Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ITIC“ bankroto administratoriaus prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ITIC“ bankroto pripažinimo tyčiniu, apribojimo eiti viešojo ir (ar ) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu suinteresuotas asmuo V. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nuostolinga įmonės veikla ir/ar neefektyvūs finansiniai sprendimai savaime nereiškia tyčinio bankroto. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius pateikė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu po to, kai buvęs vadovas ir akcininkas V. R. savo lėšomis padengė bankroto bylos iškėlimą nulėmusias skolas valstybės ir SoDros biudžetui. Mano, kad buvusiam įmonės vadovui V. R. atsiskaičius su kreditoriais (VSDFV Utenos sk., VMI, antstoliais S. O. G., S. K.) po bankroto bylos iškėlimo, aiškiai įrodo, jog buvęs BUAB „ITIC“ vadovas nesiekė (tyčia) padaryti kreditoriams žalos ir/ar sukelti situacijos, kad nebūtų galimybių išieškoti skolų iš įmonės turto.Teismas, vertindamas 2013 m. gegužės 15 d. prekių perdavimo - priėmimo aktą Nr. l, kuriame nurodytas UAB „ITIC“ turtas buvo perduotas akcininkui V. R. už likutinę vertę (29 306 Lt), pažymėjo, jog įmonės turtas perduotas, nes ji buvo nepajėgi atsiskaityti su savo darbuotoju (akcininku), todėl laikytina nemokia. Apelianto nuomone, toks situacijos vertinimas nėra teisingas, nes akcininko V. R. skolos sudarė jo (kaip akcininko) pinigų įnešimai į įmonę bei skola jo individualiai įmonei už parduotą techniką (dokumentai yra byloje). Todėl vadovo iniciatyva nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo.Teismas skundžiamojoje nutartyje pažymėjo, kad V. R. aiškinimu jo skola įmonei sudarė 62 000 Lt, tačiau, UAB „ITIC“ finansiniuose dokumentuose tai nėra apskaityta, nes 2014 metų įmonės balansas yra netikslus, jame nėra apskaityta skola ne tik akcininkui V. R., bet ir kitai jo įmonei „IGNATECHA“. Tai buvo pripažinta netinkamu apskaitos tvarkymu ir, taip pat įvardijama, kaip neva tyčinio bankroto priežastimi (požymiu). Su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nes įmonės balansus, tiekiamus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos leidžiama taisyti net už penkis praėjusius metus, todėl, balansai, kurių duomenis neatitinka pirminių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nelaikyti tyčinio bankroto įrodymu. Teigia, kad banko sąskaitų išrašai įrodo faktinę (egzistuojančią) skolą akcininkui V. R.. Įmonės „IGNATECHA“ sandoris dėl turto pardavimo UAB „ITIC“ irgi įrodytas byloje esančiais dokumentais, t. y. byloje pateiktos 3 PVM sąskaitos faktūros bendri apie 39 000 Lt sumai. Apelianto nuomone, jokie įmonės finansiniai (buhalteriniai) duomenys nebuvo ir nėra nuslėpti, dėl ko būtų galima laikyti buvusio vadovo veiksmus tyčiniais, t. y. įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.Nesutinka su tokiais teismo argumentais, kad: „atsižvelgiant į minėtame prekių perdavimo - priėmimo akte Nr. l nurodytas perduoto turto vertes, nesant jokių duomenų apie įmonės įsiskolinimą V. R., akivaizdu, kad direktoriui be pagrindo buvo perleistas pakankamai vertingas turtas, kuris galėjo būti parduotas kitiems asmenims ir gautas lėšas būtų buvę galima panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais“. