Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skadis“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys A. A. ir O. A. ir atsakovo A. L. priešieškinį ieškovei UAB „Skadis“ dėl 2020 m. liepos 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2020/07-01 pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu nuo jo sudarymo momento, tretieji asmenys A. A. ir O. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

11. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo prievolės sumokėti žemės nuomos mokestį pagal sudarytas žemės sklypo nuomos sutartis bei ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo pagrįstumo.

Dėl įrodymų vertinimo

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

14. Įvertinus apelianto nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas turėjo visas galimybes aukščiau nurodytus ir prašomus prijungti prie bylos įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliantas neįrodė, jog apeliacinėje instancijoje prašomų pridėti įrodymų jis negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė būtų iškilusi po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako prie bylos pridėti prašomus pridėti įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl įrodymų vertinimo

16. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai byloje surinktų įrodymų neįvertino, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, didesnę įrodomąją galią suteikė trečiojo asmens paaiškinimui, visiškai nevertino trečiojo asmens parodymų visumos, nevertino jų patikimumo, nepašalino prieštaravimų su liudytojų pateiktais paaiškinimais, nevertino jų vadovaujantis logikos dėsniais bei tikėtinumo taisykle. Nurodo, kad yra akivaizdu, jog šalis siejo ne tik nuomos teisiniai santykiai, tačiau ir kiti teisiniai santykiai, t. y. atsakovas, naudodamas savo techniką, teikė atlygintinas paslaugas trečiajam asmeniui ir šalis siejo priešpriešinės prievolės, kurios yra pasibaigusios įskaitymu.

17. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kai ginčas yra aiškiai dispozityvus, jį nagrinėjantis teismas neturi padėti įrodinėti nė vienai šaliai ir neturi rinkti už šalį įrodymų, sukuriančių arba paneigiančių tai šaliai naudingus faktus, kitaip pažeistų rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

18. Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas).

19. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.

20. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas atliekamas pagal CPK 185 straipsnį, o bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tokio proceso metu būtina įvertinti ir kiekvieną įrodymą, ir įrodymų visumą, o išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Be to, teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, o įrodymų pakankamumas reiškia, kad jie neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę taip pat reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40–43 punktai).

21. Pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl apelianto į teismo posėdį kviestų liudytojų I. R. ir I. R. atitinkamų paaiškinimų ir šių paaiškinimų bei atsakovo pateiktų trumpųjų SMS žinučių vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teikia pagrindą pripažinti, kad šis teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus.

22. Pagal tarp trečiojo asmens ir atsakovo sudarytas žemės nuomos sutartis (sutarčių 1.1. punkto) atsakovas įsipareigojo trečiajam asmeniui mokėti žemės nuomos mokestį. Atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 6 d. iki pat 2019 m. gruodžio 31 d. (2019 m. sausio 1 d. žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo pabaigos) trečiajam asmeniui pagal sudarytas žemės nuomos sutartis nemokėjo žemės nuomos mokesčio. Su šia aplinkybe sutinka ir pats atsakovas. Atsakovas pagal sudarytas žemės nuomos sutartis trečiajam asmeniui turėjo sumokėti bendrą 4 519,00 Eur sumą.

23. Atsakovo teigimu, pastarasis trečiajam asmeniui, o tuo labiau ieškovei, reikalavimo perleidimo sutartimi perėmusiai reikalavimą į atsakovą, nėra skolingas, kadangi pagal sudarytas žemės nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu atsiskaitė atlikęs jam atitinkamus arimo, sėjimo ir frezavimo darbus. Atsakovo teigimu, trečiasis asmuo su tokiu atsiskaitymu pagal sutartis sutiko, taip šalys tarpusavio reikalavimų įskaitymu visiškai atsiskaitė ir prievolių viena kitai nebeturi. Savo teiginius atsakovas grindžia liudytojų I. R. ir I. R. parodymais, A. A. siųstomis SMS trumposiomis žinutėmis.

24. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK apibrėžtomis, prieš tai nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus – trečiojo asmens atsakovui siųstas SMS trumpąsias žinutes, liudytojų I. R. ir I. R. žodinius paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad šie įrodymai nėra pakankami išvadai padaryti, kad 4 519,00 Eur skolą už žemės sklypų nuomą atsakovas padengė trečiajam asmeniui atlikęs arimo, sėjimo ir frezavimo darbus.

