Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. B. gynėja advokatė Giedrė Striaukienė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 27 d. nuosprendį dalyje dėl V. B. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą panaikinti ir nuteistojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Klaipėdos apygardos teismas šioje byloje nesiėmė visų priemonių, kad būtų pašalintos abejonės dėl V. B. kaltumo/nekaltumo. Beveik visi nuteistojo ir jo gynėjos procesiniai prašymai teismo buvo atmesti, tokiu būdu apribojant V. B. teisę į efektyvią, veiksmingą gynybą. Atmetus prašymus nepavyko abejonių pašalinti, todėl visos šios abejonės turėjo būti aiškinamos išimtinai V. B. naudai.

4.2. Apygardos teismas netinkamai vertino byloje ištirtus įrodymus, nes nuosprendyje nurodyti įrodymai (nukentėjusiosios, liudytojų, specialistų A. Oleko, E. Jankausko, T. Kungio J. Sakalo išvados), kuriais rėmėsi teismas, yra nepakankami įrodymai ir nepatvirtina nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl nuosprendis dalyje dėl V. B. nuteisimo pagal minėtus straipsnius naikintinas.

4.3. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad V. B. versiją, jog jis negrasino nužudyti N. V., paneigia tiek teismo posėdyje pagarsinti išsamūs nukentėjusiosios N. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nuteistojo bei nukentėjusiosios vaikų – sūnaus A. V., dukters A. V. – parodymai. Nukentėjusioji, sūnus ir dukra parodė, kad V. B. grasino sugyventinei N. V. žodžiais: „aš tave, kurva nudursiu (papjausiu)“, laikydamas rankose peilį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, jog grasinimas buvo realus, kėlė grėsmę nukentėjusiosios gyvybei ir ji turėjo pagrindą bijoti, galima suprasti ir iš to, jog į įvykio vietą nedelsiant buvo iškviesta policija. Teismas atmetė V. B. tvirtinimą, kad kaltu prisipažino sukurstytas policijos ir tuomet jį gynusios advokatės, nes V. B. papildomos apklausos protokole nurodyta, kad jis pripažįsta savo kaltę, laikė peilį, kuriuo grasino N. V., ateityje pasižadėjo N. V. negrasinti, o protokolo specialiame priede V. B. pats savo ranka parašė, kad jo parodymai surašyti teisingai, protokolą pasirašė V. B. ir tuometinė jo gynėja (t. 4, b. l. 52–54). Galiausiai nuteistasis su N. V. susitaikė, taigi pripažino savo kaltę ir baudžiamoji byla buvo nutraukta.

4.4. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiuo atveju būtina įrodyti ir subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę – kaltę, kuri pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Teismas dėl šio kaltinimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turėjo nustatyti dvi aplinkybes: 1) ar V. B. grasino/galėjo grasinti, t. y. sąmoningai atlikti veiksmą, būdamas tokios būklės, kokia užfiksuota 2024 m. sausio 3 d. hospitalizavimo metu gydymo įstaigos epikrizėje (išrašas iš stacionaro, t. 4, b. 1. 56); ir 2) ar grasinimas buvo realus. Kaltinimą palaikantis prokuroras turėjo įrodyti ne tik tai, kad veiksmai – grasinimas nužudyti N. V. buvo atlikti, bet ir tai, jog grasinimas buvo daromas tyčia, t. y. sąmoningai. Taip pat buvo būtina įrodyti grasinimo realumą, tačiau tai nebuvo padaryta.

4.5. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs V. B. gynėjo prašymo apklausti gydytoją psichiatrą R. S., taipogi nesant dėl šios inkriminuojamos veikos specialisto (psichiatro) išvados dėl tikslingumo V. B. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, paliko nepašalintą abejonę, ar V. B. atlikti veiksmai, jei tokie buvo atlikti, sudarantys BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį, buvo atlikti sąmoningai, kas leistų teismui daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl šiam nusikaltimui būtinos kaltės formos – tyčios.

4.6. Ikiteisminio tyrimo metu (2024 m. spalio 7 d.) užduotis atlikti objektų tyrimą buvo sudaryta tik dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos veikos. Tad ir teismo psichiatrės-ekspertės Laurinos Šliožienės specialisto išvada (t. 3, b. l. 134–137) pateikta tik dėl šios veikos: V. B. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, nes nėra objektyvių duomenų, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu būtų sirgęs kokiu nors lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, analogiškai specialisto (psichiatro) išvadai ikiteisminio tyrimo metu užduotis nebuvo pateikta, nors tyrimas atnaujintas 2024 m. lapkričio 28 d. Bylą nagrinėjant teisme, nepašalinta abejonė, ar 2024 m. sausio 3 d. įvykio, dėl kurio V. B. kalinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, metu kaltinamasis buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, ar ne. Prielaidai, kad 2024 m. sausio 3 d. įvykio metu V. B. buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, objektyvių duomenų pakanka.

