Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-1678-587/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-11-12
Bylos Nr.: e2A-1678-587/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-19653-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Edvardas Paliokas, Albina Rimdeikaitė, Lina Žemaitienė
Atsakovas: B. B.
Trečiasis asmuo: S. B., E. G.

Civilinė byla Nr. e2A-1678-587/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19653-2018-5

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6. 10.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Albinos Rimdeikaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-563-955/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo langas“ patikslintą ieškinį atsakovei B. B., tretiesiems asmenims S. B. ir E. G. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Ginčo esmė

1. ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Verslo langas“ (toliau – ir BUAB „Verslo langas“), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ (toliau – ir UAB „nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“) prašė priteisti iš atsakovės B. B. 30111,90 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. 2015 m. spalio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“. Vienintele visų įmonės akcijų savininke nuo įmonės įsteigimo 2003 m. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo N. M. G., o nuo 2014 m. vasario 24 d. – B. B.. 2013 metais įmonės turto vertė buvo 91 247 Eur, tačiau įmonė veikė nuostolingai – 10 137 Eur, o balanse sukaupto nuostolio turėjo net – 45 680 Eur dydžio. 2014 m. vasario 4 d. vienintelės visų bendrovės akcijų savininkės (tuo metu N. M. G.) sprendimu buvo sumažintas įmonės įstatinis kapitalas nuo 150 000 Lt (43 443 Eur) iki 10 000 Lt (2 896 Eur), siekiant sumažinti 2013 m. balanse susikaupusius nuostolius, t. y. 140 000 Lt (40 547 Eur) suma dengiami įmonės nuostoliai. 2014 metais įmonės veikla vėl buvo nuostolinga, nuostolis siekė 49 453 Eur sumą. Tuo tarpu balanse sukauptų nuostolių suma lygi 13 377 Eur, nes 2014 metais buvo parduotas įmonei priklausantis pastatas, todėl 2014 metų balanse panaikinamas perkainojimo rezervas, dengiant 2014 metų veiklos nuostolius. 2015 m. balandžio 30 d. vienintelės visų bendrovės akcijų savininkės (atsakovės) sprendimu buvo patvirtinta finansinės atskaitomybės ataskaita už 2014 metus, priimtas sprendimas akcininko įnašu 5 300 Eur sumoje mažinti susidariusius įmonės finansinius nuostolius. 2015 m. spalio 31 d. duomenimis įmonė turėjo turto už 2 302 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams siekė 37 558 Eur. 2015 metais bendrovė patyrė 28 733 Eur nuostolio, o sukauptas bendras balansinis nuostolis lygus 38 509 Eur. Ieškinio pateikimo dieną Kauno apygardos teismas BUAB „Verslo langas“ bankroto byloje buvo patvirtinęs įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 32 402,12 Eur sumai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai. Administratorės manymu, egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovės kaip akcininkės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl prašo priteisti iš jos 30 111,90 Eur žalą, kuri atsirado po 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendimu patvirtintos finansinės ataskaitos (e. b. 1 t., b. l. 1–6, 2 t., b. l. 1–6, 4 t., b. l. 108–109, 110). Atsakovė, būdama vienintelė akcininkė, žinojo, kokios finansinės būklės įmonę įsigijo, kokio turto ji turi, todėl turėjo pati rūpestingai prižiūrėti, kas įmonėje vyksta. Kadangi nesiėmė realių finansinių sprendimų dėl įmonės veiklos tęstinumo, kapitalo atstatymo, imdama paskolą iš giminaitės skubiems kreditoriniams įsipareigojimams padengti ir skubiai paskolą grąžindama, nors įmonė buvo nemoki, elgėsi nesąžiningai, neatsakingai, nepagrįstai naudodamasi kreditorių pinigais ir nestabdydama veiklos (e. b. 4 t., b. l. 130).

Šalies argumentai

2. Atsakovė B. B. su jai pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

2.1. jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį. Byloje pateiktame 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendime nurodyta nuosavo kapitalo sumažėjimo klausimą spręsti padengiant nuostolius akcininkės įnašais. Dalis sumos buvo sumokėta atsakovės, o padengimą įgyvendinti įstatymas suteikė 6 mėnesių terminą iki 2015 m. spalio 31 d. Kadangi bankroto byla buvo iškelta 2015 m. spalio 20 d., atsakovės manymu, nebuvo praėjęs terminas įvykdyti ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkto arba 59 straipsnio 11 dalies nustatytus veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas. Kadangi ieškovė nurodo, kad dar 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki, todėl atsakovė laiko, kad ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje numatytų veiksmų atlikimas / neatlikimas nebūtų padėjęs išvengti bankroto bylos ir kreditorinių reikalavimų susidarymo. Be to, atsakovė nesutinka, kad yra atsakinga už visus kreditorinius reikalavimus atsiradusius po 2015 m. balandžio 30 d., nes dalis jų atsirado iki 2015 m. balandžio 30 d. Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė jos civilinės atsakomybės sąlygų (e. b. 1 t., b. l. 96–101, 4 t., 104–107). Atsakovė ėmėsi priemonių atkurti kapitalą, organizuodama lauko prekybą, vaikų stovyklos maitinimą, bet tai nedavė rezultatų. Pagal įstatymą atsakovė turėjo šešis mėnesius įnešti grynuosius pinigus ir atkurti kapitalą, bet dėl trečiųjų asmenų kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nespėjo to padaryti. Atsakovė aiškina, jog ji pakankamai nekontroliavo įmonės darbuotojų veiklos, todėl negali atsakyti už jų sprendimus (e. b. 4 t., b. l. 131).

