Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ordina“ atstovėms Inai Matulevičiūtei, Ramintai Luščikaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ordina“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų, palūkanų, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Pagal DK 238 straipsnį, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.

DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo.

Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pagal DK 250 straipsnį, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo

Teismas pažymi, kad drausminė nuobauda yra neigiamo poveikio priemonė, skiriama darbuotojui kaip sankcija, įvertinant jo padarytą darbo drausmės pažeidimą. Tuo pačiu drausminė nuobauda atlieka ir prevencinės drausminančios priemonės funkcijas pažeidėjo ir kitų tame pačiame kolektyve su pažeidėju dirbančių asmenų atžvilgiu. DK 234 straipsnyje įtvirtinta norma reiškia, kad darbuotojas privalo žinoti darbo pareigų turinį, jų įgyvendinimo tvarką, sąlygas, kurių pažeidimas yra pagrindas darbuotojo drausminei atsakomybei atsirasti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai, sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012).

Tais atvejais, kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštų, o teismas turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų. <...> Apie darbo drausmės pažeidimo priskyrimą prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų teismas sprendžia pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-695/2015). DK 237 straipsnio 1 dalis nustato tris skirtingo griežtumo drausminių nuobaudų rūšis: pastabą, papeikimą, atleidimą iš darbo. Atsižvelgiant į DK 136 straipsnio 3 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad griežčiausia drausminė nuobauda taikytina, kai darbo drausmės pažeidimo atvejis yra pasikartojantis arba šiurkštus, t. y. itin netoleruotinas. DK 235 straipsnyje, apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalies 11 punktas numato, kad šiurkščiais pažeidimais gali būti laikomi ir sąraše nenurodyti atvejai, todėl apie konkretaus pažeidimo pobūdį sprendžia darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2004).

Įvertinęs visą skundžiamo akto turinį, teismas kartu atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės direktorius jame visiškai nepagrįstai kelia klausimą dėl ieškovės darbo sutarties galiojimo. Teismas pabrėžia, kad tais atvejais, kai darbo sutarties terminas baigiasi, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui (DK 111 straipsnio 1 dalis), taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei nenutraukus ieškovės darbo sutarties 2016-05-12 ir ieškovei faktiškai dirbant iki pat 2017-02-01, tą, beje, patvirtino pats atsakovės direktorius tiek skundžiamame akte, tiek ir ieškovei skirtame 2017-01-31 elektroniniame laiške (el. b. t. I, b. l. 45, 72–74), 2016-02-09 sudaryta terminuota darbo sutartis tapo neterminuota ir ginčo laikotarpiu buvo galiojanti – vien tai, kad ieškovės darbo sutarties pakeitimuose nėra atsakovės direktoriaus parašo savaime nereiškia, kad darbo sutartis yra negaliojanti, priešingai, tai tik įrodo, kad darbdavė, kuriai, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni rūpestingumo, atsakingumo standartai, nesilaikė jai DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos darbo sutartį bei jos pakeitimus sudaryti tinkamai, darbuotoja už tai nėra atsakinga. Taigi, ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nuo 2016-05-13 tapo neterminuoti ir nagrinėjamu atveju 2017-02-01 pasibaigė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu – darbdavei konstatavus šiurkštų ieškovės darbo drausmės pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Teismas pabrėžia, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl ją taikydama darbdavė privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Pagal DK 240 straipsnį, prieš skirdama drausminę nuobaudą, darbdavė turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, pagal DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovė, manydama, kad darbuotojos elgesys neatitiko nustatytų įmonės vidaus aktų reikalavimų, dėl galimo darbo drausmės pažeidimo turėjo raštu darbuotojos pareikalauti pasiaiškinti dėl jai priskiriamo drausmės pažeidimo, nes darbuotojos pasiaiškinime pateikta informacija įgalintų darbdavę spręsti, ar darbuotoja iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojos kaltė (jos forma ir laipsnis), kuri reikšminga sprendžiant, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgiant į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-915/2017; 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-687/2016; 2014-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014).

