- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- e2-817-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00344-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Trečiasis asmuo
- V. R.
- Kreditorius
- Utenos teritorinės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-121-198/2016, kuria uždarosios akcinės bendrovės „ITIC“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės Utenos teritorinės darbo biržos finansinis reikalavimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „ITIC“ iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratore paskirta UAB „Turto valdymas“. BUAB „ITIC“ bankroto administratorė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą patvirtinti Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 Eur finansinį reikalavimą. Prašymą grindė tuo, jog UAB „ITIC“ pažeidė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo 2010 m. birželio 17 d. sutartimi Nr.1 (toliau – Sutartis) prisiimtus įsipareigojimus, todėl vadovaujantis Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 157 punktu ir Sutarties 1.17.1 punktu privalo grąžinti visą valstybės suteiktą subsidiją – 11 043,36 Eur. Administratorė paaiškino, kad įgyvendinant Sutartį UAB „ITIC“ įsigijo GPS prietaisą Leica GS09 GNSS, jam naudoti skirtą programinę įrangą GSW 624 glonass, malkų pjovimo ir skaldymo įrenginį JAPA-300 BE5.6T road. Šis turtas 2013 m. gegužės 15 d. buvo nurašytas ir perduotas bendrovės direktoriui V. R. už tariamas bendrovės skolas. Bankroto administratorės vertinimu, dėl tokio Sutarties pažeidimo įmonė turi grąžinti pusę valstybės suteiktos paramos (5 521,68 Eur). Bankroto administratorė taip pat nustatė, kad 2013 m. gruodžio 5 d., vos tik pasibaigus Sutarties vykdymo terminui, buvo atleisti bendrovės darbuotojai M. B. ir R. S., kurie įmonėje buvo įdarbinti, siekiant gauti valstybės subsidiją pagal Sutartį. Tačiau šiems darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas dar nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio. Administratorės teigimu, įmonės vadovas apie minėtiems darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį teikė melagingą informaciją Lietuvos darbo biržai. Administratorės nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą grąžinti visą valstybės bendrovei suteiktą finansinę paramą.
Trečiasis asmuo V. R. prašė Utenos teritorinės darbo biržos finansinio reikalavimo netvirtinti. Trečiojo asmens nuomone, prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą pateiktas praleidus terminą. Nurodė, kad UAB „ITIC“ mokėjo darbo užmokestį pagal Sutartį įsteigtose darbo vietose įdarbintiems darbuotojams. Darbo užmokesčio mokėjimo faktą pagrindžia darbuotojų paaiškinimai ir aplinkybė, jog darbuotojai nepareiškė finansinių reikalavimų. Akcentavo aplinkybę, jog įmonė nebuvo sulaukusi pastabų dėl netinkamo Sutarties vykdymo. Utenos teritorinės darbo biržos specialistės neinformavo apie trumpalaikio darbo užmokesčio nemokėjimo darbuotojams pasekmes. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo aplinkybę, jog ginčijamas finansinis reikalavimas pareikštas tuo metu, kai atsirado galimybė bankroto procesą pabaigti taikos sutartimi.
Kreditorė Utenos teritorinė darbo birža prašė patvirtinti 11 043,36 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad finansinis reikalavimas pareikštas pavėluotai, kadangi aplinkybė dėl darbo užmokesčio nemokėjimo paaiškėjo tik gavus bankroto administratorės 2015 m. spalio 1 d. raštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi atnaujino terminą kreditorės Utenos teritorinės darbo biržos finansiniam reikalavimui pareikšti, UAB „ITIC“ bankroto byloje patvirtino kreditorės Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 Eur finansinį reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas pareikštas praleidus terminą, tačiau termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis. Teismas pažymėjo, jog apie netinkamą Sutarties vykdymą kreditorė sužinojo iš bankroto administratorės, o duomenų, iš kurių būtų galima anksčiau nustatyti nurodytus pažeidimus, įmonės vadovas (iki bankroto bylos iškėlimo) kreditorei nebuvo pateikęs.
