Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų N. A. ir M. I. (M. I.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Verslo grupė M“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys – N. A., M. I., N. U.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Pirmosios instancijos teismas atmetė N. A. prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes visi suinteresuoti asmenys turėjo galimybę pateikti atsikirtimus į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu bei pateikti jų nurodomas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus. Teismas nusprendė, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka klausimui dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu teisingai išspręsti. Teismas atmetė N. A. prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti N. R., kadangi N. A. nenurodė konkrečių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie N. R. tiesioginį teisinį santykį su bendrove. Vien deklaratyvūs suinteresuoto asmens teiginiai bei pateikti susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis nesudaro pagrindo trečiojo asmens į bylą įtraukimui. Anot teismo, galutinis teismo sprendimas šioje byloje, neturės įtakos N. R. teisėms ir pareigoms. Teismas atmetė N. A. ir M. I. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas nurodė, kad N. A. atstovams prieiga prie bylos suteikta 2026 m. sausio 5 d. bei 2026 m. sausio 6 d. Be to, 2026 m. sausio 22 d. teisėjos rezoliucija buvo pratęstas terminas atsiliepimui į pareiškimą pateikti iki 2026 m. vasario 2 d. Taigi, N. A. turėjo pakankamai laiko (26 dienas) iki teisme paskirto teismo posėdžio pradžios tiek susipažinti su byla, tiek išreikšti nuomonę gnčo klausimu. Dėl suinteresuoto asmens M. I. prašyme nurodytų aplinkybių, kad jam reikalingas papildomas laikas susipažinti su N. A. pateiktu atsiliepimu, teismas pažymėjo, jog byla vedama elektronine forma, M. I. atstovas turi prieigą prie elektroninės bylos, todėl galėjo matyti visus byloje dalyvaujančių asmenų procesinius dokumentus ir su jais susipažinti.

9. Teismas nustatė, kad LUAB „Verslo grupė M“ įregistruota 2012 m. sausio 2 d. Bendrovės vadovo pareigas nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 22 d. ėjo N. A.; nuo 2024 m. kovo 23 d. iki 2024 m. balandžio 10 d. – N. U.; nuo 2024 m. balandžio 11 d. iki 2024 m. rugsėjo 26 d. – M. I.; nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo – N. U. Paskutiniai bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys, pateikti Juridinių asmenų registrui, yra už 2023 metus. Iš 2023 m. gruodžio 31 d. balanso (sudarymo data – 2024 m. kovo 26 d.) nustatyta, kad bendrovės turto vertė buvo 252 204 Eur, iš kurių ilgalaikis materialusis turtas – 1 233 Eur, trumpalaikis turtas – 250 971 Eur (137 304 Eur – atsargos, 113 437 Eur – per vienerius metus gautinos sumos, 230 Eur – piniginės lėšos), o įsipareigojimai sudarė 272 278 Eur (per vienerius metus mokėtina suma). Iš 2023 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos (sudarymo data – 2024 m. kovo 26 d.) nustatyta, kad 2023 metais bendrovė patyrė 23 219 Eur nuostolius. Šiuos finansinius bendrovės dokumentus pasirašė suinteresuotas asmuo N. U. Teismas kritiškai įvertino balanse nurodytą per vienerius metus gautinų sumų dydį (113 437 Eur), nes byloje nėra pateikta įrodymų dėl šių sumų susigrąžinimo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad 2023 metais bendrovės turtą sudarė 138 767 Eur (252 204 Eur - 113 437 Eur), o įsipareigojimai sudarė 272 278 Eur. Teismas nustatė, kad nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nebuvo laiku ir tinkamai vykdomi įsipareigojimai. Byloje pateiktas 2023 m. lapkričio 3 d. skolos mokėjimo susitarimas, pasirašytas N. A., kuriame nurodyta, kad bendrovė yra skolinga N. R. 469 550,54 Eur, kuriuos įsipareigoja grąžinti per 31 mėnesį, mokėdama po 15 000 Eur kiekvieną mėnesį. VMI mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. FR0686 nurodyta, kad nuo susitarimo pasirašymo iki 2024 m. vasario 13 d. bendrovė N. R. sumokėjo 600 Eur. N. R. nepareiškė bendrovei finansinio reikalavimo. Minima skola nėra įtraukta į bendrovės finansinės ataskaitos įsipareigojimų eilutę, todėl nustatyti, kurie tiksliai duomenys, ar finansinė ataskaita, ar susitarimas, yra neteisingi, nėra galimybės.

10. Teismas padarė išvadą, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, nes nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. tinkamai nebevykdė įsipareigojimų kreditoriams, o veikdama toliau juos didino. 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, bendrovė veikė nuostolingai, o turimas turtas nebuvo pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti. Teismas negali įvertinti, kaip klostėsi bendrovės finansinė padėtis 2024 metais ir iki bankroto bylos iškėlimo, nes finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti.

11. Pasisakydamas dėl bendrovei nenaudingų sandorių sudarymo, kaip tyčinio bankroto požymio, teismas nustatė, kad VMI 2024 m. lapkričio 27 d. Mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (21.222 Mr) FR0686-881 nurodyta, jog 2023 m. liepos 26 d. bendrovė įsigijo 2 367,92 Eur vertės dovanų kuponą iš UAB „Raminora“. 2023 m. liepos 26 d. bendrovė finansinėje apskaitoje apskaitė 2 367,92 Eur dovaną pagal 2023 m. rugpjūčio 10 d. dovanų kupono perdavimo–priėmimo aktą Nr. D1152. VMI buvo pateiktas 2023 m. rugpjūčio 11 d. vadovo įsakymas Nr. 2023/001, kuriame nurodyta, kad įsigytas dovanų kuponas dovanojamas bendrovės verslo partnerei Bulgarijos bendrovei ,,Biobalt Eood“. LUAB „Verslo grupė M“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo įskaitytas dovanų kupono panaudojimas, padovanojimas. Buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta, kad UAB „Raminora“ yra gavusi avansinį mokėjimą ir sumokėta suma grąžintina bendrovei. VMI nustatė, kad UAB „Raminora“ valdo SPA salonus Vilniuje, Druskininkuose, Palangoje ir Anykščiuose. VMI surinko informaciją, kad paslaugos pagal minimą dovanų kuponą buvo suteiktos D. L. už nakvynę, mini barą, sveikatos gerinimo procedūras, grožio salono paslaugas ir kitas. Mokestinio tyrimo eigoje bendrovė patikslino mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją, nurodydama, kad išmokas pagal dovanų kuponą deklaravo A. T. Teismas atmetė buvusio bendrovės vadovo N. A. argumentus, kad pavedimą nupirkti dovanų kuponą gavo iš D. L., todėl buvusiam vadovui neturėtų kilti atsakomybė dėl galimų šio pirkinio padarinių, be to, dovanų kupono suma nebuvo tokia didelė, kad galėjo pakenkti bendrovės finansinei būklei. Teismo vertinimu, būtent N. A. privalėjo veikti rūpestingai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog bendrovė veiktų pagal įstatymus. Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad dovanų kupono įsigijimas turėjo reikšmės bendrovės mokumui. Bendrovė, deklaravusi dovanos išmokėjimą fiziniam asmeniui, be pagrindo padidino išlaidas, prisiėmusi įsipareigojimą sumokėti gyventojų pajamų mokestį už asmenį, kuris nesusijęs su bendrove, neteikė paslaugų ar prekių bendrovei.

