visiškai nepateisina kaltinamojo D. K. nusikalstamų veiksmų, tačiau nepaneigia jo parodymų, kad jis negalėjo suprasti, jog A. Š. yra nepilnametis.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstumo

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad kaltinamasis D. K. nuoširdžiai gailisi, teigiama, kad jo gailestis yra tik deklaratyvus, formalus ir neatitinkantis bylos medžiagos bei realybės, nes jis nuo nusikaltimo padarymo momento nekontaktavo su nukentėjusiuoju, nesidomėjo jo sveikatos būsena bei būtinumu suteikti pagalbą, nesutiko atlyginti ir neatlygino žalos, ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi, o nukentėjusiojo formaliai atsiprašė tik teisiamojo posėdžio metu, palaikydamas savo gynybinę poziciją. Taip pat, apelianto vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog kaltinamasis D. K. bent iš dalies atlygino žalą, pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, nes vien kaltinamojo deklaratyvus, formalus įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą negali būti laikomas tinkamu pripažinti, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta būtinoji sąlyga, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaltinamojo nuomone, jo padaryta žala (turtinė ir neturtinė) yra žymiai mažesnė už net ir preliminarų nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį. Ir tai nulemia, kad bent jau šiuo metu negalima teigti, jog yra pagrindo manyti, kad D. K. visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl, apelianto nuomone, teismas pritaikė byloje laidavimo institutą, nesant būtinos įstatymo nustatytos sąlygos – kad kaltinamasis atlygino žalą ar įsipareigojo ją atlyginti, ignoruodamas Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje nustatytas ir konstatuotas aplinkybes dėl laidavimo taikymo negalimumo. Taip pat apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas paskyrė ir netinkamą laiduotoją, nes kaltinamasis ir laiduotoja gyvena skirtingose gyvenamosiose vietose, todėl laiduotoja neturi realios galimybės garantuoti kasdieninio realaus ir pozityvaus poveikio kaltininko elgsenai.

8. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022). Kartu akcentuotina, kad pagal teismų praktiką, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013).

8.1. Nagrinėjamu atveju D. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Byloje yra pateiktas sužadėtinės L. P. prašymas atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 2, b. l. 84).

8.2. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. anksčiau neteistas, t. y. jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

8.3. Teismų praktikoje aiškinant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-307-689/2019).

8.3.1. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dar kartą pažymėtina, kad D. K. ne tik nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atskleidė visas ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes, davė išsamius parodymus, bet ir iš karto po įvykio, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pripažino, kad sudavė nepažįstamam vaikinui į veidą (t. 1, b. l. 5). D. K. tiek policijos pareigūnams, tiek vėliau ir ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus kaip įtariamasis bei teisiamajame posėdyje kaip kaltinamasis parodė, kad pamatęs, jog nepažįstamas vaikinas nuo staliuko, ant kurio buvo padėta stiklinė su jo nusipirktu gėrimu, paėmė ją, pagalvojo, jog jis vagia jo stiklinę su gėrimu, negalėjo įtarti, kad tai restorano darbuotojas, nes jis buvo apsirengęs skirtingai nei visi padavėjai. Tačiau jis iš karto pripažino, jog pasielgė netinkamai, patvirtino, kad tokį jo nusikalstamą elgesį išprovokavo neblaivumas, todėl pasielgė neapgalvotai, dėl savo elgesio gailėjosi, pripažino, kad nebandė išspręsti situacijos civilizuotai ir dėl to sužalojo nukentėjusįjį, norėjo nukentėjusiojo atsiprašyti ir atlyginti jam savo veiksmais padarytą žalą, tačiau negavo nukentėjusiojo kontaktų bei banko sąskaitos numerio, kad galėtų pervesti bent atitinkamą dalį padarytos žalos (t. 2, b. l. 8–9, 118–119). Tai, jog atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. suprato pasielgęs nusikalstamai, jautė kaltę dėl savo veiksmų, patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis iš karto po įvykio tą pačią naktį, net manydamas, kad sužalojo tik nukentėjusiojo lūpą, siūlė jam atlyginti žalą, tačiau nukentėjusysis atsisakė, šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir nukentėjusysis A. Š. (t. 2, b. l. 120–121). Taip pat teisiamajame posėdyje nukentėjusysis pripažino ir tą aplinkybę, kad jis atsisakė vėliau D. K. siūlomos 1 500 Eur dydžio žalos atlyginimo, nes, jo teigimu, jis norėjo, kad būtų atlyginta iš karto visa žala, kurią nusistatė jis pats, taip pat pripažino, kad D. K. neturėjo jo kontaktų bei banko sąskaitos, o šiuo atveju aplinkybė, kad nukentėjusiojo netenkino D. K. pasiūlyta suma padarytai žalai atlyginti, ir jis jos atsisakė, nepaneigia to, kad D. K. stengėsi savo noru atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Teisiamajame posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. parodė, kad tyrėjas negalėjo jam pasakyti nepilnamečio nukentėjusiojo kontaktų, o nukentėjusiojo atstovas nedavė nukentėjusiojo kontaktų. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. parodymus, kad jis stengėsi susisiekti su nukentėjusiuoju ir per jo atstovą, atsiprašyti nukentėjusiojo ir atlyginti jam padarytą žalą, tačiau atstovas nedavė nukentėjusiojo kontaktų, teisiamajame posėdyje patvirtino ir apklausta kaip liudytoja D. K. sužadėtinė L. P. (t. 2, b. l. 121–122). Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, jog atstovas žinojo jo kontaktus bei jam buvo pasakęs savo banko sąskaitos numerį, tačiau atstovui tikslinant aplinkybę dėl to, ar jam nukentėjusysis tikrai buvo pasakęs savo banko sąskaitos numerį, nukentėjusysis dėl šios aplinkybės suabejojo, tačiau jos ir nepaneigė.

