- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-177-569/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-02429-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. M. 25 468,15 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Švedijoje dėl atsakovo, vairavusio automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala kitam automobiliui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo V. M. 25 468,15 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017-12-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 440,88 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui; priteisė iš V. M. 156,81 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
3. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pirmąjį raštą dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo iš ieškovo gavo 2015-04-21. 2015-05-25 atsakovui telefonu skambino policijos inspektorius iš Švedijos. Atsakovui buvo žinoma apie ginčo įvykį, todėl jis, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą žalą ar jos dalį, turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius jo civilinės atsakomybės sąlygas, ginčyti žalos dydį, kaltę, priežastinį ryšį, įrodinėti kito eismo įvykio dalyvio (didesnę nei nustatyta) kaltę ir pan. Nors atsakovas kaltę neigė, tačiau jis nesikreipė į Švedijos institucijas dėl savo kaltės paneigimo, paaiškinimų davimo.
4. Teismas nurodė, kad atsakovas iki šiol nenurodė asmens, kuris vertėjavo jam kalbant su Švedijos policijos pareigūnais. Atsakovas galimybe dalyvauti žalos nustatymo procese naudojosi pasyviai, bendravo tik su ieškovu, nebandė susisiekti su atitinkamomis Švedijos institucijomis, siekdamas tiek pats gauti jį dominančią informaciją, tiek ją suteikti Švedijos institucijoms, tyrusioms eismo įvykį ir nustatinėjusioms žalos dydį. Teismas vertino, kad vien atsakovo kaltės neigimas, pateikiant minimalų kiekį argumentų bei įrodymų, negali būti laikomas tinkamu savo interesų gynimu.
5. Teismas vertino, kad Švedijos policijos skyriaus pranešimas apie nusikaltimą yra oficialus valstybės institucijos vykdant jos kompetencijai priskirtą veiklą išduotas dokumentas, todėl laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Atitinkamai ir jame nurodytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis. Pagrindo abejoti Švedijos policijos nustatytomis aplinkybėmis nėra, kadangi tai yra oficiali valstybinė institucija.
6. Teismas vertino, jog tikėtina, kad tik atsakovo automobiliui įsukus į (duomenys neskelbtini) gatvę, esant slidžiai ir apsnigtai kelio dangai, automobiliams ėmus slysti, įvyko susidūrimas. Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, kad tai švedas pažeidė Kelių eismo taisykles ir, atsakovui sukant į kairę, jo nepraleido.
7. Teismas pažymėjo, kad, atsakovas 2016-05-24 pasirašė skolinį įsipareigojimą, kuriuo pripažino, jog (duomenys neskelbtini) eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės, pripažino 667,02 Eur padarytą žalą, įsipareigojo atlyginti ieškovui 599,82 Eur, 2016-05-24 ieškovui išdavė paprastąjį vekselį dėl 559,82 Eur skolos, ieškovui atlygino dalį žalos. Tokie atsakovo veiksmai kvalifikuotini kaip kaltės pripažinimas, ką nustatė ir Šiaulių apygardos teismas 2018-09-18 nutarties 18 punktu, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka. Tai, kad atsakovas pripažino kaltę dėl eismo įvykio, patvirtina ir tokie jo veiksmai, kaip nesikreipimas atlyginti žalą už jo paties automobilio sugadinimą.
8. Teismas vertinio, jog, atsakovui neteikiant paaiškinimų žalos administravimo byloje Švedijoje, pagrįstai iš turimų dokumentų, paaiškinimų buvo nustatyta, kad dėl eismo įvykio kaltas atsakovas.
9. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje žalos dydis yra įrodytas byloje surinktais įrodymais.
10. Teismas sprendė, jog atsakovo argumentai, kad radijo įranga buvo sumontuota ne naujame, o senajame automobilyje, yra nepagrįsti ir paneigti Švedijos transporto priemonių draudikų biuro paaiškinimas, kad „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita buvo išrašyta už techninės įrangos įrengimą ne eismo įvykyje dalyvavusiame automobilyje, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o naujai įsigytame automobilyje, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateiktus įrodymus (dokumentus, susirašinėjimo medžiagą ir pan.).
11. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės; dėl eismo įvykio buvo padaryta žala; žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų; atsakovas, kaip neatidus ir nerūpestingas didesnio pavojaus šaltinio savininkas, yra atsakingas už padarytą žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246-6.249, 6.251 6.263, straipsniai, 6.280 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
12. Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. (toliau – ir apeliantas) prašo: skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui pilna apimtimi būtų atmestas kaip neįrodytas ir nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinkamai perskirstytos; priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus. Byloje iš esmės niekaip netyrus ir nevertinus svarbių atsakovo poziciją patvirtinančių įrodymų, teismui nebuvo įmanoma priimti objektyvaus ir teisingo sprendimo, kuriame, be kita ko, privalėtų būti aptarti visi įrodymai, kurie įgalino teismą būtent tokį sprendimą priimti.