Atsiliepimas

3. Tretieji asmenys S. B. ir E. G. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 30 111,90 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Valstybei iš atsakovės priteisė 681,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad:

4.1. ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė juridinio asmens bankroto administratorius atsakovei kaip vienintelei bendrovės akcininkei, galinčiai būti subsidiariosios atsakomybės subjektu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Ieškovė mano, kad atsakovei taikytina deliktinė atsakomybė už pareigų, nustatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje (įmonės kapitalui tapus neigiamam, pareigos sušaukti akcininkų susirinkimą ir priimti vieną iš įstatyme numatytų alternatyvių sprendimų: dėl nuostolių padengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, įmonės pertvarkymo arba jos likvidavimo), pažeidimą.

4.2. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste (atsakovė buvo vienintelė akcininkė, valdė 100 proc. įmonės akcijų, jai turėjo būti žinoma apie įmonės neigiamą nuosavą kapitalą) nurodytų ABĮ nustatytų pareigų nevykdymas yra akcininkės, o ne įmonės vadovo veiksmų sferai priskirtinas neveikimas, kadangi sprendimas pertvarkyti ar likviduoti įmonę arba mažinti įstatinį kapitalą ar padengti nuostolius papildomais įnašais yra akcininkės pareiga bei teisė, šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atitinkamo akcininkės sprendimo nepriėmimą lėmė vadovės neveikimas. Atsakovės argumentus dėl atsakomybės proporcingumo su įmonės vadove teismas atmetė kaip nepagrįstus.

4.3. Įvertinus bendrovės 2013 ir 2014 metų finansinę situaciją, buvo akivaizdu, kad be didelių akcininkės investicijų įmonės įstatymu reikalaujamų finansinių rodiklių atstatyti bus neįmanoma. Analizuojant ieškovės 2013 m. ir 2014 m. finansines ataskaitas, matyti, kad įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis buvo nemoki, ji realiai jau buvo nepajėgi dengti susidariusių nuostolių, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovė neturėjo pakankamai turto nei skoloms, nei sukauptam nuostoliui dengti, todėl įmonės 2015 m. veikla buvo vykdoma kreditorių sąskaita, suvokiant, kad su jais atsiskaityta nebus. Tai pagrindžia ir 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendimas 5 300 Eur piniginiu įnašu mažinti įmonės nuostolius. Byloje esantis kasos pajamų orderis įrodo, kad realiai į įmonės kasą buvo įnešta tik 3 600 Eur suma (e. b. 1 t., b. l. 9), todėl darytina išvada, kad akcininkė neįvykdė savo įstatymu jai numatytos pareigos dėl nuosavo kapitalo atkūrimo, kadangi esant 13 377 Eur nuostoliui, 5 300 Eur įnašas jo nepadengia, nuosavas kapitalas toliau lieka neigiamas. Teismas pažymėjo, kad šešių mėnesių terminas atkurti įmonės kapitalą skirtas įmonės sprendimų efektyvumui ir operatyvumui skatinti, kitaip gali būti pavėluota priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Teismas sprendė, jog vienintelė įmonės akcininkė atsakovė B. B. nesiėmė veiksmų įmonės nuosavam kapitalui atkurti taip, kad jis būtų ne mažesnis kaip įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Taip pat nebuvo priimti sprendimai dėl įmonės pertvarkymo ar bendrovės likvidavimo – įmonės akcininkė nesilaikė jai įstatymu numatytos pareigos, taip atlikdama neteisėtus veiksmus, įtakojusius žalos atsiradimą.

4.4. 2014 m. finansinė ataskaita buvo patvirtinta 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendimu (e. b. 1 t., b. l. 10–12), todėl žalos dydis lygus Kauno apygardos ieškovės bankroto byloje patvirtintai kreditorinių reikalavimų sumai, susidariusiai po akcininkės sprendimo priėmimo, t. y. 30 111,90 Eur sumai (e. b. 1 t., b. l. 45–47). Su įmonės kreditoriais nėra galimybės atsiskaityti, nes bankrutavusi įmonė tam neturi lėšų (e. b. 1 t., b. l. 55).

4.5. Akcininko neveikimas, nesilaikant ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytų pareigų, gali įtakoti žalos kreditoriams atsiradimą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma, susidariusia per laikotarpį, kai apie neigiamą nuosavą kapitalą akcininkui jau buvo žinoma ir jis turėjo vykdyti, bet nevykdė ABĮ reikalavimų. Nors atsakovė teigė, jog atsakomybę turėtų prisiimti ir įmonės vadovė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog įmonės vadovė S. B. įmonėje dirbo padavėja, o į direktorės pareigas ji buvo paskirta tik tam, kad jai būtų suteikti įgaliojimai inicijuoti įmonės bankroto bylą, ką įmonės vadovė ir padarė 2015 m. rugsėjo 7 d.

4.6. Teismas kritiškai vertina ir atsakovės argumentus dėl to, kokiu laikotarpiu susidarė skolos kreditoriams, kurių dydį prašo priteisti ieškovė. Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė aiškiai išskyrė skolų dydžius, susidarius 2014 metais, ir skolų dydžius, susidariusius po to momento, kai atsakovė privalėjo vykdyti savo, kaip įmonės akcininkės įsipareigojimus. Teismas nenustatė aplinkybių, jog į ieškovės prašomą priteisti sumą butų įskaičiuoti kreditoriniai reikalavimai, atsiradę ne 2015 metais.

4.7. Akcininkės padaryta žala įmonės kreditoriams lygi kreditorių finansinių reikalavimų sumai, susidariusiai per (iki) 2015 metus, kadangi akcininkės B. B. neveikimas įtakojo žalos kreditoriams atsiradimą. Dėl akcininkės neveikimo, nenoro savo lėšomis padengti įmonės nuostolius, ir nesiėmus kitų ABĮ 59 straipsnyje numatytų priemonių, turėjo būti sprendžiama dėl įmonės likvidavimo, išvengiant naujų įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo. Tačiau pačios atsakovės teigimu, ji tokios galimybės nesvarstė.

2. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atsakovė B. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės BUAB „Verslo langas“ ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. atsakovės elgesyje nėra neteisėtų veiksmų / neveikimo. ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatytoms pareigoms atlikti nustatytas 6 mėn. terminas. Atsakovei nepraleidus šio termino (iki jo pabaigos buvo iškelta bankroto byla), negalima laikyti, kad atsakovė praleido 6 mėn. terminą ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje numatytoms pareigoms atlikti. ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta galimybė akcininkui padengti įmonės nuostolius asmeniniais įnašais yra akcininko teisė, o ne pareiga, todėl akcininkui nepadengus įmonės nuostolių, tai negali būti vertinama kaip neteisėtas akcininko neveikimas. Jeigu laikyti, kad įmonė buvo nemoki, atsakovė negalėjo įvykdyti ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje numatytų pareigų, nes nemokios įmonės negali būti pertvarkytos ar likviduotos ABĮ nustatyta tvarka. Atsakovės elgesyje nebuvo neteisėtų veiksmų/neveikimo, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei.

1.2. Darant prielaidą, kad atsakovė elgėsi neteisėtai, teismo nustatytas žalos dydis nėra pagrįstas. Bylos atveju reiktų visų pirma nustatyti kreditorinių reikalavimų sumą, kurie buvo 2015 m. balandžio 30 d. Atitinkamai, skirtumas tarp kreditorinių reikalavimų sumos patvirtintos bankroto byloje ir kreditorinių reikalavimų sumos buvusios 2015 m. balandžio 30 d. galėtų būti laikomas įmonės žala, atsiradusia dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Tačiau byloje nėra duomenų kiek įmonė turėjo skolų 2015 m. balandžio 30 d., todėl byloje nėra pakankamai duomenų žalos dydžiui nustatyti. 2014 m. gruodžio 31 d. įmonės balanse yra užfiksuota 35040 Eur skola, o bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą sudaro 30111,90 Eur. Iš to galima daryti išvadą, kad 2015 m. bendrovės įsipareigojimų suma išliko daugmaž stabili ir 2015 m. balandžio 30 d. jos skolos kreditoriams sudarė apytiksliai 30000 Eur. Atsakovė daro išvadą, kad ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje nurodytų veiksmų neatlikimas nepadidino atsakovės skolų, todėl negalima teigti, kad dėl atsakovės neveikimo ieškovė patyrė žalos. Įmonės kreditoriniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje susiformavo iš esmės iki 2015 m. rugpjūčio mėn. Iš to seka, kad jeigu atsakovė būtų priėmusi sprendimą likviduoti ar pertvarkyti įmonę 2018 m. rugpjūčio – spalio mėn., tai nebūtų sumažinę įmonės skolų ir bankroto byloje būtų patvirtina ta pati kreditorinių reikalavimų suma. Tai lemia, kad ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje numatytų veiksmų atlikimas/neatlikimas negalėjo įtakoti bankroto byloje patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos, ko pasėkoje tarp tariamų neteisėtų veiksmų ir tariamai atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio.

1.3. Atsakovės padaryta žala turi būti vertinama santykyje su trečiųjų asmenų padaryta žala. Bylos atveju, teismas nustatė, kad įmonė buvo nemoki jau nuo 2014 m. gruodžio 31 d., kas suponuoja, kad bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnis). Tik nustačius įmonės vadovo žalos apimtį, gali būti įvertinama, kokia žalą padarė atsakovė dėl ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje nustatytų pareigų pažeidimo. Vien tai, kad ieškovė nusprendė reikalavimą pareikšti tik vienam iš šių asmenų, nekeičia fakto, kad byloje turėjo būti nustatytas trečiųjų asmenų – buvusių įmonės vadovių E. G. ir S. B. padaryta žala dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tik identifikavus trečiųjų asmenų padarytą žalą, gali būti vertinama už kokią žalos dalį atsakinga atsakovė.

1.4. Ieškinyje pateiktas kreditorių reikalavimų sąrašas rodo, kad kai kurios prievolės atsiradusios iki 2015 m. balandžio 30 d., o kitų prievolių atsiradimo laikas neaiškus. Jeigu pirmos instancijos motyvas esą visos prievolės atsiradusios po 2015 m. balandžio 30 d. yra laikomos atsakovės padaryta žala, negalima visų bankroto byloje patvirtintų reikalavimų laikyti žala. Nėra aiškus VĮ Turto banko ir VMI 11852,16 Eur reikalavimo atsiradimo momentas, todėl šios sumos negalėjo būti priteistos. 2225,20 Eur kreditorinių reikalavimų atsirado iki 2015 m. balandžio 30 d., todėl jie negalėjo būti priteisti, net jeigu kiti pirmos instancijos teismo argumentai būtų buvę teisingi.

Atsiliepimas

6. Ieškovė BUAB „Verslo langas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Akcininkės pareigoms, numatytoms ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje, įvykdyti nustatytas 6 mėnesių terminas yra skaičiuojamas nuo tada, kai valdyba/vadovas sužinojo apie įmonės padėtį, t. y. vadovui sužinojus jis turi per 3 mėnesius sušaukti akcininkų susirinkimą, kuris turi priimti sprendimus ir tada plius per 3 mėnesius įmonės padėtis turi būti ištaisyta. Apeliantės nurodytos teismų praktikos, kur skaičiuojamas 6 mėnesių terminas nuo sužinojimo apie bendrovės padėtį, formuojamos tais atvejais, kai vadovas ir akcininkas sutampa viename asmenyje.