4.7. Nuteistajam diagnozuotas pasikartojantis (duomenys neskelbtini) sutrikimas, vidutinio sunkumo (duomenys neskelbtini) epizodas (TLK-10 kodas (duomenys neskelbtini)). V. B. nuo 2012 m. iki 2023 m. spalio 27 d. lankėsi/gydėsi UAB (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įrašytas į įskaitą. Teismas, turėdamas pareigą tinkamai ištirti bylą, nematė būtinumo į posėdį gynybos prašymu kviesti psichiatrą, neapklausė jokio medicinos gydytojo, galinčio paaiškinti V. B. buvusios sveikatos būklės 2024 m. sausio 3 d. įvykio metu sąsajumą su jam diagnozuota psichikos liga ((duomenys neskelbtini)). Taip pat byloje nenagrinėta ne tik psichikos ligos, bet ir galima V. B. diagnozuotų somatinių ligų įtaka laikino psichikos sutrikimo būsenai, kurią patvirtina byloje esantis 2024 m. sausio 3 d. medicininių dokumentų išrašas iš stacionaro (t. 4, b. 1. 56). Jame nurodyta, kad V. B. į ligoninę atvežtas dezorientuotas, neadekvatus, sujaudintas po 2024 m. sausio 3 d. įvykio namuose, kad oksigenizacija yra < 90 % (t. y. hipoksija – deguonies stygius organizme, o smegenims trūkstant deguonies sąmonė aptemsta). Objektyvią V. B. būklę hospitalizacijos metu savo parašais patvirtino gydytojai A. D. ir A. N.. Tačiau šio ikiteisminio tyrimo trūkumo teismas nepašalino – nevertino aplinkybių dėl V. B. sveikatos būklės, buvusios 2024 m. sausio 3 d. įvykio ir vėliau sekusios hospitalizacijos metu, nekvietė specialistų apklausai, šio fakto niekaip nevertino spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

4.8. Išdėstyti argumentai dėl V. B. sveikatos būklės 2024 m. sausio 3 d. įvykio metu taip pat svarbūs nustatinėjant ir vertinant grasinimo realumą. V. B. išsakytus grasinančius žodžius (jei tokie buvo išsakyti) ir atliktus veiksmus (jei jie buvo atlikti), asmeniui esant tokios būklės, kokios jis buvo pareigūnų nuvežtas į ligoninę ir ten hospitalizuotas, nebuvo pagrindo nukentėjusiajai vertinti kaip realią grėsmę. Liudytojo A. V. nurodė, kad jis sušuko: „Tėvai, ką darai?”, po ko V. B. neva numetė rankoje turėtą peilį ir nuėjo į savo kambarį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad V. B. veiksmų atlikimo (jei tokie buvo atlikti), metu buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje dėl hipoksijos (deguonies trūkumo kraujyje, sąlygojančio dezorientaciją, neadekvatumą ir sujaudinimą), dėl ko galėjo sąmoningai nesuvokti ką jis kalba ar daro, jei apskritai tokius veiksmus V. B. atliko. Tai buvo aiškiai suprantama ir nukentėjusiajai, nes policija buvo iškviesta ne iš karto. Tai buvo padaryta vėliau, po to, kai N. V. nuėjo į V. B. kambarį nešina malkomis „pakurti krosnies“.

4.9. Pačios nukentėjusiosios nuėjimas į V. B. kambarį „pakurti krosnies“, kaip ji parodė ikiteisminio tyrimo apklausos metu, paneigia nukentėjusiąją realiai bijojus dėl savo gyvybės ar sveikatos. Joks atsargus, protingas, rūpestingas, atidus asmuo, patyręs grasinimus nužudyti ir to realiai labai išsigandęs, tikrai neis į grasintojo kambarį, o priešingai, šalinsis jo, nedelsiant kreipsis į policiją pagalbos. Nukentėjusiosios veiksmai patvirtina, kad V. B. išsakytų (jei tokie buvo) grasinančių žodžių N. V. nevertino kaip pavojingų, t. y. subjektyviai nelaikė grasinimų realiais ir V. B. nė trupučio nebijojo, iš karto policijos nekvietė. Vertinant vėlesnius įvykius matyti, kad tai N. V. siekė toliau provokuoti V. B. konfliktui, pati ėjo į jo kambarį, su juo kalbėjo, ginčijosi ir konfliktavo. Tokia nukentėjusiosios veiksmų loginė seka patvirtina ją turėjus kitą tikslą – greitomis ir efektyviomis baudžiamojo proceso priemonėmis išgyvendinti V. B. iš savo namų (sodyba priklausė jai asmeninės nuosavybė teise). Šis tikslas, kaip nukentėjusiosios veiksmų rezultatas, vėliau ir buvo pasiektas. N. V. iškeldinti V. B. ne civilinėmis, o baudžiamojo proceso priemonėmis, buvo lengviau ir paprasčiau.