12.2. Pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi dėl eismo įvykio aplinkybių, kaltininko nustatymo. Tam, kad šias svarbias aplinkybes išsiaiškintų tinkamai, teismas visų pirma turėjo pareigą tinkamai ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Spręsdamas šį klausimą, teismas tiesiog suabsoliutino Švedijos policijos pranešimą apie nusikaltimą, šį rašytinį įrodymą netgi prilygindamas oficialiajam, turinčiam didesnę įrodomąją galią. Švedijos transporto priemonių draudikų biuras žalą atlygino remdamasis iš esmės vien tik tokia policijos išvada, kurioje, tik švedo vairuotojo žodžiais remiantis, buvo nustatyta, kad dėl įvykio neva kaltas atsakovas, tačiau ignoruota paties atsakovo apklausa ir jos metu užfiksuotos aplinkybės, kad įvykio modelis buvo visiškai kitoks, ir jį iš tiesų sukėlė švedas taksistas. Šie nauji iš Švedijos policijos gauti įrodymai pirminį tos pačios institucijos pranešimą apie eismo įvykį papildė / patikslino, tačiau teismas tai ignoravo ir dėl šių svarbių aplinkybių nepasisakė visiškai nieko. Be kita ko, nuoroda į minėtuose naujuose policijos paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes buvo ir vienas iš atsakovo argumentų, kuriais remdamasis, jis 2021-09-15 prašymu prašė teismo skirti ekspertizę
12.3. Ieškovas, praėjus dar santykinai nedaug laiko po įvykio, buvo informuotas apie atsakovo poziciją, ją pateikė ir Švedijos biurui, pats teigdamas, kad atsakovas dėl įvykio nėra kaltas, tačiau taip ir liko neaišku, ar iš tiesų Švedijos biuras į tai nereagavo ir atsakymo ieškovui nepateikė. Tokiu atveju ieškovas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, neabejotinai turėjo pareigą toliau aiškintis akivaizdžiai prieštaringas įvykio aplinkybes su Švedijos biuru ir galimai kitomis institucijomis ir tik šią pareigą atlikus, t. y. nustačius tikrąjį eismo įvykio kaltininką, būtų galima žalą atlyginti arba tai padaryti atsisakyti. Tačiau šiuo atveju to padaryta nebuvo, byloje (tiek žalos administravimo, tiek ir šioje, nagrinėtoje teismo) vis dar likę daugybė nepašalintų prieštaravimų, o žala buvo atlyginta iš esmės patikėjus tik švedo vairuotojo (tačiau kažkodėl ne atsakovo) žodžiais.
12.4. Nors ieškovo pateiktus paaiškinimus teismas laikė viršesniais ir labiau įtikinamais, negu atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, kitu atveju, pasisakydamas jau apie paties atsakovo paaiškinimus, teismas kažkodėl juos vertino kaip visiškai nereikšmingus, nors šie paaiškinimai iš tiesų buvo logiški, nuoseklūs ir neprieštaringi. Atsakovas paaiškino aplinkybes, jog pirmąją 600,00 Eur įmoką ieškovui sumokėjo tik dėl to, kad buvo suklaidintas biuro atstovės ir įtikintas, jog tai yra visa atlygintina suma (bylinėjimasis dėl kurios teisme, savaime suprantama, kainuotų kur kas brangiau), ir daugiau biuras iš atsakovo neva nieko nebereikalausiąs.
12.5. Teismas iš esmės niekaip neanalizavo tos aplinkybės, kad eismo įvykis įvyko būtent darbo dieną, anksti ryte prieš darbo valandas, taigi atsakovas automobiliu neabejotinai turėjo važiuoti įprastu maršrutu namai – darbas ir kurį pagal „Google maps“ žemėlapių programos siūlomą optimaliausią maršrutą patvirtino liudytojai, buvę atsakovo bendradarbiai, bet tikrai ne iš darbo net ne į namus, bet tolyn nuo jų, į rytus (duomenys neskelbtini) gatve, kur gyvenime nėra važiavęs.