26. Trečiasis asmuo O. A. liudytojų paminėtas aplinkybes neigė, pažymėdama, kad ne ji, o jos sutuoktinis A. A. užsiima ūkininkavimu, todėl jai nėra žinomos liudytojų nurodomos aplinkybės, o trečiasis asmuo A. A., teismui duodamas žodinius paaiškinimus, nurodė, kad už atsakovo atliktus darbus trečiasis asmuo su atsakovu atsiskaitė iškart po darbų atlikimo. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad liudytoja I. R. su atsakovu vykdo jungtinę veiklą bei kartu gyvena su atsakovu, o I. R. yra I. R. brolis, liudytojų parodymai įvertinti kritiškai, kadangi pripažinta, jog liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

27. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens – ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

28. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų I. R. ir I. R. žodinius paaiškinimus įvertino kritiškai, kadangi byloje nustatyta, kad atsakovas su liudytojais palaiko ne tik darbinius, tačiau ir asmenius ryšius, taip pat, atsakovas su I. R. gyvena, dėl to pagrįsta manyti, kad paminėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Prieš tai nurodytus liudytojų žodinius paaiškinimus paneigia trečiųjų asmenų teismui duoti žodiniai paaiškinimai. Be to, atsakovo į bylą pateiktos trumposios SMS žinutės, kuriose trečiasis asmuo atsakovui rašė – „susivesim pinigus“, yra neinformatyvios, nenuoseklios ir iš jų nėra įmanoma nustatyti, tarp šalių buvusio pokalbio konteksto ar kitų šiai bylai svarbių aplinkybių. Nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuoja, kad atsakovo į bylą teikti prieš tai paminėti įrodymai yra nenuoseklus, neišsamūs, nedetalūs, o teismui atsakovo kviestų liudytojų duoti žodiniai paaiškinimai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kritiškai, kadangi liudytojai turi suinteresuotumą šios bylos baigtimi.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

30. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atsakovo priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą, teismas konstatavo, kad abi sandorio šalys ginčijamą sutartį patvirtino turėjusios tikslą perleisti– perimti reikalavimą skolininkui. Šalys yra laisvos susitarti, kokia sutartimi įformins savo teisinius santykius, siekdamos joms abiem svarbaus tikslo, t. y. ieškovei įsigyti reikalavimą, ir, išreikalavus skolą iš atsakovo, gauti pelno (nagrinėjamu atveju procesinių palūkanų forma), o trečiajam asmeniui A. A. gauti atsiskaitymą už žemės sklypų nuomą bei patirtų nuostolių dėl skolos išieškojimo ikiteismine tvarka atlyginimą, išvengiant ginčo su atsakovu ir nesikreipiant į teismą. Faktiškai toks tikslas reikalavimo perleidimo sutartimi jos šalių ir buvo pasiektas, sandoryje užfiksuota jų valia buvo įgyvendinta sudarant būtent tokios rūšies sutartį, ir byloje nenustatyta, kad reikalavimo perleidimo sutarties nuostatos prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms.

33. Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).

34. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiama reikalavimo teisė. Pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, o vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013, kt.).

35. Priklausomai nuo to, ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), o ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik sutarties šalys arba įstatymų nurodyti asmenys. Niekiniai sandoriai yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. CK 1.78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Niekiniais sandoriais laikomi sandoriai: 1) prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis); 2) prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis); 3) tariamieji sandoriai (CK 1.86 straipsnis.); 4) apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 straipsnis); 5) sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos, tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis).

36. Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

37. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas, kaip ir bet kuris kitas, nėra absoliutus: jį apibrėžiančioje CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys tarpusavio teises ir pareigas gali nustatyti savo nuožiūra tik jei tai neprieštarauja įstatymams; sutarties šalių laisvę riboja imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis), bendrieji ir prievolių teisės principai (CK 1.2, 1.5, 6.38 straipsniai). Kadangi sutartiniai santykiai reglamentuojami daugiausia dispozityviųjų teisės normų, paliekant šalims galimybę pačioms sutarti dėl daugelio sutarties sąlygų, principų funkcija yra apibrėžti šalių susitarimų ribas, kurių šalys negali pažeisti; jų pažeidimas gali lemti prievolės negaliojimą arba šalies civilinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2011). Taigi sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas. Tačiau ši šalių teisė nėra absoliuti. CK 6.157 straipsnyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Tai reiškia, kad šalių sutartiniams santykiams taikomos tos jų sulygtos sutarties sąlygos, kurios neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o klausimams, dėl kurių šalys sutartyje nesulygo, taikomos įstatymų normos.

38. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas; kt.).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neteisus nurodydamas, jog šioje ginčo situacijoje pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti niekinio sandorio pasekmes, t. y. pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento.

41. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspręsdamas dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinosi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu. Tikrąją šalių valią teismas nustatė, vertindamas sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatyti jos sąlygas.

42. Šiuo atveju, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2020 m. birželio 18 d. buvo sudaryta pavedimo sutartis tarp A. A. ir VšĮ ADVOC LT dėl įsiskolinimo išieškojimo, atsakovui buvo siųstas 2020 m. birželio 18 d. reikalavimas įvykdyti turtinę prievolę, tačiau atsakovas su nurodytu įsiskolinimu nesutiko. 2020 m. liepos 1 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2020/07-01, kuria šalys susitarė, kad pradinis kreditorius atlygintinai perleidžia naujam kreditoriui, o naujasis kreditorius priima ir pradinio kreditoriaus visas žemės sklypų nuomos sutarčių pagrindu kylančias pradinio kreditoriaus teises bei su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (palūkanas, netesybas ir kt.), pradinio kreditoriaus patirtas skolos išieškojimo ikiteismine tvarka išlaidas (sutarties 1.1. punktas). Reikalavimo perleidimo sutarties 1.3. punkte nurodyta, kad už perleidžiamą reikalavimą naujasis kreditorius įsipareigoja atsiskaityti su trečiuoju asmeniu per 7 dienas po visiško skolos išieškojimo. 2020 m. liepos 1 d. elektroniniu laišku A. L. buvo informuotas apie skolos perleidimą. Byloje esantys duomenys iš esmės patvirtina, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį sutartiniu pagrindu sieja reikalavimo perleidimo teisiniai santykiai, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog trečiasis asmuo ir ieškovės atstovas, pirmosios instancijos teismui duodami žodinius paaiškinimus, nurodė: trečiasis asmuo – atsakydamas į atsakovo atstovo klausimą „Ar reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta dėl to, kad teisme jus atstovautų L. M.?“ atsakė „Taip“ (2021-02-11 teismo posėdžio garso įrašo 31–33 min.), o ieškovės atstovas – paminėto teismo posėdžio metu nurodydamas, kad „trečiasis asmuo pasirinko tokį atstovavimo būdą – ne pats kreiptis į teismą, o perleisti reikalavimą“ (2021-02-11 teismo posėdžio garso įrašo 7–8 min.), yra nepakankami pripažinti 2020 m. liepos 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį apsimestiniu sandoriu. Tuo labiau pirmosios instancijos teismui nustačius tai, kad trečiasis asmuo A. A. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartyje šalys išreiškė savo tikrąją valią ir, jei ne atsakovo reikalavimas įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, pastarasis būtų visai nedalyvavęs teismo procese, o 2021 m. balandžio 2 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nėra teisininkas, todėl gali suklysti duodamas parodymus, ir patvirtino, kad yra taip, kaip susitarė reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. 2021-02-11 teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad „trečiasis asmuo pasirinko tokį bylos vedimo būdą – jisai ne pats kreipėsi į teismą, jisai perleido savo reikalavimą“ (2021-02-11 teismo posėdžio garso įrašo 7 - 8 min.), taigi ieškovė nenurodė, kad trečiasis asmuo pasirinko tokį atstovavimo būdą, o teigė, kad trečiojo asmens valia dėl bylos vedimo buvo ne pačiam kreiptis į teismą, o perleisti reikalavimo teisę. Šiuo atveju šalys savo laisvu noru ir apsisprendimu sudarė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, ši sutartis šalims sukėlė atitinkamas teisines pasekmes – trečiasis asmuo atlygintinai perleido ieškovei, o ieškovė priėmė iš trečiojo asmens visas žemės sklypų nuomos sutarčių pagrindu kylančias trečiojo asmens teises bei su jomis susijusias papildomas teises, už perleidžiamą reikalavimą ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su trečiuoju asmeniu per 7 dienas po visiško skolos išieškojimo. Būtent šios reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė ir pareiškė ieškinį teisme dėl skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų suponuoti išvadą, kad šalys sudarydamos sutartį, šia sutartimi siekė pridengti atsakovo nurodomą pavedimo sutartį, dėl to atsakovo apeliacinio skundo argumentai kaip nepagrįsti atmestini.

43. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, vertino visų byloje esančių šalių pozicijas bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje, padarė motyvuotas ir įrodymais paremtas išvadas, kurioms teisėjų kolegija pritaria. Pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išnagrinėjo tinkamai ir teisingai, teismo sprendimas yra išsamus, nuoseklus ir argumentuotas.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinį patenkinęs iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmesdamas, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kurių apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46. Atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, jam jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

47. Duomenų apie kitų proceso šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.