12. Teismas pažymėjo, kad VMI mokestinio tyrimo ataskaitoje taip pat nurodyta, jog 2023 m. gegužės 8 d. tarp bendrovės, atstovaujamos N. A., ir N. R. buvo pasirašyta trąšų pirkimo pardavimo sutartis Nr. 2023/05/08, kurios pagrindu bendrovė įsipareigojo pirkti trąšas. Mokestinio tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad per 2023 metus iš N. R. buvo nupirkta trąšų už 73 012,15 Eur, kurios parduotos Lietuvos pirkėjams už 71 941,90 Eur, t. y. mažiau, nei trąšų savikaina. 2024 metais iš N. R. buvo nupirkta trąšų už 128 160 Eur, kurios parduotos Lietuvos pirkėjams už 90 798 Eur. Teismas atmetė N. R. argumentus, kad sprendimą bendrovei sudaryti trąšų pirkimo– pardavimo sutartį ir vėliau šias trąšas parduoti už mažesnę kainą priėmė N. R., todėl buvusio LUAB „Verslo grupė M“ vadovo veiksmai negali būti vertinami kaip sukėlę žalą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti pareigas bendrovei, bet ir užtikrinti bona fide (sąžiningai) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su kreditoriais. Teismas nustatė, kad 2023 m. lapkričio 3 d. bendrovė ir N. R. sudarė skolos mokėjimo susitarimą, iš kurio matyti, jog 2023 m. lapkričio 3 d. bendrovė jau buvo pradelsusi sumokėti 469 550,54 Eur. Per 6 mėnesius bendrovė neįvykdė įsipareigojimų atsiskaityti už trąšas ir taip didino įsipareigojimus. Teismas nustatė, kad VMI mokestinio tyrimo ataskaitos pagrindu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) Vilniaus apygardos valdybos 2-ajame skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-6-00010-25 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Teismas padarė išvadą, kad trąšų pirkimo–pardavimo sutartis pablogino bendrovės finansinę padėtį. Prekės 2023–2024 metais buvo parduodamos pigiau, nei įsigytos, tuo tarpu 2023 m. rugpjūčio 16 d. jau nebuvo tinkamai vykdomi įsipareigojimai VMI.

13. Teismas nustatė, kad bendrovei vadovaujant M. I., su UAB „Metalo laužo prekyba“ 2024 m. gegužės 2 d. sudaryta preliminarioji patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo nupirkti administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 228 000 Eur. LUAB „Verslo grupė M“ sumokėjo 5 000 Eur avansą, likusią sumą turėjo sumokėti ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2024 m. gegužės 17 d. Tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma dėl pirkėjo kaltės, avansas lieka pardavėjai ir LUAB „Verslo grupė M“ įsipareigojo sumokėti papildomai UAB „NT market“ 6 840 Eur ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už atliktus darbus. Teismas nustatė, kad bendra suma, kurią bendrovė sumokėjo UAB „Metalo laužo prekyba“, yra 35 000 Eur. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, o UAB „Metalo laužo prekyba“ negrąžino gautos sumos, nurodydama, kad avansas įskaitytas kaip netesybos. Teismas atmetė M. I. argumentus, kad sprendimą dėl aptariamo sandorio sudarymo priėmė ne jis, o I. T., o pats sprendimas dėl patalpų įsigijimo buvo pagrįstas verslo logika, siekiu teikti nuomos paslaugas. Teismas pažymėjo, kad juridiniai asmenys turi būti atsakingai valdomi bei jų kreditorių interesų paisoma nuo pat jų įsteigimo. M. I. nepateikė duomenų apie realų bendrovės ketinimą ir galimybę įsigyti patalpas ir teikti pelningas nuomos paslaugas. Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad sprendimas sudaryti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį neparemtas verslo logika. Tuo atveju, jeigu bendrovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, lieka neaišku, kokiu pagrindu bendrovė toliau mokėjo avansines įmokas turto pardavėjai, net ir tą pačią dieną, kai šalys turėjo sudaryti pagrindinę sutartį pirkimo–pardavimo sutartį notaro biure. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryti kokie nors papildomi susitarimai, todėl pateisinti papildomos 30 000 Eur sumokėjimą už turtą, kurio bendrovė realiai neketino įsigyti, nėra pagrindo.

14. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas LUAB „Verslo grupė M“ bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

16. Pasisakydamas dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip tyčinio bankroto požymio, teismas iš VMI mokestinio tyrimo ataskaitos nustatė, kad buvo konstatuota, jog bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 3 straipsnį, 7 straipsnį ir Lietuvos Respublikos mokestinės apskaitos įstatymo (toliau – MAĮ) 10 straipsnio ir 40 straipsnio nuostatas, nes dalyvavo sukčiavimo schemoje, kurioje taip pat dalyvavo N. R., SIA ,,Bau Solutions“, Bulgarijos bendrovė ,,Biobalt Eood“ bei kiti su šių asmenų sandoriais susiję asmenys ir, N. R. nemokant PVM į biudžetą, bendrovė siekė nepagrįstai iš biudžeto susigrąžinti PVM ir (arba) sumažinti mokėtiną PVM. Be to, bendrovė Lietuvos pirkėjams prekes, pirktas pagal iš N. R. gautas PVM sąskaitas faktūras, pardavė žemiau įsigijimo kainos ir atskaitė pirkimo PVM daugiau.