4.10. Grasinimas turi būti realus ir konkretus. Jei tikėti nukentėjusiosios parodymais, galima būtų daryti išvadą, kad įvairius grasinimus iš V. B. ji girdėjo bemaž visą bendrą jų gyvenimą, kuris tęsėsi 27 metus. Jokių veiksmų, lydinčių V. B. žodžius, niekada nebuvo. Tai patvirtino N. V. apklausos ikiteisminiame tyrime metu. Pagal nukentėjusiąją, grasinimai jai iš sugyventinio pusės buvo įprasti, objektyvaus pagrindo bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos N. V., akivaizdu, neturėjo, net subjektyviai nevertino jų kaip realių. V. B. nebijojo nei ji pati, nei vaikai. Nukentėjusioji parodė, kad V. B. nuolat šeimos nariams esą grasindavo, bet pagalbos ji ir/ar vaikai niekada nesikreipdavo. Kaltinimas grasinimu nužudyti buvo išgalvotas, sutartas su vaikais (ikiteisminio tyrimo metu parodymai identiški). Tai buvo iš anksto suplanuotas pretekstas, kaip V. B. iš namų greitai, lengvai, užtikrintai išmesti nesidalinant bendrai užgyvento turto.

4.11. Nukentėjusioji pareiškime apie nusikalstamą veiką nurodė, jos manymu, dvi 2024 m. sausio 3 d. konflikto su V. B. priežastis: V. B. supyko jai neatsiliepus į jo skambutį telefonu ir dėl to, kad pamatė ją apsikabinant sūnėną D. Š. (nukentėjusioji pamanė, kad V. B. pagalvojo ją esant neištikimą, tačiau tai yra N. V. prielaidos). Vėliau, 2024 m. sausio 4 d. jau apklausiama kaip liudytoja ji nurodė, kad nebenori su V. B. gyventi, nes jo charakteris netinkamas, pateikė V. B. charakterizuojančius apibūdinimus (tai patvirtina prielaidas apie tikslą „išgyvendinti“ V. B. iš namų). Tokius pat paaiškinimus pateikė ir A. V., kurio 2024 m. sausio 4 d. parodymai yra analogiški nukentėjusiosios parodymams, gal tik išskyrus aplinkybę dėl D. Š. išvykimo laiko (nukentėjusioji teigė, kad D. Š. nutarė išvykti, o ji jį išlydėjo, konfliktas su V. B. prasidėjo po D. Š. išvykimo, o A. V. teigė, kad pamatęs jo tėvus konfliktuojančius, D. Š. išvyko iš jų namų).

4.12. Liudytojo A. V. ir nukentėjusiosios N. V. parodymų tapatumas, įvertinant tai, kad liudytojas yra nukentėjusiosios artimas giminaitis, sūnus, judviejų parodymų nuoseklumas, išsamumas ir detalus sutapimas tarpusavyje rodo galimą melo požymį. Parodymų vienodumas patvirtina parengto melo scenarijų, sutvirtinant jį žodžiais „aš labai išsigandau, buvo baisu“ ir t. t., tačiau teismas suokalbio ir jį patvirtinančio melo požymių neįžvelgė ir nuosprendyje nurodė klaidingą pagrindą – suinteresuotų asmenų parodymų nuoseklumą bei labiau tikėjo nukentėjusiosios versija, kuri yra paremta tik žodžiais, nei kad V. B. parodymais, kurie dar pagrįsti ir objektyviais stacionaro epikrizės duomenimis ir logiška nukentėjusiosios tikslų, veiksmų bei rezultato seka. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nereiškė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos, o A. V. apsigyveno tėvo V. B. kambaryje šį išgyvendinus iš namų, nekelia abejonių, jog V. B. apkaltinimas grasinimu nužudyti buvo sutartas ir suderintas namiškių.