Pažymėtina, kad darbo sutarties 10.01 punktu ieškovė įsipareigojo laikytis darbdavės vidaus darbo tvarkos taisyklių ir kitų vidaus lokalinių norminių aktų, su kuriais ji supažindina, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta tik su ofiso asistento pareigomis (el. b. t. III, b. l. 105) ir su 2016-11-29 jai pavestomis užduotimis (el. b. t. I, b. l. 179–181), tačiau su darbdavės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, sekretorės pareigybės aprašymu ir kitais įmonėje galiojančiais lokaliniais norminiais aktais ji supažindinta nebuvo (el. b. t. III, b. l. 5–101), tokią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovės atstovė Ina Matulevičiūtė, nors 2017-04-25 savo rašte teismui atsakovės atstovė Ina Matulevičiūtė buvo nurodžiusi, kad ieškovė buvo supažindinta su įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis (el. b. t. III, b. l. 1–2) – atsakovės atstovės parodymų prieštaravimai kelia pagrįstas abejones ir kitų atsakovės teikiamų paaiškinimų teisingumu. Byloje nustatyta, kad darbdavė, priimdama ieškovę į darbą, bei vėliau keisdama darbuotojos pareigas, ne tik kad nesivadovavo savo pačios 2015-06-01 nurodymu Nr. P-28 „Dėl darbuotojų priėmimo, atleidimo, perkėlimo ir atostogų suteikimo tvarkos“ patvirtintos tvarkos 7.4, 7.6, 7.7, 7.8, 7.10 punktais (el. b. t. III, b. l. 26–32), bet ir pažeidė imperatyvias DK 99 straipsnio 4 dalyje jai nustatytas pareigas. Teismas konstatuoja, jog atsakovei nesupažindinus ieškovės su darbo tvarkos taisyklėmis, atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės to, kas jai nebuvo žinoma, vadinasi, drausminė nuobauda ieškovei už atsakovės teigiamą darbo tvarkos taisyklių nuostatų pažeidimą negali būti skiriama.

Nagrinėjamu atveju konfliktas tarp šalių kilo dėl incidento 2017-02-01 – ieškovės elgesio įmonėje, jos draugo patekimo į įmonės patalpas ir jo elgesio su kitais įmonės darbuotojais. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad 2017-02-01 ji išsakė pastabą įmonės akcininkui K. K. dėl jo netinkamo bendravimo, elgesio su ja, neigė, kad buvo užsikėlusi kojas ant stalo, jos draugas į įmonę atvyko tam, kad atvežtų jai vaistų nuo nugaros skausmo, konflikto tarp įmonės darbuotojų ir jos draugo nebuvo, tuo tarpu atsakovės atstovės Ina Matulevičiūtė ir Raminta Luščikaitė teismo posėdžio metu teigė, kad konfliktas kilo dėl to, jog įmonės akcininkui K. K. išsakius darbuotojai pastabą dėl užkeltų ant stalo kojų, ji į išsakytą pastabą sureagavo netinkamai ir iškvietė savo draugą, kuris įmonėje sukėlė konfliktinę situaciją. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas K. K. parodė, kad 2017-02-01 ieškovė buvo užsikėlusi kojas ant stalo, jam ieškovę sudrausminus ji supyko, tapo agresyvi, į įmonę atėjo agresyviai nusiteikęs ieškovės draugas ir jam grasino, su juo jis bendravo netaisyklinga anglų kalba, tuo tarpu teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. A. parodė, kad į įmonės patalpas patekęs ieškovės draugas kalbėjo rusiškai, o ji įmonės akcininkui K. K. vertė į anglų kalbą. Teismas šiuos atsakovės atstovių ir apklaustų liudytojų parodymus vertina kritiškai, nes jie visi atstovauja darbdavės interesus, liudytojų parodymai dėl ieškovės draugo bendravimo kalbos su akcininku K. K. prieštaringi, kas kelia abejones ir dėl kitų jų parodymų teisingumo, kitų įrodymų, patvirtinančių tai, kad ieškovė buvo užsikėlusi kojas ant stalo, kuriuo ji dalinosi su Raminta Luščikaite, byloje nėra, darbuotojų tarnybinių pranešimų dėl įvykusio konflikto su ieškovės draugu įmonės patalpose taip pat nėra, tuo labiau pačiame skundžiamame akte net nebuvo užsiminta apie ieškovės netinkamą elgesį (keliant kojas ant stalo) 2017-02-01.