8.3.2. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytus ir aptartus duomenis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad D. K. savo kaltę pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nuoširdžiai gailisi, kaip jau minėta, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuoširdžiai, pinigine išraiška, norėjo sušvelninti ir nusikaltimo pasekmes. Todėl šiuo atveju nustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad D. K. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

8.4. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyti alternatyvūs būdai, susiję su žalos atlyginimu.

8.4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pritaikė byloje laidavimo institutą, nesant būtinos įstatymo nustatytos sąlygos – kad kaltinamasis atlygino žalą ar įsipareigojo ją atlyginti, ignoruodamas Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje nustatytas ir konstatuotas aplinkybes dėl laidavimo taikymo negalimumo.

8.4.2. Akcentuotina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje nurodė, kad, prieš priimdama sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, prokurorė turėjo bent jau pamėginti nustatyti, ar D. K. įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą nėra deklaratyvus ir, ar yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins padarytą žalą, o ne konstatuoti, kad nukentėjusysis vilkina procesą, siekia „paspelnyti iš kaltininko“, ir remtis tuo, jog nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, kartu nurodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėja tokius prokurorės nutarimo motyvus tiesiog perrašė, t. y., Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje konstatavo, kad prokurorė nutarime bei ikiteisminio tyrimo teisėja nutartyje, tenkindama prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, iš esmės nepagrindė, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga, nes, kaip nustatyta tiek iš prokurorės nutarimo, tiek ir iš ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, juose nustatyta tik tai, kad D. K. nori (sutinka) savanoriškai pervesti nukentėjusiajam 1 500 Eur. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad visais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi savarankiškai ištirti įrodymus, nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje.

8.4.3. Pažymėtina, kad šiuo atveju nustatyta, jog kaltinamasis D. K. prašyme pirmosios instancijos teismui dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam A. Š. 1 500 Eur dydžio turtinę ir neturtinę žalas arba tokį dydį, kurį nustatys teismas (t. 2, b. l. 81–82). Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tokį D. K. įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo vertina kaip tinkamą įsipareigojimą, todėl kartu nustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga.