4.13. Tai patvirtina vėlesnė įvykių eiga. V. B. buvo paskirta kardomoji priemonė – draudimas artintis prie nukentėjusiosios, prie namų (duomenys neskelbtini), neieškoti ryšių su ja – nors V. B., apklaustas įtariamuoju, neigė grasinęs nužudyti ir veikos nepripažino. Tyrėja Simona Zabitė į V. B. klausimą, kada jis galėsiąs grįžt namo, jam paaiškino, kad jei jis nori grįžti namo, turi būti panaikinta kardomoji priemonė, o tam turi būti nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Kad nutraukti tyrimą, reikia susitaikyti su nukentėjusiąją. Toks procesinės eigos išaiškinimas sąlygojo V. B. sprendimą prisipažinti nesant kaltam ir taikytis su nukentėjusiąją. Su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir N. V. parodymais, kad ji nebenori su juo gyventi, kad atsisakys būti jo rūpintoja, V. B. nebuvo susipažinęs, nes tyrimas dar nebuvo užbaigtas ir tokios informacijos jis dar neturėjo. V. B. neturėjo pagrindo manyti, kad jis nebebus priimtas namo, nes jam niekas to nepasakė, nei tyrėja, nei N. V.. Įforminus susitaikymą ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, V. B. namo grįžti vis vien negalėjo, nukentėjusioji jo nebeįleido į buvusius bendrus namus, teko ieškotis gyvenamosios vietos. Jei V. B. būtų žinojęs, kad N. V. nebeįleis jo į namus, nebūtų prisipažinęs dėl veikos, kurios neatliko. Teismui laikant nukentėjusiosios ir sūnaus parodymus patikimais, nepaisant šių asmenų suinteresuotumo bendriems tikslams iškeldinti V. B. iš savo nuosavybės, ir sprendžiant, kad V. B. grasinimą nužudyti išsakė, darytina išvada, kad nusikaltimas vis tiek nepadarytas, nes objektyviais medicininiais įrašais pagrįstas 2024 m. sausio 3 d. įvykio metu V. B. buvimas laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarantys veiksmai, jei teismas laikys juos atliktais, buvo atlikti nesąmoningai, nesant subjektyviosios pusės būtino šiai nusikalstamai veikai elemento – tiesioginės tyčios, o tai reiškia be kaltės.

4.14. V. B. namuose rastas peilis jo veiksmų nepatvirtina. Peilių šeima turėjo daug, natūralu, kad ant kiekvieno iš jų galėjo būti V. B. pirštų atspaudų, nes peiliai buvo naudojami kasdien. Neatmestina versija, kad rengiantis melagingai apkaltinti asmenį peilis gali būti padedamas konkrečioje vietoje pagal suinteresuotų asmenų sutartą scenarijų.

4.15. Liudytoją V. B., V. B. brolį, seserį N. B., kurie girdėjo giminaičius (D. Š., J. Š. kalbant apie N. V. planą dėl V. B. kaltinimo grasinimais nužudyti) teismas apklausai kviesti atsisakė. Tokiu būdu buvo apribota kaltinamojo teisė gintis nuo kaltinimų tokiomis įrodinėjimo priemonėmis kaip liudytojų parodymai. Tendencingi, vieningi nukentėjusiosios ir vaikų kaltinimai nebūtais, išgalvotais dalykais, nuolatiniu fiziniu ir psichiniu smurtu, objektyviais duomenimis neįrodyti ir negali būti pagrindu kaltei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį konstatuoti.

4.16. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. B. bandė įtikinti teismą, jog N. V. atvykus pas jį, jis pats norėjo nusižudyti, nes jautėsi blogai, o šūvis į ją pataikė atsitiktinai. Tokią versiją teismas laikė neįtikinama, nes specialisto išvadoje, kuri buvo pateikta ištyrus N. V. rūbus, nustatyta, kad tirti pateiktų N. V. drabužių – megztinio ir marškinėlių pažeidimai yra šautiniai, padaryti vienu šūviu, grankulkėmis, šaunant iš artimo, tikėtina, apie 100 – 150 cm atstumo. Šūvis į nukentėjusiąją atliktas nežymiai iš apačios į viršų, apie 30 laipsnių kampu iš dešinės į kairę, iš priekio į nugaros pusę. Apklaustų teismo posėdyje ginklų ir teismo medicinos specialistų (Jurgio Sakalo ir Andrejaus Samsonovo) paaiškinimus teismo posėdyje, specialistų išvadas, teismas laikė pagrindu tvirtinti, jog V. B. tiesiog šovė į nukentėjusiąją būdamas nutolęs nuo jos apie vieną metrą ir pataikė į krūtinę. Teismas atmetė samprotavimus apie netyčinį, neatsargų nužudymą (esą V. B. šovė krisdamas užkliuvęs už baldų, pastūmus nukentėjusiajai, griebiant jai už šautuvo ir pan.). Tokiu būdu teismas konstatavo V. B. tyčią nužudant N. V..

4.17. Teismas V. B. versija apie nelaimingą šūvį ir po jo įvykusią nukentėjusiosios mirtį vertino kaip prieštaraujantį elementariai logikai. Tačiau būtent teismo nuosprendyje nurodytas įrodymų vertinimas elementarios logikos kriterijaus neatitinka. Nuosprendžio motyvai dėl kaltės formos – tyčios yra paviršutiniški ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kuriuos analizavo gynėja baigiamojoje kalboje.

4.18. Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo trūkumą, jog V. B. parodymai, duoti 2024 m. liepos 8 d. (t. 4, b. l. 98–102), nebuvo patikrinti vietoje ikiteisminio tyrimo metu. V. B. laikėsi savo pirminių parodymų dėl įvykusio šūvio aplinkybių viso proceso metu. Teigė norėjęs nusišauti, tam ruošęsis, turėjęs senoje, negyvenamoje sodyboje rastą ginklą. N. V. siekiant atimti V. B. užtaisytą ir į save nukreiptą ginklą, sakant „nebepročiauk“, V. B. traukėsi atatupstas, užkliuvo už lovos ir griuvo ant jos. Šūvis įvyko būtent griuvimo metu. Pirštas ant nuleistuko buvo skirtas V. B. pačiam nusišauti, o ne N. V. nušauti. Jei parodymai būtų buvę tikrinti vietoje, būtų buvę galima spręsti dėl šūvio metu buvusios V. B. kūno padėties, dėl ginklo laibgalio aukščio horizonto atžvilgiu, tokiu būdu paneigiant ar patvirtinant įtariamojo nurodomą versiją.

