- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-04
- Bylos Nr.
- e2-20594-1099/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- Europos socialinio fondo agentūros
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro
- Trečiasis asmuo
- Centrinė projektų valdymo agentūra
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Europos socialinio fondo agentūros ieškinį atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti lėšas, trečiasis asmuo Centrinė projektų valdymo agentūra.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro galimai nepagrįstai gautų lėšų iš ieškovės Europos socialinio fondo agentūros, pasikeitus teisiniam reglamentavimui dėl asmenų, galinčių gauti duomenis neatlygintinai, ir jų grąžinimo ieškovei.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė (pareiškėja) Europos socialinio fondo agentūra pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą panaikinti VĮ Registrų centro 2021 m. gruodžio 21 d. administracinį sprendimą Nr. S-153614 (1.10 E) ir įpareigoti VĮ Registrų centrą grąžinti ieškovei (pareiškėjai) be teisinio pagrindo gautas lėšas ir sumokėti palūkanas.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 1 d. nutartimi nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu ištirti, ar byla pagal pareiškėjos Europos socialinio fondo agentūros prašymą teisminga bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui.
Žemesnės instancijos teismas
4. Specialioji teisėjų kolegija 2022 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta teismingumo byloje Nr. T-36/2022, nutarė, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir bylą perdavė įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovės 2022 m. sausio 20 d. pateiktą procesinį dokumentą – įvardintą kaip prašymas, nutarė laikyti ieškiniu, taip pat patikslino šalių procesines padėtis – pareiškėją Europos socialinio fondo agentūrą nutarė laikyti ieškove, VĮ Registrų centrą – atsakove, Centrinę projektų valdymo agentūrą – trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
Šalies argumentai
6. Taigi, ieškovė Europos socialinio fondo agentūra pareikštu ieškiniu prašo: 1) panaikinti VĮ Registrų centro 2021 m. gruodžio 21 d. administracinį sprendimą Nr. S-153614 (1.10 E) (toliau – ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei be teisinio pagrindo gautas lėšas: 459,18 Eur delspinigių ir 28 231,38 Eur lėšų, apmokėtų pagal sąskaitas, iš viso – 28 690,56 Eur; 3) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 28 690,56 Eur sumą, už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško lėšų grąžinimo; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Ieškovė ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-15146) nurodo, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo (toliau – VIIVĮ) pakeitimams (toliau – Pakeitimai), kuriais, be kita ko, buvo pakeista 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, ieškovė įgijo teisę iš atsakovės neatlygintinai gauti duomenis, reikalingus jai teisės aktais priskirtų funkcijų vykdymui; iki minėtų Pakeitimų ieškovė nepateko į subjektų, turinčių teisę gauti tokius duomenis neatlygintinai sąrašą, todėl už juos mokėjo atsakovei.
8. Ieškovė pažymi, kad kelis kartus (2019 m. sausio 23 d. ir 2019 m. gegužės 16 d.) kreipėsi į atsakovę su raštais, prašydama atsakovės priimti sprendimą duomenis, būtinus ieškovei skirtų funkcijų vykdymui, teikti neatlygintinai, tačiau atsakovė 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. rugpjūčio 7 d. raštais ieškovės prašymų netenkino, argumentuodama tuo, kad ieškovė nepatenka į subjektų, turinčių teisę neatlygintinai gauti VĮ Registrų centro tvarkomų registrų duomenis, sąrašą.
9. Anot ieškovės, ji, atsižvelgdama į pasikeitusį teisinį reguliavimą, vadovaudamasi VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir turėdama teisėtą pagrindą duomenis iš VĮ Registrų centro gauti neatlygintinai, neapmokėjo kelių už duomenų teikimą atsakovės pateiktų sąskaitų, tačiau atsakovė savavališkai nutraukė duomenų teikimą ieškovei (jos darbuotojams užblokuodama prieigą prie jiems reikalingų duomenų). Siekdama, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas Europos Sąjungos investicijų įgyvendinimas ir būtų apgintas viešasis interesas, neturėdama kitos išeities, ieškovė apmokėjo atsakovės jai pateiktas sąskaitas, kadangi be prieigos prie registro duomenų ieškovė negalėjo vykdyti teisės aktais jai pavestų funkcijų ir tai būtų grėsę paramos lėšų išmokėjimo projektų vykdytojams sustabdymu. Taigi, nuo 2019 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo VIIVĮ pakeitimas dėl neatlygintino duomenų teikimo valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, ieškovė atsakovei iš viso sumokėjo 28 690,56 Eur (28 231,38 Eur sumą už duomenis + 459,18 Eur delspinigius, kuriuos atsakovė priskaičiavo už laiką, kuomet ieškovė, būdama tikra, kad pagal VIIVĮ paslaugas atsakovė turi teikti neatlygintinai, buvo priėmusi sprendimą neapmokėti atsakovės teikiamų sąskaitų).
Šalies argumentai
10. Ieškovė nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021 (toliau – 2021 m. gegužės 26 d. sprendimas), konstatavo, jog ieškovė turi teisę pagal pasikeitusį VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų reguliavimą gauti duomenis iš atsakovės neatlygintinai. Atsižvelgdama į minėtą sprendimą, ieškovė 2021 m. birželio 11 d. raštu Nr. SB-2021-00297 kreipėsi į atsakovę, prašydama grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas su palūkanomis, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.240 straipsnio 1 dalyje, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti. Anot ieškovės, ji 2021 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. SB-2021-00601 pakartotinai kreipėsi į atsakovę, prašydama grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas su palūkanomis, tačiau atsakovė 2021 m. gruodžio 21 d. administraciniu sprendimu Nr. S-153614 (1.10 E) atsisakė tai padaryti. Ieškovė su ginčijamu sprendimu nesutinka, mano, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
11. Ieškovė pažymi, kad LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, be kita ko, išaiškino atsakovės pareigos ieškovei teikti duomenis neatlygintinai atsiradimo momentą, pažymėdamas, kad atsakovės pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado iš pasikeitusio reglamentavimo, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teiginiai, kad pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsakovei atsirado tik LVAT priėmus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą, o iki to gautų sumų atsakovė neprivalo grąžinti, yra nepagrįsti ir vertintini kritiškai. Anot ieškovės, tokia atsakovės pozicija yra nesuderinama su bendraisiais teisės principais, taikomais ir administracinių teismų praktikoje, numatančiais, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur). Be to, tokia atsakovės pozicija paneigtų bet kokio teisinio reguliavimo esmę, kadangi įstatymo nuostatų nevykdymą būtų galima pateisinti tuo, kad teismas dar nėra pateikęs išaiškinimo dėl įstatymo nuostatos taikymo, o tokiam teismo išaiškinimui atsiradus bei pripažinus asmens veiksmus neteisėtais, įstatyme numatytų pareigų nevykdymas iki teismo sprendimo asmeniui nesukeltų jokių neigiamų teisinių padarinių.