8.5. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, jei nustatoma, jog yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8.5.1. Pažymėtina, kad dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. pastangų atlyginti nukentėjusiajam A. Š. nusikaltimu padarytą žalą jau aptarta šios nutarties 8.3.1. punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas visų šiame punkte nustatytų ir aptartų aplinkybių dar kartą nekartoja, tačiau dar kartą akcentuoja, kad, kaip jau nustatyta šios nutarties 8.3.1. punkte, D. K. nuo pat įvykusio įvykio stengėsi atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, šią aplinkybę patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu prokurorės nukentėjusiajam siųstame rašte nurodytos aplinkybės, kad D. K. sutinka savanoriškai pervesti nukentėjusiajam 1 500 Eur ar kitą sumą, kad bent iš dalies atlygintų padarytą žalą, bei šiuo raštu prokurorė prašė atsakyti nukentėjusiojo, ar jis sutinka su jam siūlomu žalos atlyginimo dydžiu (t. 1, b. l. 149–150), ir nėra pagrindo netikėti, kad D. K. būtų didesnę dalį žalos jau atlyginęs, tačiau, kaip nustatyta, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad jis net pamiršo atsakyti prokurorei į raštą bei patvirtino, kad jis nesutiko su pasiūlytos atlygintinos žalos dalimi, norėjo, kad būtų atlyginta iš karto visa žala, kurią nusistatė jis pats (t. 2, b. l. 120–121). Pažymėtina, kad D. K. dėl nukentėjusiojo interesų, susijusių su žalos atlyginimu, bendravo per nukentėjusiojo atstovą, atstovas rašte prokuratūrai nurodė, kad D. K. atsisakė atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad D. K. nesutiko tik dėl reikalaujamos atlyginti žalos dydžio. Teisiamajame posėdyje D. K. parodė, kad nukentėjusiojo atstovas jam pasakė, jog nukentėjusiajam išmušti penki dantys, o šiuo atveju aplinkybės, kad jam buvo pasakyta, jog nukentėjusiajam išmušta daugiau dantų nei objektyviai nustatyta specialisto išvadoje, nepaneigia ir nukentėjusiojo atstovo rašte nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam išmušti trys dantys, ir 5 200 Eur turtinės žalos dydis nurodytas tik preliminarus (t. b. l. 152–153), t. y., nei nukentėjusysis, nei jo atstovas net negalėjo nurodyti atlygintinos žalos dydžio, vėliau civiliniame ieškinyje turtinės žalos dydis buvo nurodomas dar didesnis, t. y. 6 880 Eur, bei prašoma priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Todėl nepaneigta, kad D. K. iš esmės turėjo pagrindo abejoti dėl realaus tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalų dydžių, tačiau jis atlyginti žalos nevengė, tik pasiūlė atlyginti mažesnę sumą, kuri nukentėjusiojo netenkino, bei pirmosios instancijos teismui dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taip pat įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam A. Š. 1 500 Eur dydžio turtinę ir neturtinę žalas arba tokį dydį, kurį nustatys teismas (t. 2, b. l. 81–82), o šiuo atveju ir pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tiek dėl turtinės, tiek ir neturtinės žalų dydžių tenkino tik iš dalies. Todėl atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, į tai, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. yra jauno amžiaus ir dirbantis, kaip nustatyta, nevengiantis atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų ir kritiškai vertinantis savo elgesį asmuo, apeliacinės instancijos teismas turi visišką pagrindą manyti, kad jis nukentėjusiajam visiškai atlygins teismo nustatytą ir priteistą žalą.

8.5.2. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir panašiai, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

8.5.3. Iš bylos duomenų nustatyta, kad D. K. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 186), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 188), jis yra dirbantis, darbovietės vadovo charakterizuojamas teigiamai, yra vertinamas kaip vertingą patirtį turintis darbuotojas (t. 1, b. l. 192), turi sužadėtinę, su kuria kartu jau 9 metai, ruošiasi sukurti šeimą, dėl savo netinkamo elgesio bendrauja su artimais asmenimis, užsirašė į smurtinio elgesio keitimo programą, kurią vykdo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu laukia pakvietimo į kursus, kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio pasekmės, nuo pat pradžių nevengė atlyginti ir nusikaltimu padarytos žalos. Šios aptartos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad D. K. nėra lengvabūdiška asmenybė, o jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Todėl, esant nustatytiems duomenims, yra pakankamas pagrindas manyti, kad D. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8.6. Ir šiuo atveju nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti laidavimo institutą, kurio taikymas, atsižvelgiant į nustatytų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra ne formalus, bet visapusiškai pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

8.7. Teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti laidavimą ir priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, Nr. 2K-305/2011, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-186-942/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-305/2011, Nr. 2K-186-942/2018). Taigi, laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi.