17. Teismas nustatė, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės finansinės atskaitomybės duomenys už 2024 metus. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi bendrovės vadovei N. U. buvo apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vieneriems metams. Teismas pripažino, kad visi suinteresuoti asmenys savo vadovavimo metu nevykdė imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą bendrovės dokumentų ir turto kontrolę, nebuvo tiek rūpestingi ir atidūs bei neužtikrino, kad buhalterinė apskaita bendrovėje būtų vedama tinkamai ir pagal teisės aktų reikalavimus, o paskutinė bendrovės vadovė N. U. neužtikrino dar ir dokumentų perdavimo nemokumo administratorei. Suinteresuotų asmenų argumentai, kad jie tik vykdė kitų fizinių asmenų nurodymus, negali pateisinti įstatymais bendrovės vadovui nustatytų pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus bendrovės veiksmus. Teismas pripažino, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

18. Teismas pažymėjo, kad bendrovei tapus nemokiai 2023 m. gruodžio 31 d., suinteresuotam asmeniui N. A. turėjo ir galėjo būti suprantama, jog nesiimdamas veiksmų bendrovės nemokumo problemoms spręsti, o sudarydamas nenaudingus sandorius dėl dovanų kupono įsigijimo, skolos mokėjimo susitarimo su N. R., bei trąšų pirkimo–pardavimo su N. R., jis pažeidžia bendrovės kreditorių teises. Suinteresuoti asmenys N. U. ir M. I., taip pat veikė netinkamai, nes bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, jie toliau blogino jos finansinę padėtį, neinicijavo bankroto procedūrų. Teismas nustatė, kad M. I. vadovavimo metu bendrovės skolos kreditoriams padidėjo 95 090,19 Eur: 1) 267,70 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV); 2) 77 717,39 Eur VMI; 3) 10 890 Eur mažajai bendrijai (toliau – MB) „Įkvėpimas kurti“ už nepristatytas prekes; 4) 5 215,10 Eur UAB „Baltijos finansai“ už buhalterines paslaugas. Teismas nustatė, kad paskutiniu N. U. vadovavimo metu (nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki 2025 m. sausio 31 d.) bendrovė iš esmės veiklos nevykdė. N. U. vadovavimo metu kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo 4 266,28 Eur. Teismas nusprendė, kad visų trijų buvusių bendrovės vadovų veiksmai (neveikimas) buvo tyčiniai, reiškiantys blogą bendrovės valdymą.

19. Pasisakydamas dėl nemokumo administratorės prašymo dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, teismas pažymėjo, kad paskutinė bendrovės vadovė N. U. neįvykdė JANĮ 57 straipsnyje įtvirtintos pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą, dokumentus ir informaciją. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą kilti suinteresuotų asmenų, kaip buvusių bendrovės vadovų, civilinei atsakomybei pagal JANĮ 13 straipsnį bei taikyti šio straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio sankcijos suinteresuotų asmenų atžvilgiu taikomos pirmą kartą, taip pat į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, siekiant nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų, teismas konstatavo, jog apribojimas juridinio asmens vadovui teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu taikytinas vieneriems metams. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi N. U. jau apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vieneriems metams, todėl šiam asmeniui teismas papildomo apribojimo netaikė.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

20. Suinteresuotas asmuo M. I. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliantas įsidarbino LUAB „Verslo grupė M“ pagal skelbimą į direktoriaus pareigas pusę etato. Įsidarbinęs bendrovėje, apeliantas finansinių operacijų neatliko, kadangi neturėjo prieigos prie banko sąskaitos. Buvusi direktorė N. U. apeliantui oficialiai neperdavė finansinių dokumentų. Surinkęs reikiamus dokumentus, apeliantas susisiekė su banku, oficialiai perėmė bendrovės sąskaitą. 2024 m. balandžio 23 d. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) gavo laišką, kad reikia atlikti 7 800 Eur pervedimą bendrovei „Bumerang Group“ OU už karbamido prekes. Nurodytu elektroniniu paštu naudojasi I. T. Vėliau pavedimai ateidavo ir iš elektroninio pašto paskyros (duomenys neskelbtini). Prieš atlikdamas pinigų pervedimą, naudodamasis oficialiais interneto šaltiniais, apeliantas pradėjo rinkti informaciją apie šią bendrovę. Visa informacija buvo teigiama. Sužinojęs, kad ,,Bumerang Group“ OU vadovas yra I. T., apeliantas pradėjo ieškoti papildomos informacijos. Vėliau sužinojo, kad teismų sprendimais I. T. atimta teisė eiti vadovaujančias pareigas Lietuvoje iki 2024 m. spalio 18 d. Tuo metu apeliantas suprato priežastį, dėl kurios nurodytas asmuo turi bendrovę Estijoje, ir kodėl prekių pardavimas buvo organizuojamas per LUAB „Verslo grupė M“.

20.2. Apeliantas 2024 m. balandžio 29 d. prisijungęs prie LUAB „Verslo Grupė M“ banko sąskaitos rado neperskaitytą banko atsiųstą informaciją, kurioje buvo reikalavimas pateikti informaciją apie nurodytus pinigų pervedimus. Šią informaciją apeliantas pranešė I. T., persiuntė buhalterines paslaugas teikusiai bendrovei. Ilgainiui I. T. nebepageidavo, kad apeliantas bendrautų su klientais, nurodydamas, kad su klientais bendraus pats.

20.3. Sumažėjus pirkimams, apeliantas ėmė ieškoti naujų klientų, surado kelias bendroves, kurios sutiko bendradarbiauti ir pirkti trąšas, tačiau apeliantui kilo įtarimas, kad informacija apie naujus klientus buvo panaudota per kitą bendrovę, pasiūlant mažesnę kainą. Vėliau atsirado informacija iš VMI apie pradelstas skolas. Apeliantas pradėjo reikalauti informacijos iš buhalterines paslaugas teikiančios bendrovės, tačiau atsakymo negavo. Su bendrovės akcininke N. U. apeliantas kontakto neturėjo, nebuvo susitikęs. Su MB „Įkvėpimas kurti“ apeliantas nebendravo. Prašyme grąžinti pinigus, gautame iš MB „Įkvėpimas kurti“, buvo nurodyta, kad derybos buvo vedamos su I. T. Buhalterinę apskaitą tvarkiusi bendrovė atsiuntė ir prašė pasirašyti 2023 metų finansinę ataskaitą, tačiau apeliantas nesutiko jos pasirašyti, nes tuo metu nedalyvavo bendrovės veikloje. Kaip vėliau paaiškėjo, ataskaitą pasirašė akcininkė N. U. Dėl didėjančio neigiamos informacijos srauto ir ginčo su I. T., apeliantas nusprendė išeiti iš darbo. Po oficialaus išėjimo iš darbo apeliantas įkūrė UAB „Stadolika“, kuriai vadovavo iki 2025 m. balandžio 4 d., vėliau ją įsigijo I. T.