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, neigdamas faktines aplinkybes, įrodytas rašytiniais dokumentais, vien todėl, kad šie duomenis „neatsispindi“ įmonės balanse, vadovavosi vien formaliais pagrindais ir laikė tokius faktus, neva neegzistuojančiais. Nurodė, jog akcininkas 2013 m. gegužės 13 d. perėmė įmonės turtą už likutinę vertę 29 306 Lt, arba 8 488 Eur, kai tuo tarpu UAB „ITIC“ skolos (patvirtinti ir įsiteisėję kreditoriniai reikalavimai praėjus daugiau, nei metams iki bankroto bylos iškėlimo 2014-11- 17 ir vėliau (2015-02-20) sudarė 3 749 Eur ir kurias akcininkas sumokėjo. Šiai dienai yra ginčijami UAB „BHK Lietuva“ kreditorinis 1 650,83 Eur finansinis reikalavimas bei Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 Eur kreditorinis reikalavimas, o kitų skolų įmonė neturi. Apeliantui nėra aišku kodėl teismas skundžiamojoje nutartyje aptarė ir rėmėsi tokiais bankroto administratoriaus argumentais, kad balansų duomenimis bendras įmonės nuostolis 2011 m. sudarė 19 909,64 EUR , 2012 m. - 26 354,55 EUR, 2013 m. - 45 246,47 EUR. Neigiamas UAB „ITIC“ nuosavas kapitalas buvo nuo 2010 metų ir jis mažėjo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2010 m. - 31 328,00 Lt (atitinka 9 073,22 EUR); 2011 m. - 57 744,00 Lt (atitinka 16 723,82 EUR); 2012 m. - 79 996,00 Lt (atitinka 23 168,44EUR); 2013 m. - 145 222,00 Lt (atitinka 42 059,20 EUR). Įstatinis kapitalas pagal Bendrovės įstatus – 2 896, 20 EUR (arba 10 000 Lt). Todėl, neva pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad direktorius V. R., būdamas vieninteliu Bendrovės akcininku, privalėjo vadovautis ABĮ 38 straipsnio 3 dalimi, pasirinkti vieną iš įstatyme nustatytų sprendimo būdų. V. R., nuo 2009-12-24 būdamas vieninteliu įmonės akcininku ir vadovu, šių ABĮ įtvirtintų pareigų nevykdė. Pažymėjo, jog buvę kreditoriniai reikalavimai sudarė vos puse akcininkui perduoto turto vertės (ir vėliau jie buvo akcininko apmokėti), o visi kiti balansuose išvardinti nuostoliai neegzistuoja.Nesutinka su teismo argumentais: „Akivaizdu, kad įmonės vadovas, savininkas turi suvokti, kad aplaidžiai/netinkamai vedant įmonės buhalterinę apskaitą, neperduodant administratoriui visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tame tarpe neperduodant didžiosios knygos, negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl sąmoningų, neteisėtų įmonės vadovo, akcininko V. R. veiksmų įmonės veikla iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2014-11-17) buvo nukreipta dar labiau bloginti įmonės turtinę padėtį. Akivaizdu, jog įmonės vadovui turėjo būti žinoma, kad sąmoningai blogai valdant įmonę, pažeidžiami įmonės kreditorių interesai. Teismo vertinimu, administratorius byloje esančių įrodymų pagrindu įrodė, kad įmonė nemokia tapo dėl tyčinį bankrotą apibūdinančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 - 5 punktų numatytų požymių visumos. Nelabai supranta kokių dar įmonės įsipareigojimų (dydžio ir struktūros) negalėjo nustatyti pirmosios instancijos teismas, kai rašė tokius argumentus. Kokių buhalterinių apskaitos dokumentų „neperdavimas“ administratoriui tiek pablogino įmonės turtinę padėtį, kad „įmonė tapo nemokia“. Paaiškino, kad įmonės nekilnojamas turtas buvo parduotas todėl, kad buvo pirktas už banko suteiktą paskolą, kurį sudarė didžiausią finansinę naštą įmonei. Pardavus pastatą, gauti pinigai buvo panaudoti banko paskolos grąžinimui, o likę - įmonės kitoms prievolėms padengti. Teigia, kad jokių veiksmų, siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį, vadovas neatliko, sąmoningai bankroto nesiekė, o po bankroto bylos iškėlimo siekė tik apmokėti visus kreditorinius reikalavimus ir bankroto bylą nutraukti. To sieks ir po atskirųjų skundų išnagrinėjimo dėl naujai atsiradusių kreditorinių reikalavimų patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas vertino UAB „ITIC“ veiklą bei jo valdymo organų sprendimus, priimtus iki bankroto bylos iškėlimo, todėl jokios įrodomosios reikšmės neturi faktas, jog buvęs vadovas nupirko kreditorinius