8.7.1. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo paskirtos laiduotojos L. P. tinkamumas būti laiduotoja, motyvuojant tuo, kad kaltinamasis ir laiduotoja gyvena skirtingose gyvenamosiose vietose, todėl laiduotoja neturi realios galimybės garantuoti kasdieninio realaus ir pozityvaus poveikio kaltininko elgsenai.

8.7.2. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2014), konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad kaltinamasis ir laiduotoja gyvena skirtingose gyvenamosiose vietose, negali būti pakankamas pagrindas nepripažinti asmens tinkamu laiduotoju, be to, tokios sąlygos, kaip privalomai gyventi toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, nenustatytos ir BK 40 straipsnyje. Kartu pažymėtina, kad laiduotojo paskirtis nėra nuolat kontroliuoti kaltininko buvimo vietą ir / ar būti kartu kiekvieną dieną, nes tai neįgyvendinama ir gyvenant kartu, o asmeniui, kaip laiduotojui, yra svarbios būtent asmeninės jo savybes ir galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui, kad kaltininkas pasitikėtų laiduotoju, įsiklausytų į teigiamus jo patarimus ir pats jaustų pareigą elgtis tinkamai bei moralinę atsakomybę prieš laiduotoją.

8.7.3. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatyta ir skundžiamu nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismo paskirta laiduotoja L. P. nėra teista, anksčiau nebuvo bausta administracine tvarka, dirba „ (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), gauna nuolatines ir stabilias pajamas, darbdavio charakterizuojama teigiamai, apibūdinama kaip mokanti bendrauti, dėl to vertinama ir darbe, iniciatyvi, imli, greitai besiorientuojanti, ne kartą buvo skatinta įvairiomis premijomis bei pagyrimais (t. 2, b. l. 86). Kaip nustatyta tiek iš L. P., tiek ir iš D. K. parodymų, kad jie draugauja ir palaiko artimus santykius jau nuo 2016 m., o nuo 2018 m. gyvena kartu, šiuo metu (duomenys neskelbtini), jos mamos bute, yra susižadėję. L. P. parodė, kad jeigu D. K. nebūna namuose, tai labai daug dirba, tačiau jų santykiai tvirti ir dar labiau stiprėja, jie planuoja kartu sukurti šeimą, ji turi D. K. pasitikėjimą bei didelį autoritetą jam, šiuo metu aktyviai taupo pinigines lėšas nuosavam gyvenamajam būstui įsigyti. Analogiškas aplinkybes parodė ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., patvirtino, kad jie visada yra kartu, jis viską papasakoja jai pirmai, L. P. buvo nepatenkinta tokiu jo elgesiu, jo poelgį vertino neigiamai. L. P. taip pat parodė, kad D. K. jai iš karto papasakojo apie šį įvykį, jai buvo keista, nes tai nebūdingas elgesys D. K., jis nepiktnaudžiauja ir alkoholiu, niekada nėra buvęs agresyvus. D. K. dėl savo elgesio labai pergyvena, dėl to tapo dar santūresnis, labai gailisi, todėl ji patarė užsirašyti į kursus „prieš smurtą“, ir, kaip nustatyta bylos duomenimis, D. K. realiai paklausė savo sužadėtinės ir užsirašė į smurtinio elgesio keitimo programą, kurią vykdo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu laukia pakvietimo į kursus.

8.7.4. Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad nors D. K. ir išvyksta dirbti į kitą šalį, tačiau jis būtent su sužadėtine L. P. palaiko labai artimą ryšį, juolab, kad yra įvairių galimybių nuolat susisiekti ir bendrauti, todėl ji turi realią galimybę daryti teigiamą poveikį kaltininko elgsenai, be to, kaip nustatyta, ir pats D. K. savo elgesį vertina kritiškai ir nori pasitaisyti, jaučia pareigą elgtis tinkamai.

8.7.5. Įvertinęs aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad laiduotoja L. P. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį sužadėtiniui D. K., todėl yra tinkama laiduotoja.