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovės atstovės Ina Matulevičiūtė ir Raminta Luščikaitė bei liudytoja J. A. patvirtino, kad paskutiniąsias tris ieškovės darbo dienas įmonėje darbdavė suteikė ieškovei tik plastikinę kėdę, jos anksčiau naudotas stalas, kėdė ir kompiuteris buvo perduotas kitam darbuotojui, jokių darbo užduočių ieškovei nepavedė, tokiu būdu, teismo vertinimu, darbdavė neužtikrino normalių darbo sąlygų ieškovei. Ieškovės poziciją, kad ji savo draugą kvietė tam, kad šis atvežtų jai vaistų dėl atsinaujinusio nugaros skausmo, patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai (el. b. t. I, b. l. 171–174).

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad atsakovė neįrodė ieškovės netinkamo elgesio 2017-02-01, priešingai, darbdavė neužtikrino normalių darbo sąlygų ieškovei.

Pagal darbo sutarties 10.04 punktą, ieškovė įsipareigojo nenaudoti savo, šeimos, giminaičių ar trečiųjų asmenų interesais jokios informacijos, susijusios su darbu ar pareigomis pas darbdavę ar kitaip prieinamos ir priklausančios darbdavei, darbo sutarties 10.07 punktu šalys susitarė, kad darbuotojos įsipareigojimai saugoti konfidencialią informaciją išlieka ir po darbo santykių pasibaigimo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, susijusių su tuo, kad ieškovė panaudojo savo, šeimos, giminaičių ar trečiųjų asmenų interesais įmonės informaciją, susijusią su darbu ar pareigomis pas darbdavę ar kitaip prieinamą ir priklausančią darbdavei, ar atskleidė įmonės konfidencialią informaciją. Nėra įrodymų, kad su ieškove buvo sudaryta konfidencialumo sutartis, kad įmonė vidaus aktais nustatė, kokią informaciją ji laiko konfidencialia.

Įvertindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, ir atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas 2017-02-01 įvykusio konflikto faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad įrodymų, jog ieškovė pažeidė darbo sutarties 10.04 ir 10.07 punktus byloje nėra.