20.4. N. A. atsiliepimą su prašymais (nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu N. R., atidėti posėdį) pateikė 2026 m. vasario 2 d. Posėdžio atidėjimo prašė ir apeliantas, kadangi jam buvo reikalingas papildomas laikas susipažinti su teismo posėdžio išvakarėse N. A. pateiktu didelės apimties atsiliepimu į pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu (19 priedų, 253 lapai). Teismas nepagrįstai atmetė procesinius prašymus ir priėmė nutartį, neišsiaiškinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidęs teisę būti išklausytam, bylą išsprendęs formaliai, iš esmės pagal nemokumo administratorės pateiktus duomenis ir jų vertinimą, ignoruodamas duomenis apie tikruosius bendrovės valdytojus, privedusius bendrovę prie bankroto. Tokia nutartis neatitinka įstatymo tikslo nubausti ir taikyti sankcijas tikriesiems kaltininkams, o tik skatina šių asmenų neteisėtą elgesį užsiimti neteisėta veikla per nieko apie tai nesuvokiančius asmenis. Byla yra susijusi su viešuoju interesu, galimai nusikalstamais suinteresuotų asmenų veiksmais, o įstatymas nustato teismui pareigą apie tai pranešti atsakingoms institucijoms.

20.5. Apeliantas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad veikė kontroliuojamas ir nukreipiamas tikrojo bendrovės vadovo I. T. Šias aplinkybes patvirtino ir N. A. Susiklosčius tokiai situacijai, teismas turėjo nemokumo administratorei pasiūlyti pakeisti atsakovus tinkamais, įtraukti juos į bylą bendraatsakoviais arba trečiaisiais asmenimis. Teismas, suteikdamas prioritetą administraciniam metodui prieš realią tikrovę, apribojo suinteresuotų asmenų galimybę gintis. Teismas įrodymus įvertino vadovaudamasis ne visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, o išankstiniu nusistatymu dėl suinteresuotų asmenų paaiškinimų įrodomosios vertės bylai. Teismas nenurodė, kad suinteresuotų asmenų paaiškinimai apie tikruosius bendrovės vadovus neatitinka tikrovės, konstatavo suinteresuotų asmenų atsakomybę ne paneigdamas, o tiesiog nepaisydamas tikrųjų bendrovės vadovų vaidmens bendrovės valdyme. Tokia teismo motyvacija neatitinka įstatymo reikalavimų bei teismų praktikos kaltės individualizavimo klausimais. Kai bendrovei vadovauja keli asmenys, jų atsakomybė turi būti vertinama atskirai. Šiuo atveju teismas taikė kolektyvinę atsakomybę, vadovaudamasis tik nemokumo administratorės pateiktais dokumentais, nevertindamas suinteresuotų asmenų atsikirtimų. Pavyzdžiui, pareiškėja pripažino, kad bendrovė tapo nemokia 2023 m. gruodžio 31 d. Kadangi apeliantas vadovauti pradėjo tik 2024 m. balandžio 11 d., jis negalėjo privesti bendrovės prie bankroto.

20.6. Nemokumo administratorė pripažino, kad 48 700,39 Eur bendrovės skola susidarė 2024 m. balandžio 25 d., tuo tarpu apeliantas bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti tik 2024 m. balandžio 11 d. Nemokumo administratorė nepaaiškino, o teismas nepagrindė, kaip naujasis bendrovės vadovas galėjo per 14 darbo dienų (dirbdamas 0,5 etato) sugeneruoti beveik 50 000 Eur naujų mokestinių prievolių. Nemokumo administratorė prieš tai inicijavo civilinę bylą, kuri nebaigta nagrinėti, dėl žalos atlyginimo atsakovams M. I. ir N. U., nors šioje byloje pripažįsta, kad pusė skolos atsirado iki apeliantui pradedant eiti bendrovės vadovo pareigas. Bankroto pripažinimas tyčiniu yra nemokumo administratorės taktikos dalis – pripažinus bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje bus preziumuojamas priežastinis ryšys ir žala, o įrodinėjimo našta perkeliama atsakovams. Nemokumo administratorė naudoja tyčinio bankroto pareiškimą kaip spaudimo priemonę, nes abejoja galimybėmis laimėti bylą dėl žalos atlyginimo. Turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl vienos iš šių bylų sustabdymo, kadangi galima situacija, kai skirtingose bylose priimti sprendimai prieštaraus vienas kitam.

20.7. Teismas nepagrįstai palaikė nemokumo administratorės vertinimą apie nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį kaip tyčinį bendrovės finansinės padėties bloginimą. Pagal teismų praktiką, teismas neturi vertinti verslo sprendimų tikslingumo ex post (po fakto), jei vadovas veikė sąžiningai ir tikėjosi naudos bendrovei. Apeliantas rėmėsi derybomis dėl finansavimo ir siekiu investuoti į pajamas generuojantį turtą (nuomą), o tai yra normali verslo rizika, o ne tyčinis turto iššvaistymas. Apelianto teikiamas N. U. įgaliojimas sudaryti aptariamą sandorį patvirtina, kad pagrindinis sandorio iniciatorius ir galutinis sprendimo priėmėjas buvo N. U., veikusi kartu su I. T.

20.8. Nemokumo administratorė nepagrįstai apeliantą nurodo kaip asmenį, kuris faktiškai valdė bendrovę dar iki oficialaus paskyrimo, o N. U. vadove neva buvo tik „dėl akių“. Faktas, kad apeliantas reikalavo ir gavo oficialų įgaliojimą iš akcininkės N. U., įrodo, jog jis pripažino jos viršenybę ir valdymo galias. Tai paneigia versiją apie apelianto vienasmenį bendrovės valdymą ir įrodo, kad jis laikėsi subordinacijos bei teisės aktų reikalavimų.

20.9. N. A. pripažino, kad dar 2023 m. lapkričio 3 d. pasirašė susitarimą dėl 469 550,54 Eur skolos N. R., kuri nebuvo įtraukta į 2023 metų bendrovės balansą. Tai įrodo, kad apeliantas pradėjo vadovauti jau nemokiai bendrovei. Jei bendrovė turėjo beveik pusės milijono eurų neapskaitytą skolą dar 2023 metais, nemokumo administratorės nurodoma 95 0000 Eur skola tampa nereikšminga bendrame bendrovės nemokumo kontekste. Tai įrodo, kad bendrovė buvo nemoki dar prieš apeliantui tampant jos vadovu.

20.10. Aplinkybės dėl dovanų kupono pirkimo iliustruoja bendrovės lėšų švaistymo modelį, kuris vyko iki apeliantui pradedant eiti bendrovės vadovo pareigas.