2.2. Skundžiamu sprendimu teismas taikė deliktinę atsakomybę bankrutavusios įmonės akcininkei už pareigų, nustatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje pažeidimą, bei konstatavo akcininkės nesąžiningumą, kas lėmė žalos įmonei atsiradimą. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog įmonės akcininkė nesiekė tęsti įmonės veiklos, vengė realiai imtis priemonių įmonės finansiniai padėčiai atkurti, taip suvokiant, kad paskutinis bendrovės darbų „sezonas“ bus vykdomas kreditorių sąskaita, nė neplanuojant su jais atsiskaityti. Sprendimų dėl įmonės mokumo atkūrimo laikotarpiu iki bankroto bylos įmonei iškėlimo nebuvo priimta, nes esant 13 377 Eur nuostoliui, įnešta 3 600 Eur suma nuosavo kapitalo akivaizdžiai neatstato. Teismas nustatė nesąžiningą ir aplaidų akcininkės neveikimą, tinkamai konstatavo, jog toks akcininkės nesąžiningumas sąlygojo žalos įmonei atsiradimą.

Šalies argumentai

2.3. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas žalos apskaičiavimas dažnai taikytinas bylose dėl vadovų civilinės atsakomybės, vadovui pažeidus pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonė gali patirti žalos ir tada, kai jos padėtis pablogėja taip, jog sumažėja galimybės atsiskaityti su jos kreditoriais, taip gali nutikti ir tuo atveju, kai bendra kreditorinių reikalavimų suma skaitine išraiška išlieka atitinkamą laiką panaši, t. y. drastiškai nekinta, tačiau blogėja galimybės atsiskaityti su juridinio asmens kreditoriais.

2.4. Apeliantė laiko, kad negali būti iš jos reikalaujama įvykdyti tai, kas neįvykdytina. Įmonės nuosavam kapitalui jau esant minusiniam, reikalingi skubūs, drąsūs ir efektyvūs sprendimai, o jei ir buvo susidariusi tokia situacija, kaip tvirtina apeliantė, kad ji jau negalėjo nieko realiai padaryti, tai tėra pačios akcininkės aplaidumo rezultatas, nes sprendimus dėl įmonės strateginės veiklos priima būtent juridinio asmens dalyvis.

2.5. Apeliantė tvirtina, kad nėra aiškus VĮ „Turto bankas“ ir VMI kreditorinio reikalavimo bendroje 11 852,16 Eur sumoje atsiradimo momentas. Pažymėjo, jog antros eilės kreditorių bendrą 11 852,16 Eur finansinio reikalavimo sumą sudaro VĮ „Turto bankas“ ir VSDFV Kauno skyriaus kreditoriniai reikalavimai. VĮ „Turto bankas“ reikalavimą sudaro perimta finansinio reikalavimo teisė iš VMI, kurio kreditorinį reikalavimą papildomai sudaro ir išmokos gautos iš garantinio fondo – 3 425,76 Eur suma; dėl garantinio fondo išmokų VMI papildomai paskaičiavo kreditorinį reikalavimą 680 Eur sumoje dėl apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio, priskaičiuoto išmokėjus darbuotojams garantinio fondo skirtas lėšas. Ši suma teismo patvirtinta buvo 2019 metais ir ieškovo prie ieškinyje pateikto kreditorių sąrašo nepridėta. Pirmos eilės kreditorių kreditoriniai reikalavimai kaip nurodyta teismui pateiktame BUAB „Verslo langas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąraše (P.8), susidarė 2015 metų liepos-rugsėjo mėnesių laikotarpiu, atitinkamai už šį laikotarpį paskaičiuoti įsiskolinimai ir VSDFV Kauno skyriui. Ieškovė buvo pateikusi į bylą VMI ir VSDFV Kauno skyriaus raštus dėl kreditorinių reikalavimų detalizavimo.

2.6. Apeliantės teiginiai, jog ne visa ieškovės pateikta apskaičiuotos žalos suma yra susidariusi po 2015 m. balandžio 30 d., yra nepagrįsti, kreditorinio reikalavimo sumų, susidariusių iki minėtos datos atsakovė nepriskaičiavo prie žalos. Kaip apeliantė paskaičiavo jog kreditoriniai reikalavimai 2 225,20 Eur sumoje yra susidarę po minėtos datos, nenurodyta, t. y. apeliantė nenurodė konkrečiai kurių ir kokie kreditorių reikalavimai neįskaitytini.

2.7. Akcininkės nesąžiningas elgesys laikytinas atsiradusių naujų įsipareigojimų kreditoriams išdava. Šioje byloje akcininkės sprendimas nuostolius mažinti 5300 Eur suma, tačiau realiai įnešus tik 3600 Eur į įmonės kasą, buvo tik formalus, imituojantis akcininkės pareigų vykdymą. Po 2014 metų finansinių ataskaitų patvirtinimo, t. y. 2015 m. balandžio 30 d., UAB „Verslo langas“ veikla iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo vykdoma kreditorių sąskaita.

2.8. Apeliantei manant, kad prie žalos, kurią lėmė akcininkės nesąžiningi veiksmai, prisidėjo ir įmonės vadovės, atsakovė turės teisę kreiptis į teismą regreso teise į vadoves prisiteisti ieškovui padengtas žalos dalis, už kurias akcininkė ir vadovės atsakingos solidariai.

Atsiliepimas

7. Atsakovė B. B. 2019 m. spalio 4 d. pateikė rašytinius paaiškinimus byloje, kuriais iš esmės atsikerta į ieškovės argumentus, pateiktus atsiliepime į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

10. Atsakovė 2019 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismui pateikė paaiškinimus apie ginčo esmę ir ieškovo reikalavimus.

11. Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

12. Iš atsakovės pateiktų paaiškinimų matyti, kad dalis paaiškinimuose nurodytų aplinkybių yra nurodyta apeliaciniame skunde, o dalis aplinkybių bei argumentų yra nurodoma naujai ar tikslinant jau nurodytas. Šiuo atveju atsakovės pateiktų paaiškinimų priėmimas reikštų, kad apeliacinės instancijos teismas priima apeliacinio skundo papildymą. Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės paaiškinimus, jais, nagrinėdama bylą, nesivadovauja.

13. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. UAB „Verslo langas“ direktorė kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (tai matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko), 2015 m. spalio 20 d. Kauno apygardos teismas iškėlė ieškovei bankroto bylą. Nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2403-527/2015 įsiteisėjo 2015 m. spalio 31 d. Įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ (el. byla, 1 t., b. l. 56–58). Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, ieškovė buvo įsteigta 2003 metais. Vienintele visų įmonės akcijų savininke nuo įmonės įsteigimo iki 2014 m. vasario 24 d. buvo N. M. G., o nuo 2014 m. vasario 24 d. – atsakovė B. B.. Ieškovės vadove nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. buvo E. G., o S. B. vadovavo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2015 m. spalio 20 d.) (el. byla 1 t., b. l. 36–44). Pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2013 metais įmonė veikė nuostolingai, nuostoliai siekė 10 137 Eur. Balanse įmonės turto vertė sudarė 91 247 Eur, tuo metu bendrovei priklausė nekilnojamasis turtas, finansinis turtas – kitų įmonių akcijos. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 13 444 Eur. 2014 m. vasario 4 d. vienintelės visų bendrovės akcijų savininkės N. M. G. buvo sumažintas įmonės įstatinis kapitalas nuo 43 443 Eur (150 000 Lt) iki 2 896 Eur (10 000 Lt). 40 547 Eur (140 000 Lt) suma buvo padengti įmonės nuostoliai (el. byla, 1 t., b. l. 29–30, 61–64). 2014 metais įmonė veikė nuostolingai, nuostolis siekė 49 453 Eur sumą (el. byla 1 t., b. l. 78). 2014 metais buvo parduotas įmonei priklausantis pastatas, todėl 2014 metų balanse panaikintas perkainojimo rezervas, dengiant 2014 metų veiklos nuostolius. Dėl to balanse sukauptų nuostolių suma lygi 13 377 Eur. Bendrovės turto likutis 2014 metų pabaigai lygus 24 917 Eur, o trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai sudarė 14 766 Eur (el. byla 1 t., b. l. 10–12). Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai buvo 20 273 Eur, kadangi 2014 m. gruodžio 19 d. buvo gauta paskola iš fizinio asmens A. R.. 2015 m. balandžio 30 d. vienintelės visų bendrovės akcijų savininkės atsakovės B. B. sprendimu patvirtinta finansinės atskaitomybės ataskaita už 2014 metus, priimtas sprendimas akcininko įnašu 5 300 Eur mažinti susidariusius įmonės finansinius nuostolius (el. byla 1 t., b. l. 28). Nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai (2015 m. spalio 31 d.), įmonė turėjo turto už 2 302 Eur, įsipareigojimų kreditoriams 37 558 Eur. 2015 metais bendrovė patyrė 28 733 Eur nuostolių, nuosavas kapitalas – 35 256 Eur. Ieškinio pateikimo dienai Kauno apygardos teismas ieškovės bankroto byloje yra patvirtinęs įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 32 402,12 Eur sumai (el. byla 1 t., b. l. 26–27, 33–34, 79–80).

14. Ieškovė reiškia ieškinį dėl žalos priteisimo iš juridinio asmens dalyvio CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, kai pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla.

15. Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė juridinio asmens bankroto administratorius atsakovei kaip vienintelei bendrovės akcininkei, galinčiai būti subsidiariosios atsakomybės subjektu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Ieškovė laiko, kad atsakovei taikytina deliktinė atsakomybė už pareigų, nustatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje (įmonės kapitalui tapus neigiamam, pareigos sušaukti akcininkų susirinkimą ir priimti vieną iš įstatyme numatytų alternatyvių sprendimų – dėl nuostolių padengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, įmonės pertvarkymo arba jos likvidavimo), pažeidimą.

16. Atsakovė nesutinka su ieškovės ieškiniu iš esmės ir nurodo, prašo ieškinį atmesti. Be to nurodo, kad atsakomybė, jei tokia kiltų, turėtų būti dalinama proporcingai su įmonės vadovėmis.

17. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šią bendro pobūdžio pareigą atitinka ir juridinio asmens dalyvių pareiga elgtis taip, kad dėl jų veiksmų ar neveikimo įmonė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą viešąjį interesą, veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003).

18. Kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) pripažįstami šie įmonės vadovo ir jos akcininkų atsakomybės pagrindai: vadovo atsakomybė įmonei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimą ir vadovo atsakomybė bankrutuojančiai įmonei (kreditoriams) Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies pagrindu; akcininkų atsakomybė CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu už įmonės privedimą prie nemokumo ir akcininkų atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) už bankroto bylos neinicijavimą laiku; vadovo ir akcininkų atsakomybė CK 6.263 straipsnio pagrindu kreditoriui tuo atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos.

19. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad vertinant, ar ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte, 10 dalyje nustatytų pareigų pažeidimas yra savarankiškas įmonės akcininkų ir (ar) vadovo atsakomybės pagrindas, konstatuota, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste (atsakovė buvo vienintelė akcininkė, valdė 100 proc. įmonės akcijų, jai turėjo būti žinoma apie įmonės neigiamą nuosavą kapitalą) nurodytų ABĮ nustatytų pareigų nevykdymas yra akcininkės, o ne įmonės vadovo veiksmų sferai priskirtinas neveikimas, kadangi sprendimas pertvarkyti ar likviduoti įmonę arba mažinti įstatinį kapitalą ar padengti nuostolius papildomais įnašais yra akcininkės pareiga bei teisė ir šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atitinkamo akcininkės sprendimo nepriėmimą lėmė vadovės neveikimas. Dėl to, atsakovės argumentus dėl atsakomybės proporcingumo su įmonės vadovėmis atmetė kaip nepagrįstus.

20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmos instancijos teismo argumentais.

21. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo civilinė atsakomybė yra savarankiškos – tiek dalyviui, tiek valdymo organo nariui atsakomybė gali būti taikoma tik už jiems įstatymuose konkrečiai nustatytų pareigų, kurios savo pobūdžiu yra skirtingos, pažeidimą. Be to, skiriasi įstatyme nustatyti subjektai, kurių atžvilgiu gali atsirasti dalyvio ir valdymo organo civilinė atsakomybė. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį dalyvis, dėl kurio nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti prievolių, subsidiariai atsako pagal juridinio asmens prievoles kreditoriams, o pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį valdymo organo narys padarytą žalą privalo atlyginti juridiniam asmeniui. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinės atsakomybės savarankiškumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams.

22. Šioje byloje pirmos instancijos teismas nustatė, kad bendrovė buvo nemoki jau nuo 2014 m. gruodžio 31 d., kas suponuoja, kad bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnis). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Taigi, jeigu įmonė buvo nemoki jau 2014 m. gruodžio 31 d. ir įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti vertinama kokią žalą tokie įmonės vadovo veiksmai padarė įmonei. Tik nustačius įmonės vadovo žalos apimtį, gali būti įvertinama kokią žalą nesąžiningais veiksmais padarė atsakovė dėl ABĮ 59 straipsnio 11 dalies nustatytų pareigų pažeidimo. Kai yra keli asmenys kurių veiksmai padarė įmonei žalos, nėra pagrindo tik vieną asmenį laikyti atsakingu už visą žalą, ypač kai žalą padarę asmenys negali būti laikomi solidariai atsakingais. Vien tai, kad ieškovė nusprendė reikalavimą pareikšti tik vienam iš šių asmenų, nekeičia fakto, kad byloje turėjo būti nustatinėjama trečiųjų asmenų – buvusių įmonės vadovių – E. G. (2014 m. sausio 20 d. – 2015 m. gegužės 22 d.), S. B. (2015 m. gegužės 22 d. – 2015 m. spalio 20 d.) padaryta žala dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

23. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009). Taigi subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlyga – juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys – negalėjimas vykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo.

24. Iš į bylą pateiktų ieškovės balansų ir pelno nuostolio ataskaitų, nustatyta, kad 2014 m. įmonės finansinė padėtis jau buvo prasta, kadangi nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-10123 Eur). 2013 m. įmonė turėjo 91 247 Eur vertės turto, kurio 2014 m. nebeliko (buvo parduotas nekilnojamasis ir finansinis turtas), nuostoliai 2014 m. liko ženklūs (-13 377 Eur). Išpardavus pagrindinę dalį įmonės turto, bendrovės nuostolių padengti nepavyko, liko dideli įsipareigojimai kreditoriams (35 040 Eur), o pati įmonės veikla per 2014 m. patyrė nuostolių už -49 453 Eur (el. byla, 1 t., b. l. 10–12, 77–80).

25. Pirmos instancijos teismas nurodė, jog atsakovė teigia, jog buvo imtasi priemonių gelbėti įmonę, kadangi 2015 m. birželio–liepos mėn. organizuota lauko prekyba dvidešimtyje miestų, be to, Palangoje teiktas maitinimas vaikų stovyklai, bet veikla nepasisekė. Atsakovės teiginius pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvusios ieškovės vadovės, nepateikdamos atsiliepimų į ieškinį ir nepaaiškindamos šios aplinkybės elgėsi nesąžiningai, kadangi pagrindine veikla įmonėje turi užsiimti būtent įmonės vadovės. Šiuo atveju, kadangi iš jų žalos atlyginimo neprašoma, jos nesidomi bylos nagrinėjimu, bankroto pasekmėmis, nors jos – tretieji asmenys galėtų bei turėtų pateikti atsiliepimus į bylą.

26. Pirmos instancijos teismas nurodo, jog priešingai nei teigia atsakovė, iš bendrovės dokumentų matosi, kad restorano (įmonės veiklos vietos) nuomos sutartis baigėsi 2015 m. rugpjūčio 31 d., o duomenų, jog buvo ieškota kitų patalpų byloje nėra. Preziumuojama, kad papildomų sutarčių sudarymu turėjo rūpintis įmonės akcininkė. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka, priešingai sprendžia, kad bendrovės sutarčių sudarymu bei papildomų veiklų ieškojimu pagal pareigas turėjo užsiimti bendrovės vadovė – direktorė.

27. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad įvertinus bendrovės 2013 ir 2014 metų finansinę situaciją, buvo akivaizdu, kad be didelių akcininkės investicijų įmonės įstatymu reikalaujamų finansinių rodiklių atstatyti bus neįmanoma. Analizuojant ieškovės 2013 m. ir 2014 m. finansines ataskaitas, matyti, kad įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis buvo nemoki, ji realiai jau buvo nepajėgi dengti susidariusių nuostolių, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovė neturėjo pakankamai turto nei skoloms, nei sukauptam nuostoliui dengti, todėl įmonės 2015 m. veikla buvo vykdoma kreditorių sąskaita, suvokiant, kad su jais atsiskaityta nebus. Tai pagrindžia ir 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendimas 5 300 Eur piniginiu įnašu mažinti įmonės nuostolius. Byloje esantis kasos pajamų orderis įrodo, kad realiai į įmonės kasą buvo įnešta 3 600 Eur suma (e. b. 1 t., b. l. 9), todėl padaryta išvada, kad akcininkė neįvykdė savo įstatymu jai numatytos pareigos dėl nuosavo kapitalo atstatymo.

28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmos instancijos teismo argumentais.

29. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. finansinė ataskaita buvo patvirtinta 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendimu, todėl žalos dydis lygus Kauno apygardos ieškovės bankroto byloje patvirtintai kreditorinių reikalavimų sumai, susidariusiai po akcininkės sprendimo priėmimo. Su įmonės kreditoriais nėra galimybės atsiskaityti, nes bankrutavusi įmonė tam neturi lėšų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad žalos dydžio nustatymas kuris lygus kreditoriniams įsipareigojimams nėra pagrįstas, kadangi kaip matyti įmonės nemokumas pasireiškė jau 2014 metais, taigi nustatant žalos dydį reikėjo analizuoti skolų susidarymo pagrindus jau nuo šio laikotarpio, įtraukiant į analizę ir įmonės vadovių veiksmus.