Pirmosios instancijos teismas Utenos teritorinės darbo biržos finansinį reikalavimą pripažino pagrįstu ir patvirtino. Pažymėjo, kad pagal Sutartį bendrovė įsipareigojo iki 2010 m. lapkričio 30 d. įsteigti dvi darbo vietas, jų nepanaikinti trejus metus nuo darbo vietų įsteigimo dienos ir teikti per šį terminą ketvirtines ataskaitas apie darbo vietose dirbančius asmenis. Kadangi valstybės parama darbo vietoms įsteigti sudarė 11 043,36 Eur, o bendrovė įsteigtose darbo vietose įdarbintiems darbuotojams nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2013 metų lapkričio mėnesio nemokėjo darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovė pagal Sutarties sąlygas bei paramos suteikimą reguliuojančio poįstatyminio teisės akto nuostatas privalo kreditoriui grąžinti valstybės suteiktą paramą. Teismas pažymėjo, jog nors liudytojais apklausti darbuotojai patvirtino, kad darbo užmokestis jiems buvo mokamas, tačiau negalėjo nurodyti konkretaus laikotarpio. Teismas liudytojų paaiškinimus vertino kritiškai, kadangi pagal Sutarties sąlygas tinkamas įsipareigojimų vykdymas turėjo būti grindžiamas rašytiniais įrodymais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Trečiasis asmuo V. R. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir Utenos teritorinės darbo biržos finansinio reikalavimo nevirtinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nesirėmė apklaustų buvusių darbuotojų parodymais, kurie patvirtino dirbę trejus metus, kad darbo užmokestis jiems buvo mokamas tinkamai. Teismas nevertino aplinkybės, jog už darbuotojus buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos, nors ir po bankroto bylos iškėlimo. Už suteiktą paramą įsigytas GPS prietaisas jo naudojimo metu buvo sugadintas dėl įmonės vadovo didelio neatsargumo (kas nelaikoma draudiminiu įvykiu), todėl draudiminės išmokos nebuvo reikalaujama. Dėl sugadinimo prietaisas buvo nurašytas. Tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos priimto įsipareigojimo išlaikyti darbo vietas vykdymui. Darbuotojai patvirtino, kad darbe prastovos nebuvo. Įmonės vadovas netinkamai tvarkė įmonės apskaitą, tačiau yra įnešęs nemažai asmeninių lėšų į įmonės sąskaitą. Įmonės dokumentų (pvz., darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščių) neišsaugojimas negali būti prilyginamas darbo vietų panaikinimui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenys patvirtina, kad darbo sutartys su įmonės darbuotojais buvo nutrauktos 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. pasibaigus laikotarpiui, už kurį įmonei buvo sumokėta parama.
Atsiliepimas
BUAB „ITIC“ bankroto administratorė UAB „Turto valdymas“ prašo trečiojo asmens V. R. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog dar pirmaisiais Sutarties vykdymo metais įmonė nustojo mokėti darbo užmokestį, kas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą laikoma įsteigtų darbo vietų panaikinimu. Bankroto administratorė sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu padaryta išvada, jog įsteigtose darbo vietose įdarbintiems darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas. Pasak administratorės, bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių įdarbintiems darbuotojams išmokėti darbo užmokestį. Teismas pagrįstai nesivadovavo prieštaringais liudytojų paaiškinimais. Administratorės vertinimu, įmonės direktorius, teikdamas melagingus duomenis Valstybinei mokesčių inspekcijai bei darbo biržai, turėjo vienintelį tikslą – išvengti suteiktos subsidijos grąžinimo. Administratorė nurodė, kad įmonės vadovo argumentai dėl už valstybės paramą įsigyto GPS prietaiso sunaikinimo ir dėl įmonės skolos direktoriui egzistavimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Suteiktos subsidijos pagrindu įsigyto turto nepagrįstas nurašymas sudaro savarankišką pagrindą grąžinti darbo biržai pusę gautos paramos. Bankroto administratorė papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, o direktoriui apribojo teisę 5 metus eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas, ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Be to, jam pareikštas ieškinys dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo.
Kreditorė Utenos teritorinė darbo birža prašo V. R. atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad paaiškindamas dėl už valstybės paramą įgyto turto nurašymo aplinkybių, trečiasis asmuo iš esmės pripažino ginčui reikšmingą aplinkybę, kad turtas nurašytas nepasibaigus Sutartyje nurodytam terminui. Nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą darbo užmokesčio nemokėjimas darbuotojams prilyginamas įsteigtų darbo vietų panaikinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „ITIC“ bankroto byloje patvirtintas Utenos teritorinės darbo biržos 11 043,36 Eur finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).