Vertindamas ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą ir pagrįstumą teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į atsakovės elgesį ieškovei 2017-01-30 grįžus į darbą po laikinojo nedarbingumo iki pat drausminės nuobaudos jai skyrimo 2017-02-01. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017-01-30 ieškovei buvo įteiktas atsakovės direktoriaus nepasirašytas pranešimas apie pareigybės naikinimą, kuriuo darbuotojai buvo pranešta, jog dėl įmonėje vykstančių struktūrinių pakeitimų jos užimama sekretorės pareigybė naikinama nuo 2017-02-01 bei pasiūlytos pardavėjos pareigos parduotuvėje (el. b. t. I, b. l. 145), tą pačią dieną jai buvo įteiktas antras atsakovės direktoriaus nepasirašytas pranešimas apie pareigybės naikinimą dėl įmonėje vykstančių struktūrinių pakeitimų, kuriame buvo nurodyta jau kita, 2017-01-31, jos pareigybės panaikinimo data, bei pasiūlytos pardavėjos pareigos paliekant tą patį darbo užmokestį (el. b. t. I, b. l. 44), ieškovė nesutiko su šiuo pasiūlymu ir elektroniniu laišku kreipėsi į įmonės direktorių, prašydama sudaryti jai tinkamas ir saugias darbo sąlygas: pateikti darbo stalą, kėdę bei kompiuterį, kurių ji grįžusi po ligos 2017-01-30 įmonės kabinete nerado, bei pateikti jai dokumentus, patvirtinančius struktūrinių pakeitimų ir jos pareigybės naikinimo būtinybę (el. b. t. I, b. l. 45), 2017-01-31 atsakydamas į ieškovės elektroninį laišką, atsakovės direktorius nurodė, kad jos darbo sutartis negaliojanti, todėl ji turinti palikti savo darbo vietą (el. b. t. I, b. l. 45, 72–74), 2017-01-31 ieškovei taip pat buvo įteiktas pasiūlymas darbo santykius nutraukti šalių susitarimu (el. b. t. I, b. l. 46). Akivaizdu, kad nesuteikdama ieškovei darbo priemonių, teikdama pakartotinius pranešimus dėl darbuotojos pareigybės naikinimo, tačiau nepridėdama jokių įrodymų apie įmonėje vykstančius struktūrinius pakeitimus, nurodydama, kad ieškovė turi palikti savo darbo vietą dėl to, kad jos darbo sutartis yra negaliojanti, atsakovė ne tik kad visais įmanomais būdais siekė nutraukti darbo santykius su ieškove, bet ir akivaizdžiai neužtikrino darbuotojos teisių, piktnaudžiavo savo teise, taip pažeisdama DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą darbuotojos atžvilgiu veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Be to, kaip teismas jau nurodė aukščiau, prieš skirdama drausminę nuobaudą, darbdavė privalėjo ieškovės raštu pareikalauti pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, tačiau to nepadarė, taip pažeisdama, ne tik, vėlgi, savo paties darbo tvarkos taisyklėse nustatytą tvarką dėl drausminės nuobaudos skyrimo (el. b. t. III, b. l. 19–25), bet ir DK 240 straipsnį, taip apribodama darbuotojos teisę gintis dėl jai priskiriamo darbo drausmės pažeidimo, taip pat skundžiamame akte atsakovė netiksliai suformulavo atleidimo iš darbo pagrindą, nes nurodydama ieškovės padarytus pažeidimus neįvardijo DK straipsnio tikslios dalies bei punkto, tuo, vėlgi, apsunkindama ieškovės galimybes gintis. Sistemiškai vertindamas aukščiau nurodytas aplinkybes su į bylą pateiktais atsakovės vidaus aktais teismas daro išvadą, kad atsakovė ne tik kad ieškovės atžvilgiu buvo nesąžininga, bet ir savo veiklą organizuoja itin chaotiškai, nekoncentruotai, kas, teismo vertinimu, visiškai neatitinka juridiniam asmeniui keliamų aukštesnių standartų.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė padarė kokį nors darbo drausmės pažeidimą, todėl darbuotojai drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirta nepagrįstai, todėl pripažįstamas neteisėtu ir naikinamas skundžiamas aktas, ieškovės darbo sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu.

Dėl grąžinimo į darbą

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 300 straipsnio 3–4 dalyse įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėtina, kad kokį iš aukščiau minėtų neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvių teisinių padarinių taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo iš darbo atveju taikytina DK 300 straipsnio 3 dalis, kai darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, arba 4 dalis, kai darbuotojas dėl kokių nors priežasčių į darbą grąžinamas negali būti ar pats nepageidauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015). Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė prašė priteisti jai kompensaciją, būti grąžinta į darbą nepageidavo, atsižvelgęs į tarp šalių susiklosčiusius konfliktiškus santykius, laiko, kad grąžinti ieškovę į darbą yra netikslinga, todėl, pripažinęs jos atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovės atžvilgiu taiko DK 300 straipsnio 4 dalį – sprendžia dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei laiko, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Dėl išeitinės išmokos