30. Taip pat pirmos instancijos teismas sprendė, kad nors atsakovė teigė, jog atsakomybę turėtų prisiimti ir įmonės vadovė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog įmonės vadovė S. B. įmonėje dirbo padavėja, o į direktorės pareigas ji buvo paskirta tik tam, kad jai būtų suteikti įgaliojimai inicijuoti įmonės bankroto bylą, ką įmonės vadovė ir padarė 2015 m. rugsėjo 7 d.

31. Kolegija sprendžia, kad šie pirmos instancijos teismo motyvai nėra pagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. B. prieš tai dirbo padavėja – tokia išvadą teismas padarė iš niekuo nepagrįstų ieškovės paaiškinimų, tačiau jokių įrodymų apie S. B. prieš tai dirbtą darbą byloje nėra pateikta. S. B. vadove buvo paskirta 2015 m. gegužės 22 d., o dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. Tarp jos paskyrimo ir kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 3 mėnesiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji buvo paskirta vadove tik kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmos instancijos teismo motyvai eliminuojantys potencialią S. B. atsakomybę yra nepagrįsti.

32. Byloje nustatyta, kad ginčo nemokumo laikotarpiu buvo ne viena, o dvi direktorės – tretieji asmenys šioje byloje, kurios į bylą atsiliepimų neteikė. Be to, vertinant direktorės S. B. paskyrimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jei ji buvo paskirta direktore, su tuo sutiko, tai nesvarbu, kokius ji darbus dirbo, ji privalėjo atlikti direktorės pareigas bei funkcijas nustatytas Akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, todėl pirmos instancijos teismo argumentas, kad ši direktorė iš tikro dirbo tik padavėja ir buvo paskista tik tam, kad kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl negali prisiimti jokios atsakomybės, yra nepagrįstas.

33. ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, ? bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį.

34. Byloje pateiktame 2015 m. balandžio 30 d. akcininkės sprendime nurodyta nuosavo kapitalo sumažėjimo klausimą spręsti, padengiant nuostolius akcininkės įnašais. Dalis sumos buvo sumokėta atsakovės. Tam įgyvendinti įstatymas suteikia 6 mėnesių terminą. Taigi kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atkurti įmonės nuosavą kapitalą ar atlikti ABĮ 59 straipsnio11 dalyje nustatytus veiksmus atsakovė turėjo laiko iki 2015 m. spalio 30 d. Įmonei 2015 m. spalio 20 d. buvo iškelta bankroto byla. Kadangi iki pasibaigiant ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytam 6 mėn. terminui, įmonei buvo iškelta bankroto byla ir atsakovė kaip akcininkė nebegalėjo atlikti jokių veiksmų, negalima teigti, kad atsakovė praleido nustatytą terminą atlikti ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje numatytus veiksmus. Kadangi ABĮ nustatyta akcininkės pareigos atlikti ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje numatytus veiksmus yra susietos su 6 mėnesių terminu, šių pareigų pažeidimas galimas tik neįvykdžius šių pareigų per 6 mėnesių terminą. Atitinkamai, atsakovei nepažeidus 6 mėnesių termino, negali būti laikoma, kad ji pažeidė pareigą atlikti ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatytus veiksmus ir konstatuoti nesąžiningumą. Juolab negalima traktuoti asmens nesąžiningumo, kai ji atlikinėjo veiksmus nustatytus Akcinių bendrovių įstatyme (38 str.), 2015 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą – akcininko įnašu mažinti susidariusius finansinius nuostolius kad atkurti įmonės mokumą. Taip aiškinama ir teismų praktikoje, 2014 m. gruodžio 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1396/2014 teismas aiškindamas ABĮ 38 straipsnio 3 dalies turinį nurodo, kad „…iš šios normos išplaukia atsakovo kaip įmonės vadovo pareiga ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, o kaip akcininkui atsakovui kyla pareiga svarstyti susidariusią padėtį ir per šešis mėnesius ją ištaisyti atitinkamai padengiant nuostolius akcininkų įnašais, o nusprendus to nedaryti ar nusprendus tai daryti, bet nevykdant – priimti kitus įstatyme nustatytus sprendimus inter alia likviduoti įmonę.”

35. Nepaisant to, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovė minėtas pareigas pažeidė. Dėl 6 mėnesių termino teismas nurodė, kad „nors atsakovė teigia, jog ji turėjo šešių mėnesių terminą atkurti kapitalą, tačiau pažymėtina, kad minėtas terminas skirtas įmonės sprendimų efektyvumui ir operatyvumui skatinti, kitaip gali būti pavėluota priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo.” Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad, toks pirmos instancijos teismo motyvas reiškia, kad ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas 6 mėn. terminas atlikti akcininko pareigas nėra svarbus ir akcininko pareigų pažeidimas gali būti konstatuojamas nepriklausomai nuo to, ar šis terminas buvo praleistas, ar ne. Kolegija sprendžia, kad toks pirmos instancijos teismo motyvas nėra pagrįstas argumentais, taip pat nukrypstama nuo aukštesnės instancijos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nėra pagrįstas toks pirmos instancijos teismo teiginys, kad termino praleidimas / nepraleidimas yra nesvarbus, kai teisės norma konkrečių asmens pareigų atlikimą susieja su konkrečiu terminu. Pirmos instancijos teismo argumentas, kad ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra nesvarbus, sprendžiant dėl ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte, 11 dalyje nustatytų pareigų pažeidimo yra nepagrįstas ir įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą.