reikalavimus ir kaip kreditorius įstojo į bankroto bylą. Administratoriaus nuomone tokie apelianto veiksmai yra vertintini kaip elementari gynybinė pozicija bei siekis išvengti atsakomybės.Atskirajame skunde apeliantas prieštarauja pats sau, nes teigia, jog UAB „BHK Lietuva“ kreditorinis 1 650,83 Eur reikalavimas bei Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 Eur kreditorinis reikalavimas ginčijami teisme, o kitų skolų įmonė neturi, tačiau tvirtina, jog didžiausios bendrovės skolos sudarė jo (kaip akcininko) pinigų įnešimai į įmonę, bei skola jo individualiai įmonei (V. R. įmonei „IGNATECHA“) už parduotą techniką. Administratoriaus nuomone, egzistuoja neatmestina aplinkybė, jog įmonės bankroto byloje gali būti pateikta papildomų kreditorinių reikalavimų.Apelianto argumentą, jog neva buvę kreditoriniai reikalavimai sudarė vos pusę akcininkui perduoto turto vertės, vertina kaip melagingą. Paaiškino, kad V. R. visą įmonės ilgalaikį turtą pasisavino 2013 m. gegužės 15 d., tuo tarpu 2013 m. balanso duomenimis Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė net 42 642,78 Eur (neįskaitant tariamų skolų pačiam V. R. bei V. R. įmonei „IGNATECHA“). Atkreipė dėmesį, kad apie įmonės ilgalaikio turto (t. y. GPS sistemos ir Malkų pjovimo ir skaldymo įrenginio) likimą administratorius informaciją turi tik iš paties V. R. rašytinių paaiškinimų, kuriame nurodyta, jog turtas buvo sugadintas/sugedęs nepataisomai, kas iš esmės daro jį beverčiu. Tačiau vadovas nurašymo akte GPS sistemą įvertino 11 100,71 Lt (atitinka 3 214,99 EUR), o Malkų pjovimo ir skaldymo įrenginį – 8 261,50 Lt (atitinka 2 392,70 EUR) ir tokiu būdu padengė dalį savo tariamos skolos. Nei kur šiuo metu yra šis turtas, nei kas įrodo jo būklę nurašymo metu, administratoriui žinoma nėra. Mano, jog apelinatas paprasčiausiai pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Melagingų duomenų įmonės balansuose pateikimas bei aplaidus ir apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas padaro neįmanomu tikslaus įmonės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nustatymą, tačiau taip pat įgalina apeliantą civiliniuose ginčuose spekuliuoti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, tariamai įrodančiais vieną ar kitą aplinkybę.Bendrovės valdymo organas – direktorius ir vienintelis akcininkas V. R. nevykdė įstatymuose bei bendrovės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigas, susijusių su įmonės valdymu, neatlygintinai perleido (sau pačiam) Bendrovės ilgalaikį turtą, taip ženkliai sumažindamas pastarosios turto masę jau egzistuojant pradelstiems įsiskolinimams valstybės biudžetui bei Bendrovei faktiškai nevykdant veiklos (kas sąlygojo ir CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą), todėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į Bendrovės turtą buvo iš esmės panaikintos.Vadovas nevykdė šio įstatymo reikalavimo dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (2013 m. gruodžio 5 d. formaliai atleidus M. B. ir R. S., pastarieji negavo išmokų už nepanaudotas atostogas).Buvęs BUAB „ITIC“ vadovas V. R., siekdamas fiktyviai įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų projektą (Bendrovė nuo 2012 m. liepos mėnesio nustojo vykdyti pagrindinę veiklą) bei pasisavinti iš valstybės biudžeto skirtos subsidijos įsigytą įrangą, palaipsniui kryptingai vedė UAB „ITIC“ prie bankroto, jokių veiksmų atstatyti Bendrovės mokumą nesiėmė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant šio Kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas prašymas pripažinti BUAB „ITIC“ bankrotą tyčiniu, pagrįstumas ir teisėtumas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

