- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-04
- Bylos Nr.
- e2S-700-440/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01215-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5845-339/2019 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovams antstoliui V. D., A. D. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams antstoliui V. D., A. D. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešame registre dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir šiam sklypui taikyti areštą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nurodė argumentus, kurie patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą, todėl laikytina, kad pagal pareikštą reikalavimą galėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Atsakovui A. D. perleidus nuosavybės teises į žemės sklypą, kurio pardavimas iš varžytinių ginčijamas, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinų apsaugos priemonių netenkino.
3. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas A. D. ketina perleisti ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Ieškovas nepateikė jokių argumentų bei realių įrodymų, kurie leistų manyti, kad atsakovas A. D. gali vengti teismo sprendimo vykdymo arba ketina ginčo žemės sklypą parduoti.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 10 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovų teisę disponuoti jų žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovai, net ir neturėdami nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-998-516/2018; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1336-370/2018).
4.2. Teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudarė grėsmę galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymui, kadangi atsakovui A. D. perleidus Žemės sklypą (net ir neturint nesąžiningų ketinimų) tretiesiems asmenims - galimos restitucijos taikymas natūra būtų neabejotinai apsunkintas ar netgi taptų neįmanomas.
4.3. Vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų yra būtent status quo, t. y. faktiškai jau susiklosčiusios padėties išsaugojimas iki ginčo teisme galutinio išsprendimo, ypač kai yra reikalaujama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir / ar pripažinti asmeniui kurias nors teises. Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas būtent tokio pobūdžio reikalavimus, vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra garantuojamas nurodyto tikslo pasiekimas, o kartu - ir būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, jeigu jis būtų palankus Ieškovui.
4.4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas reikalauja, kad šalių interesai taikant laikinąsias apsaugos priemones nebūtų varžomi labiau nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Ieškovo įsitikinimu, prašoma laikinoji apsaugos priemonė – atlikti įrašą žemės sklypo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atitinka proporcingumo principą, kadangi nesuvaržo atsakovo A. D. teisių daugiau nei būtina siekiamiems tikslas užtikrinti. Todėl siekdamas interesų derinimo pusiausvyros, teismas galėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti iš dalies atmetant prašymą dėl žemės sklypo arešto. Tačiau šioje dalyje teismas apskirtai nepasisakė, todėl skundžiama teismo nutartis yra be motyvų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
6. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
7. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštus reikalavimus, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalinga įvertinti ne tik formalią jų atitiktį ieškovo siekiamam galutiniam rezultatui, bet ir atsižvelgti į nurodomus ginamos teisės pagrindus. Nagrinėjamu atveju preliminariai, iš pirmo žvilgsnio (lot. prima facie) įvertinus ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, šioje stadijoje negalima vienareikšmiai spręsti, apie ieškovui palankų sprendimą, tai, kad jis tikėtinai pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-560/2012).
8. Kadangi svarbi antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės, civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1369-236/2018).
9. Taigi, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygų, t. y. grėsmės būsimo, galbūt jai palankaus, teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis).
10. Pažymėtina, kad asmens nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje 2-988-790/2018).
11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto ir / ar piniginių lėšų apribojimų – taikymo, yra išaiškinta, jog šios priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones.
12. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovo A. D. nesąžiningumą, siekiant slėpti ginčo turtą, perleisti jį tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto teiginys dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, t.y., kad pirmosios instancijos teismas galėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti iš dalies atmetant prašymą dėl žemės sklypo arešto ir taikant tik įrašą viešame registre dėl žemės sklypo, nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
13. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. buvo sudarytas Turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuosavybės teisės į Žemės sklypą perėjo atsakovui A. D.. Taigi, atsakovas A. D. kaip žemės sklypo savininkas, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK) 4.37 straipsnį turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę. Pažymėtina, kad teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios kad ir galimai pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises. Nes ieškinio pareiškimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Nepateikus įrodymų, spręstina, kad deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11-180/2017).
14. Todėl įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismui nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei apribojus atsakovui disponavimo savo turtu galimybes, gali būti neproporcingai pažeisti kito asmens turtiniai interesai, suvaržant teises labiau, negu reikia teisėtų tikslų pasiekimui, o taip pat pažeista ginčo šalių teisių bei interesų pusiausvyra. Be to pažymėtina, kad LITEKO duomenimis dėl varžytinių klausimo iš dalies pasisakyta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartyje 2S-558-856/2019, kurioje V. B. skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas. Įvertinus ginčo esmę, byloje esančius duomenis, atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netenkindamas ieškovo prašymo, CPK nuostatų nepažeidė. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų, todėl skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
15. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010).
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.