36. Pirmos instancijos teismo sprendime nurodyta, kad akcininkė neįvykdė savo įstatymu jai numatytos pareigos (ABĮ 10 straipsnio 2 punktas) dėl nuosavo kapitalo atstatymo, kadangi esant 13 377 Eur nuostoliui, akcininkės 5 300 Eur įnašas jo nepadengia, nuosavas kapitalas toliau lieka neigiamas. Teismo manymu, šios pareigos nevykdymas reiškia neteisėtą neveikimą, ko pasėkoje BUAB „Verslo langas“ patyrė 30111,90 Eur žalos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu teismo vertinimu.

37. ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta, kad jeigu ABĮ 59 straipsnio 9 dalyje nustatytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka, tuomet akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais ? bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Taigi įstatymų leidėjas numatė akcininkų įnašų galimybę, tačiau nenumatė tokios pareigos. Atitinkamai, įmonės nuostoliams viršijant daugiau nei ½ įmonės įstatinio kapitalo, akcininkai neprivalo piniginiais įnašais atstatyti minėto įmonės nuostolių – įstatinio kapitalo santykio. Toks vertinimas analogiškose bylose yra ir teismų praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs: „kadangi įstatymas nenumato akcininkams pareigos savo lėšomis padengti bendrovės nuostolių, negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad papildomais įnašais nepadengę įmonės nuostolių, atsakovai pažeidė ABĮ 59 straipsnį ir tokio pažeidimo pasekmė suponuoja ieškovės prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumą”.

38. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė neturėjo pareigos savo piniginiais įnašais padengti įmonės nuostolių atkuriant įmonės nuosavą kapitalą iki ½ įstatinio kapitalo dydžio, todėl tokių veiksmų neatlikimas negali būti laikomas jos neteisėtais veiksmais / neveikimu, juolab negali būti vertintinas kaip nesąžiningumas.

39. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad nebuvo priimti atsakovės sprendimai dėl įmonės pertvarkymo ar bendrovės likvidavimo – įmonės akcininkė nesilaikė jai įstatymu numatytos pareigos, taip atlikdama neteisėtus veiksmus, įtakojusius žalos atsiradimą. Kolegija nesutinka su tokiu teismo vertinimu.

40. ABĮ 59 straipsnio 11 dalis numato, kad visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti nuostolius akcininkų įnašais arba priėmus tokį sprendimą, tačiau neatkūrus nuosavo kapitalo iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, visuotinis akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimą dėl: 1) įstatinio kapitalo sumažinimo, tačiau sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą minimalų įstatinio kapitalo dydį, arba 2) pertvarkymo į šio Įstatymo 72 straipsnyje numatytą juridinį asmenį arba 3) bendrovės likvidavimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad vertinant teismo motyvą, kad atsakovė nesiimdama šių veiksmų pažeidė savo pareigas ir padarė ieškovei žalą, yra aktualūs skundžiamo sprendimo motyvai dėl UAB „Verslo langas“ mokumo, kuriuose nurodyta, kad analizuojant ieškovės 2013 m. ir 2014 m. finansines ataskaitas, matyti, kad įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis buvo nemoki, ji realiai jau buvo nepajėgi dengti susidariusių nuostolių, įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovė neturėjo pakankamai turto nei skoloms, nei sukauptam nuostoliui dengti, todėl įmonės 2015 m. veikla buvo vykdoma kreditorių sąskaita, suvokiant, kad su jais atsiskaityta nebus. Taigi atsakovė negalėjo sumažinti įstatinio kapitalo, nes jis ir taip buvo minimalus; ABĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nemoki bendrovė negali būti pertvarkoma, todėl atsakovė negalėjo imtis pertvarkymo veiksmų; ABĮ 73 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę, todėl atsakovė negalėjo priimti sprendimo likviduoti bendrovės. Nusprendęs, kad bendrovė buvo nemoki, pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė pažeidė ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje numatytas pareigas, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

41. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatytoms pareigoms atlikti nustatytas 6 mėnesių terminas. Atsakovei nepraleidus šio termino (iki jo pabaigos iškelta bankroto byla), negalima laikyti, kad atsakovė praleido 6 mėn. terminą ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje numatytoms pareigoms atlikti. ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta galimybė akcininkui padengti įmonės nuostolius asmeniniais įnašais yra akcininko teisė, o ne pareiga, todėl akcininkui nepadengus įmonės nuostolių, tai negali būti vertinama kaip neteisėtas akcininko neveikimas; padarius išvadą, kad įmonė buvo nemoki, atsakovė negalėjo įvykdyti ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje numatytų pareigų, nes nemoki įmonė negali būti pertvarkyta ar likviduota ABĮ nustatyta tvarka.

42. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės už ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje nustatytų akcininko pareigų pažeidimą, nepagrįstai sprendė, kad atsakovė šias pareigas pažeidė. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko atkreipia dėmesį, kad vykdant bei vystant bet kokius verslo santykius egzistuoja normali verslo rizika, kuri pirmos instancijos teismo taip pat nebuvo vertinta. Kolegija sprendžia, kad atsakovės elgesyje nebuvo nustatyta nesąžiningų veiksmų, kurie būtų pagrindas atsakovės atsakomybei kilti pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti ir iš jos priteisti prašomą žalą. Nustatęs šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi sprendžiant, kad žala priteista nepagrįstai, apeliacinės instancijos teisme iš esmės nenagrinėtinas žalos dydžio ir kitų asmenų atsakomybės klausimas.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų bei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo byloje, bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei kasacinio teismo praktiką (CPK 177-178 str., 185 str., 265 str.), dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovė byloje patyrė 1440 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (el. byla, t. 4, b. l. 121–122, 123–127), todėl šios išlaidos priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo langas“, įmonės kodas 135993121, 1440 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Edvardas PaliokasAlbina RimdeikaitėLina Žemaitienė