UAB „ITIC“ buvo įsteigta 2004 m. kovo 9 d., kurios pagrindinė veikla buvo geodeziniai, topografiniai ir kartografiniai darbai, kaimo plėtros žemėtvarkos projektų, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimas. Nuo 2009 m. gruodžio 24 d. vienintelis šios įmonės akcininkas ir vadovas buvo V. R..

Tarp UAB „ITIC“ ir Utenos teritorinės darbo biržos Ignalinos skyriaus buvo sudaryta 2010 m. birželio 17 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartis (toliau - VUIPĮ sutartis), kurios pagrindu bendrovė įsteigė dvi darbo vietas. Įsteigus geodezinių prietaisų operatoriaus darbo vietą, buvo įdarbintas R. S.. Šiai darbo vietai įsteigti UAB „ITIC“ įsigijo GPS sistemos komplektą (Leica Geosystems GS09 GNSS) su programine įranga už 36 000 Lt (10 426,32 EUR) sumą. Įsteigus pagalbinio darbininko darbo vietą, buvo įdarbintas M. B.. Pagalbinio darbininko darbo vietai įsteigti UAB „ITIC“ įsigijo malkų pjovimo ir skaldymo mašiną (JAPA 300 BE5.6T road) už 27 225 Lt (7 884,91 EUR). UAB „ITIC“ 2013 m. gruodžio 2 d. direktoriaus įsakymu nuo 2013 m. gruodžio 5 d., pasibaigus VUIPĮ sutarties vykdymo terminui, buvo atleisti darbuotojai M. B. (pagalbinis darbininkas) ir R. S. (geodezininko padėjėjas).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog civilinėje byloje Nr. eB2-121-198/2016 Panevėžio apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškėlė UAB „ITIC“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Turto valdymas“. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtinti BUAB „ITIC“ kreditoriniai reikalavimai. Kadangi buvęs BUAB „ITIC“ vadovas (apeliantas) su visais teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi patvirtintais kreditoriais atsiskaitė, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi kreditoriai VSDFV Utenos skyrius, VMI, antstolis Sigitas O. G. ir antstolė S. K. buvo pakeisti kreditoriumi V. R.. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtintas Utenos teritorinės darbo biržos 5 521,68 EUR dydžio kreditorinis reikalavimas. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi patvirtintas BUAB „ITIC“ bankroto byloje kreditoriaus Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 EUR dydžio finansinis reikalavimas.