4.19. Nuteistojo gynėjos prašymo dėl minėto ikiteisminio tyrimo trūkumo ištaisymo skiriant eksperimentą teismas netenkino ir tokio sprendimo nemotyvavo. Tik eksperimento metu, atlikus matematinius skaičiavimus dėl V. B. padėties šūvio metu, galima nustatyti jo buvusią padėtį (sėdima, gulima, stovima). Kadangi šūvis, pagal specialistų išvadą, yra iš apačios į viršų, akivaizdu, jog V. B. šūvio metu nestovėjo. Vadinasi, buvo priešingai, nei teigiama nuosprendyje. V. B. ūgio asmeniui stovint šūvio metu, šūvis būtų atliktas iš viršaus į apačią, šūvis būtų į krūtinę, tačiau specialisto J. Sakalo išvadoje nurodyta šūvio vieta žuvusiosios kūne yra 108 cm nuo padų, šūvis į pilvo sritį. Krūtinę ir pilvo sritį skiria maždaug 20 centimetrų. Šių aplinkybių teismas nenustatinėjo. Tokiu būdu V. B. teisė į gynybą buvo grubiai pažeista.

4.20. Teismas netenkino gynėjos prašymo apklausti balistikos specialistą Andrių Oleką, pateikusį išvadą dėl N. V. drabužių pažeidimų, kuri buvo cituojama nuosprendyje. Nors užduotyje buvo suformuluotas klausimas „Kokia buvo kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio padėtis šūvio metu?“, tačiau atsakymas į klausimą nebuvo išsamus. Specialistas išvadoje atsakė, kad priešpriešinė, t. y. vienas priešais kitą, tačiau V. B. ir N. V. kūno padėtys nebuvo nusakytos. Teismas apklausė ginklų specialistą A. Samsonovą, kuris šio tyrimo neatliko, išvados nedavė. Svarbūs ir abejonių dėl V. B. tyčios (ne)buvimo keliantys klausimai nebuvo atsakyti: specialistų A. Oleko (balistinių tyrimų), Eduardo Jankausko, Tomo Kungio bendroje išvadoje nurodyta, jog šūvis buvo atliktas „nežymiai“ iš apačios į viršų. Žymiai/nežymiai kriterijus vertinamasis, tačiau kiek laipsnių skaičiais yra „nežymiai“, išsiaiškinti nebuvo įmanoma. Gynybai buvo būtinas ir kitas dėmuo V. B. kaltei paneigti – tai šūvio ginklo laibgalio aukštis horizonto atžvilgiu. Specialistų išvadoje to nenurodyta, o laibgalio aukštis leistų, žinant šūvio iš apačios į viršų kampą, spręsti apie V. B. kūno padėtį (sėdimą, stovimą, gulimą) šūvio metu.

4.21. Teismas nevertino specialisto J. Sakalo atsakymų į gynėjos klausimus kaip keliančių daug abejonių V. B. kalte. Specialistas į gynėjos klausimą dėl žaizdos kanalo ilgio, šratų įstrigimo kūne aukščio, paaiškino, kad žaizdos kanalo gylio net nematavo, nors tą privalo padaryti. Nurodė, kad per visą žuvusiosios kūno storį, nors nei teismas, nei gynyba N. V. kūno „storio“ nežino. Šratų įėjimo ir įstrigimo kūne (nugaroje) aukščių skirtumo pasakyti skaičiais taipogi negalėjo, įvertino kaip „beveik horizontaliai“. Dėl to, vėlgi nebuvo įmanoma nustatyti būdvardžiu „nežymiai“ nusakyto šūvio kampo. Nors šis dėmuo ypač svarbus – kuo mažesnis šūvio kampas laipsniais, tuo labiau tikėtina V. B. kūno padėtį šūvio metu buvus tarpinėje padėtyje tarp stovimos ir sėdimos, t. y. kritimo metu, kas patvirtina jo versiją dėl įvykio aplinkybių ir paneigia jo kaltę dėl tyčia planuoto nužudymo.

4.22. Teismas atsisakė tenkinti ir gynybos prašymą dėl gydytojo psichiatro R. S. iškvietimo, kuris buvo gydantis gydytojas pagal V. B. diagnozuotą psichikos ligą – vidutinio sunkumo (duomenys neskelbtini). Gydytojo paaiškinimai būtų galėję patvirtinti V. B. intencijas dėl savižudybės, paaiškinę diagnozuotos psichikos ligos galimą įtaką suicidinių minčių formavimuisi, V. B. psichologinei būklei, neabejotinai turėjusiai įtaką dėl jo savižudybės ketinimų. Teismas galėjo kviesti bet kokį kitą specialistą mediką, jei manė gydžiusio gydytojo kandidatūrą esant netinkamą.

