Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-1118-302/2014, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-3644-450/2016, pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą nebuvo ir negalėjo būti žinoma aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje buvo neteisėtas nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. spalio 7 d. dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros, teismų veiksmų, tiek baudžiamoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo metu, tiek civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010, nes ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti nurodyta ieškinio pagrinde ir dalyke dėl padarytos ir patirtos žalos atlyginimo fakto ir dydžio. Ieškovas negalėjo žinoti, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje bus pabaigtas ir nutrauktas, kadangi paskutinis procesinis sprendimas minėtoje civilinėje byloje buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiame Teisme 2015 m. vasario 27 d. Ieškovas taip pat nurodė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jog nagrinėjant civilinę bylą paaiškės, jog įtariamojo asmens netinkamas nustatymas baudžiamoje byloje yra konkrečių policijos pareigūnų klaida. Nagrinėjant civilinę bylą, tuo metu dar nebuvo įrodymų apie neteisėtas ir netinkamas policijos ir prokuratūros pareigūnų veikas tolimesniame minėtos baudžiamos bylos ikiteisminiame tyrime, todėl ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti nurodyta ieškinio pagrinde bei dalyke dėl padarytos ir patirtos žalos atlyginimo fakto ir dydžio. Nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad teisėjai B. J., K. K., D. Š., E. B., Z. L., A. N., R. J., A. J., D. M., D. M., B. J., G. S., D. V. organizuotai instancine tvarka tyčia nepripažins, jog dėl policijos ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų ir netinkamų veiksmų 2007 m. gruodžio 29 d. suėjo baudžiamojo persekiojimo senaties terminas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir tai įtakos tolimesnį neteisėtą ir nusikalstamą nurodytos baudžiamos bylos ikiteisminį tyrimą.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime prašė atmesti ieškovo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014.

Nurodė, kad proceso atnaujinimas pagal aukštesnių teismų praktiką, yra ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą, todėl jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Prašyme ieškovas nurodė, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. liepos 10 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99. Atsakovės atstovė nurodė, kad nutarimo priėmimas nėra esminė naujai paaiškėjusi aplinkybė, kadangi aplinkybė, jog gali būti nutrauktas ikiteisminis tyrimas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, jau buvo žinoma nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, nes parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 1999 m. gruodžio 29 d., o civilinė byla tik 2014 metais. Kitos prašyme nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės negali būti laikomos aplinkybėmis, kurios atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus pagrindus atnaujinti procesą byloje. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad ieškovo pateiktas prašymas vertintinas, kaip noras pasibylinėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014.

Teismas, įvertinęs kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateiktą voką, nustatė, jog ieškovas nepraleido trijų mėnesių termino, per kurį turi būti paduotas prašymas atnaujinti procesą, kai sužinojo aplinkybes, kurios sudaro pagrindą proceso atnaujinimui (CPK 368 str. 1 d.).

Tačiau teismo nuomone, nutarimo priėmimas nutraukti ikiteisminį tyrimą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, negali būti vertintinas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas žinojo apie dar 1999 metų gruodžio 29 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą, kadangi ieškovas reikalavimą priteisti žalą grindė aplinkybe, jog institucijos vykdė tyčinį ieškovo teisių pažeidimą baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu. Tiek Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje spręsdamas apelianto skundą, nurodė, kad reikalavimas pareikštas tais pačiais pagrindais, kurie jau buvo išnagrinėti kitoje civilinėje byloje, konstatuojant, jog turtinės žalos padarytos nusikaltimu, nei policijos pareigūnai, nei prokurorai, neturi pareigos atlyginti CK 6.272 str. pagrindu, o neturtinės žalos kilimo, jos turinio ir neigiamų pasekmių, ieškovas neįrodė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovo nurodytos aplinkybės jau buvo išanalizuotos ir įvertintos nagrinėtoje civilinėje byloje, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, negalėjo turėti įtakos teisingo teismo sprendimo priėmimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas (apeliantas) A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1118-32/2014. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

1. Teismo nutartis yra nemotyvuota, nes skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinama aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus baudžiamojo persekiojimo senačiai. Taigi, ši aplinkybė negalėjo būti žinoma ir nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-517-198/2010 bei Nr. 2-1118-302/2014. Paaiškėjus šiai naujai aplinkybei, iš esmės turi būti atnaujintas ir civilinių bylų nagrinėjimas bei jose turi būti pakeisti procesiniai sprendimai.