Dėl įmonės nemokumo

Nagrinėjamu atveju UAB „ITIC“ nemokumas konstatuotas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi, įvertinus atsakovo 2010 metų finansinės atskaitomybės duomenis.

Pažymėtina, jog Panevėžio apygardos teismas neanalizavo ir nesiaiškino priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertino įmonės vadovo veiksmų (neveikimo), nesprendė dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo ir kt., t. y. šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1230-381/2015).

Padariniai, atsirandantys įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, įtvirtinti ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkte, be to, tik įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, teismo paskirtas administratorius įgyja atitinkamas teises ir pareigas pagal ĮBĮ, tarp jų ir pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių - kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

Bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnyje jam nustatytas pareigas ir įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, nustatė, jog BUAB „ITIC“ buvo valdoma netinkamai, todėl kreipėsi į teismą dėl BUAB „ITIC“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktą tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino BUAB „ITIC“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 - 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą dėl BUAB „ITIC“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 - 5 punktus teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ir aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių vengimas.

Bankroto administratorius byloje įrodinėja, jog: 1) apeliantas, žinojo apie tai, kad įmonė yra nemoki, tačiau nevykdė ĮBĮ įtvirtintos pareigos, kaip įmonės vadovo ir vienintelio akcininko, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „ITIC“ iškėlimo, t. y. a) įmonė nuo 2011 metų veikė nuostolingai, o 2012 m. gruodžio 3 d. pardavus nekilnojamąjį turtą (23/50 dalys pastato, unikalus Nr. 4594-0000-4024, esančio Ateities g. 9, Ignalinoje) (toliau – pastatas) tapo nemoki; b) buvęs vadovas, jau nuo 2011 m. spalio mėnesio darbuotojams nustojo mokėti darbo užmokestį; c) teikė valstybės institucijoms tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojams priskaičiuotą ir neva išmokėtą darbo užmokestį, o Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis apie toliau neva sėkmingai tęsiamą su Lietuvos darbo biržos sudarytos VUIPĮ sutarties įgyvendinimą. 2) apeliantas veikė priešingai įmonės ir jos kreditorių interesams, dalį jos turto galimai neteisėtai nurašė ir po to pasisavino neva už įmonės skolas, t. y. 2013 m. gegužės 15 d. prekių perdavimo - priėmimo aktu Nr. 1, visas likęs BUAB „ITIC“ ilgalaikis turtas buvo perduotas už įmonės skolas apeliantui (BUAB „ITIC“ buvusiam vadovui).

Atskirajame skunde teigiama, jog nuostolinga veikla savaime nereiškia tyčinio bankroto, buvęs BUAB „ITIC“ vadovas sąmoningai nesiekė privesti įmonę prie bankroto, taip pat nesiekė padaryti žalos kreditoriams; didžiausios UAB „ITIC“ skolos sudarė apelianto pinigų įnešimai bei skola jo individualiai įmonei „IGNATECHA“; 2014 m. balansas yra netikslus; jokie įmonės finansiniai dokumentai nebuvo paslėpti, sunaikinti ar tyčia neperduoti; turto perdavimo aktas neįrodo tyčinio bankroto; išskyrus ginčijamus UAB „BHK Lietuva“ ir Utenos teritorinės darbo biržos kreditorinius reikalavimus, daugiau skolų įmonė neturi.

Atskirajame skunde nėra išdėstyta nesutikimo motyvų su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog UAB „ITIC“ buvęs vadovas nevykdė ĮBĮ reikalavimo dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kadangi įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokėjo darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-23-664/2016 dėl BUAB „ITIC“ padarytos 11 043,36 Eur dydžio žalos, kylančios V. R. neteisėtais veiksmais (neveikimu) netinkamai įvykdžius Projektą bei gautos valstybės subsidijos grąžinimo, plačiau dėl faktinių aplinkybių, susijusių su nemokėtu darbuotojams darbo užmokesčiu, nepasisako.

Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs tai, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria iškelta UAB „ITIC“ bankroto byla, nustatyta, jog įmonė 2010 metais dirbo nuostolingai – nuostolis 2010 metais sudarė 41 236 Lt; nuo 2011 metų UAB „ITIC“ jokių finansinės atskaitomybės duomenų VĮ Registrų centras neteikė, įsiskolinimas VSDF biudžetui bei valstybei didėjo. Iš UAB „ITIC“ pelno (nuostolių) ataskaitų už 2011 - 2013 metus (priedai Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4) matyti, jog įmonė veikė nuostolingai: 2011 m. - 7 650,60 EUR (26 416,00 Lt), 2012 m. - 6 444,62 EUR (22 252,00 Lt), o 2013 m. - 18 891,91 EUR (65 230,00 Lt). Bendras nuostolis 2011 m. siekė 19 909,64 EUR (68 744,00 Lt), 2012 m. - 26 354,55 EUR (90 997,00 Lt), 2013 m. - 45 246,47 EUR (156 227,00 Lt). Taigi, UAB „ITIC“ veiklos nuostoliai, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m., padidėjo nuo 7 650,60 EUR iki 45 246,47 EUR. Pagal BUAB „ITIC“ teiktų VMI deklaracijų duomenis, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. kovo mėn., iš savo veiklos įmonė gavo 2 314,64 EUR pajamų, kuomet VUIPĮ sutarties pagrindu įdarbintiems darbuotojams turėjo sumokėti 8 833,41 EUR darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).