20.11. Apskųstoje nutartyje nenurodyta, kokią asmeninę naudą gavo apeliantas iš neva nuostolingų bendrovės sandorių.

21. Suinteresuotas asmuo N. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismas neanalizavo apelianto argumentų ir pateiktų duomenų. Apeliantas buvo nurodęs, kad jo, kaip bendrovės vadovo, teisės buvo apribotos kitų asmenų. Apeliantui tapus bendrovės vadovu, 2023 m. liepos 3 d. jis gavo tuomet vienintelės bendrovės akcininkės pasirašytą įgaliojimą, kuris suteikė N. R. teisę duoti bendrovės direktoriui nurodymus. Be N. R. apeliantui nurodymus galėjo duoti ir kiti asmenys: D. (galimai L.), R. ir I. Apeliantas buvo pridėjęs susirašinėjimus su šiais asmenims, tačiau teismas šių duomenų neanalizavo.

21.2. Dėl bendrovės įsigyto dovanų kupono apeliantas nurodė, kad nurodymus nupirkti kuponą jis gavo iš D. (galimai L.), kuris teigė, jog kuponas yra įsigyjamas kaip dovana vienam iš bendrovės partnerių. Apeliantas bandė prieštarauti pirkiniui ir paaiškino, kad bendrovės buhalterija tokios sąskaitos negalės apmokėti, tačiau, nepaisant to, kuponas buvo įsigytas. Teismas privalėjo įvertinti realius apelianto atliktus veiksmus, kokia apimtimi jis galėjo veikti, o ne tik deklaratyviai nurodyti, kad apeliantas privalėjo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai. Apeliantas veikė įgaliojimų ribose, vykdydamas vienintelės akcininkės nurodymus pagal įgaliojimą ir derindamas veiksmus su kitais faktiniais vadovais. Aplinkybės, kad kuponas bus panaudotas asmeniniais tikslais, apeliantas nežinojo ir negalėjo žinoti, nes ne jis priėmė šį sprendimą. VMI ataskaitoje nustatyta, kad kuponu pasinaudojo D. L. Dovanų kuponas buvo įsigytas už 2 367,92 Eur, ši suma nebuvo tokia didelė ir esminė, kad galėjo pakenkti bendrovės finansinei būsenai. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokį turtą bendrovė turėjo ir kokią įtaką dovanų kuponas turėjo turto pokyčiui.

21.3. Teismas neįvertino bendrovės vienintelės akcininkės pasirašyto 2023 m. liepos 3 d. įgaliojimo N. R., apelianto susirašinėjimo su N. R., kurie patvirtina, kad N. R. buvo vienas iš faktinių bendrovės vadovų ir galėjo spręsti dėl sutarčių sudarymo, vykdymo, finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo. N. R. galėjo nuspręsti ir dėl 469 550,54 Eur finansinio reikalavimo nurodymo bendrovės 2023 metų balanse. Balansas buvo sudarytas 2024 m. kovo 26 d., kuomet apeliantas jau nebedirbo bendrovėje. Teismas taikė teisines pasekmes apeliantui dėl veiksmų, kurių jis negalėjo atlikti, nes nebuvo bendrovės vadovu. Teismas netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių realumo dėl N. R. finansinio reikalavimo ir jo neįvykdymo. Teismui į bylą neįtraukus N. R. ir šiam nepateikus pozicijos dėl skolos susidarymo ir finansinio reikalavimo nepareiškimo, teismas negalėjo padaryti išvados, kad trąšų pirkimo–pardavimo sutartis buvo apelianto sąmoningai sudarytas nenaudingas bendrovei sandoris, kuris lėmė bendrovės tyčinį bankrotą. Neištyrus nurodyto sandorio sudarymo aplinkybių, teismas neturėjo objektyvaus pagrindo išvadai, kad toks sandoris sudarytas tyčia, siekiant pažeisti bendrovės ir jos kreditorių interesus.

21.4. Tyčinio bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir teismas turi imtis aktyvaus vaidmens, siekdamas nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, tačiau šioje byloje teismas nebuvo aktyvus, jis vadovavosi tik nemokumo administratorės argumentais. Teismas byloje esančių įrodymų tinkamai neįvertino arba nevertino apskritai, dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

21.5. Teismo nurodytas apelianto veiksmų įvertinimas neatitinka bankroto bylose taikomo aukštesnio įrodinėjimo standarto. Teismas privalėjo įvertinti apelianto veiksmus atsižvelgdamas į tai, kad apelianto veiksmų laisvė buvo apribota trečiųjų asmenų, kurie galėjo duoti valdingus nurodymus. Pateikti duomenys patvirtina, kad apeliantas dėjo maksimalias pastangas priimti kuo palankesnius ir pelningesnius sprendimus bendrovei, tačiau tik dėl trečiųjų asmenų sprendimų, kuriems įtakos apeliantas negalėjo daryti, bendrovė tapo nemokia. Byloje nebuvo analizuota bendrovės veikla. Iš teismo motyvų neaišku, kokia veikla buvo vykdoma, ar vykdoma veikla buvo pelninga, ar bendrovės finansinė padėtis galėjo objektyviai pablogėti dėl pasikeitimų rinkoje. Byloje nebuvo duomenų, kurie leistų nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp apelianto vadovavimo laikotarpiu sudarytų sandorių ir bendrovės tapimo nemokia. Teismas tik formaliai nustatė, kad šie sandoriai nebuvo pelningi, tačiau nepagrindė, jog būtent jie nulėmė bendrovės nemokumą. Teismas neanalizavo trąšų pirkimo–pardavimo sutarties santykio su bendrovės nemokumu. Tai, kad pagal sutartį įsigytas trąšas reikėjo parduoti už mažesnę kainą, savaime nereiškia, jog sandoris neprivalėjo būti sudarytas ir jau jo sudarymo momentu buvo aišku, kad jis bus nuostolingas.

21.6. Nemokumo administratorė į bylą nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl buvo netinkamai įvertinti apelianto veiksmai. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas yra atsakingas už bendrovės finansinės būsenos bloginimą, nes byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti tokią išvadą. Teismas netyrė bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų susidarymo momento ir aplinkybių, netyrė, ar už jų susidarymą yra atsakingas apeliantas. Teismas netyrė, kas tiksliai lėmė bendrovės įsipareigojimų didėjimą ir neatsižvelgė į tai, kad bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti jau po to, kai apeliantas nustojo vadovauti bendrovei. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp apelianto atliktų veiksmų ir bendrovės tapimo nemokia.

