Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas areštu 60 parų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – areštas 40 parų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, D. B. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 mėnesius nuo arešto bausmės atlikimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nuosprendžiu D. B. išaiškinta, kad nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai suėmimas nevykdomas, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo atvykti į pataisos įstaigą ((duomenys neskelbtini)) atlikti arešto bausmę; nuteistasis, dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalintis nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki šio straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos apie tai pranešti pataisos įstaigos, kurioje jis turėtų atlikti arešto bausmę, administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą; nuteistųjų, kurie neatvyko atlikti arešto bausmės ir nepranešė pataisos įstaigos administracijai apie neatvykimo priežastis, paiešką atlieka policija; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos. Be to, D. B. išaiškinta, jog nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta arešto bausmė yra per griežta. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo D. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas D. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė areštu 60 parų. Skirdamas bausmę nuteistajam D. B. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė netiesiogine tyčia, taip pat į kaltininko asmenybę – į tai, kad D. B. ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nėra sumokėjęs, nusikalstamą veiką padarė netrukus po paleidimo iš įkalinimo įstaigos (paleistas 2021 m. spalio 11 d.), nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo gyvenamąją vietą, dirbo pagal verslo liudijimą, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir nuoširdžiai gailisi, supranta padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nesistengia išvengti atsakomybės ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino smurtavęs prieš savo seserį, atsiprašė nukentėjusiosios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra viena nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi D. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. B. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo terminą parenkant didesnį už šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkį (BK 49 straipsnio 3 dalis). Nuteistajam D. B. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta bausmė – areštas 40 parų. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. B. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (areštas 60 parų), kuri nustatyta tvarka buvo sumažinta trečdaliu (iki 40 parų arešto), nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis D. B. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Švelnesnės bausmės, nei nustatyta įstatyme, paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenustatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nustatyta minimali bausmė.

13. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltininkui BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio 1 dalyje ar 2 dalyje numatytų būtinų sąlygų, kad D. B. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra. Taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kad pastarojo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistajam D. B. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos tiek švelnesnės, tiek tos pačios rūšies, tiek griežtesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Todėl, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuoti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti paskyrus D. B. švelnesnę bausmę nei areštas nėra jokio pagrindo.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 1 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.