12. Ieškovė nurodo, kad aplinkybę, jog neturi teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės apmokėjimo už duomenų teikimą, atsakovė žinojo nuo pat 2019 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo šiuo klausimu aktuali VIIVĮ nuostata, kurios formuluotė ir VIIVĮ pakeitimo parengiamieji dokumentai akivaizdžiai patvirtino ieškovės teisę informaciją iš atsakovės gauti nemokamai, todėl turėdama galimybę pasitelkti kvalifikuotus teisininkus, atsakovė galėjo ir turėjo žinoti, kad reikalavimas mokėti už duomenų teikimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, o lėšos, gautos iš ieškovės, yra įgytos be teisinio pagrindo. Be to, įsigaliojus VIIVĮ pakeitimams, ieškovė net kelis kartus atsakovei papildomai teikė detalius argumentus dėl ieškovės teisės informaciją gauti nemokamai; informavo apie pasikeitusį norminį reglamentavimą; nurodė, kad atsakovės pozicija neatitinka VIIVĮ normų ir VIIVĮ pakeitimo lydimuosiuose dokumentuose (aiškinamajame rašte) nurodyto tokio reglamentavimo tikslo ir esmės, tačiau atsakovė ne tik nereagavo, bet ir ieškovei neapmokėjus kelių sąskaitų, nutraukė duomenų teikimą, panaikindama duomenų prieigą ieškovės darbuotojams.
13. Ieškovė pažymi, kad nors atsakovė ginčijamame sprendime nurodo, jog lėšas už duomenų teikimą nuo 2019 m. sausio 1 d. iš ieškovės gavo teisėtai, kadangi vadovavosi tarp šalių pasirašytomis duomenų teikimo sutartimis, taip pat VIIVĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, tokia atsakovės pozicija yra paneigta LVAT, kuris savo 2021 m. gegužės 26 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad atsakovė neteisingai aiškino ir taikė VIIVĮ nuostatas, tuo tarpu atsakovės pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado ne iš sutarčių, o iš teisinio reguliavimo (norminio teisės akto) pasikeitimų.
14. Anot ieškovės, atsakovės teiginiai, kad dėl atlygintinių paslaugų teikimo ieškovei nebuvo padaryta žala, kad lėšų grąžinimas ieškovei būtų tik formalus veiksmas grąžinant biudžeto pinigus iš vienos institucijos į kitą, o vėliau tą pačią lėšų sumą vėl skiriant registro tvarkytojos sąnaudoms padengti, yra grindžiami nepagrįstomis prielaidomis ir pasvarstymais; be to, yra nesuderinami su techninės paramos administravimo principais ir šias lėšas administruojančių institucijų sprendimais. Ieškovė pažymi, kad jai yra skiriama bendra techninės paramos suma Veiksmų programai administruoti, o techninės paramos skyrimo sutartyje su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – SADM) numatyta tikslinė lėšų paskirtis – sudaryti sąlygas ieškovei tinkamai vykdyti įgyvendinančiosios institucijos funkcijas, priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 528 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą“. Taigi, ieškovė gauna tam tikrą techninės paramos sumą, iš kurios turi padengti visas savo, kaip įgyvendinančiosios institucijos, patiriamas veiklos sąnaudas. Pažymi, kad vykdant jai teisės aktais pavestas funkcijas – vertinant pareiškėjų paraiškas, tikrinant projektų vykdytojų teikiamus mokėjimo prašymus ir nustatant išlaidų tinkamumą finansuoti, ieškovei yra būtini atsakovės teikiami duomenys. Teigia, kad iki 2019 m. sausio 1 d. ieškovė už šiuos duomenis mokėjo iš techninės paramos lėšų, tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. nebeturėjo pareigos to daryti, todėl patirtos išlaidos nėra suderinamos su techninės paramos išlaidų tinkamumo reikalavimais.
Šalies argumentai
15. Ieškovė nurodo, kad pagal įprastą Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų administravimo praktiką, išlaidos, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų, projektuose (o techninė parama taip pat yra projekto lėšos) yra netinkamos finansuoti ir grąžintinos, nepaisant to, ar jas patyrė viešojo sektoriaus, ar privatus subjektas. Tai patvirtina ir techninės paramos lėšas administruojančių valstybės institucijų sprendimai (SADM, kaip techninę paramą Veiksmų programos administravimui skyrusios institucijos, 2021 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. (21.4.14Mr-22)SD-4013; Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – CPVA), kaip techninės paramos panaudojimą prižiūrinčios įgyvendinančiosios institucijos, 2021 m. spalio 28 d. sprendimas dėl lėšų grąžinimo ir CPVA ieškovei pateikta Grąžintinų lėšų forma Nr. 2021-SF/2-224). Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad neteisėti atsakovės sprendimai, susiję su atsisakymu grąžinti nepagrįstai iš ieškovės gautas lėšas, padarė tiesioginę žalą ieškovei, kadangi CPVA sprendimu ieškovė šias lėšas privalo grąžinti į techninės paramos gavėjos sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teiginiai, kad dėl jos veiksmų atsiradusius nuostolius iš valstybės biudžeto turi atlyginti kiti subjektai yra nesuprantami ir nepagrįsti. Anot ieškovės, atsakovė yra pelno siekianti valstybės įmonė, per metus generuojanti reikšmingas pajamas ir pelną, todėl teisiniai padariniai, susiję su neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės sprendimais, taip pat dėl šių sprendimų nepagrįstai įgytos lėšos turi būti grąžintos būtent iš atsakovės disponuojamų piniginių lėšų ir (ar) gaunamų pajamų.