21.7. Visi apelianto teikti procesiniai prašymai (dėl žodinio posėdžio, trečiojo asmens įtraukimo į bylą, bylos nagrinėjimo atidėjimo) buvo susiję su esmine faktine aplinkybe – byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, būtinų teisingam bylos išnagrinėjimui. N. R. yra susijęs su bendrovės valdymu, todėl jis turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Byloje nustačius, kad N. R. veiksmai sukėlė bendrovės bankrotą, jam būtų pritaikytos JANĮ įtvirtintos sankcijos. Apeliantas antrą kartą prašė atidėti teismo posėdį rašytinio proceso tvarka, kad visos šalys galėtų išanalizuoti apelianto argumentus ir tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Atmesdamas šį prašymą teismas neatsižvelgė, kad visi apelianto procesiniai prašymai buvo susiję su tikslu sudaryti sąlygas tinkamai išanalizuoti bylos esmines faktines aplinkybes.

22. LUAB „Verslo grupė M“ nemokumo administratorė Rasa Židonytė atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. N. A. teigia, kad jam buvo įteiktas vienintelės bendrovės akcininkės pasirašytas įgaliojimas, kuris suteikė N. R. teisę duoti bendrovės direktoriui nurodymus. Tačiau apeliantas nutyli aplinkybę, kad įgaliojime paminėta, jog tuo atveju, jeigu UAB „Verslo grupė M“ direktorius suabejotų dėl N. R. duodamų nurodymų teisėtumo, bendrovės direktorius žodžiu ar raštu privalo informuoti tiesioginį SIA ,,Dauter“ direktorių V. J. Taigi, minimame įgaliojime nurodyta, kad jei vadovui iškiltų abejonių dėl gaunamų nurodymų, jis privalo informuoti akcininko atstovą. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kad jam kilo abejonių dėl gaunamų nurodymų ir jis apie tai būtų informavęs akcininką. Tai paneigia apelianto argumentus, kad jis buvo tik fiktyvus bendrovės vadovas, kurio sprendimų priėmimas buvo apribotas.

22.2. Bendrovės vadovui kyla pareiga tinkamai organizuoti bendrovės apskaitą. N. A. įrodinėja, kad ne jis priėmė sprendimą įsigyti dovanų kuponą. Tačiau N. A. neprieštaravo dovanų kupono įtraukimui į bendrovės buhalterinę apskaitą. Apeliantas nurodo tik aplinkybes dėl dovanų kupono apmokėjimo. Jei apeliantui buvo žinoma, kad dovanų kuponas buvo panaudotas ne verslo partneriams, o asmeniniams poreikiams (tai matyti iš N. A. žinučių), N. A., kaip bendrovės vadovas, neužtikrino, kad tiksli informacija atsispindėtų bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Iš VMI patikrinimo medžiagos matyti, kad informacija apie dovanų kupono panaudojimą buvo keičiama, o galiausiai pateikta neteisinga. Tik VMI ištyrus visas aplinkybes buvo nustatyta, koks konkrečiai asmuo naudojosi paslaugomis pagal dovanų kuponą. Nors sandoris nebuvo didelės apimties, tačiau aplinkybių visuma ir Mokestinio tyrimo ataskaitoje fiksuotas bendrovės dalyvavimas mokestinio sukčiavimo schemoje, leidžia daryti išvadą, kad N. A. veiksmai buvo nukreipti į bendrovės privedimą prie bankroto tyčia. Be to, VMI vykdant mokestinį tyrimą ir reikalaujant pateikti paaiškinimus bei dokumentus, jie nebuvo pateikti, o vadovo pareigos buvo perleistos kitam asmeniui.

22.3. M. I. klaidina teismą teigdamas, kad yra kaltinamas dėl dalies skolų, o ypač dėl skolos VMI susidarymo per pirmąsias vadovavimo dienas. Tačiau apeliantas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau nebedidinti bendrovės finansinių įsipareigojimų. Asmuo nėra kaltinamas dėl mokėtinų mokesčių valstybės biudžetui susidarymo. Mokesčiai yra neišvengiami, nes bendrovė vykdė veiklą ir gavo pajamas, nesumokėti mokesčiai susidarė, nes į biudžetą nebuvo sumokėtas PVM. Šis asmuo vadovavimo bendrovei metu nesiėmė veiksmų, kad bendrovei laiku būtų iškelta bankroto byla, todėl jo neveikimas prisidėjo prie bendrovės finansinės padėties esminio pablogėjimo ir kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimo. Nors apeliantas bando atsakomybės klausimą perkelti kitiems asmenims, tačiau tik bendrovės vadovui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Todėl aplinkybė, kad jis pradėjo vadovauti jau nemokai bendrovei, neatleidžia nuo įstatyme numatytos pareigos vykdymo.

22.4. Nemokumo administratorė neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, nes ji vykdo pareigas, numatytas JANĮ, todėl nustačiusi tyčinio bankroto požymius pateikė pareiškimą teismui. Nemokumo administratorė pareigas vykdo gindama tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus.

22.5. M. I. teigia, kad jis buvo fiktyvus vadovas, todėl už nieką nėra atsakingas, o dėl tyčinio bankroto kalti kiti asmenys. Tačiau abiejų apeliantų argumentų kontekste nepateikti įrodymai, kad jie būtų aktyviai priešinęsi, informavę akcininkus, kreipęsi į teismą ar teisėsaugos institucijas. Suinteresuoti asmenys, pateikę tik susirašinėjimų ištraukas, neįrodė, kad jie buvo kaip nors spaudžiami ar verčiami priimti sprendimus, atlikti pinigines operacijas ar sudaryti sandorius bendrovės vardu. M. I. disponavo banko sąskaitoje esančiomis bendrovės lėšomis ir neatsakingai bei tyčia blogino jau nemokios bendrovės finansinę situaciją, pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Apie atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimą apeliantas atskirajame skunde nepasisakė.

22.6. M. I. teigia, kad jis atsisakė pasirašyti finansinę ataskaitą už 2023 metus, nes joje nurodyti duomenys jam nebuvo žinomi, taip neva demonstruodamas profesinį sąžiningumą. Įstatymas nenumato aplinkybių, kad finansinių ataskaitų rinkinius gali patvirtinti tik tas vadovas, kuris ataskaitoje nurodytą laikotarpį ėjo vadovo pareigas. Taigi, M. I. veiksmai nepasirašant finansinių ataskaitų, kai tai padaryti jis buvo įpareigotas įstatymo, rodo ne jo profesinį sąžiningumą, bet aplaidumą ir pareigų nevykdymą.