12.6. Teismas nepagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę. Teismas turėjo skirti ekspertizę, kurią atlikdamas, teismo ekspertas galėtų nustatyti tikrąsias eismo įvykio priežastis, aplinkybes, eigą – visą jo modelį. Tik esant tokiai eksperto išvadai, kuri nustatytų, kurio eismo įvykio dalyvio parodymai yra teisingi, o kurio – išgalvoti, t. y. kokiomis aplinkybėmis eismo įvykis įvyko iš tiesų ir kas buvo tikrasis jo kaltininkas, teismas galėtų bylą išnagrinėti objektyviai bei nešališkai ir ieškinį arba tenkinti (pilna apimtimi ar iš dalies), arba atmesti. Dėl visų šių priežasčių, remiantis turima bylos medžiaga, teismui sprendimo priėmimo metu vis dar nebuvo įmanoma nustatyti objektyviąją tiesą ir priimti atitinkamą teisingą sprendimą. Šioms kliūtims pašalinti aiškiai yra reikalingos specialios žinios, kurių neturi nei teismas, nei šalys ar jų atstovai; būtent todėl atsakovas ir buvo (ir tebėra) įsitikinęs, kad teismas turėjo skirti ekspertizę, kurią atlikdamas, teismo ekspertas padėtų pašalinti iki šios byloje išlikusius akivaizdžius prieštaravimus.
12.7. Nagrinėjamu atveju Švedijos biuro pateiktame žalos dydžio apskaičiavime nurodyta franšizė tiek bylos dalyviams, tiek ir teismui, dar nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, sukėlė abejonių apie tai, ar žala iš tiesų buvo atlyginta pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, o ne, pavyzdžiui, pagal savanoriškąjį KASKO draudimą. Ši aplinkybė, teismui priimant skundžiamą sprendimą jau šioje byloje, vėlgi nebuvo ištirta, teismas jos nesiaiškino niekaip, todėl minėtoji abejonė yra likusi iki šiol. Dėl šių priežasčių atsakovas yra įsitikinęs, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena iš minėtoje kasacinio teismo praktikoje akcentuotų sąlygų biurui susigrąžinti išmokėtą sumą iš atsakovo, o būtent neegzistuoja jo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio ir išmoka buvo išmokėta greičiausiai ne pagal eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
12.8. Apygardos teismas savo nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog „apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nekentėjusiam asmeniui – (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, teisėms ir pareigoms. Teismo vertinimu, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, spręstinas klausimas dėl šio asmens į procesą įtraukimo“.Tačiau bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, šis konkretus apygardos teismo nurodymas dėl nežinomų priežasčių liko neįvykdytas, kadangi minėto suinteresuoto asmens teismas į procesą neįtraukė. Tokiu būdu bylą teismui vėl išnagrinėjus šiam asmeniui nedalyvaujant, ypač kai tokį pirmąkart buvusį įvykdytą pažeidimą apygardos teismas buvo aiškiai nurodęs ištaisyti, esama situacija gali būti laikoma ir absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Biuras pateikė visus atsakovo civilinės atsakovo civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus bei aktualų Švedijos teisės turinį, kurie yra pakankami Švedijoje. Taipogi, atsižvelgiant į atsakovo nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentus bei į Šiaulių apygardos teismo 2018-09-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nuostatas, bendradarbiaujant su Švedijos nacionaliniu draudikų biuru, buvo pateikti ir papildomi įrodymai bei paaiškinimai. Tuo tarpu atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų arba tik nepatikimais įrodymais, kurių dauguma nebuvo pagrįsti Švedijos teisės turiniu, bandomų pagrįsti abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu. Atsakovas nepateikė jokių Švedijos teisės turiniu pagrįstų įrodymų, kurie leistų abejoti Švedijos policijos ir Švedijos nacionalinio draudikų biuro priimtais sprendimais.
13.2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LAT suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įgyvendinimo tokio pobūdžio bylose.
13.3. Atsakomybę už (duomenys neskelbtini) eismo įvykio sukėlimą yra pripažinęs ir pats atsakovas, pasirašydamas 2016-05-24 skolinį įsipareigojimą. Be to, šis klausimas jau yra išspręstas ir įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2018-09-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
13.4. Net ir nesant paminėtos Šiaulių apygardos teismo 2018-09-18 nutarties, atsakovo prašymas skirti teismo ekspertizę negalėjo būti patenkintas, nes ekspertizei atlikti nebuvo surinkta patikimų įrodymų, o ir ją atlikti buvo prašoma, ignoruojant aktualų Švedijos teisės turinį, kas būtų prieštaravę aukštesnės instancijos teismų suformuotoms teisės aiškinimo taisyklėms.
13.5. Tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik Biuras, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti Biuro reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Švedijos teisės aktų nuostatomis.
13.6. Vien tik abejonių pagrindu eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo naštos perkėlimas nuo žalą neapdrausta transporto priemone padariusio asmens sąžiningiems draudėjams, kurių mokamų įmokų dalis yra skirta nacionalinių draudikų biurų veiklos užtikrinimui, prieštarautų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio nuostatose įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (TPVCAPDĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2009-12-24 įsakymas Nr. 1K-484 „Dėl atskaitymų nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų”).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės, užsienio valstybėje dalyvavusios eismo įvykyje, valdytojui įrodinėjimo apimtį, įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymą aiškinimo ir taikymo.