16. Be to, ieškovė, vadovaudamasi CK 6.240 straipsnio 1 dalimi, prašo atsakovės atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 28 690,56 Eur sumą, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško lėšų grąžinimo.
Šalies argumentai
17. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad atsakovės pareiga teikti ieškovei duomenis neatlygintinai atsirado ne nuo LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo priėmimo, o nuo VIIVĮ pakeitimų įsigaliojimo, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d., kadangi LVAT sprendimu nesukūrė jokių naujų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tik išaiškino, jog privalo būti vadovaujamasi pasikeitusiomis VIIVĮ nuostatomis. Pažymėjo, kad ieškovė neturėjo pasirinkimo ir privalėjo mokėti atsakovei už nurodytų duomenų teikimą ir po 2019 m. sausio 1 d., kadangi atsakovė atsisakė juos teikti neatlygintinai ir net nutraukė jų teikimą ieškovei laiku neatsiskaičius. Taigi, anot atstovo, nepaisant tarp šalių sudarytų sutarčių, jų sąlygos (dėl duomenų teikimo atlygintinai) neatitiko ne tik ieškovės valios, bet ir teisinio reglamentavimo. Paaiškino, kad iki VIIVĮ pakeitimų (2019 m. sausio 1 d.) lėšos už duomenų gavimą iš atsakovės ieškovei buvo kompensuojamos iš techninės paramos lėšų, tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. tokios išlaidos nėra kompensuojamos ir ieškovė privalės jas grąžinti. Taip pat prašė priteisti palūkanas, remiantis CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo visos prašomos priteisti sumos nuo 2019 m. sausio 1 d. (pasikeitusio VIIVĮ įsigaliojimo).
Atsiliepimas
18. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
19. Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-142688) nurodo, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, tačiau teismas, anot atsakovės, šioje administracinėje byloje nesprendė klausimo dėl ieškovės iki 2021 m. gegužės 26 d. sumokėtų lėšų grąžinimo, nenagrinėjo palūkanų mokėjimo klausimo ir minėtame sprendime nėra jokių įpareigojimų atsakovei grąžinti ieškovei sumokėtas lėšas. Atsakovės teigimu, LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu tik panaikino VĮ Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą „Dėl registro duomenų teikimo neatlygintinai“ Nr. S-48785 (1.10 E), kuriuo atsakovė buvo atsisakiusi ieškovei teikti registro duomenis neatlygintinai, ir įpareigojo atsakovę priimti naują sprendimą, po to, kai išaiškino VIIVĮ nuostatas, jog ieškovė visgi turi teisę pagal VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą gauti duomenis neatlygintinai.
20. Pažymi, kad tik po LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo tapo aišku, kaip turi būti taikomos VIIVĮ nuostatos, susijusios su subjektų, turinčių teisę gauti registro duomenis neatlygintinai, teisinio statuso vertinimu, t. y. tik pagal šią LVAT naujai suformuotą teisminę praktiką ieškovė įgijo teisę gauti registro duomenis neatlygintinai, todėl atsakovė, vykdydama minėtą teismo sprendimą, nuo 2021 m. gegužės 27 d. Juridinių asmenų registro duomenis ieškovei teikia neatlygintinai. Be to, teigia, kad iki LVAT išaiškinimo nebuvo galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog ieškovė priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip tai apibrėžta VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalyje.
21. Anot atsakovės, teisiniai santykiai, įvykę praeityje, negali būti grindžiami LVAT išaiškinimu 2021 m. gegužės 26 d. sprendime, kuris yra nukreiptas į ateitį. Ieškovės pozicija, jog jos ir atsakovės teisiniuose santykiuose, įvykusiuose nuo 2019 m. sausio 1 d., turi būti remiamasi LVAT gerokai vėliau priimtu 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, neatitinka konstitucinės teisinės valstybės principo lex retro non agit (įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po įstatymų įsigaliojimo), ir, atsakovės nuomone, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) yra taikomas aiškinant ir LVAT sprendimuose ir (ar) nutartyse pateiktų išaiškinimų galiojimą, t. y. asmenys, taikydami teisės aktus, dėl kurių LVAT sprendime pateiktas išaiškinimas, juos taikyti ir remtis gali tik teisiniuose santykiuose, kurie atsirado po LVAT suformuotos teisminės praktikos.
Atsiliepimas
22. Atsakovė nurodo, kad neaiškumai, vertinant viešųjų įstaigų teisę gauti registrų duomenis neatlygintinai, galėjo susiklostyti dėl to, kad net ir įsigaliojus VIIVĮ Nr. XI-1807 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymui (kuriuo nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo praplėstas subjektų, turinčių teisę gauti registro duomenis neatlygintinai, sąrašas), pati sąvoka, detalizuojanti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, apibrėžimą įsigaliojo gerokai vėliau – tik 2019 m. rugpjūčio 1 d., priėmus VIIVĮ Nr. XI-1807 2 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII- 2280. Taigi, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. VIIVĮ iš viso nebuvo įtvirtintos sąvokos, kas turėtų būti laikoma valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, todėl atsakovė negalėjo savo nuožiūra interpretuoti VIIVĮ nuostatų, tuo labiau registrų valdytoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išreiškė labai aiškią nuomonę, kad ieškovė negali būti vertinama kaip valstybės ir savivaldybių institucija ir įstaiga VIIVĮ kontekste.