Bankroto proceso vienas iš pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiškai ar kiek įmanomą didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis, 34-35 straipsniai). Iš pradžių kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-188/2011).
ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, remdamasis pareikštais reikalavimais, patikslintais pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šios įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį, nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 72 eurus.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „ITIC“ 2010 m. balandžio 27 d. Utenos teritorinės darbo biržos Ignalinos skyriui pateikė vietinių užimtumo iniciatyvų projekto „Geodezinių ir aplinkotvarkos paslaugų prieinamumo didinimas“ paraišką paramai gauti Nr. 1. 2010 m. birželio 17 d. tarp UAB „ITIC“ ir Utenos teritorinės darbo biržos Ignalinos skyriaus buvo sudaryta Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartis Nr. 1 (Sutartis), kurios pagrindu bendrovė įsteigė dvi darbo vietas. Įsteigus geodezinių prietaisų operatoriaus darbo vietą, buvo įdarbintas R. S.. Šiai darbo vietai įsteigti UAB „ITIC“ įsigijo GPS sistemos komplektą (Leica Geosystems GS09 GNSS) su programine įranga už 36 000 Lt (10 426,32 Eur) sumą. Įsteigus pagalbinio darbininko darbo vietą, buvo įdarbintas M. B.. Pagalbinio darbininko darbo vietai įsteigti UAB „ITIC“ įsigijo malkų pjovimo ir skaldymo mašiną (JAPA 300 BE5.6T road) už 27 225 Lt (7 884,91 Eur). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nurodytoms darbo vietoms įsteigti reikalingas turtas buvo įsigytas su 11 043,36 Eur dydžio valstybės parama, kurios suteikimą ir panaudojimą reguliavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (Aprašas) nuostatos bei šalių sudaryta Sutartis. Pagal šalių sudarytą sutartį UAB „ITIC“ įsipareigojo: darbo vietoms įrengti už paramą įsigytą turtą apdrausti (Aprašo 13.6 punktas); įsteigtų darbo vietų nepanaikinti trejus metus nuo darbo vietos įsteigimo dienos (Aprašo 7 punktas, Sutarties 1.4 punktas); informuoti darbo biržą apie įvykius, kurie gali turėti neigiamos įtakos projektui (Sutarties 1.12 punktas); panaikinus naujai įsteigtą darbo vietą arba atsisakius per 30 darbo dienų laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos įdarbinti darbo biržos siunčiamus bedarbius, kurie atitinka nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, darbo biržai grąžinti suteiktą paramą tai darbo vietai įsteigti (visą – pirmais metais po jos įsteigimo; 80 procentų – antrais metais po jos įsteigimo; 50 procentų – trečiais metais po jos įsteigimo (Aprašo 157 punktas, Sutarties 1.17 punktas); neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, taip pat neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti teisių į ilgalaikį materialųjį turtą, kurį paramos gavėjas įsigijo pasinaudojęs parama, be darbo biržos leidimo ne mažiau kaip trejus metus nuo jo įsigijimo (Sutarties 1.19 punktas). Apskųstąja nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą sudaro visa vykdant nurodytą projektą valstybės skirta parama – 11 043,36 Eur. Bankroto administratorė prašymą tvirtinti nurodyto dydžio finansinį reikalavimą grindė tuo, jog įmonė, nurašiusi ir perdavusi direktoriui V. R. (apeliantui) turtą, įsigytą už suteiktą valstybės paramą darbo vietų įkūrimui, privalėjo grąžinti darbo biržai 50 proc. suteiktos paramos. Taip pat prašymas buvo grindžiamas tuo, jog naujai įsteigtos darbo vietos buvo panaikintos dar pirmaisiais metais nuo jų įsteigimo, todėl bendrovė privalėjo grąžinti visą suteiktą paramą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratorės pateikti duomenys patvirtina darbo užmokesčio įsteigtose darbo vietose įdarbintiems asmenims nemokėjimą jau pirmaisiais darbo metais, kas pagal aktualų teisinį reguliavimą (Aprašą) prilyginama įsteigtų darbo vietų panaikinimui. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu patvirtinti finansinį reikalavimą ir jį lėmusia išvada dėl darbo užmokesčio nemokėjimo, atskirajame skunde nurodė, kad teismas netinkamai vertino įrodymus: darbuotojų liudijimus, esą šiems buvo mokamas darbo užmokestis, mokesčių valstybei sumokėjimo faktą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto reiškiama pozicija.