Dėl ekspertizės skyrimo
16. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė eismo įvykio / transporto trasologinės ekspertizės. Tik esant eksperto išvadai, kuri nustatytų, kurio eismo įvykio dalyvio parodymai yra teisingi, o kurio – išgalvoti, t. y. kokiomis aplinkybėmis eismo įvykis įvyko iš tiesų ir kas buvo tikrasis jo kaltininkas, teismas galėtų bylą išnagrinėti objektyviai bei nešališkai ir ieškinį arba tenkinti, arba atmesti.
17. Teisėjų kolegija nutarė apsvarstyti klausimą dėl ekspertizės skyrimo byloje, todėl 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi pasiūlė šalims iki 2022 m. gegužės 16 d. pateikti eksperto kandidatūrą bei suformuluoti ekspertui klausimus.
18. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nesutinka su ekspertizės byloje skyrimu ir prašo atsakovo prašymą paskirti teismo ekspertizę atmesti. Esant pagrindui skirti teismo ekspertizę, įpareigoti atsakovą pasiūlyti tokio eksperto kandidatūrą, kuris yra įrašytas į ekspertų sąrašą Švedijoje ir turi galiojantį, Švedijoje išduotą, jo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, leidžiantį atlikti tokio pobūdžio ekspertizes Švedijoje, o ekspertui užduoti šiuo klausimus: Ar, atsižvelgiant į Švedijos teisės turinį ir į Švedijos ekspertų savo veikloje taikomas metodikas bei ekspertinių išvadų rengimo praktiką, šioje byloje yra surinkti pakankami įrodymai, kad būtų galima pateikti nešališką ir patikimą eksperto išvadą? Kuris (duomenys neskelbtini)eismo įvykio dalyvis, atsižvelgiant į Švedijos teisės turinį ir į Švedijos ekspertų savo veikloje taikomas metodikas bei ekspertinių išvadų rengimo praktiką, yra atsakingas už (duomenys neskelbtini) eismo įvykio sukėlimą?
19. Ieškovas teigia, kad, sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą, visų pirma, reikėtų įvertinti: ar tokiu atveju nėra tikimybės susiklostyti tokiai situacijai, kad ekspertas savo išvadoje pasisakytų dėl tų klausimų, kurie jau yra išspręsti įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2018-09-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); ar nagrinėjamoje byloje yra surinkta patikimų ir objektyvių įrodymų (Biuro nuomone, dėl ko yra pasisakyta anksčiau į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tokių įrodymų nėra, kurie byloje paskirtą ekspertizę leistų atlikti nešališkai). Nusprendus byloje paskirti ekspertizę dėl šios bylos faktinio reikalavimo pagrindo, kurį sudaro ir Švedijos teisės turinys, ekspertu turėtų būti paskirtas tik asmuo, kuris yra įrašytas į ekspertų sąrašą Švedijoje ir turintis galiojantį, Švedijoje išduotą, jo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, leidžiantį atlikti tokio pobūdžio ekspertizes Švedijoje.
20. Apeliantas V. M. sutinka su ekspertizės skyrimu. Nurodo, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė skirti ekspertizę, nes akivaizdu, jog byloje šiuo metu yra susiklosčiusi situacija, kurią galima apibūdinti kaip tik „žodis prieš žodį“, kadangi, kaip minėta ir kaip nustatyta bendradarbiaujant su Švedijos policija, jokių kitų įrodymų, be visiškai priešingų jame dalyvavusių vairuotojų paaiškinimų, kurie galėtų pagrįsti vienokį ar kitokį eismo įvykio modelį, byloje nėra (o ir nebuvo policijos išvados surašymo metu). Dėl visų šių priežasčių, remiantis šiuo metu turima bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismui iš tiesų vis dar neįmanoma nustatyti objektyviąją tiesą ir priimti atitinkamą teisingą sprendimą. Ekspertizės skyrimas šioje byloje yra būtinas. Teismų išnagrinėtose bylose, kuriose priimtus procesinius sprendimus nurodo ieškovas, iš tiesų būdavo surinkta pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis ir be ekspertizės skyrimo teismas turėdavo galimybę nustatyti objektyviąją tiesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose užsienio valstybės, kurioje įvyko autoįvykis, aktualaus teisės turinio pateikimas sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas. Tokiose bylose atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju šioje nagrinėjamoje byloje, kurios faktinės aplinkybės, dar kartą akcentuotina, nepanašios į ieškovo nurodytų kitų bylų (nagrinėjamoje byloje iki šiol neaiškus ne tik eismo įvykio kaltininkas, bet ir pats jo modelis, ką atsakovas ir siekė nustatyti, pirmosios instancijos teismo prašydamas skirti ekspertizę), vadovaujantis ir ekonomiškumo, racionalumo, bylos išnagrinėjimo operatyvumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, ekspertizė gali ir turi būti skirta, ją atlikti pavedant Lietuvoje reziduojančiai valstybinei teismo ekspertizės įstaigai. Ekspertui turėtų būti užduoti atsakovo dar pirmosios instancijos teisme pasiūlyti klausimai be jokių ieškovo pageidautų korekcijų, į juos įterpiant teisinius niuansus, kadangi, kaip jau minėta, ekspertas taikyti ar interpretuoti teisės negali, taigi ir negali duoti išvadų teisiniais klausimais – teisę byloje taikyti bei ją aiškinti gali tik bylą nagrinėjantis teismas, ką, be jokios abejonės, ir padarys.