22.7. M. I. teigia, kad bendrovės akcininkė pritarė patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, tačiau nutyli, jog sudarant preliminariąją sutartį jam turėjo būti žinoma, kad bendrovė neturi ir neturės finansinių galimybių pagrindinės sutarties sudarymui. Apeliantas bando įtikinti teismą, kad sandorio sudarymas buvo verslo nesėkmė ir tokiu sandoriu buvo tikimasi gauti naudą, tačiau, akivaizdu, kad taip nebuvo. Bendrovė realiai neturėjo finansinių galimybių sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėti 200 000 Eur. Be to, nėra duomenų, kad bendrovė būtų kreipusis į finansų įstaigą dėl sandorio finansavimo. Priešingai, sandorio sudarymo dieną bendrovė ne tik nebuvo gavusi kredito, bet ir turėjo pradelstą skolą VMI, buvo sudariusi su VMI mokestinės paskolos sutartį dėl skolos išdėstymo. Taigi, būdamas apdairiu vadovu, jis turėjo pareigą įvertinti bendrovės finansines galimybes sandorio įvykdymui, jau turimus finansinius įsipareigojimus, turto realų poreikį, tačiau to nepadarė. Vadovas veikė priešingai bendrovės interesams ir tyčia sudarė sandorį, kurio neketino vykdyti. Nors apeliantas teigia, kad negavo asmeninės naudos iš sandorio, tačiau sandoris buvo nuostolingas bendrovei ir tai yra tyčinio bankroto požymis, nepriklausomai nuo to, ar vadovas gavo ar negavo asmeninės naudos.

22.8. Apeliantai visais būdais siekia išvengti atsakomybės dėl tyčia sukelto bendrovės bankroto. Apeliantai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškimo argumentus bei VMI atlikto patikrinimo rezultatus.

22.9. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į prašymus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau byloje suinteresuoti asmenys galėjo pareikšti visus argumentus, pateikti turimus dokumentus, tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

24. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad LUAB „Verslo grupė M“ įregistruota 2012 m. sausio 2 d., bendrovės pagrindinė veikla: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; kietojo, skystojo ir dujinio kuro bei priedų didmeninė prekyba; nekilnojamojo turto operacijos. Bendrovės vadovo pareigas nuo jos įsteigimo iki 2021 m. gegužės 19 d. ėjo G. R., nuo 2021 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. balandžio 5 d. – L. R., nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 22 d. – suinteresuotas asmuo N. A., nuo 2024 m. kovo 23 d. iki 2024 m. balandžio 10 d. – suinteresuotas asmuo N. U., nuo 2024 m. balandžio 11 d. iki 2024 m. rugsėjo 26 d. – suinteresuotas asmuo M. I.; nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2025 m. sausio 31 d.) – suinteresuotas asmuo N. U.

Dėl LUAB „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu

32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

34. Suinteresuoti asmenys M. I. ir N. A., nesutikdami su apskųstos nutarties rezultatu, atskiruosiuose skunduose nurodė šiuos esminius argumentus: 1) teismas nepagrįstai atmetė N. A. procesinius prašymus (dėl žodinio bylos nagrinėjimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo ir trečiojo asmens į bylą įtraukimo), todėl apskųsta nutartis priimta neišsiaiškinus visų aplinkybių, pažeidus apeliantų teisę būti išklausytiems, ignoruojat duomenis apie tikruosius bendrovės valdytojus, privedusius bendrovę prie bankroto; 2) teismas turėjo imtis aktyvaus vaidmens, siekdamas nustatyti asmenis, kurių veikimas (neveikimas) sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi tik nemokumo administratorės argumentais; 3) N. R. yra susijęs su bendrovės valdymu, todėl jis turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, kad būtų pateikti išsamūs paaiškinimai dėl bylos esminių aplinkybių; D. L. ir I. T. taip pat dalyvavo bendrovės valdyme.

35. Taigi, nagrinėjamu atveju abu apeliantai byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad faktinio vadovo (vadovų) pareigas LUAB „Verslo grupė M“ atliko ir strateginius sprendimus bendrovėje priėmė kiti, nei de jure vadovai, asmenys. Teismų praktikoje nurodoma, kad fiktyvūs akcijų perleidimo sandoriai ir fiktyvus vadovų skyrimas yra žalingas bankrutuojančiai bendrovei, kadangi tokiu būdu išvengiama vadovų pareigų bendrovei vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-474-467/2022).

36. Iš apskųstos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto (suinteresuoto asmens) N. A. prašymą trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti N. R., kadangi, anot teismo, suinteresuotas asmuo nenurodė konkrečių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie N. R. tiesioginį teisinį santykį su bendrove, o vien deklaratyvūs suinteresuoto asmens teiginiai bei pateiktas susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis nesudaro pagrindo trečiojo asmens į bylą įtraukimui, be to, galutinis teismo sprendimas šioje byloje, neturės įtakos N. R. teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto (faktiškai; iš tikrųjų) vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

38. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas, – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra nurodęs, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas vadovu, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

39. Taigi, faktinio bendrovės vadovo pripažinimo kriterijai, nors oficialiai asmuo nėra paskirtas bendrovės vadovu, apima: 1) vadovavimo funkcijų vykdymą, įskaitant privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams suteikimą; 2) vadovavimą, kuris yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie, pagal įstatymus ir steigimo dokumentus, būdingi juridinio asmens vadovui. Siekiant įrodyti asmens, kaip faktinio vadovo, statusą, būtina įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko veiksmus, būdingus bendrovės vadovui. Tokių veiksmų nustatymas yra faktinis klausimas, vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-21-553/2024).

40. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantų nurodomas asmuo N. R. neturėjo įtakos bendrovės valdymui, iš esmės padarė tik aptaręs pavienes faktines aplinkybes ir įrodymus (suinteresuoto asmens N. A. pateiktas susirašinėjimo kopijas), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai neatskleidžia visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Visų pirma, teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių apelianto N. A. pateiktos susirašinėjimo kopijos neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo. Iš apelianto N. A. pateikto susirašinėjimo matyti, kad asmenys, vardu N. (kaip nurodė apeliantas tai buvo N. R. ir D. L.), davė apeliantui aiškius nurodymus dėl mokėjimo pavedimų atlikimo, sąskaitų išrašymo, tam tikrų dokumentų pasirašymo, kaip apskaityti byloje analizuotą dovanų kuponą ir pan. Pateiktuose susirašinėjimuose taip pat aptariamas apelianto N. A. pareigų vykdymas, atlyginimo klausimai ir išėjimo iš bendrovės vadovo pareigų aplinkybės. Pažymėtina, kad VMI atlikto tyrimo ataskaitoje užfiksuota, jog dovanų kuponu, kurio netinkama apskaita LUAB „Verslo grupė M“ buhalterijoje buvo kvalifikuota kaip tyčinio bankroto požymis, pasinaudojo D. L., be to, mokestinio tyrimo ataskaitoje užfiksuota, kad LUAB „Verslo grupė M“ įsigytas trąšas saugojo N. R., mokesčių administratoriui taip pat buvo teikiami anoniminiai pranešimai apie tai, jog nurodytas asmuo vykdo veiklą per LUAB „Verslo grupė M“ priklausiusią interneto svetainę. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad abu de jure bendrovės vadovai apeliantai M. I. ir N. A. nurodė iš esmės tuos pačius asmenis (N. R., D. L. ir I. T.) kaip davusius apeliantams valdingus nurodymus dėl bendrovės veiklos vykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys susirašinėjimai, juos sistemiškai įvertinus kartu su VMI mokestinio tyrimo ataskaitos duomenimis, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra duomenų apie N. R. tiesioginį teisinį santykį su bendrove. Dėl kitų apeliantų nurodytų asmenų (D. L. ir I. T.) galimo indėlio bendrovės valdyme pirmosios instancijos teismas nepasisakė, aplinkybių dėl šių asmenų dalyvavimo bendrovės valdyme netyrė.