Pažymėtina, kad DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra viena garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Ieškovė teismo prašė priteisti jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovė pas atsakovę dirbo nuo 2016-02-12 iki 2017-02-01, t. y. mažiau nei vienerius metus, vadinasi, pagal DK 300 straipsnio 4 dalies, 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, jai priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atsakovė kelis kartus teismui teikdama pažymas apie ieškovės vidutinį darbo užmokestį kiekvieną kartą nurodė skirtingą ieškovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydį, jo apskaičiavimo būdai nėra aiškūs (el. b. t. I, b. l. 103, t. II, b. l. 4), o iš atsakovės pateiktos buhalterinės pažymos (el. b. t. II, b. l. 3) matyti, kad nors pagal ieškovės darbo sutartį jai nepilnas darbo laikas nebuvo nustatytas, tačiau faktiškai ji dirbo vidutiniškai 104 valandas per mėnesį, kas sudaro 13 darbo dienų per mėnesį, ieškovė to neginčijo, todėl teismas, nustatydamas ieškovės vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį vadovaujasi ieškovės vienos darbo dienos vidutiniu darbo užmokesčiu, kurio ieškovė neginčijo – 29 Eur (el. b. t. II, b. l. 4), jį dauginant iš 13 darbo dienų. Taigi, ieškovės vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 377 Eur (29 Eur x 13 darbo dienų), pagrindo priteisti ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal teismo aukščiau padarytas išvadas nėra, ieškovei priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 377 Eur (377 Eur x 1 mėn.) dydžio išeitinė išmoka.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovė iš darbo pas atsakovę atleista nepagrįstai, po atleidimo iš darbo naujoje darbovietėje įsidarbinusi nėra, iš individualios veiklos pajamų negauna (el. b. t. I, b. l. 169, t. III, b. l. 116–118), kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams bei sukeltų atsakovei sunkias finansines pasekmes, teismas nenustatė, todėl vadovaudamasis DK 300 straipsnio 4 dalimi teismas ieškovei iš atsakovės priteisia vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tai yra, 1 218 Eur (3 mėn. x 377 Eur + 3 d. d. x 29 Eur (nuo 2017-02-01 iki 2017-05-05 yra trys darbo mėnesiai ir trys darbo dienos, ieškovės vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis 29 Eur (el. b. t. II, b. l. 4)) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 29 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

Ieškovė taip pat prašė priteisti jai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau pagal DK 303 straipsnį, vidutinis darbo užmokestis nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos darbuotojui gali būti priteisiamas tik tada, kai darbdavys nevykdo įsiteisėjusio, o ne priimamo, teismo sprendimo, todėl šiuo metu pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nėra.

Dėl neturtinės žalos

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti.

Akcentuotina, kad neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo. Teismų praktikoje suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pakanka ieškovės pažeistai teisei apginti, ieškovės argumentai apie jos patirtą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti medicininiai dokumentai (el. b. t. I, b. l. 171–174) neįrodo atsakovės neteisėto veikimo atleidžiant darbuotoją iš darbo priežastinio ryšio su sveikatai kilusiomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovės sveikatos pablogėjimą nulėmė atsakovės veiksmai. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas laiko, jog teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už ieškovės patirtą skriaudą, todėl ieškovės reikalavimas priteisti jai 2 000 Eur neturtinę žalą atmetamas.

Dėl palūkanų

Ieškovė vienu iš reikalavimų prašė priteisti jai iš atsakovės 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau teismas pažymi, jog darbo teisiniuose santykiuose Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikytinas. Nustačius teismo sprendimo nevykdymo faktą taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. Privatinėje teisėje dvigubos palūkanos draudžiamos, o priteisiant ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir kartu taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose. Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Taigi, pagal teismo aukščiau padarytas išvadas nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies – teismas pripažįsta neteisėtu ir panaikina skundžiamą aktą, pripažįsta ieškovės atleidimą iš darbo pas atsakovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, laiko, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisia ieškovei iš atsakovės 377 Eur išeitinę išmoką, 1 218 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 29 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė; kitoje dalyje ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovės naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovė teismo prašė priteisti jai iš atsakovės jos patirtas ją atstovavusiai advokato padėjėjai Lijanai Paulauskienei sumokėtas jos patirtas 420 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei kitas su bylos nagrinėjimu susijusias 28,03 Eur išlaidas (el. b. t. I, b. l. 52, 160–165). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, reikalavimų tenkinimo apimtį ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovės 448,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 36 Eur žyminis mokestis (pagal priteistą sumą) bei teismo patirtos 8,16 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovės N. G. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ordina“ direktoriaus 2017-02-01 pranešimą dėl atleidimo.

Pripažinti neteisėtu N. G. atleidimą iš darbo uždaroje akcinėje bendrovėje „Ordina“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Laikyti, kad tarp ieškovės N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ordina“ (į. k. 303356403) sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovei N. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ordina“ (į. k. 303356403) 377 Eur (tris šimtus septyniasdešimt septynis eurus) išeitinę išmoką, 1 218 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniolika eurų) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 29 Eur (dvidešimt devynis eurus) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 448,03 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ordina“ (į. k. 303356403) 36 Eur (trisdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio ir 8,16 Eur (aštuonis eurus ir šešiolika euro centų) teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.