4.23. Teismas, nekreipė dėmesio į pirmiau aptartas duomenų spragas. Jas užpildžius gynybos prašytų procesinių veiksmų rezultatais (eksperimentu, specialisto A. Oleko paaiškinimais) bei papildžius neurologijos mokslą išmanančio specialisto išvada apie nesąmoningų refleksinių judesių mechanizmą dėl įmanomo refleksinio V. B. rankų (piršto) judesio griūvant, kuriuo ir rėmėsi gynyba dėl V. B. įvykių versijos patikimumo, būtų visiškai, nepaliekant abejonių, paneigtas kaltinimas dėl tyčinio nužudymo. Net ir pagal byloje esančią medžiagą, jei tik teismas būtų kruopščiai tyręs, o ne atsainiai vertinęs esamus įrodymus, būtų buvę aišku, kad 2024 m. liepos 7 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ne tyčinė, suplanuota žmogžudystė.

4.24. Teismas, atmesdamas gynėjos prašymus nemotyvavo arba motyvavo neišsamiai, kas rodė išankstinį nusistatymą dėl įrodymų vertinimo (pavyzdžiui liudytojus, galinčius teigiamai ar bent jau objektyviai charakterizuoti V. B., teismas atsisakė kviesti paaiškinęs, kad byloje yra pakankamai V. B. charakterizuojančios medžiagos). Nuteistojo versija yra lengvai patikrinama aritmetiniais skaičiavimais, tačiau teismas nesudarė galimybės pasinaudoti visomis įmanomomis gynybos priemonės, įmanomais specialiaisiais tyrimais, o to nepadarius buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės.

4.25. V. B. kaltę paneigia jo planavimo nusižudyti pagrįstumas. Skambučių tarp N. V. ir V. B. fotolentelė Nr. 1 (t. 2, b. l. 117) prie 2024 m. rugsėjo 24 d. apžiūros protokolo patvirtina, kad V. B. skambino N. V. 2024 m. liepos 7 d. ryte 08.47 val., tačiau į skambutį N. V. neatsiliepė. 2024 m. liepos 7 d. N. V. 09.03 val., pati paskambino V. B., pokalbis truko vos 1 min. V. B. buvo neblaivus, neatsimena pokalbio turinio, nepamena, ko norėjo paskambinusi N. V., ką jis jai pasakė, nes buvo smarkiai apgirtęs (2,65 promilės yra sunkus girtumas). Mano, kad galėjo pasakyti jai, jog „nusidės“. Teismas į faktą, kad N. V. jam pati skambino, jokio dėmesio nekreipė. N. V. atvyko į V. B. socialinį būstą praėjus daugiau kaip 3 valandoms po to, kai jam pati skambino. Liudytoja J. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji sakiusi N. V. pas V. B. nevažiuoti, nes jis neblaivus, nežinojo, kad N. V. važiuos. Apie tai, kokiu tikslu N. V. užsuko pas V. B., liudytojai parodo skirtingai, tai neva pinigų, tai neva dokumentų, bet nė vienas nežinojo, kada N. V. pas V. B. į namus vyks. Apie tai, kad užsuks pas V. B. į namus ir ko, N. V. nekalbėjo nei su A. V., nei su A. V., nei su D. Š.. Tai patvirtina, kad N. V. sprendimas užsukti į V. B. namus jai kilo spontaniškai. Vadinasi, V. B. N. V. atvykimo negalėjo iš anksto nei žinoti, nei suplanuoti jos nužudymo, tuo labiau, kad jos pas save nekvietė, atvykti neprašė, o pinigų sūnui perduoti išsiuntimui dar neturėjo, kadangi 2024 m. liepos 7 d. nebuvo gavęs šalpos pensijos (gauna 10 mėnesio dieną).

4.26. 2024 m. liepos 6 d. 13.34 val. trumposios SMS žinutės patvirtina, kad bendraudamas su R. B. (abonentas pavadinimu R.), V. B. išsakė ketinimus nusižudyti, pasiūlė tai nufilmuoti, atsisveikino, palinkėjo „laimingiems sūnams“ gyventi be jo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas atsisakė apklausti V. B. prašytą liudytoją – sūnų R. B., nes šis yra įkalinimo įstaigoje. Tačiau V. B. turi du sūnus Remigijus, vieną Remigijų iš pirmos santuokos, antrą sūnų, irgi R. B., su N. V.. Gynybai nėra žinoma, kodėl teismas manė, kad prašoma buvo apklausti tą R. B., kuris atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. Kitas sūnus R. B., galintis patvirtinti susirašinėjimą ir savo tėvo V. B. ketinimus savižudybei, gyvena Mažeikiuose, jokios laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Bet teismas pats padarė išvadą, kad prašoma apklausti įkalinimo įstaigoje esantį R. B., o ne R. B., sūnų iš pirmosios santuokos.