Pagal Aprašo 157 punkto nuostatas subsidijos darbo vietai steigti gavėjas, panaikinęs įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą, turi darbo biržai grąžinti: visą subsidiją, kai darbo vieta panaikinama per pirmųjų 12 mėnesių laikotarpį nuo jos įsteigimo (pritaikymo). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog naujai įsteigtose darbo vietose bendrovėje įdarbinti asmenys buvo atleisti iš darbo pasibaigus Sutartimi bendrovės prisiimtam įsipareigojimui trejus metus išsaugoti pasinaudojant valstybės suteikta parama įsteigtas darbo vietas. Tačiau Aprašo 3 punkte reglamentuojamas vienas iš darbo vietos panaikinimo atvejų, t. y. darbo vieta yra laikoma panaikinta, kai įdarbinto asmens darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo buvus šią darbo vietos panaikinimo sąlygą, t. y. darbo užmokesčio įdarbintam asmeniui mokėjimas nutrūko dar pirmaisiais įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo metais. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių ir įrodymų vertinimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl apklaustų darbuotojų paaiškinimų įrodomosios reikšmės. Tas faktas, jog darbuotojų paaiškinimai buvo nenuoseklūs, juose būta prieštaravimų, jog darbuotojai negalėjo išsamiai paaiškinti su darbo funkcijomis ir darbo užmokesčio mokėjimu susijusių aplinkybių, yra pakankamas pagrindas abejoti dėl tokios įrodinėjimo priemonės patikimumo. Sutiktina ir su teismo pastaba, jog apeliantas savo argumentams pagrįsti nepateikė objektyvių duomenų (nors tokių duomenų turėjimas neatsiejamai susijęs su tinkamu Sutarties vykdymu), o jo pozicija dėl tinkamo įsipareigojimų vykdymo buvo grindžiama vien deklaratyviais argumentais dėl esą netinkamo (aplaidaus) apskaitos bendrovėje vedimo, dokumentų neišsaugojimo, ar darbo užmokesčio ir su tuo susijusių mokesčių mokėjimo apelianto asmeninėmis lėšomis. Išvados dėl darbo vietų neišsaugojimo (esant darbo užmokesčio nemokėjimo sąlygai) nepaneigia ir aplinkybė, jog trejus metus nuo darbo vietų įsteigimo buvo teikiami duomenis apie įdarbintų asmenų socialinį draudimą, bei tai, jog iškėlus bankroto bylą, apeliantas padengė bendrovės įsiskolinimus biudžetui, kilusius iš prievolės mokėti darbo užmokestį (socialinio draudimo įmokas). Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su bankroto administratorės argumentu, jog tokiu būdu, siekiant išsaugoti su valstybės parama įsigytą turtą, iš esmės buvo imituojamas Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas. Pritartina ir administratorės teiginiams, jog ginčui aktualiu laikotarpiu įmonės gautų pajamų negalėjo pakakti net deklaruotam darbo užmokesčiui įsteigtose darbo vietose mokėti. Tokie administratorės teiginiai nėra paneigti. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog aptariamu atveju nėra pagrindo remtis įmonės darbuotojų paaiškinimais, kadangi aptartų įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą, jog darbo užmokesčio mokėjimas įdarbintiems asmenims nutrūko dar pirmaisiais metais nuo darbo vietų įsteigimo.
Ankstesnėje nutarties dalyje minėta, kad ginčijamas finansinis reikalavimas buvo grindžiamas dviem iš esmės savarankiškais pagrindais (dėl įsipareigojimo trejus metus išsaugoti pasinaudojant valstybės parama įsigytą turtą nevykdymo ir dėl nevykdymo pareigos trejus metus išsaugoti pasinaudojant parama įsteigtas darbo vietas). Todėl nustačius, kad byloje surinktų duomenų pakanka išvadai dėl pastarojo pažeidimo fakto, kaip pagrindo reikalauti grąžinti visą valstybės suteiktą paramą, alternatyvaus pagrindo (dėl įsipareigojimo trejus metus išsaugoti turtą nevykdymo) vertinimas tampa nebeaktualus. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija su šiuo alternatyviuoju pagrindu susijusių atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentų nevertina.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl jų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, UAB „ITIC“ bankroto byloje patvirtinęs Utenos teritorinės darbo biržos finansinį reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.