8.8. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad D. K. nėra piktybiškas teisės normų reikalavimų pažeidėjas, kurį būtų galima pataisyti tik baudžiamojo įstatymo numatytomis sankcijomis, ir šiuo atveju pritaria, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir D. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, pagal laiduotojos L. P. laidavimą.

Dėl turtinės žalos dydžio

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagristai sumažino turtinės žalos dydį, kadangi nesivadovavo civilinio ieškovo pateiktais įrodymais – dviejų odontologų išvadomis apie nukentėjusiajam taikytiną gydymo metodiką ir jos kaštus. Abu odontologai realiai apžiūrėjo nukentėjusįjį ir padarė tas pačias išvadas, tačiau teismas vadovavosi kaltinamojo pateikta kito odontologo, kuris realiai nukentėjusiojo neapžiūrėjo ir jo faktinės sveikatos būklės netyrė, išvada, kuri neatitinka realybės. Atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, apelianto vertinimu, teismas neturėjo pagrindo mažinti reikalaujamos atlyginti žalos dydžio.

9.1. Pažymėtina, kad paprastai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją ir siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-202/2012, 3K-3-164-1075/2019). Šiais atvejais, pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

9.2. Būsimos žalos atlyginimo priteisimas būtent sveikatos sutrikdymo atveju iš esmės galimas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų. Tačiau privalo būti įrodyta, kad konkrečios gydymo procedūros nukentėjusiajam yra būtinos siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį. Be to, šios gydymo procedūros, kurių išlaidų atlyginimą prašoma iš anksto priteisti kaip tiesioginius nuostolius, turi būti atliekamos iš esmės greitu laiku, tai taip pat pabrėžia konkretaus gydymo būtinumą. Pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl būsimų išlaidų atlyginimo priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį, yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas. Taigi, ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistas būsimų gydymo išlaidų atlyginimas, turi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti tokio būsimo gydymo būtinumą ir su būsimu gydymu susijusių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

9.3. Taigi, aptartos įstatymų nuostatos leidžia teismui priteisti nukentėjusiam asmeniui ir būsimų išlaidų, susijusių su neteisėtu jo sveikatos sutrikdymu, atlyginimą, tačiau, priimant tokį sprendimą, turi būti įvertinama, ar yra tam įstatyme ir teismų praktikoje nustatyti kriterijai, visų pirma turi būti nustatomas šių išlaidų būtinumas ir realumas.

9.4. Iš Valstybinėje teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 542/2024(03) užfiksuotų duomenų nustatyta, kad A. Š. padaryta muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, 21 danties nulūžimas viso vainiko imtyje ties dantenomis, kliniškai nustatytas 22 danties išnirimas (t. 1, b. l. 93).

9.5. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. Š. parodė, kad 21 dantį jis prarado, vietoje jo yra laikinas protezas, bet turi būti įdėtas implantas, 22 dantis yra išniręs, jis šiek tiek sutvarkytas – odontologas klibantį dantį atstatė pirštais, tačiau sunku sukąsti žandikaulį, klibantis dantis kelia diskomfortą, jis gali bet kada iškristi, dantis reikia ištiesinti breketais, dantų gydymas užtruktų apie penkerius metus, dantų gydymo sumą žino tik bendrą, skubi odontologo pagalba buvo suteikta, už ją nemokėjo, pradėti dantų gydymo neturi galimybės, nes gyvena tik su mama, tėtis mirė, kai jam buvo 4 metai, šiuo metu nedirba, gyvena iš stipendijos ir pašalpų (t. 2, b. l. 120–121).

9.6. Civiliniame ieškinyje nukentėjusiojo A. Š. atstovas advokatas L. V., remdamasis pateiktais dantų gydymo planais, nurodė, kad nukentėjusiajam dantų gydymas kainuos 6 880 Eur, prašė šią sumą priteisti iš kaltinamojo D. K..