Sutiktina su atskirojo skundo teiginiu, jog įmonės veiklos nuostolingumas savaime nereiškia tyčinio bankroto. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas neperdavė BUAB „ITIC“ bankroto administratoriui didžiosios knygos, atliktų darbų pagal sutartis su klientais, kreditorinių, debitorinių skolų suvestinių, kasos knygos, išrašytų ir gautų PVM sąskaitų faktūrų registrų už 2012 – 2014 metus. Vien tik aplinkybė, kad po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos per teismo nustatytą terminą neperdavė įmonės administratoriui visų dokumentų (didelė dalis dokumentų perduota tik 2016-01-26) neteikia pagrindo pripažinti BUAB „ITIC“ bankrotą buvus tyčinį. Byloje nėra įrodymų, jog V. R. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų neperdavė sąmoningai (tyčia slėpė, prarado). Taip pat patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, jog po Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjimo bankroto administratorius, nebuvo kreipęsis į teismą nei dėl vykdomojo rašto išdavimo, nei dėl baudos paskyrimo (10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos įmonės ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.

Iš į bylą pateiktų UAB „ITIC“ finansinės atskaitomybės dokumentų, jų aiškinamųjų raštų matyti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. beveik visą įmonės turtą sudarė ilgalaikis turtas. 2012 m. įmonė negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal 2006 m. kovo 23 d. kredito linijos sutartį Nr. 06-016299-IN. Todėl 2012 m. gruodžio 3 d. buvo parduotas bankui Swedbank, AB įkeistas pastatas už 37 650,60 EUR sumą. Hipotekos kreditoriui atiteko 33 658,72 EUR suma, o UAB „ITIC“ - 3 991,88 EUR. Bankroto administratoriaus skaičiavimais po pastato pardavimo UAB „ITIC ilgalaikis turtas sumažėjo nuo 30 399,10 Eur iki 8 748,84 Eur.

Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

Iš 2013 m. balandžio 30 d. ilgalaikio materialiojo turto nurašymo aktų nustatyta, jog UAB „ITIC“ vadovas nurašė kaip sugedusius nepataisomai: sodo traktoriuką RAID; GPS prietaisą Leica GS 09 GNSS ir jam skirtą naudoti programinę įrangą GSW 624 glonass; malkų pjovimo ir skaldymo įrenginį JAPA-300 BE5.6T road. Iš UAB „ITIC“ 2013 m. gegužės 5 d. prekių perdavimo - priėmimo akto Nr.1 nustatyta, jog aktas surašytas tuo pagrindu, kad įmonė pasidarė nepajėgi atsikaityti su savo darbuotoju ir norėdama padengti įsiskolinimą nutarė perduoti savo turimas atsargas ir nurašytą ilgalaikį turtą V. R., kurio likutinė vertė nurašant sudarė 8 487,6 EUR (29 306 Lt).

Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Tačiau šios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).