23. Atsakovė pažymi, kad į teismą persikėlęs ginčo nagrinėjimas nepakeitė ankstesnės tarp šalių pasirašytos 2017 m. balandžio 24 d. Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutarties Nr. JAR-1450 (kuri nuo pasirašymo momento galiojo tris metus; minėta sutartis buvo nutraukta, kai šalys pasirašė naują 2020 m. balandžio 20 d. Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutartį Nr. PS-3850 (10.4 E)), pagal kurią ieškovė buvo įsipareigojusi už naudojimąsi registro duomenimis sumokėti nustatyto dydžio atlyginimą, o jai nevykdant šios pareigos, atsakovė turėjo teisę be atskiro įspėjimo sustabdyti registro duomenų teikimą, taip pat reikalauti ieškovės sumokėti delspinigius už kiekvieną uždelstą apmokėti sąskaitą dieną. Aiškina, kad duomenys sutarties pagrindu iki 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo ieškovei buvo teikiami už atlyginimą; anot atsakovės, iki 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo priėmimo tarp šalių susiklostę santykiai atitiko sutarties šalių valią ir prisiimtus įsipareigojimus.
24. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės argumentais, jog atsakovės laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo priėmimo gautos lėšos iš ieškovės yra be teisinio pagrindo, nurodo, kad ieškovės sumokėtos lėšos gautos teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis tiek šalių sutartyje sulygtomis sąlygomis, tiek VIIVĮ nuostatomis, kurios iki 2021 m. gegužės 26 d. teismo sprendimo niekada nebuvo išaiškintos, kad būtų galima viešąsias įstaigas prilyginti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, turinčioms teisę gauti registrų duomenis neatlygintinai, tiek registrų valdytojos – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos šiuo klausimu pateikta nuomone. Be to, dėl atlygintinų duomenų teikimo iki 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo priėmimo nei valstybei, nei pačiai ieškovei žala nebuvo padaryta, nes iš esmės buvo taikoma skirtinga atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarka/mechanizmas, tačiau pats registro duomenų atlygintinumo principas nebuvo pakeistas, nes valstybės biudžeto lėšų poreikis tiek teikiant duomenis atlygintinai, tiek neatlygintinai, būtų toks pat, t. y. teiktinas kompensuotinų sąnaudų dydis būtų toks pat kaip ieškovės valstybės biudžeto lėšomis sumokėtas atlyginimas už registro duomenis dydis, nes kompensuotinų sąnaudų dydis pagal VIIVĮ 29 straipsnio 4 dalį apskaičiuojamas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotais ir patvirtintais atlyginimo už duomenų teikimą dydžiais.
25. Atsakovė pažymi, kad jei teismas manytų priešingai, piniginių lėšų grąžinimas nebūtų tikslingas ir sukeltų papildomą administracinę naštą visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams; tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, kuri yra atsakinga už valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą. Be to, ir pačios ieškovės veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, todėl ieškovės prašomų grąžinti lėšų grąžinimas būtų tik formalus veiksmas, nes ieškovei būtų grąžintos valstybės biudžeto lėšos ir ta pati lėšų suma iš valstybės biudžeto vėl turėtų būti skirta atsakovei – registro tvarkytojos sąnaudoms padengti.
Šalies argumentai
26. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai paaiškino, kad LVAT aktualiame ginčui sprendime nesprendė dėl lėšų grąžinimo ieškovei, tik pasakė, jog ieškovė turi teisę gauti duomenis neatlygintinai. Anot atstovės, LVAT sprendimas yra nukreiptas į ateitį ir atitinkamai negali būti taikomas santykiams, buvusiems iki minėto sprendimo priėmimo, tuo labiau, jog tuo metu tarp šalių buvo sudarytos sutartys, kuriose buvo numatyta, jog duomenys ieškovei teikiami atlygintinai; pažymėjo, jog LVAT sprendimas nepakeitė šalių sutartinių santykių/sutarčių. Pažymėjo, kad kadangi lėšos buvo sumokėtos pagal šalių sudarytas sutartis, šiuo atveju negali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas.
Atsiliepimas
27. Trečiasis asmuo Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti, palaiko ieškinyje išdėstytus argumentus.
28. Nurodo, kad Europos Sąjungos skirtos techninės paramos lėšos panaudotos techninės paramos gavėjos – ieškovės, išlaidoms už atsakovės teiktus duomenis ir (ar) informaciją apmokėti ir yra deklaruotos Europos Komisijai. Pažymi, kad šios lėšos panaudotos pažeidžiant įstatymines nuostatas ir laikomos netinkamomis finansuoti techninės paramos lėšomis, nes pagal VIIVĮ registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos pagal prašymą ir (arba) sutartį nuo 2019 m. sausio 1 d. teikiami neatlygintinai valstybės institucijoms ir įstaigoms, kurioms Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Anot trečiojo asmens, techninės paramos gavėja – ieškovė, priskirtina šių subjektų ratui ir turi teisę reikalauti atsakovės grąžinti jai visas išmokėtas lėšas ar imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti, šiuo atveju – teisminio proceso tvarka.
29. Trečiasis asmuo pažymi, kad jis yra atsakingas už techninės paramos prioritetų įgyvendinimą ir privalo imtis veiksmų dėl techninės paramos gavėjams išmokėtų lėšų susigrąžinimo, kai nustato netinkamas finansuoti išlaidas. Vadovaudamasis 2014-2020 m. grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklėse nustatyta tvarka, trečiasis asmuo 2021 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo iš ieškovės. Teigia, kad atsakovės neatlygintino duomenų teikimo patiriamų sąnaudų padengimo klausimai turėtų būti sprendžiami pačios asignavimo valdytojos.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
30. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalys – ieškovė ir atsakovė, 2017 m. balandžio 24 d. sudarė Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutartį Nr. JAR-1450 (kuri nuo pasirašymo momento galiojo tris metus (sutarties 31 punktas); sutartyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad duomenys teikiami atlygintinai (5 punktas), patvirtinti įkainiai. Nustatyta, kad šalys 2020 m. balandžio 20 d. pasirašė naują Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutartį Nr. PS-3850 (10.4 E)), kurioje iš esmės taip pat numatė, jog duomenys teikiami atlygintinai (sutarties 10.7 punktas, VI skyrius).
31. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimas, kuris buvo pakeistas numatant, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis (VIIVĮ nuostata pakeista 2017 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XIII-848 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymo pagrindu).
32. Ieškovė 2019 m. sausio 23 d. raštu Nr. SB-2019-00103 kreipėsi į atsakovę prašydama priimti sprendimą duomenis, būtinus ieškovei priskirtų funkcijų vykdymui, teikti neatlygintinai. Atsakovė 2019 m. balandžio 29 d. raštu Nr. S-26942 (1.10 E) informavo ieškovę, kad atsisako teikti duomenis jai neatlygintinai ir nurodė, kad ieškovė nepatenka į subjektų, turinčių teisę neatlygintinai gauti VĮ Registrų centro tvarkomų registrų duomenis, sąrašą.
33. Ieškovė 2019 m. gegužės 16 d. raštu Nr. SB-2019-00414 pakartotinai kreipėsi į atsakovę prašydama persvarstyti priimtą sprendimą bei pateikė paaiškinimus, kad ieškovė atitinka subjektą, turintį teisę neatlygintinai gauti VĮ Registrų centro tvarkomų registrų duomenis. Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. S-48785 (1.10 E) pakartotinai atsisakė ieškovei teikti duomenis neatlygintinai, pažymėdama, kad ieškovė negali būti vertinama kaip valstybės institucija ar įstaiga, todėl neturi teisės duomenų iš VĮ Registrų centro gauti neatlygintinai.
34. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. liepos 17 d. rašte Nr. (1.16E) 7R-4417 nurodyta, kad ieškovė negali būti vertinama kaip valstybės institucija ar įstaiga VIIVĮ kontekste, todėl neturi teisės duomenis iš atsakovės gauti neatlygintinai.
35. Iš bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021, panaikino atsakovės VĮ Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-48785 (1.10 E); įpareigojo VĮ Registrų centrą priimti naują sprendimą, nustatant, kad ieškovė Europos socialinio fondo agentūra turi teisę pagal VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktą gauti duomenis neatlygintinai.
36. Ieškovė 2021 m. birželio 11 d. raštu Nr. SB-2021-00297 kreipėsi į atsakovę prašydama grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas (28 231,38 Eur lėšas, apmokėtas pagal sąskaitas, ir 459,18 Eur delspinigius) su 5 procentų palūkanomis pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė 2021 m. liepos 1 d. raštu Nr. S-76591 (1.10 E) atsisakė ieškovei grąžinti gautas lėšas.
37. Atsakovė 2021 m. birželio 23 d. raštu „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021 vykdymo“ Nr. S-73855 (10.1E) informavo ieškovę, kad vykdydama 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą, priėmė sprendimą nuo 2021 m. gegužės 27 d. Juridinių asmenų registro duomenis ieškovei teikti neatlygintinai ir nusiuntė pasirašymui naują sutartį.
38. Ieškovė 2021 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. SB-2021-00601 pakartotinai kreipėsi į atsakovę prašydama grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas.
39. VĮ Registrų centras 2021 m. gruodžio 21 d. administraciniu sprendimu Nr. S-153614 (1.10 E) atsisakė ieškovei grąžinti lėšas, kurias gavo iš ieškovės už suteiktas paslaugas nuo 2019 m. sausio 1 d., taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško lėšų grąžinimo. VĮ Registrų centras savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiga neatlygintinai teikti duomenis ieškovei VĮ Registrų centrui atsirado ne nuo 2019 m. sausio 1 d., kai pasikeitė teisinis reguliavimas, tačiau nuo LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. eA-1064-602/2021, įsiteisėjimo dienos; nurodė, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas ir tarp šalių kilęs ginčas nepakeitė tarp šalių sudarytų duomenų teikimo sutarčių, kurių pagrindu VĮ Registrų centras reikalavo iš ieškovės mokėti už teikiamus duomenis; nurodė, kad lėšų grąžinimas ieškovei būtų tik formalus veiksmas, nes ieškovei būtų grąžintos valstybės biudžeto lėšos ir ta pati lėšų suma iš valstybės biudžeto vėl turėtų būti skirta VĮ Registrų centrui – registro tvarkytojos sąnaudoms padengti; nurodė, kad jokia žala dėl atlygintinų duomenų teikimo ieškovei nebuvo padaryta.
40. Byloje pateikti: SADM 2021 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. (21.4.14Mr-22)SD-4013 ieškovei, kuriame nurodoma, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. už duomenų teikimą sumokėtos lėšos yra netinkamos finansuoti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų techninės paramos lėšų ir turi būti grąžintos į techninės paramos projekto gavėjo sąskaitą, iš kurios jos buvo išmokėtos; CPVA 2021 m. spalio 28 d. sprendimas dėl lėšų grąžinimo, kuriame nurodyta, jog ieškovė privalo grąžinti išlaidas, kurias sumokėjo atsakovei už duomenų teikimą.
41. Byloje esantys bankų sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. patvirtina (ir byloje dėl to ginčo nekilo), kad ieškovė atsakovei sumokėjo: 2019 m. vasario 19 d. – 155,97 Eur; 2019 m. vasario 19 d. – 27,52 Eur; 2019 m. rugsėjo 25 d. – 1 456,89 Eur; 2019 m. rugsėjo 25 d. – 8 255,69 Eur; 2019 m. rugsėjo 25 d. – 459,18 Eur; 2019 m. spalio 14 d. – 147,99 Eur; 2019 m. spalio 14 d. – 838,62 Eur; 2019 m. lapkričio 18 d. – 60,28 Eur; 2019 m. lapkričio 18 d. – 341,57 Eur; 2019 m. gruodžio 13 d. – 176,99 Eur; 2019 m. gruodžio 13 d. – 31,23 Eur; 2020 m. sausio 31 d. – 187,59 Eur; 2020 m. sausio 31 d. – 33,10 Eur; 2020 m. vasario 24 d. – 289,64 Eur; 2020 m. vasario 24 d. – 51,11 Eur; 2020 m. kovo 10 d. – 40,93 Eur; 2020 m. kovo 10 d. – 231,96 Eur; 2020 m. balandžio 21 d. – 238,70 Eur; 2020 m. balandžio 21 d. – 42,12 Eur; 2020 m. gegužės 11 d. – 119,66 Eur; 2020 m. gegužės 11 d. – 21,12 Eur; 2020 m. birželio 11 d. – 721,01 Eur; 2020 m. birželio 11 d. – 127,24 Eur; 2020 m. liepos 7 d. – 84,69 Eur; 2020 m. liepos 7 d. – 479,94 Eur; 2020 m. rugpjūčio 19 d. – 1 094,57 Eur; 2020 m. rugpjūčio 19 d. – 6 202,54 Eur; 2020 m. rugsėjo 21 d. – 3 456,68 Eur; 2020 m. rugsėjo 21 d. – 610 Eur; 2020 m. rugsėjo 21 d. – 37,76 Eur; 2020 m. rugsėjo 21 d. – 36,57 Eur; 2020 m. spalio 15 d. – 104,65 Eur; 2020 m. spalio 15 d. – 592,99 Eur; 2020 m. spalio 15 d. – 55,98 Eur; 2020 m. spalio 15 d. – 57,90 Eur; 2020 m. lapkričio 11 d. – 68,72 Eur; 2020 m. lapkričio 11 d. – 389,39 Eur; 2020 m. gruodžio 8 d. – 25,85 Eur; 2020 m. gruodžio 8 d. – 146,46 Eur; 2021 m. sausio 20 d. – 217,35 Eur; 2021 m. sausio 20 d. – 38,36 Eur; 2021 m. vasario 9 d. – 157,03 Eur; 2021 m. vasario 9 d. – 27,71 Eur; 2021 m. kovo 10 d. – 28,19 Eur; 2021 m. kovo 10 d. – 159,71 Eur; 2021 m. balandžio 13 d. – 36,93 Eur; 2021 m. balandžio 13 d. – 209,25 Eur; 2021 m. gegužės 19 d. – 267,95 Eur; 2021 m. gegužės 19 d. – 47,28 Eur; bendrai – 28 690,56 Eur, iš jų 28 231,38 Eur už paslaugas (suteiktus duomenis) ir 459,18 Eur delspinigiai.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
42. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).
43. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).
44. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad tarp šalių vyko bendradarbiavimas 2017 m. balandžio 24 d. ir vėliau 2020 m. balandžio 20 d. Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutarčių pagrindu, taip pat dėl to, jog ieškovė atsakovei pagal šias sutartis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. yra faktiškai sumokėjusi 28 690,56 Eur sumą. Kaip minėta, ginčas byloje kilo dėl to, jog nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė VIIVĮ nustatytas reglamentavimas, pagal kurį, kaip 2021 m. gegužės 26 d. išaiškino LVAT, ieškovė turi teisę duomenis iš atsakovės gauti neatlygintinai. Anot ieškovės, nuo 2019 m. sausio 1 d. lėšos atsakovei sumokėtos nepagrįstai, t. y. nesant tam pagrindo, ieškovei neturint pasirinkimo (atsakovei nepagrįstai atsisakius teikti duomenis neatlygintinai), todėl prašo priteisti 28 690,56 Eur be pagrindo sumokėtas lėšas; remiasi nepagrįsto praturtėjimo institutu.
45. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).
46. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018; 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-313/2019).
47. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai, koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015; 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas, kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį. Priešingu atveju, jei prievolės įvykdymas pats savaime būtų vertinamas kaip turto gavimo pagrindas, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas prarastų praktinį veiksmingumą, o kiekvienas, net ir atsitiktinis turto gavimas turėtų būti vertinamas ginčijant to turto perdavimo sandorį. Tai neatitiktų CK įtvirtintos teisių gynimo sistemos, kurioje nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo užima savarankišką vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019).
49. Kaip minėta, sąlyga, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia tai, jog turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo. Taigi šiuo atveju reikšminga nustatyti esminę aplinkybę, ar pagal šalių sudarytas sutartis ieškovei kilo ginčo sumos dydžio mokėjimo prievolė ir ar tuo pagrindu lėšos turėjo būti sumokėtos atsakovei.
50. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, išaiškinta, kad bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018; 2018 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑389-687/2018).
51. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė įrodė (ir ginčo dėl to nėra), kad atsakovei laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. už teiktas paslaugas – atsakovės duomenų teikimą, bendrai sumokėjo 28 690,56 Eur sumą, tačiau teigia, kad tam nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitusį reglamentavimą ji buvo priskirta prie asmenų, galinčių gauti tokius duomenis neatlygintinai, todėl būtent atsakovei teko pareiga įrodyti gautų lėšų pagrįstumą, ko, teismo vertinimu, atsakovė nepadarė (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
53. Nagrinėjamu atveju LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, kad ieškovė yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip tai yra apibrėžta VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalyje (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 19¹ dalimi)), kadangi ieškovė yra finansuojama iš valstybės biudžeto bei valstybės pinigų fondų ir ieškovei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, todėl atitinkamai ieškovė yra priskirtina prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kuriai remiantis VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019 m. sausio 1 d.) punkto redakcija) registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos pagal prašymą ir (arba) sutartį teikiami neatlygintinai; be to, teismas sprendė, kad registro duomenys yra reikalingi ieškovės funkcijoms atlikti. Taigi, LVAT, apibendrindamas, minėtame sprendime padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras privalo teikti registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas pagal prašymą ir (arba) sutartį Europos socialinio fondo agentūrai (ieškovei) neatlygintinai, ši VĮ Registrų centro pareiga atsiranda iš pasikeitusio teisinio reguliavimo – VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkto (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-848 (nuo 2019 m. sausio 1 d.) punkto redakcija), aiškinant jį kartu su 2 straipsnio 19¹ dalimi (2019 m. liepos 9 d. įstatymo Nr. XIII-2280 (nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.) dalies redakcija (papildymas 19¹ dalimi)).
54. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, iš esmės pritardamas ieškovės pozicijai, sprendžia, kad LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendime, nors ir netiesiogiai, nurodė atsakovės pareigos ieškovei teikti duomenis neatlygintinai atsiradimo momentą, pažymėdamas, kad atsakovės pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsirado iš pasikeitusio reglamentavimo, t. y. šiuo atveju nuo 2019 m. sausio 1 d. Atitinkamai atsakovės teiginiai, kad pareiga teikti duomenis neatlygintinai atsakovei atsirado tik LVAT priėmus 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą, vertintini kritiškai, kaip atsakovės pasirinkta gynybinė pozicija.
55. Teismas pažymi, kad ieškovė iš esmės nuo minėto teisės akto (jo pakeitimų) įsigaliojimo atsakovei nuosekliai (raštais nuo 2019 m. sausio mėn.) tvirtino, jog ji turi teisę gauti duomenis iš atsakovės neatlygintinai, ką vėliau tik patvirtino LVAT minėtame 2021 m. gegužės 26 d. sprendime, todėl teismas pakartotinai pažymi, jog atsakovės pareiga teikti registro duomenis ieškovei neatlygintinai atsirado nuo 2019 m. sausio 1 d., o vėlesni teismų sprendimai tik patvirtino šį faktą, bet nesukūrė naujos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, t. y. nepakeitė nei VIIVĮ nuostatų, nei iki tol buvusios teismų praktikos.
56. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, netinkamai vadovaudamasi VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), VIIVĮ 2 straipsnio 19¹ dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.), netinkamai/savaip interpretuojant LVAT 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2021 m. gruodžio 21 d. administracinį sprendimą „Dėl lėšų grąžinimo“ Nr. S-153614 (1.10 E), todėl jis naikintinas.
57. Atsakovė nesutikimą su reikalavimu priteisti nepagrįstai gautą lėšų sumą, be kita ko, grindė tuo, kad ieškovė remiasi netinkamu institutu, t. y. kad šiuo atveju nėra visų sąlygų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymui, kadangi lėšos buvo gautos pagal šalių sudarytas sutartis.
58. Viena vertus, byloje nekilo ginčo dėl to, kad tarp šalių ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos Juridinių asmenų registro duomenų teikimo sutartys (2017 m. balandžio 24 d. ir 2020 m. balandžio 20 d.), kuriose, be kita ko, buvo nurodyta, jog duomenys ieškovei teikiami atlygintinai. Kita vertus, kaip minėta, šiuos duomenis ieškovė nuo 2019 m. sausio 1 d. turėjo teisę gauti, atitinkamai atsakovė turėjo pareigą teikti, remiantis pasikeitusiu reglamentavimu, neatlygintinai. Kaip minėta, ieškovė dar 2019 m. sausio 23 d. raštu (ir vėlesniais raštais), t. y. iki pirmų lėšų sumokėjimo už aktualiu laikotarpiu suteiktus duomenis (2019 m. vasario 19 d.), kreipėsi į atsakovę prašydama priimti sprendimą duomenis, būtinus ieškovei priskirtų funkcijų vykdymui, teikti neatlygintinai. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė pareiškė aiškų ir konkretų prašymą nurodytus duomenis teikti neatlygintinai, todėl šiuo atveju atsakovė privalėjo remtis ne tarp šalių sudarytomis sutartimis (kurios prieštaravo imperatyviam reglamentavimui), o būtent šalies – ieškovės, prašymu (kuris pareikštas vėliau, po sutarties/sutarčių sudarymo), nes, kaip minėta, VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, jog „registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis“. Taigi, darytina išvada, kad nors šiuo atveju turto (lėšų) įgijimo pagrindas formaliai buvo (buvo tarp šalių sudarytos sutartys), tačiau nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir ieškovei išreiškus prašymą jį taikyti, jis išnyko, todėl, kaip minėta, tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo.
59. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė registro duomenis gaudavo iš esmės ne pagal dispozityvumo principą sudarytas komercines sutartis, bet faktiškai pagal vienos šalies – atsakovės, parengtas sąlygas, kurioms ieškovė, labiausiai tikėtina, negalėjo daryti įtakos (laisvai derėtis), todėl šiuo atveju teismas iš esmės pritaria ieškovės pozicijai, kad primesdama kitai šaliai toliau taikyti/sudaryti įstatymams prieštaraujančią sutartį/sutartis, atsakovė neturi teisės perkelti su tokiu savo neteisėtu veikimu susijusių pasekmių kitai šaliai, kuriai buvo būtina gauti registro duomenis savo funkcijų vykdymui iš šiuos duomenis tvarkančio valstybės vardu veikiančio vienintelio tiekėjo.
60. Apibendrindamas, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė už suteiktas paslaugas – nuo 2019 m. sausio 1 d. suteiktus duomenis ieškovei, neturėjo teisinio pagrindo (nepaisant tarp šalių sudarytų sutarčių) gauti iš pastarosios apmokėjimo, kadangi, kaip minėta, vadovaujantis VIIVĮ 29 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir ieškovei pareiškus aiškų bei konkretų prašymą – pasinaudojus teise pagal imperatyvias įstatymo normas gauti duomenis neatlygintinai, nuo 2019 m. sausio 1 d. ieškovė turėjo teisę gauti duomenis neatlygintinai, todėl šiuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos/sąlygos, nurodytos šio sprendimo 46 punkte.