42. Teisės doktrinoje nurodyta, kad atsižvelgiant į bendrovės de facto vadovo atliekamus veiksmus (faktinį bendrovės valdymą) bei tyčinio bankroto pagrindus (bendrovės valdymo vertinimas), manytina, kad bendrovės de facto vadovas taip pat galėtų būti laikomas atsakingu už tyčinį bankrotą (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 234).

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau aptarta faktinė situacija sudarė pagrindą teismui klausimą dėl faktiškai bendrovės valdyme dalyvavusių asmenų išanalizuoti detaliau, pavyzdžiui, pasiūlant šalims pateikti įrodymus, paaiškinimus ar apklausti juos žodiniame teismo posėdyje. Bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu ir nors teismas nėra įpareigotas pats rinkti įrodymus, tačiau, matydamas, kad dėl tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimo negalima padaryti aiškios išvados, turi imtis veiksmų šias aplinkybes išaiškinti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas tokio pobūdžio bylose, turėdamas teisę ex officio (pagal pareigas) rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2015; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Teismo aktyvumas tyčinio bankroto bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026).

44. Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nemokumo administratoriaus vaidmenį ir funkcijas bendrovės bankroto procese, akcentuoja, kad nemokumo administratorius, pasinaudodamas jam įstatymo suteiktomis teisėmis (JANĮ 66 straipsnio 2 dalis), turi imtis visų įmanomų priemonių (rinkti įrodymus, reikalauti juos pateikti kitus asmenis), kad sprendžiant tyčinio bankroto klausimą būtų nustatyti tyčinio bankroto pagrindai ir asmenys, kurių veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį bankrotą.

45. Nagrinėjamu atveju taip ir liko neatsakyta į klausimą, koks yra apeliantų nurodomų asmenų (N. R., D. L. ir I. T.) vaidmuo bendrovėje, ar šie asmenys atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka bendrovės vadovas, nors apeliantų nurodomos aplinkybės bei pateikti įrodymai aiškiai patvirtina, kad tam tikros šių asmenų sąsajos su bendrovės valdymu egzistuoja. Nenustačius anksčiau nurodytų aplinkybių, neištyrus ir neįvertinus įrodymų, svarbių sprendžiant dėl LUAB „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui tokioje situacijoje objektyviai negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl byloje įrodinėjamų reikšmingų faktų buvimo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta nenustačius visų reikšmingų bylai aplinkybių, taigi, neatskleidus bylos esmės, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama ir klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl LUAB „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir nustatęs tyčinio bankroto požymius, turėtų spręsti dėl apeliantų nurodytų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą, taip pat pasiūlyti šalims pateikti papildomus paaiškinimus.

46. Pažymėtina, kad nors abu apeliantai teigė, jog tiesiog vykdė kitų asmenų (tikėtinų faktinių vadovų) nurodymus, tačiau tokių argumentų kontekste aktuali kasacinio teismo praktika, kur nurodyta, kad vadovas neturi fiduciarinių pareigų bendrovės kreditoriams tuo atveju, jei bendrovė veikia įprastai ir būtent šiuo laikotarpiu jo pagrindinė pareiga yra tenkinti bendrovės dalyvių interesus. Tuo tarpu bendrovės finansinei būklei prastėjant, didėja bendrovės skolinto kapitalo – kreditorių interesų reikšmė, o bendrovės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, ir apeliantai iš esmės neginčija, kad bendrovė nemokia tapo 2023 m. gruodžio 31 d., o tapusi nemokia, nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, tame tarpe ir valstybės biudžetui. Todėl apeliantų vadovavimo bendrovei laikotarpiu pastarieji turėjo pareigą prioritetą teikti ne tikėtinų faktinių vadovų nurodymams, o bendrovės kreditorių interesų apsaugai.

47. Sprendžiant dėl bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-266/2006). Bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

48. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai į LUAB „Verslo grupė M“ vadovo pareigas buvo paskirti prieš savo valią ar neatitinka teismų praktikoje taikomo vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens elgesio standarto (bonus pater familias), pagal kurį asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad apeliantai visiškai nesuvokė prisiimamų juridinio asmens vadovo pareigų bei to jog, nevykdant šių pareigų, jų atžvilgiu netaikytina teisės aktuose numatyta atsakomybė.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Apibendrindamas, tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčinio LUAB „Verslo grupė M“ bankroto padarytos tinkamai neįvertinus, kad faktiniame bendrovės valdyme ir strateginių sprendimų priėmime dalyvavo ne tik de jure įmonės vadovai, tačiau ir kiti asmenys, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, taip pat nebuvo analizuojama šių asmenų veiksmų įtaką bendrovės nemokumui. Šis nustatytas pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to apskųsta nutartis panaikinama ir klausimas dėl LUAB „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

50. Kadangi LUAB „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia apelianto M. I. kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų rašytinių įrodymų ir po bylos išnagrinėjimo iš esmės pateiktų įrodymų priėmimo klausimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą iš naujo, vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklėmis, turės įvertinti teikiamų duomenų aktualumą ginčui ir nuspręsti dėl jų priimtinumo.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-916/2021). Todėl, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Šis klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

52. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 3 dalimi apeliantams grąžinamas už atskiruosius skundus sumokėtas 57 Eur žyminis mokestis, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina VMI remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Verslo grupė M“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantui M. I. (M. I.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. vasario 13 d., žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZP19613.

Grąžinti apeliantui N. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. vasario 12 d., žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZP19106.