9.7. Iš UAB „ (duomenys neskelbtini)“ gydytojos odontologės G. T. medicininio išrašo nustatyta, kad D. K. kreipėsi extra atveju dėl dantų traumos, nurodytas gydymo planas ir įkainiai: extra pagalbos suteikimas – 80 Eur, 21 danties endodontinis gydymas – 300 – 400 Eur, 21 danties protezavimas – 700 – 800 Eur, 22 danties endodontinis gydymas – 300 Eur, nepavykus išgelbėti 21 danties šaknies – 21 danties implantas – 650 Eur plius protezavimas ant implanto – 550 Eur, taip pat nurodyta, kad gali tekti gydyti pacientą ir breketais – 5 000 Eur. Gydymo trukmė (po traumos) su visais kontroliniais vizitais apie 5 metai (t. 2, b. l. 100).

9.8. Iš gydytojos I. A. pateikto dantų gydymo plano ir įkainių nustatyta: 21 danties endodontinis pergydymas – 300 – 400 Eur, 21 danties protezavimas – 700 – 800 Eur, 22 danties endodontinis gydymas – 300 Eur. Eigoje, nepavykus išgelbėti 21 danties šaknies, reikalingas 21 danties implantavimas – 650 Eur, protezavimas ant implanto – 550 Eur, gydymas breketais – 5 000 Eur, gydymo trukmė po traumos 5 metai (t. 2, b. l. 103).

9.9. Šiuo atveju iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. gynėjo R. Špelverio pateikto UAB „ (duomenys neskelbtini)“ gydytojo R. S. gydymo plano ir įkainių nustatyta, kad galimi du gydymo variantai, t. y.: 1) jei likusi šaknies dalis nerestauruotina, tada tikslingas danties šalinimas – 100 Eur, implantacija su gijimo galvute – 720 Eur, laikinas dantis ant implanto, jei pacientas nori – 150 Eur (1 vizitas bei po 3 mėnesių galutinis protezavimas cirkonio vainikėliu – 630 Eur (2 vizitai), bendra suma – 1 600 Eur, bendras gydymo laikas 3 mėnesiai, 3 vizitai; 2) jeigu šaknį galima restauruoti, tada reikalingas kanalo gydymas – 120 – 130 Eur, danties kulties atstatymas stiklo pluoštu – 100 Eur, protezavimas cirkonio vainikėliu 630 Eur, bendra suma – 860 Eur, apie 4 vizitai, gydymo trukmė 2-4 sav. Dėl 22 danties išnirimo – gydymas būtų atstatyti bei įtvirtinti jį prie kitų dantų viela bei plomba – apie 150 Eur, gydymo laikas 2-4 sav., 2 vizitai (t. 2, b. l. 83).

9.10. Atsižvelgęs į pateiktus ir aptartus nukentėjusiajam sužalotų dantų gydymo planus ir įkainius, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek gydytojos I. A., tiek ir gydytojos G. T. dantų gydymo planuose, be kita ko, nurodyta, kad gydymas breketais, ir šis gydymas sudaro būtent didžiąją turtinės žalos dalį – 5 000 Eur, tačiau šis gydymo būdas visiškai nepagrįstas, o gydytoja G. T. ir nurodė, kad tik galbūt gali tekti gydyti pacientą ir breketais. Todėl yra visiškas pagrindas išvadai, kad nukentėjusiajam šis gydymas bent jau šiuo metu nėra būtinas ir realus, siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, ir nėra jokio pagrindo už tokį gydymą iš anksto priteisti 5 000 Eur kaip tiesioginius nuostolius. Pažymėtina, kad abiejuose gydymo planuose nurodyta, kad 22 danties gydymas endodontinis. Tai, kad 22 danties išnirimą būtų galima atstatyti bei įtvirtinti jį prie kitų dantų viela bei plomba, nurodyta ir gynėjo R. Špelverio pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo R. S. gydymo plane.