21. Teismui skyrus eismo įvykio / trasologinę ekspertizę, ją turėtų atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyrius, o ekspertui turėtų būti užduoti tokie du arba trys klausimai: 1. Kuri iš šių dviejų eismo įvykio, įvykusio (duomenys neskelbtini) Švedijoje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje (dvi „Google maps“ nuorodos pateiktos 2021-09-15 atsakovo prašymo, pateikto pirmosios instancijos teismui, tekste), kurio metu susidūrė Švedijoje registruotas taksi automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Lietuvoje registruotas lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), versijų yra labiau tikėtina: 1.1. Automobilis (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) gatve (pagrindiniu keliu) iš vakarų į rytus (iš kairės į dešinę pagal „Google maps” žemėlapį), stabtelėjo posūkiui į kairę į šalutinę (duomenys neskelbtini) gatvę, tuo tarpu iš kairės jį neleistinai lenkė iš paskos dideliu greičiu važiavęs ir sustoti / pristabdyti nebespėjęs (ar negalėjęs to padaryti dėl slidžios apsnigto kelio dangos) automobilis (duomenys neskelbtini) ir savo priekiniu dešiniuoju kampu atsitrenkė į automobilio (duomenys neskelbtini) kairįjį šoną, ar 1.2. Automobilis (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) gatve (pagrindiniu keliu) iš vakarų į rytus (iš kairės į dešinę pagal „Google maps“ žemėlapį), tuomet iš šalutinės (duomenys neskelbtini) gatvės prieš jį jo nepraleisdamas išsuko (duomenys neskelbtini) automobilis, ketinęs važiuoti toliau (duomenys neskelbtini) gatve ta pačia kryptimi (iš vakarų į rytus), tada (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti susidūrimo, iš pradžių pasuko į dešinę link griovio, po to – kairiau į priešpriešinę eismo juostą, tuomet (duomenys neskelbtini) ėmė slysti, taip pat įsuko į tą pačią (priešpriešinę) juostą ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini)? 2. Kokie galėjo būti abiejų automobilių važiavimo greičiai prieš įvykstant susidūrimui? 3. Kuris šio eismo įvykio dalyvis yra atsakingas už jo sukėlimą?
22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 212 straipsnio nuostatas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekspertizė yra skiriama, kai nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, ir negali būti skiriama siekiant išsiaiškinti teisės klausimus. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-248/2020).
24. Tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju – Švedijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
25. Teisėjų kolegija pritaria ieškovui, jog nagrinėjamu atveju ekspertu turėtų būti paskirtas asmuo, kuris yra įrašytas į ekspertų sąrašą Švedijoje ir galintis atlikti tokio pobūdžio ekspertizes Švedijoje.
26. Apeliantas, žinodamas ieškovo poziciją, teigia, kad ekspertizė gali ir turi būti skirta, ją atlikti pavedant Lietuvoje reziduojančiai valstybinei teismo ekspertizės įstaigai, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriui.
27. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, žinodamas, jog ekspertizė byloje turėtų būti atlikta, atsižvelgiant į Švedijos teisės aktų nuostatas, nepasiūlė asmens, kompetentingo tokią ekspertizę atlikti, todėl byloje atsisakytina skirti eismo įvykio / transporto trasologinę ekspertizę.