4.27. Labai svarbu ir tai, kad net ir pati nukentėjusioji A. V. buvo rašiusi nuteistajam žinutę, kad „nusižudyk, trukdai mums gyventi būdams gyvs“. Šią žinutę V. B. net persiuntė N. V., kuri jam atsakė, „ką aš padarysiu, jei tavęs nemyl“. Nuteistojo V. B. suicidinėms mintims ir ketinimams susiformuoti didelę įtaką turėjo ir jo psichikos liga – vidutinio sunkumo (duomenys neskelbtini) ir tai, kad buvo gudrumu iškeldintas iš namų. Gyveno vienas, be pagalbos, be šeimos, be mylimų žmonių. Teismas, kaip minėta, atsisakė kviesti psichiatrą R. S. apklausai, šis būtų galėjęs papasakoti apie (duomenys neskelbtini) požymius, eigą, būklę, predipoziciją savižudybei. Tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Antidepresantų V. B. negalėjo vartoti, nes tai jam blogino somatinių ligų eigą. Tai nurodyta ir prijungtoje prie bylos V. B. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje (nuo antidepresantų skyrimo susilaikoma dėl somatinės patologijos bei dėl vartojamo medikamentinio gydymo gausos (lapas 34–35, epikrizė (Ligos ist.Nr.(duomenys neskelbtini)).

4.28. Ketinimų savižudybei versiją patvirtina ir V. B. atliktas savęs žalojimas peiliu tiek po 2024 m. liepos 7 d. įvykio, prieš 2025 m. vasario 10 d. posėdį atliktas bandymas užbaigti gyvenimą medikamentų pagalba. Šie faktai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. B. norėjo nusižudyti pats, o ne nužudyti N. V..

4.29. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio į faktą, kad ginklas įvykio vietoje rastas, paimtas bei užduočiai atlikti specialistams pristatytas dalimis (t. 3, b. 1. 12). Tai patvirtina nuteistojo teiginius, kad jis bandė nusišauti po to, kai įvyko šūvis į N. V., tačiau ginklas (savadarbis šautuvas) V. B. rankose atsidalino dalimis (subyrėjo), todėl šūviu užbaigti savo gyvenimo nuteistasis negalėjo. Dėl to žalojosi peiliu, tikėdamasis tokiu būdu nusižudyti.

4.30. Specialistai – A. Olekas, E. Jankauskas, T. Kungis, parengę specialisto išvadą (t. 3, b. l. 68–72), kurią gynėja prašė pagarsinti įrodymų tyrimo metu, nebuvo apklausti. Vietoj gynybos prašyto apklausti teismo posėdyje specialisto A. Oleko ar kitų, atlikusių užduotį bei pasirašiusių minėtą išvadą, teismas nutarė apklausti specialistą A. Samsonovą, kuris yra ginklų specialistas. Jis į gynėjos klausimą „Ar gali nevalingu judesiu nusispausti nuleistukas, pvz. griūnant?“, atsakė „nežinau, šūvis įvyksta paveikus nuleistuką. Nepaveikus šūvio nebus“. Tačiau ginklų specialistas A. Samsonovas negalėjo teismui nei paaiškinti, nei pateikti išvados, jog nuleistukas gali būti paveiktas ne vien sąmoningai, jį valingai nuspaudžiant, bet ir griuvimo metu refleksiškai rankoms išsitiesiant į priekį, bandant išlaikyti pusiausvyrą ir dėl refleksinės raumenų bei jų inervacijos sąveikos, sąmonės nekontroliuojamu judesiu, t. y. impulsyviu, nevalingu arba kitaip vadinamu refleksiniu judesiu.

4.31. Taigi, V. B. griūnant, refleksiškai ištiesus rankas į priekį pusiausvyros subalansavimui ir taipogi siekiant atitraukti ranką su ginklu nuo N. V., kad nepaimtų ginklo, tuo pat metu (simultaniškai) vykstant V. B. kryčiui, nevalingu, refleksišku rankos piršto judesiu nuleistukas nusispaudė. V. B. neneigia, kad šūvio metu ginklas buvo jo rankose, su pirštu ant nuleistuko, tačiau pirštas ant nuleistuko buvo skirtas sau nusišauti (V. B. nuleistuką kai kuriuose paaiškinimuose įvardijo kaip „gaiduką“). Sąmoningu judesiu nuleistukas nebuvo paspaustas. Specialistas, galintis paaiškinti refleksinius, nesąmoningus judesius, neurologijos mokslų žinovas, byloje nekviestas, nors teismas turi pareigą teisingai ir išsamiai ištirti bylą.