9.11. Ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiajam A. Š. reikalingas dantų gydymas, tačiau jis dar nėra pradėtas dėl finansinių galimybių nebuvimo, pagrįstai ir teisėtai prašomos 6 880 Eur turtinės žalos dydį už dantų gydymą sumažino iki 1 800 Eur bei šią sumą priteisė iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K.. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 1 800 Eur turtinės žalos dydį, rėmėsi byloje pateiktu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dantų gydymo planu, kur nurodyta, jog 21-o danties šalinimui ir naujam implantui būtų reikalinga bendra 1 600 Eur suma, 22-o danties atstatymui bei įtvirtinimui prie kitų dantų būtų reikalinga apie 150 Eur suma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jeigu remtis ir nukentėjusiojo atstovo pateiktuose dantų gydymo planuose nurodytomis kainomis, įvertinus, kad kai kurios kainos nėra nurodytos kaip galutinės, bet tik kaip apytikslės, ir iš prašomos priteisti 6 880 Eur turtinės žalos dydžio atėmus būtent 5 000 Eur sumą, kuri nurodyta už gydymą breketais, tiek gydytojos I. A., tiek ir gydytojos G. T. dantų gydymo planuose nurodytos būtinos dantų gydymui sumos iš esmės taip pat sutampa ir su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ dantų gydymo plane nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nustatyta 1 800 Eur suma.

9.12. Atsižvelgiant į nustatytus ir aptartus duomenis, tenkinti apeliacinio skundo dalį dėl turtinės žalos padidinimo nėra jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

10. Skundžiamu nuosprendžiu iš D. K. priteista nukentėjusiajam A. Š. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau apeliaciniu skundu šis pirmosios instancijos teismo nustatytas dydis ginčijamas ir prašoma priteistą neturtinės žalos dydį padidinti iki civiliniame ieškinyje nurodyto 4 000 Eur, teigiant, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjęs asmuo yra nepilnametis, nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje, be priežasties, ir buvo ypač įžūlus ir žeminantis nukentėjusįjį, keliantis didesnį socialinį pavojų. Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, kad nukentėjusysis yra našlaitis, pagal savo turtinę padėtį yra priverstas dirbti ir mokytis, todėl dėl neteisingai priteistos turtinės žalos patiria realią itin didelę psichologinę, emocinę įtampą. Teismas nevertino sužalojimo pobūdžio – išmuštas dantis, o tai turi esminės įtakos estetinei išvaizdai bei visam gyvenimui natūralaus funkcionalumo praradimą, jauno nukentėjusiojo amžiaus ir su tuo susijusių pasekmių jo psichinei sveikatai dėl įvykdyto prieš jį smurtinio nusikaltimo bei kaltinamojo netinkamo ciniško elgesio po nusikaltimo padarymo.

10.1. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Dėl to įstatymas ir numatė kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su civiliniame ieškinyje bei teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo A. Š. nurodytomis aplinkybėmis dėl patirtų išgyvenimų, kad jis dėl kaltinamojo tyčinių veiksmų ir jam sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo – dėl vieno išmušto danties ir kito danties išnirimo, patyrė ne tik fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą bei psichologinę traumą, kad dėl patirto sužalojimo patyrė gyvenimo kokybės suprastėjimą, nes pirmas dvi savaites po sužalojimo jis buvo priverstas maitintis tik skystu maistu ir tik per šiaudelį, o kiekvieno maitinimosi metu turėjo kęsti skausmą bei vartoti nuskausminamuosius vaistus, kad jis dėl išmušto priekinio danties patyrė gėdos ir nepilnavertiškumo jausmą prieš draugus, bendradarbius ir šiaip žmones visuomenėje dėl savo išvaizdos, kad patyrė ir patiria išgyvenimų ir dėl to, jog neturi finansinių galimybių susitvarkyti dantų, kad danties protezas vienareikšmiškai nepakeis buvusio natūralaus, į šias nustatytas ir aptartas aplinkybes atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tačiau kartu pažymėtina, kad, kaip nustatyta, nukentėjusiajam yra galimybė sutvarkyti sužalotus dantis, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. nuo pat pradžių siūlė nukentėjusiajam atlyginti 1 500 Eur dydžio žalą, o šių pinigų iš esmės būtų pakakę dantų gydymui, tačiau nukentėjusysis siūlomos sumos atsisakė. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis patiria realią itin didelę psichologinę, emocinę įtampą ir dėl neteisingai priteistos turtinės žalos, visiškai nesusijusi su neturtinės žalos dydžio nustatymu.

10.3. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visas nustatytas ir aptartas aplinkybes, taip pat vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, baudžiamosiose bylose būtent dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir priteisiamas neturtinės žalos dydis siekia maždaug nuo 150 Eur iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234-895/2020, 2K-296-719/2020, 2K-142-303/2021, 2K-70-942/2022, 2K-239-697/2022 ir kt.), o apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų, kurie nebūtų buvę nurodyti ir civiliniame ieškinyje, bei kurie būtų reikšmingi neturtinės žalos dydžio padidinimui, iš esmės nenurodyta. Ir šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies, CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus ar kad nustatytas žalos dydis prieštarauja teismų formuojamai praktikai.

10.4. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, didinti nukentėjusiajam A. Š. patirtos neturtinės žalos dydį, nėra jokio pagrindo, nustatytas neturtinės žalos dydis – 500 Eur – paliktinas nepakeistas.

Dėl išlaidų nukentėjusiajam už suteiktas teisines paslaugas

11. Nukentėjusiojo A. Š. atstovas advokatas L. V. pirmosios instancijos teismui kartu su civiliniu ieškiniu pateikė grynųjų pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis už advokato L. V. byloje suteiktas atstovavimo paslaugas sumokėjo 1 000 Eur (t. 2, b. l. 98). Tačiau skundžiamu nuosprendžiu iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. priteista nukentėjusiajam 500 Eur už suteiktas atstovavimo paslaugas.

11.1. Apeliaciniu skundu ginčijamas nustatytas ir priteistas 500 Eur dydis už suteiktas atstovavimo paslaugas, prašoma priteisti 1 000 Eur, motyvuojant tuo, kad teisinės paslaugos nukentėjusiajam apėmė ne tik ieškinio parengimą ir surašymą, bet ir atstovavimą teismo posėdžiuose, nekalbant jau apie teisines paslaugas, suteiktas nukentėjusiajam baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje, nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. lR-77 redakcija) patvirtintus įkainius maksimali priteistina suma už civilinį ieškinį yra vidutinis mėnesinis atlyginimas x 2,5, tai sudaro 2 337,00 x 2,5 = 5 842 Eur.

11.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

11.3. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

11.4. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo A. Š. atstovas advokatas L. V. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu nustatytu išlaidų dydžiu, nedetalizavo, kokia suma jis vertina kiekvieną jo suteiktą teisinę paslaugą, taip pat ir laiko kaštų, bet iš esmės akcentavo tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus įkainius už civilinį ieškinį. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo atstovas pateikė teismui civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo, tačiau savaime nereiškia, kad vien civilinio ieškinio surašymas sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už šią suteiktą paslaugą iš kalto asmens, kadangi būtina įvertinti ir civilinio ieškinio pagrįstumą, o šiuo atveju civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo tenkintas tik iš dalies, ir mažąja apimtimi. Nukentėjusiojo atstovas nukentėjusįjį atstovavo teisiamajame posėdyje, tačiau suplanuotas teisiamasis posėdis buvo atidėtas dėl to, kad teismas negavo atstovo advokato L. V., jo teigimu, elektroniniu paštu teikto civilinio ieškinio bei jo priedų (t. 2, b. l. 94–95). Pažymėtina, kad byla nedidelės apimties bei visiškai nesudėtinga, ji buvo išnagrinėta vieno teisiamojo posėdžio metu ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (t. 2, b. l. 117–125), kartu atsižvelgtina ir į tai, kad advokatas L. V., atstovaudamas nukentėjusįjį, surašė policijai minimalios apimties pareiškimą dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo apklausiant nukentėjusįjį A. Š. kaip liudytoją ir surašė skundą dėl prokurorės nutarimo ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties panaikinimo.

11.5. Atsižvelgdamas į aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad skundžiamu nuosprendžiu, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinų išlaidų dydį už suteiktas atstovavimo paslaugas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino suteiktas paslaugas ir jų apimtį, byloje teiktus procesinius dokumentus, atstovavimo teisme laiką, tai, kokia dalimi tenkinamas atstovo parengtas civilinis ieškinys, bei visiškai teisėtai prašomą priteisti pinigų sumą už suteiktas atstovavimo paslaugas sumažino iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo A. Š. atstovo advokato L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eugenijus AntanauskasDaiva JazbutienėEdita Lapinskienė