61. Nors atsakovė nurodė, kad piniginių lėšų grąžinimas nebūtų tikslingas ir sukeltų papildomą administracinę naštą visiems šiame procese dalyvaujantiems subjektams, t. y. būtų tik formalus veiksmas, nes ieškovei būtų grąžintos valstybės biudžeto lėšos ir ta pati lėšų suma iš valstybės biudžeto vėl turėtų būti skirta atsakovei – registro tvarkytojos sąnaudoms padengti, tačiau, teismo vertinimu, šie atsakovės teiginiai šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi kiekvienas juridinis asmuo – šiuo atveju valstybės įmonė/įstaiga, ar priskirtina prie tokių, iš esmės savarankiškai organizuoja savo veiklą, planuoja išlaidas/pajamas, gauna asignavimus ir pan., todėl šiuo atveju atsakovei nepagrįstai iš ieškovės gavus nurodytas lėšas, pati atsakovė privalo jas grąžinti ir vėliau pati spręsti neatlygintino duomenų teikimo patiriamų sąnaudų padengimo klausimus, o ne perkelti šią pareigą kitam asmeniui – šiuo atveju ieškovei.
62. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, tenkintinas ir antrasis ieškovės reikalavimas bei ieškovei iš atsakovės priteistina 28 690,56 Eur be teisinio pagrindo gautų lėšų, ieškovės sumokėtų už atsakovės teiktus duomenis laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. (CK 6.237-6.240 straipsniai; CPK 12, 178, 185 straipsniai)
Dėl palūkanų priteisimo
63. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už 28 690,56 Eur sumą, už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki visiško lėšų grąžinimo.
64. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos; šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.
65. Viena vertus, nagrinėjamu atveju atsakovė žinojo/turėjo žinoti, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. už suteiktus duomenis ieškovei ji neturėjo pagrindo gauti apmokėjimo. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė už teiktus duomenis už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. sumokėjo pavedimais, padarytais laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2021 m. gegužės 19 d., todėl, teismo vertinimu, CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nurodytos palūkanos ieškovei priteistinos nuo sprendimo 41 punkte nurodytų sumų sumokėjimo atsakovei (CK 6.240 straipsnio 1 dalis).
66. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
67. Ieškovė patyrė byloje 646 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.
68. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškinį tenkinus, iš atsakovės ieškovei priteistina 646 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir/ar tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos jiems neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
69. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės Europos socialinio fondo agentūros ieškinį atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti lėšas, trečiasis asmuo Centrinė projektų valdymo agentūra, tenkinti.
Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro 2021 m. gruodžio 21 d. administracinį sprendimą „Dėl lėšų grąžinimo“ Nr. S-153614 (1.10 E).
Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės Registrų centro, j. a. k. 124110246, ieškovei Europos socialinio fondo agentūrai, j. a. k. 192050725, 28 690,56 Eur (dvidešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt eurų 56 ct) nepagrįstai gautų lėšų ir 646 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės Registrų centro, j. a. k. 124110246, ieškovei Europos socialinio fondo agentūrai, j. a. k. 192050725, 5 (penkių) proc. metines palūkanas nuo nurodytų sumų sumokėjimo atsakovei datų: nuo 2019 m. vasario 19 d. už 155,97 Eur sumą; nuo 2019 m. vasario 19 d. – 27,52 Eur; nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. – 1 456,89 Eur; nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. – 8 255,69 Eur; nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. – 459,18 Eur; nuo 2019 m. spalio 14 d. – 147,99 Eur; nuo 2019 m. spalio 14 d. – 838,62 Eur; nuo 2019 m. lapkričio 18 d. – 60,28 Eur; nuo 2019 m. lapkričio 18 d. – 341,57 Eur; nuo 2019 m. gruodžio 13 d. – 176,99 Eur; nuo 2019 m. gruodžio 13 d. – 31,23 Eur; nuo 2020 m. sausio 31 d. – 187,59 Eur; nuo 2020 m. sausio 31 d. – 33,10 Eur; nuo 2020 m. vasario 24 d. – 289,64 Eur; nuo 2020 m. vasario 24 d. – 51,11 Eur; nuo 2020 m. kovo 10 d. – 40,93 Eur; nuo 2020 m. kovo 10 d. – 231,96 Eur; nuo 2020 m. balandžio 21 d. – 238,70 Eur; nuo 2020 m. balandžio 21 d. – 42,12 Eur; nuo 2020 m. gegužės 11 d. – 119,66 Eur; nuo 2020 m. gegužės 11 d. – 21,12 Eur; nuo 2020 m. birželio 11 d. – 721,01 Eur; nuo 2020 m. birželio 11 d. – 127,24 Eur; nuo 2020 m. liepos 7 d. – 84,69 Eur; nuo 2020 m. liepos 7 d. – 479,94 Eur; nuo 2020 m. rugpjūčio 19 d. – 1 094,57 Eur; nuo 2020 m. rugpjūčio 19 d. – 6 202,54 Eur; nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. – 3 456,68 Eur; nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. – 610 Eur; nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. – 37,76 Eur; nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. – 36,57 Eur; nuo 2020 m. spalio 15 d. – 104,65 Eur; nuo 2020 m. spalio 15 d. – 592,99 Eur; nuo 2020 m. spalio 15 d. – 55,98 Eur; nuo 2020 m. spalio 15 d. – 57,90 Eur; nuo 2020 m. lapkričio 11 d. – 68,72 Eur; nuo 2020 m. lapkričio 11 d. – 389,39 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 8 d. – 25,85 Eur; nuo 2020 m. gruodžio 8 d. – 146,46 Eur; nuo 2021 m. sausio 20 d. – 217,35 Eur; nuo 2021 m. sausio 20 d. – 38,36 Eur; nuo 2021 m. vasario 9 d. – 157,03 Eur; nuo 2021 m. vasario 9 d. – 27,71 Eur; nuo 2021 m. kovo 10 d. – 28,19 Eur; nuo 2021 m. kovo 10 d. – 159,71 Eur; nuo 2021 m. balandžio 13 d. – 36,93 Eur; nuo 2021 m. balandžio 13 d. – 209,25 Eur; nuo 2021 m. gegužės 19 d. – 267,95 Eur; nuo 2021 m. gegužės 19 d. – 47,28 Eur, iki visiško nurodytų lėšų grąžinimo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.