4.32. Jei V. B. šūvio metu būtų stovėjęs, šūvio kryptis būtų buvusi iš viršaus į apačią. Jei šūvio metu jis būtų sėdėjęs ant lovos, šūvio kampas būtų buvęs didesnis už „nežymų“, gal net 30 laipsnių ar panašiai, bet tikrai ne „beveik horizontaliai“. Taigi, šūvio trajektorijos „beveik“ horizontalumas ir N. V. pilve (bet ne krūtinėje, kaip kad nurodyta nuosprendyje), esančios žaizdos aukštis 108 cm nuo padų kaip tik ir patvirtina V. B. įvykių versiją, kad jis tyčia į N. V. nešovė, to neplanavo, šūvis įvyko dėl nesąmoningo reflekso. Tuo labiau, nebuvo ir motyvo, nors jis ir nėra būtinas nusikaltimo sudėties elementas.

4.33. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, N. V. su D. Š. kartu kaip pora negyveno, tai patvirtino visi trys nukentėjusieji, N. V. ir V. B. vaikai. Tačiau nukentėjusiosios vaikai tikrai žinojo kokie santykiai sieja jų mamą su D. Š.. Nukentėjusieji pirmojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad nors D. Š. ir gyveno jų namuose po 2024 m. sausio 3 d. įvykių (neva buvusio grasinimo nužudyti), tačiau ne kaip pora, o tik kaip giminaitis, atskirame kambaryje. Tad D. Š. parodymus, kad jį ir žuvusiąją N. V. siejo tarpusavio santykiai kaip sugyventinių, kaip poros, galima vertinti tik kaip D. Š. kerštą nuteistajam už liepimą išsikraustyti iš namų (duomenys neskelbtini), už liepimą grąžinti dėdei, V. B. broliui V. B., dyzeliną, kurį D. Š. buvo iš dėdės V. B. pavogęs (nors tai nebuvo nustatinėjama aplinkybė, jos nurodyti nebuvo įmanoma, nes V. B. teismas apklausti atsisakė). Vien tik D. Š., priešiškai nusiteikusio V. B. atžvilgiu, teiginiais daryti išvados apie bendrą N. V. ir D. Š. artimą ryšį negalima. Tuo labiau, kad gynėjos prašymo apklausti D. Š. teismo posėdyje teismas netenkino, nes jis, J. Š. teigimu, yra suimtas Latvijoje už nužudymą. Tad V. B. nebuvo motyvo iš pavydo kitam vyrui ar keršto nužudyti N. V., kadangi pastaroji jokių artimų santykių su kitu vyru nebuvo užmezgusi.

4.34. Teismas turėjo kritiškai vertinti byloje esančius liudytojų parodymus. V. Š. teismo posėdyje prisipažino ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje parodymus davęs būdamas neblaivus. J. Š. parodymus teisme duoti atsisakė, nes, greičiausiai, bus apkalbėjusi brolį ikiteisminiame tyrime, tačiau to negali pripažinti, kadangi pačiai grėstų baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą. M. L., E. R. ir tas pats V. Š. ikiteisminio tyrimo metu neigiamai atsiliepė apie V. B., neva jis grasinęs užmušti sugyventinę, kuri anksčiau vaikščiodavo su „mėlynėm“. Teismo posėdžių metu tikslinant parodymuose užfiksuotus duomenis, ar patys betarpiškai matė, girdėjo, paaiškėjo, kad ne. Kaimynų subjektyvūs V. B. charakterizuojantys apibūdinimai savaime negali būti kaltės įrodymas. Tuo labiau, kad V. B. polinkio smurtauti ar smurto faktų N. V. atžvilgiu objektyvūs duomenys nepatvirtina (policija niekada nekviesta, pareiškimų įstaigose dėl V. B. smurto iš N. V., kokių nors įstaigų (pvz. ugdymo) negauta, vaiko teisių pažeidimų šeimoje nekonstatuota ir t. t.), tai vien tik kaimynų apkalbos ar suinteresuotų V. B. iškeldinti iš namų vaikų bei pačios N. V. melagingi teiginiai. Atkreiptinas dėmesys, kad N. V. pati, teismo nutartimi, esant jos laisvanoriškam sutikimui, tapo V. B. rūpintoja, kas būtų visai neįtikima, jei V. B. kada nors būtų prieš N. V. smurtavęs.

4.35. Nuteistasis V. B. kaltės dėl jam inkriminuojamo grasinimo nužudyti ir nužudymo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepripažino. Nors kaltinimą palaikantis prokuroras teigė, kad V. B. parodymus keitė ir ne kartą, tačiau iš esmės V. B. parodymai gali būti vertinami kaip išsamūs ir vienodi viso proceso metu, nepaisant, kad detalių nuteistasis galėjo neprisiminti tiek dėl sveikatos būklės 2024 m. sausio 3 d. įvykio metu, tiek dėl sunkaus apsvaigimo alkoholiu 2024 m. liepos 7 d.

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.