Iš bylos medžiagos matyti, kad prietaisas Leica GS 09 GNSS ir jam skirta naudoti programinė įranga GSW 624 glonass, įsigyti įgyvendinant VUIPĮ sutartį, buvo apdrausti nuo draudiminių įvykių trijų metų laikotarpiui nuo įsigijimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog iki šio turto nurašymo ir perdavimo sau apeliantas kreipėsi į draudimo bendrovę dėl paminėtų prietaiso ir programinės įrangos sugedimo. Taip pat byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog V. R. už jam perduotas atsargas ir nurašytą ilgalaikį turtą 8 487,6 EUR (29 306 Lt) sumą sumokėjo UAB „ITIC“ ir ši suma buvo įtraukta į UAB „ITIC“ finansinės atskaitomybės dokumentus (CPK 2, 178 straipsniai). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-23-664/2016, kurioje prašoma priteisti BUAB „ITIC“ iš atsakovo V. R. 21239,33 Eur žalą, nes: a) atsakovas sau nuosavybės teise perleido 29 305,91 Lt (8 487,58 Eur) vertės įmonės ilgalaikį materialųjį turtą, b) 2011 m. birželio 31 d. be jokio pagrindo nurašė 47,330 m³ malkinės medienos, kurios vertė buvo 5 898,74 Lt (1 708,39 Eur).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu už pirktą techniką su individualia A. R. įmone nebuvo atsiskaityta, kadangi išrašytos PVM sąskaitos faktūros nėra neapskaitytos nei vienoje iš jo vadovaujamų įmonių. Priešingų įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis). PVM sąskaitos – faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šiuo dokumentu civiliniai – teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/ 2003).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui buvo žinoma jo vadovaujamos įmonės finansinė padėtis, kuri metai iš metų sparčiai blogėjo, tame tarpe ir aplinkybė, jog nuo 2011 m. pabaigos, pagal VUIPĮ sutartį įdarbintiems asmenims nemokėtas darbo užmokestis, taip pat atsižvelgiant į tai, jog visas UAB „ITIC“ turtas, įsigytas darbo vietoms pagal 2010 m. birželio 17 d. VUIPĮ sutartį įsteigti ir, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorinius reikalavimus, buvo nurašytas ir perleistas V. R., darytina išvada, jog apeliantas, kaip UAB „ITIC“ vadovas ir akcininkas, netinkamai vykdė pareigas, susijusias su įmonės valdymu, UAB „ITIC“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai apelianto veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Įrodymų, paneigiančių bankroto administratoriaus pateiktų rašytinių įrodymų pagrįstumą (netikslumą) apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 2, 178 straipsniai).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad po bankroto bylos iškėlimo siekė tik apmokėti visus kreditorinius reikalavimus ir bankroto bylą nutraukti, kadangi ne visų kreditorių BUAB „ITIC“ bankroto byloje pareikštus reikalavimus apeliantas pripažino.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi BUAB „ITIC“ bankroto byloje patvirtino kreditoriaus UAB „BHK Lietuva“ 1 650,83 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi patvirtino kreditorės Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą. Dėl šių nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo V. R. pateikė atskiruosius skundus. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. e2-816-823/2016 ir Nr. e2-817-330/2016 paliko Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. bei 2016 m. vasario 8 d. nutartis nepakeistas.

Taigi, pagal įsiteisėjusių Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. ir 2016 m. vasario 8 d. nutartis, šiai dienai nepadengta UAB „ITIC“ kreditorių UAB „BHK Lietuva“ ir Utenos teritorinės darbo biržos kreditorinė skola (valstybės skirta parama vykdant projektą) sudaro viso 12 964,19 EUR sumą (11 043,36 EUR + 1 650,83 EUR).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, kad bankroto administratorius savo veiksmais negina nei kreditoriaus, nei įmonės interesų, o vilkina bankroto procedūrą – vietoj savalaikio bylos nutraukimo organizuoja papildomus procesus tam, kad susidarytų kuo didesnės administravimo išlaidos, kurie nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO Panevėžio apygardos teismui 2015 m. spalio 27 d. pareikštas BUAB „ITIC“ kreditoriaus V. R. prašymas dėl bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“ atstatydinimo ir naujo administratoriaus paskyrimo. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo (kreditoriaus) V. R. pareiškimą dėl administratoriaus atstatydinimo. Ši nutartis apskųsta apeliacine tvarka.

Apibendrinus išdėstytą, spręstina, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pagrįstos bei teisėtos Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą.