Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lengvas užkandis“ ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bendrovės nemokumo momento

14. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

16. Kaip matyti iš byloje pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 20 d. nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą turinio, joje iš tiesų nėra nurodytas bendrovės nemokumo atsiradimo momentas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Pažymėtina, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

17. Nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė situacija, kai tikslus bendrovės nemokumo momentas nebuvo nustatytas dėl to, kad sprendžiant klausimą dėl bendrovės nemokumo ir bankroto bylos jai iškėlimo, nebuvo pateiktas bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys ar kitokio pobūdžio apskaitos duomenys apie bendrovės finansinius rodiklius. Be to, bendrovė buvo įsteigta tik 2018 m. sausio 18 d. ir nebuvo teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų. Akivaizdu, kad neturint duomenų apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus, nustatyti tikslų jos nemokumo atsiradimo momentą nėra įmanoma. Kaip matyti iš teismo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą turinio, teismas iš esmės teisingai sprendė, kad bendrovės nemokumas turi būti suprantamas ne tik kaip tikslaus bendrovės turto ir įsipareigojimų santykio nustatymas, bet taip pat vertinama reali faktinė situacija, kai nėra jokių objektyvių duomenų, jog sunki finansinė bendrovės padėtis gali būti ištaisyta ir su kreditoriais atsiskaityta. Analizuojamu atveju susiklostė faktinis bendrovės nemokumas – ilgalaikis ir nuolatinis negalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų.

18. Kaip matyti iš bylos duomenų, jau 2018 metų liepos mėnesį bendrovė turėjo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, darbuotojams, kitiems kreditoriams. Byloje nėra duomenų, kad bent dalis šių kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, tie patys reikalavimai buvo patvirtinti kaip kreditoriniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje. Akivaizdu, kad jau 2018 metų liepos mėnesį bendrovė neturėjo galimybių vykdyti prievoles kreditoriams, todėl apeliantui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nemoki tapo 2018 m. birželio 1 d., nes bendrovės vadovui nebuvo išmokėtas prieš tai buvusio mėnesio darbo užmokestis. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, teigia, kad pagal vadovo darbo sutartį atlyginimas jam turėjo būti išmokamas per 10 darbo dienų nuo praėjusio mėnesio pabaigos, taigi ne anksčiau kaip 2018 m. birželio 15 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų duomenų ir įrodymų visetą, laikosi nuostatos, kad šiuo atveju nėra svarbu akcentuoti itin tikslų bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, nes iš esmės tai nekeičia faktinės situacijos dėl nevykdomų įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo laikotarpio (2018 metų liepos mėn.) ir apelianto atsakomybės dėl nevykdymo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Byloje nepateikta duomenų, kad bendrovė turėjo kokį nors nekilnojamąjį ar kitokį materialųjį turtą, iš kurio būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, ir kad su jais buvo atsiskaitoma.

19. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas aiškino, jog įsteigus bendrovę nebuvo gaunama pakankamai užsakymų, trūko apyvartinių lėšų, buvo nuolat ieškoma naujų investuotojų, gaunamos paskolos skiriamos susidariusių skolų mokėjimui, kad bendrovė galėtų išsilaikyti rinkoje. Apeliantas teigė, kad nesikreipė dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes kaip akcininkas tikėjosi, jog atsiradus investuotojui, bus galima padengti susidariusius įsiskolinimus, o dalį įsiskolinimų jis dengė asmeninėmis lėšomis. Taigi, apeliantas pats pripažįsta, kad bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė tuoj po įsteigimo ir jam tai buvo žinoma aplinkybė. Apelianto teigimas (nors neįrodytas), kad dalį bendrovės įsiskolinimų jis dengė asmeninėmis lėšomis, patvirtina sunkios bendrovės finansinės padėties faktą. Deklaratyviai teigdamas, kad iki jo vadovavimo pabaigos bendrovė nebuvo nemoki, kad veikė ir vykdė kai kuriuos savo įsipareigojimus, apeliantas turėjo įrodyti tokius teiginius (CPK 176–185 straipsniai). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis, nors ir žinodamas apie nuostolingą įmonės veiklą, ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti tą veiklą ir iki minimumo sumažinti nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai įmonė vykdė veiklą, savaime nėra pakankama, kad šalintų vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neiškėlimo. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.).

20. Atsakovo neįrodytos aplinkybės dėl jo vadovaujamos bendrovės tariamo veiklos vykdymo, dėl kai kurių bendrovės pradelstų įsipareigojimų tenkinimo iš asmeninių lėšų, negali pašalinti jo atsakomybės už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos vadovautai bendrovei iškėlimo. Priešingai, tokios aplinkybės iliustruoja faktą, kad apeliantas ne tik laiku neveikė pagal bankroto teisės aktų reikalavimus, bet apskritai neįvykdė jam tenkančios pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto procesą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, teigdamas, jog bendrovės 2018 m. birželio 6 d. gauta paskola buvo padengtos ankstesnės jos skolos kreditoriams, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors, kaip minėta, būtent jam tenka pareiga pagrįsti savo teiginius. Abstraktus pasakymas, kad iš gautos paskolos buvo atsiskaitoma su kreditoriais, savaime nepatvirtina apelianto teiginių apie nenuostolingą bendrovės veiklą ar jos mokumą. Būtent apeliantui kyla pareiga atlyginti dėl neveikimo atsiradusią žalą, kurią sudaro kreditorinių reikalavimų bendrovei atsiradimas ir/ar padidėjimas nuo to laikotarpio (nutarties 18 punktas), kai bendrovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai tapo nemoki.

Dėl materialinės teisės normų pažeidimo

21. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius byloje, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pasak apelianto, jam, kaip buvusiam bendrovės vadovui, nebuvo kilusi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes jis tinkamai įgyvendino Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nustatytas pareigas – sužinojęs apie bendrovės nemokumą, sąlygotą to, kad nebuvo gautos papildomos investicijos, per trijų mėnesių laikotarpį sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą bei laikinai sustabdė bendrovės veiklą, atleisdamas darbuotojus bei užkirsdamas kelią nuostolių didėjimui. Apeliantas nurodo, kad visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko 2018 m. spalio 10 d., o termino, iki kurio bendrovės nuostoliai turėjo būti visiškai padengti, pabaiga buvo 2019 m. rugsėjo 1 d., tad bankroto byla bendrovei 2019 m. kovo 20 d. buvo nepagrįstai iškelta dar nepasibaigus tam terminui. Apelianto įsitikinimu, jis veikė sąžiningai tiek bendrovės, tiek kreditorių interesais, todėl nėra jokių neteisėtų jo veiksmų.

22. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

23. Būtent juridinio asmens vadovas, priešingai nei jo dalyvis, privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus. Ar juridinio asmens administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens valdymo organo nario fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui veikti išimtinai juridinio asmens interesais nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė blogėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad pablogėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Tuo iš esmės siekiama apriboti bendrovės vadovų galimybes elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.).

24. Iš nurodytų nuostatų darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog jam nekilo ĮBĮ nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes jis, vadovaudamasis ABĮ 38 straipsnio 3 dalimi, vykdė būtent šiame straipsnyje reglamentuojamas jo pareigas. Kaip minėta, esant bendrovės nemokumo faktui ar jo grėsmei, visų pirma turi būti ginami bendrovės kreditorių interesai, kuriems imperatyviai taikoma specialaus įstatymo – ĮBĮ – pagrindu nustatyta apsauga. Kreditorių interesams apsaugoti skirta ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma laikytina prioritetine, nes ABĮ 38 straipsnis reglamentuoja bendrąsias bendrovės valdymo organų ir jų dalyvių pareigas.

25. Ieškinį pareiškus ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, spręstina, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovės nurodomą žalą. Pažymėtina, kad kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus tokiai šių asmenų pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą.

26. Priešingai nei teigia apeliantas, vien tas faktas, kad jis tinkamai ir laiku sušaukė bendrovės akcininkų visuotinį susirinkimą, nepaneigia jo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Kaip nurodo apeliantas, bendrovės dalyviai esą ėmėsi priemonių mokumui atkurti, tačiau tai nepaneigia fakto, kad bankroto byla buvo iškelta nustačius, jog įmonė yra nemoki. Teigdamas, kad egzistavo sąlygos, leidusios tęsti įmonės veiklą ir tikėtis teigiamų veiklos perspektyvų, išsaugoti veikiančią įmonę, apeliantas turi įrodyti tokius savo teiginius (CPK 176–185 straipsniai), bet byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie bendrovės akcininkų siekius ir konkrečius veiksmus, kurių dėka būtų atkuriamas bendrovės mokumas ar stabilizuojama bendrovės finansinė padėtis. Nedetalizuota, kokių konkrečių veiksmų ir priemonių atsakovas ėmėsi įmonės veiklai stabilizuoti ir finansiniams rodikliams pagerinti. 2018 m. antrojo pusmečio laikotarpiu bendrovės finansinė padėtis per santykinai trumpą laiką sparčiai blogėjo, pagal savo teisinį statusą apeliantas to negalėjo nežinoti ir jis pripažįsta žinojęs apie tokią įmonės padėtį. Apelianto samprotavimai ir abstraktūs lūkesčiai, kad galbūt pavyks sumažinti įmonės nuostolius, nepateisina jo neveikimo atsiradus pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kaip minėta, apeliantas pats pripažino, kad bendrovė nuo pat įsteigimo pradžios susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau užuot kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis rizikingai siekė išsaugoti bendrovės veiklą.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti – įmonės nemokumo fakto buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Jokių išimčių dėl civilinės atsakomybės vadovui taikymo, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, kad vadovas ėmėsi ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje jam nustatytų pareigų, nėra nustatyta.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų sprendžiant dėl bendrovės vadovo atsakomybės, pateiktų Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1396/2014 bei Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1678-587/2019. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi tik aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų pateiktų išaiškinimų tų kategorijų bylose. Teismai vadovaujasi teismų praktikos išaiškinimais tik tokiu atveju, kai jie pateikti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į kitos bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytų teismų nutarčių turinį, pažymi, kad kitos civilinės bylos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės bylos aplinkybės skiriasi – paminėtoje byloje neteisėti buvusio vadovo veiksmai buvo siejami su ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, o šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimo pagal ĮBĮ normas.

29. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis neįvykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir kad tokiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, jog atsakovas vykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatytas bendrovės vadovui pareigas (CPK 185 straipsnis).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

30. Apeliantas skundą grindžia ir tais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, yra nemotyvuotas, priimtas netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nenurodžius, kodėl tam tikri įrodymai atmetami, tendencingai įvertinus tik ieškovei palankius duomenis.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, tačiau tai savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vien dėl tokios priežasties.

34. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio reikalavimų aspektus, pasisakė dėl pagrindinių atsakovo argumentų, nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, kad bendrovė buvo nemoki, o apeliantas neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tokias aplinkybes tinkamai įvertino, o patį ginčą išsprendė teisingai. Iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl jo motyvų neišsamumo, jeigu tokias procesinio dokumento spragas gali užpildyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trūkumus ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepalankus apeliantui, nereiškia, jog jis yra nepagrįstas ar nepagrįstai palankus ieškovei. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.