2. Apelianto nuomone, 2007 m. gruodžio 29 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2015 m. liepos 10 d., suėjus senaties terminui. Ši aplinkybė įrodo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tyčia nebuvo priimamas taip pat ilgai, nes buvo siekiama išvengti pareigūnų atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje teisėja padarė nepagrįstą išvadą, nes naujai paaiškėjusios aplinkybės nelaikė esmine, kurios pagrindu būtų galima atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014.

Lietuvos Respublikos atstovė Teisingumo ministerija su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo įvardijama nauja aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui, kadangi nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, negalėjo turėti įtakos teisingam sprendimo priėmimui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Toliau atskirasis skundas yra nagrinėjamas pagal apelianto skunde išdėstytus argumentus, neišeinant už atskirojo skundo ribų.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, turi būti reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, tai yra teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) ir kt. Įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nustato, ar subjektas įgijo jo nurodomas teises, kad būtų galima spręsti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia šio subjekto teises.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, sudarančią pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodė Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. liepos 10 d. priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-01960-99, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011). Ta aplinkybė, jog praėjus jau nemažam laiko tarpui po civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartims civilinėje byloje Nr. 2A-1143/2014), ikiteisminis tyrimas, kuriuo buvo grindžiama dalis ieškinio reikalavimų, dėl senaties buvo nutrauktas, savaime neleidžia šios aplinkybės (ikiteisminio tyrimo nutraukimo) laikyti nauja aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos prasme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais argumentais, jog tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendime, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje buvo konstatuota, jog ieškovo tais pačiais pagrindais pareikštas reikalavimas jau buvo išnagrinėtas kitoje byloje, kur teismai konstatavo, jog nei policijos pareigūnai, nei prokurorai neturi pareigos atlyginti ieškovui neva padarytos žalos. Teismai sprendė, kad tai prilyginama tapačiam ginčo nagrinėjimui. Apeliacinio teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pritarta apelianto pozicijai dėl nurodytos aplinkybės naujumo (bylos nagrinėjimo metu jam esą nebuvo žinoma, kad ginčui aktualiu metu egzistavo ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl senaties pagrindas), nėra pagrindo išvadai, kad ši aplinkybė turėtų esminės reikšmės byloje išspręstam ginčui. Tokio turinio įrodymo pateikimas teismui nagrinėjant bylą iš esmės neturėtų įtakos bylos procesinei baigčiai. Kaip minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įvertino ne tik valstybės pareigūnų veiksmus nurodytame (šiuo metu nutrauktame) ikiteisminiame tyrime, bet ir paties ikiteisminio tyrimo trukmę. Proceso trukmės įtaka įvertinta priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl, esant atitinkamoms teismų išvadoms tiek dėl baudžiamojo proceso trukmės, tiek dėl jos (trukmės) įtakos apelianto teisėms ir interesams, ikiteisminio tyrimo institucijos nutarime pateikti argumentai, iš kurių galima daryti išvadą, kad jau civilinės bylos nagrinėjimo metu egzistavo pagrindas ikiteisminiam tyrimui nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, neleidžia jų laikyti naujomis ir esmingai reikšmingomis aplinkybėmis bylos procesinei baigčiai CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 10 d. priimtoje nutartyje (civilinė byla Nr. 2-502-330/2016), kurioje taip pat sprendė klausimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog skundžiama nutartis yra be motyvų ir turi būti panaikinta dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, kadangi teismas nevertino naujo įrodymo – Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 25-1-01960-99. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė procesinį sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas. Apelianto teiginiai dėl to, kad teismas nevertino įrodymų ir priėmė nemotyvuotą nutartį, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Todėl atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neatnaujino proceso civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014 dėl pareiškėjo A. B. prašyme nurodytų aplinkybių.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.