Faktinės bylos aplinkybės
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Švedijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo V. M. ir švedo vairuojami automobiliai. Atsakovo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus pranešime nurodyta, kad lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini) smarkiai apgadintas, ypač priekinė dalis, kairė lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) (LT) pusė smarkiai sugadinta. Nėra įtariamas nusikaltimas ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Taksi automobilį vairavęs L. E. apklausoje, atliktoje (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jis važiavo automobiliu pietų kryptimi (duomenys neskelbtini) gatve maždaug 70 km/val. greičiu. Iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę įsuko kitas automobilis, todėl jam teko pasukti link dešinėje kelio pusėje esančio griovio. Esant rizikai, jog automobiliai susidurs, norėdamas išvengti avarijos, jis įvažiavo į priešpriešinio judėjimo juostą. Kitas automobilis ėmė slysti, įsuko į tą pačią juostą ir atsitrenkė į jo automobilį. V. M. apklausoje, atliktoje telefonu 2015-05-25, nurodyta, kad policijos inspektorius paskambino V. M.. Jiems iškilo sunkumų dėl kalbos, todėl V. M. perdavė telefoną draugui (jo vardas nežinomas), kuris vertė pokalbį. Apklausa vyko anglų kalba ir buvo atliekama pagal turimas galimybes. Paaiškėjo, kad V. M. neprisimena įvykio detalių, bet buvo sukrėstas eismo įvykio ir mano, jog dėl eismo įvykio kaltas taksi vairuotojas, nes šis lenkė. Eismo įvykio schemoje nurodyta, kad transporto priemonė Nr. 1 (lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini)) važiuoja pietų kryptimi (duomenys neskelbtini) gatve. Transporto priemonė Nr. 2 (lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini) (LT)) išvažiuoja iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę ir ėmė slysti. Transporto priemonės Nr. 1 vairuotojas bando išvengti susidūrimo ir išvažiuoja į priešpriešinio judėjimo juostą, tačiau transporto priemonė Nr. 2 pajuda atgal ir taip pat įvažiuoja į priešpriešinio eismo juostą. Transporto priemonė Nr. 1 atsitrenkia į transporto priemonės Nr. 2 šoną. 2016-04-15 elektroninio laiško išraše nurodyta analogiška eismo įvykio kilimo eiga, be to, nurodyta, kad vairuotojas iš Lietuvos nesilaikė reikalavimo duoti kelią vairuotojui iš Švedijos, todėl jis laikomas atsakingu už eismo įvykį. Švedijos draudikų biuras, atlyginęs nukentėjusiajam eismo įvykio metu patirtą turtinę žalą, 2016-04-19 pateikė ieškovui pretenziją dėl 248413 SEK žalos atlyginimo, kurioje nurodyta, kad žalą sudaro 208723 SEK remonto išlaidos, neskaičiuojant franšizės, 9000 SEK savininko franšizė, 30690 SEK administravimo mokestis. 2016-12-01 mokėjimo nurodymu ieškovas Švedijos draudikų biurui sumokėjo 248413 SEK sumą, todėl reiškia atsakovui, kaip kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, regresinį reikalavimą 25468,15 Eur sumai.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
29. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino tikro įvykių kaltininko. Taip pat nepagrįstai neskyrė eismo įvykio / transporto trasologinės ekspertizės. Tik esant eksperto išvadai, kuri nustatytų, kurio eismo įvykio dalyvio parodymai yra teisingi, o kurio – išgalvoti, t. y. kokiomis aplinkybėmis eismo įvykis įvyko iš tiesų ir kas buvo tikrasis jo kaltininkas, teismas galėtų bylą išnagrinėti objektyviai bei nešališkai ir ieškinį arba tenkinti arba atmesti. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina nepagrįstais.
30. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 5 dalies nuostatos nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamu atveju – Švedijos teisę.
31. Pažymėtina, jog nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).
32. Nagrinėjamu atveju Švedijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Švedijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje. Švedijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Švedijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą ieškovui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą.
33. Kadangi turi būti užtikrinta tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017).
34. LAT yra pakankamai aiškiai pasisakęs apie tai, kaip įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė turėtų būti įgyvendinama tokio pobūdžio bylose. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės kompetentingos institucijos (pvz., teismo) sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017).
35. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos įrodymų visuma, nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas byloje nesiaiškino tikro įvykių kaltininko. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino bylos įrodymų visumą ir iš jų padarė išvadas apie įvykio kaltininką. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, siekdama sudaryti galimybę byloje atlikti ekspertizę, 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi pasiūlė šalims iki 2022 m. gegužės 16 d. pateikti eksperto kandidatūrą bei suformuluoti ekspertui klausimus. Apeliantas buvo supažindintas su pozicija, kad nagrinėjamu atveju ekspertu turėtų būti paskirtas asmuo, kuris yra įrašytas į ekspertų sąrašą Švedijoje ir galintis atlikti tokio pobūdžio ekspertizes Švedijoje, tačiau apeliantas kategoriškai atsisakė siūlyti ekspertą iš Švedijos ir nurodė, kad eismo įvykio / trasologinę ekspertizę turėtų atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyrius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas byloje nepasinaudojo galimybe atlikti eismo įvykio / trasologinę ekspertizę.
36. Apeliantas nurodo, kad, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įvykio kaltininko, tiesiog suabsoliutino Švedijos policijos pranešimą apie nusikaltimą, šį rašytinį įrodymą netgi prilygindamas oficialiajam, turinčiam didesnę įrodomąją galią (nors kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, jog CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra taikoma dokumentams, išduotiems tik Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijų). Bet kokiu atveju teismas šį įrodymą aiškiai išskyrė iš kitų, nors privalėjo tirti jų visetą, nagrinėti susijusių įrodymų tarpusavio sąsajas ir papildymus. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.
37. Remiantis kasacinio teismo praktika, rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010).
38. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2, 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013).
39. CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos užtikrinti pasitikėjimą Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais, tačiau jos nereglamentuoja užsienio institucijų dokumentų kvalifikavimo oficialiais rašytiniais įrodymais. Lietuvos teismai neturi teisinio pagrindo tikrinti užsienio institucijų kompetencijos apimties, atitinkamiems dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, todėl negali spręsti dėl jų dokumentų, kaip oficialių rašytinių įrodymų, vertinimo. Ne Lietuvos Respublikos valstybės institucijų arba kitų valstybių įgaliotų asmenų išduoti dokumentai gali būti laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, tik kai jiems tokį statusą suteikia Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, ES teisė arba Lietuvos Respublikos įstatymai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Taigi, nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tačiau tai nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Tačiau pažymėtina, kad, nors eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktas autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimas nelaikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, tai yra pagal Vidaus nuostatus kompetentingo subjekto atliktas teisės aiškinimas, nesutikimas su kuriuo turi būti motyvuojamas teismo sprendime. Teisėjų kolegija pažymi, kad Švedijos policijos pranešimas apie nusikaltimą yra vertintinas kaip rašytinis įrodymas ir turi būti vertinamas su visa bylos įrodymų visuma.
40. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio argumentais, kad Švedijos policija, remiantis išskirtinai vien tik švedo vairuotojo išgalvotu žodiniu pasakojimu, priėmė sprendimą dėl įvykio kaltininko. Pažymėtina, kad į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, vietą patys apžiūrėjo, nubraižė schemą, todėl nėra pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.
41. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Švedijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas pirmąjį raštą dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo iš ieškovo gavo 2015-04-21. 2015-05-25 atsakovui telefonu skambino policijos inspektorius iš Švedijos. Nors apeliantas nurodo, kad jis nemoka kalbėti nei švediškai, nei angliškai, todėl su inspektoriumi bendravo per kolegą, kuris išvertė, kad su juo (atsakovu) pareigūnai susisieks, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas gerai žinojo apie įvykusį auto įvykį bei turėjo suprasti, kad vyksta kažkoks tyrimas dėl jo, todėl kaip rūpestingas ir apdairus asmuo galėjo susirasti vertėją ir bandyti vėl susisiekti su policijos inspektoriumi ar prašyti pagalbos draudimo bendrovės, kad padėtų susisiekti ir dalyvauti tyrime. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima daryti išvados, kad apeliantui buvo užkirsta teisė į teisingą teismą (įvykio nagrinėjimą). Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas buvo pasyvus ir nerūpestingas, todėl tinkamai eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese nedalyvavo.
42. Apeliantas teigia, kad pirmąją 600,00 Eur įmoką ieškovui sumokėjo tik dėl to, kad buvo suklaidintas biuro atstovės ir įtikintas, jog tai yra visa atlygintina suma (bylinėjimasis dėl kurios teisme, savaime suprantama, kainuotų kur kas brangiau) ir daugiau biuras iš atsakovo neva nieko nebereikalausiąs. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu apeliantas būtų įsitikinęs, kad jis visiškai nėra kaltas dėl autoįvykio, nebuvo jokio pagrindo jam mokėti šią sumą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 2016-05-24 pasirašė skolinį įsipareigojimą, kuriuo pripažino, jog (duomenys neskelbtini) eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės, pripažino 667,02 Eur padarytą žalą, įsipareigojo atlyginti ieškovui 599,82 Eur, 2016-05-24 ieškovui išdavė paprastąjį vekselį dėl 559,82 Eur skolos, ieškovui atlygino dalį žalos. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tokie atsakovo veiksmai kvalifikuotini kaip kaltės pripažinimas.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas nepateikė jokių Švedijos teisės turiniu pagrįstų įrodymų, kurie leistų abejoti Švedijos policijos ir Švedijos nacionalinio draudikų biuro priimtais sprendimais. Apeliantas prašė iškviesti jo kolegas liudytojus A. Š. ir B. U., kurie liudijo apelianto naudai. Tačiau pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant šalių pateiktus įrodymus, reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni, nei liudytojų parodymai. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. spalio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Taip pat pažymėtina, kad byloje pirmosios instancijos teisme pats apeliantas bei liudytojai parodė, kad į įvykio vietą buvo atvažiavęs darbų vadovas švedas. Teisėjų kolegijos vertinimu minėtas darbų vadovas galėjo visą situaciją išaiškinti tiek apeliantui, tiek išversti Švedijos pareigūnams apelianto versiją. Priešingai, Biuras pateikė visus apelianto civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus bei aktualų Švedijos teisės turinį, kurie yra pakankami Švedijoje.
44. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesiaiškino, ar autoįvykyje dalyvavęs taksi automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po įvykio buvo priduotas į metalo laužą, ar iš tiesų suremontuotas, teismas rėmėsi vien tik aiškiai suinteresuoto asmens – Švedijos biuro – paaiškinimais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad ieškovas teismui pateikė išaiškinimą bei Biuro susirašinėjimą su Švedijos Biuro atstove dėl sugadinto automobilio (duomenys neskelbtini) utilizavimo. Buvo išaiškinta, kad sugadintas automobilis (duomenys neskelbtini) buvo utilizuotas (priduotas į laužyną), o nukentėjusiam asmeniui įsigijus kitą taksi automobilį (duomenys neskelbtini), buvo atlikti naujojo taksi automobilio ženklinimo bei radijo, taksometro įrangos įrengimo darbai: 1) nukentėjęs asmuo iš „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo kitą automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 282.000; 2) sugadintas automobilis (duomenys neskelbtini) kaip laužas parduotas įmonei „(duomenys neskelbtini)“, ši informacija patvirtinta įmonės „(duomenys neskelbtini)“ išrašu apie sąskaitos faktūros duomenis. Šią informaciją patvirtino ir Švedijos nacionalinio draudikų biuras, nurodant, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo utilizuotas ir išregistruotas; 3) naujojo taksi automobilio ženklinimas bei radijo, taksometro įrangos įrengimas susijęs su eismo įvykio metu padaryta žala, nes eismo įvykio metu buvo nepataisomai sugadintas taksi automobilis (duomenys neskelbtini), todėl, taksi įmonei „(duomenys neskelbtini)“ įsigijus naują automobilį, buvo atlikti darbai dėl naujojo taksi automobilio parengimo darbui, t. y. nukentėjęs asmuo grąžintas į padėtį, buvusią prieš eismo įvykį – tai paaiškina, kodėl „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita 2015-02-20 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) išrašyta po eismo įvykio. Be to, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2015-02-24 išrašė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl radijo, taksometro įrangos sumontavimo į naujai įsigyto taksi automobilį, nurodant naujo automobilio valstybinį numerį (duomenys neskelbtini). Švedijos Biuro atstovė patvirtino, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo utilizuotas ir išregistruotas.
45. Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog „apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nekentėjusiam asmeniui – (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, teisėms ir pareigoms ir vertino, jog, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, spręstinas klausimas dėl šio asmens į procesą įtraukimo“. Tačiau bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, šis konkretus apygardos teismo nurodymas dėl nežinomų priežasčių liko neįvykdytas, kadangi minėto suinteresuoto asmens teismas į procesą neįtraukė. Apelianto manymu, tokiu būdu bylą teismui vėl išnagrinėjus šiam asmeniui nedalyvaujant, ypač kai tokį pirmąkart buvusį įvykdytą pažeidimą apygardos teismas buvo aiškiai nurodęs ištaisyti, esama situacija gali būti laikoma ir absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu minėtais ieškovo pateiktais duomenimis buvo išsklaidyti prieštaravimai, o kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovo pateiktus įrodymus, apeliantas nepateikė.
46. Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Daugeliu atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015).
47. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą galimas motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialiąją teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2009).
48. Įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tuo atveju, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, tačiau toks pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; kt.).
49. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi neįpareigojo pirmosios instancijos teismo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nukentėjusį asmenį – taksi vairuotoją, o nurodė, kad, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, spręstinas klausimas dėl šio asmens į procesą įtraukimo. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu (duomenys neskelbtini), tačiau kaip nutarties 35 punkte minėta, teismas sprendžia, ar yra pagrindas tam tikrą asmenį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad, atsakovui neteikiant paaiškinimų žalos administravimo byloje Švedijoje, pagrįstai iš turimų dokumentų, paaiškinimų buvo nustatyta, kad dėl eismo įvykio kaltas atsakovas. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės; dėl eismo įvykio buvo padaryta žala; žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų; atsakovas, kaip neatidus ir nerūpestingas didesnio pavojaus šaltinio savininkas, yra atsakingas už padarytą žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vertinant, kad ginčijamo teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms neturės įtakos, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą netraukti į bylą trečiuoju asmeniu (duomenys neskelbtini) vairuotojo, todėl nėra pagrindo teisėto teismo sprendimo naikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
50. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus. Pažymėtina, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
51. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
52. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas priteisti bylinėjimosi išlaidas neprašo.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. vasario 1 d. nutartimi atsakovui atidėjo 473,00 Eur žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo priteistinas 473,00 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnis, 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo V. M. priteisti 473,00 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio valstybei.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.