Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1143/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-19
Bylos Nr.: 2A-1143/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02823-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
Ieškovas: A. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublika atstovaujama teisingumo ministerijos Panevėžio apygardos teismas

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1143/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02823-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-302/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas, remdamasis Europos Žmogaus teisių ir pagrindini laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 10, 13, 14, 41 straipsniais, Konvencijos I Protokolo 1 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- Konstitucija) 23, 25, 28, 29, 30, 109 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, prašė pripažinti, kad: „Lietuvos Respublikos institucijos vykdė organizuotą tyčinį ieškovo teisių pažeidinėjimą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu; priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 700 584,33 Lt turtinės ir neturtinės žalos, padarytos, pažeidžiant ieškovo teises minėtų baudžiamosios ir civilinės bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu“.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos policijos pareigūnai netinkamai atliko veiksmus, nustatant ieškovą užpuolusius ir apiplėšusius asmenis, o Lietuvos Respublikos prokurorai nepatraukė atsakomybėn policijos pareigūnų už netinkamą pareigų atlikimą, nekėlė jiems baudžiamosios bylos už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą ir įvykdytą tarnybinį nusikaltimą, bet apsiribojo tik drausminėm nuobaudom. Be to, prokuratūros ir policijos institucijų vykdomą organizuotą atsisakymą ginti ieškovo teises dengė ir skatino Lietuvos Respublikos Seimas, pakeitęs 1964 m. baudžiamojo kodekso 14 straipsnio redakciją į šiuo metu galiojančią BK 29 straipsnio redakciją, o Lietuvos Respublikos tuometinis Prezidentas pasirašė Seimo priimtą įstatymą. Dėl ieškovui padarytos žalos neteisėtais Lietuvos Respublikos policijos ir prokuratūros veiksmais atlyginimo baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. liepos 21 d. ieškovas kreipėsi gynybos į Vilniaus apygardos teismą, tačiau jo ieškinys nebuvo išnagrinėtas per įmanomai trumpiausią laiką, todėl 2008 m. sausio 29 d. jis pareiškė ieškinį Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos Respublikai dėl minėtos neteisėtos veiklos. Abu ieškiniai buvo sujungti į vieną bylą, tačiau Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. J. neapgynė jo teisių. Neteisėtais Lietuvos Respublikos teismų „prieš ieškovą taikomais dvigubų teisingumo standartų ir diskriminacijos vykdymo“ veiksmais, atsisakymu ginti ieškovo teises baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu, ieškovui padaryta 200 584,33 Lt turtinė žala.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, jis patyrė 500 00 Lt neturtinę žalą, kurią sudaro: 100 000 Lt neturtinė žala dėl Lietuvos Respublikos institucijų vykdomos tyčinės organizuotos neteisėtos veiklos, pažeidus teises į teisingą minėtų baudžiamosios ir civilinės bylos išnagrinėjimą ir neapgynus jo pažeistų teisių bei neatlyginus padarytos žalos, kas įtakojo jam sukeliamus pergyvenimus ir sudaromus trukdymus kitoje „sufabrikuotoje“ Baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005, kurioje ieškovui buvo pareikštas nepagrįstas ir neteisėtas 102 750 Lt ieškinys; 100 000 Lt neturtinė žala dėl Lietuvos Respublikos institucijų vykdomos tyčinės organizuotos neteisėtos veiklos dėl jo teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo minėtų baudžiamosios ir civilinės bylų nagrinėjimo metu, kas įtakojo jam sukeliamus nepatogumus dėl jo teisių į gynybą suvaržymo ir trukdė veiksmingai gintis kitoje sufabrikuotoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-831/2009, kuri kartu su dar trimis baudžiamosiomis bylomis buvo sufabrikuotos šantažuoti ir vykdyti politinį persekiojimą sufabrikuotoje ir realizuotoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005; 100 000 Lt neturtinė žala dėl atsakovo Lietuvos Respublikos institucijų vykdomos tyčinės organizuotos neteisėtos veiklos, pažeidus ieškovo teisę į nuosavybės apsaugą ir teisingos informacijos gavimą minėtų baudžiamosios ir civilinės bylų nagrinėjimo metu ir tuo pačiu neatlyginus padarytos žalos Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-12-714/2013 dėl padarytos 202 700 Lt žalos nuosavybei atlyginimo; 200 000 Lt neturtinė žala dėl atsakovo Lietuvos Respublikos institucijų, tarp jų Seimo ir Prezidento, vykdomos tyčinės organizuotos veiklos, pažeidus ieškovo teisę į diskriminacijos uždraudimą, ir vykdant „sistemingą dvigubą standartų taikymą, šantažą, politinį fizinį ir turtinį susidorojimą, kad jam nebūtų atlyginta žala“, ir trukdant apginti savo teises ir kitose civilinėse bylose Nr. 2-2464-603/2012, Nr. 2-311-431/2012 Vilniaus apygardos teisme ir kt.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį.

Nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl faktų pripažinimo, t. y. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos institucijos vykdė organizuotą tyčinį ieškovo teisių pažeidinėjimą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu, nenagrinėtinas teisme, todėl yra pagrindas atsisakyti jį priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o priėmus - šią bylos dalį nutraukti (CPK 293 str. 1 d.). Pažymėjo, kad toks reikalavimas dėl faktų pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, nes šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Be to, teismų, policijos pareigūnų, prokurorų procesiniai veiksmai yra tikrinami specialia instancine tvarka, apskundžiant atitinkamų institucijų veiksmus pagal CPK normose įtvirtintą jų apskundimo tvarką.

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl 100 584,33 Lt žalos yra išspręstas, todėl nutrauktina byla dėl šio reikalavimo. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimu nurodytoje byloje yra išspręstas ieškovo reikalavimas dėl 100 584,33 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl jo teisių pažeidimo padarymo baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo, konstatuojant, kad nei policijos pareigūnai, nei prokurorai neturi pareigos atlyginti turtinės žalos, padarytos nusikaltimu pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas, o neturtinės žalos kilimo, jos turinio bei neigiamų pasekmių ieškovas neįrodė.

Teismo teigimu, reikalavimo dalis dėl likusios 100 000 Lt turtinės žalos netenkinta, ieškovui neįrodžius visų būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų; nenustatyta neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų. Pažymėjo, kad ieškovas turtinę 100 000 Lt žalą kildina iš jo teisių pažeidimo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010, netenkinus jo ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo; kad ieškovo nurodomos aplinkybės sudaro apeliacinio ar kasacinio skundų minėtoje civilinėje byloje pagrindą bei dalyką, ir ieškovas šia teise pasinaudojo, apskųsdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, ir ieškovo argumentai buvo patikrinti, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o jo nurodytų teisės pažeidimų teismas nenustatė. Nurodė, kad minėti teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje negali būti revizuojami, nes tokios teisės pirmosios instancijos teismui nenumato įstatymai, o akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nenustatyta.

Teismas nurodė, kad netenkina ieškovo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Konstatavo, jog byloje nenustatyti neteisėti ieškovų įvardintų Lietuvos Respublikos institucijų veiksmai, kurie sąlygotų jo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą; ieškovo teiginiai apie diskriminaciją jo atžvilgiu yra deklaratyvaus pobūdžio; be to, ieškovas nenurodė konkrečių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti vieną iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygų – neteisėtus teisėjų, pareigūnų veiksmus, todėl vien dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, jo patirtos neturtinės žalos – ieškinyje neturtinė žala siejama su jam sukeltais nepatogumais ir pergyvenimais dėl to, kad, jo manymu, buvo nepagrįstai priimtas jam neigiamas sprendimas. Pažymėjo, jog asmuo kreipdamasis į teismą dėl teisių gynimo ar numanomų teisių gynimo, negali būti užtikrintas, kad jo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas ir kad bet kokiu atveju teismas priims sprendimą to asmens naudai.

Pasak teismo, nutrauktina bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos institucijų, tarp jų Seimo ir Prezidento, ieškovo teigimu, vykdomos tyčinės organizuotos veiklos, pažeidus ieškovo teisę į diskriminacijos uždraudimą ir vykdant sistemingą dvigubą standartų taikymą, šantažą, politinį fizinį ir turtinį susidorojimą, kad jam nebūtų atlyginta žala ir trukdant apginti savo teises kitose civilinėse bylose Nr. 2-2464-603/2012, Nr. 2-311-431/2012 Vilniaus apygardos teisme (CPK 293 str. 1 p.). Nurodė, kad ieškiniu Lietuvos Respublikos Seimo neteisėti veiksmai siejami su tuo, jog buvo pakeista 1964 m. BK 14 straipsnio redakcija, pasak ieškovo, jam nenaudinga linkme, nes buvo sutrumpinti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai asmenims padariusiems nusikaltimą, numatytą BK 272 straipsnio 2 dalyje, bei prailginti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai asmenims, padariusiems nusikaltimą, numatytą BK 95 straipsnyje, o Lietuvos Respublikos prezidentas pasirašė Seimo priimtus įstatymus, jiems pritardamas. Teismo nuomone, šis ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas civiline proceso tvarka, nes bendros kompetencijos teismams nesuteikta teisė nei revizuoti, nei kitokiu būdu kontroliuoti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo kaip įstatymų leidžiamosios valdžios veiklos. Pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė įrodymais, kad Lietuvos Respublikos institucijos, tarp jų Seimas ir Lietuvos Prezidentas, trukdė apginti jam teises ir kitose civilinėse bylose Nr. 2-2464-603/2012, Nr. 2-311-431/2012 Vilniaus apygardos teisme.

Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, nes ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų pagal visus jo pareikštus reikalavimus, kurie buvo nagrinėjami teismo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, CPK 299, 300 straipsnių pagrindu apie padarytus pažeidimus priimti atskirąją nutartį ir apie nusikaltimo požymius informuoti generalinį prokurorą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pažeistas CPK 21 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 109, 117 straipsniai, nes sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir jo teisėja R. J., kurie šališkai ir priklausomai neišnagrinėjo šios civilinės bylos iš esmės, kad nevertintų savo kolegų Vilniaus apygardos teismo, Panevėžio apygardos teisme ir kt., o tuo pačiu generalinės prokuratūros neteisėtos ir nusikalstamos veikos, ką jau padarė ir civilinės bylos Nr. 2-3383-302/2013 nagrinėjimo metu. Tokiu atveju yra Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kai tame pačiame teisme dirbantys teisėjai, nagrinėdami vieni kitų bylas, kenkia teisingumui, sudarydami neva bylos nagrinėjimo nešališkumo ir nepriklausomumo įvaizdį.

2. Sprendime netinkamai taikomi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 punktas, nes pažeidžiami CPK 5, 6, 7, 13 ir 17 straipsniai, 137 straipsnio 3 dalis, 279 straipsnio 4 dalis, Konvencijos 6, 10, 13, 14 straipsniai, I protokolo 1 straipsnis ir Konstitucijos nuostatos bei yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, be to, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomos precedento taikymo praktikos civiliniame procese.

2.1. Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad ieškinio reikalavimas dėl 100 584,33 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl jo teisių pažeidimo baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo metu yra jau išnagrinėtas įsiteisėjusiu sprendimu Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010, todėl atsisakymas išnagrinėti minėtą reikalavimą yra CPK 279 straipsnio 4 dalies pažeidimas;

Motyvuojamoji dalis

2.3. „Nesant iš esmės išnagrinėto pirmo ieškinio reikalavimo ir motyvų, kuriais minėtas reikalavimas atmetamas ar tenkinamas yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punkto pagrindu“;

2.4 Teismo padaryta išvada, jog neįrodytas padarytos žalos faktas ir jos dydis, yra formalus ir deklaratyvaus pobūdžio - absoliučiai negaliojančio sprendimo pagrindas.

3. Teismas pažeidė CPK 12, 178, 185 straipsnius, 293 straipsnio 3 punktą, CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes sprendime nenurodomi argumentai, kuriais atmetami pateikti įrodymai, „sprendime nėra įrodymais pagrįstų motyvų ir aplinkybių, jog reikalavimas Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų pažeidimo pripažinimo ir dėl to padarytos žalos atlyginimo civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu jau buvo ir galėjo būti išnagrinėtas pačioje civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 įsiteisėjusiu sprendimu nurodytoje civilinėje byloje“.

4. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatoma, kad neva neįrodytos bendros civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų neteisėti Panevėžio apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo veiksmai dėl apelianto teisių pažeidimo bei šių teismų teisėjų kaltė dėl akivaizdžios ar šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, todėl padaryta žala neatlygintina.

Atsakovas, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Apelianto motyvai dėl neišnagrinėto pirmojo reikalavimo yra nepagrįsti. Pareikštas reikalavimas dėl faktų pripažinimo negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, nes šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje Nr. 2-1755/2013.

2. Reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nepažeisti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priėmė ir įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, išklausė atsakovo argumentus apie įrodymų įrodomąją reikšmę, svarbius rašytinius įrodymus žodžiu perskaitė teismo posėdyje. Teismas vertino surinktus byloje įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, sprendimas pagrįstas byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visetu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas nemotyvavo žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, jog būtinas šios bylos žodinis nagrinėjimas (CPK 324 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), turėdama omenyje nagrinėjamos bylos aplinkybes, nenustatė būtinumo nagrinėti bylą pagal apeliacinį skundą žodine tvarka, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas: 1) pažeidė nacionalinės ir tarptautinės teisės normų nuostatas (CPK 21 str., Konvencijos 6 str., Konstitucijos 109, 117 str., Teismų įstatymo 34 str. 2 d.), apeliantui teigiant, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 2) pažeidė proceso teisės normas, dėl ko yra pagrindo konstatuoti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus; 3) pažeisdamas proceso teisės normas, nenurodė argumentų, kuriais atmetami įrodymai (CPK 270 str. 4 d.); 4) nepagrįstai sprendė, kad neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal civilinio proceso taisykles, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teisingai įvertino bylos įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, tarp jų, reglamentuojančias civilinę atsakomybę.

Dėl apygardos teismo ir teisėjos šališkumo

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad byla buvo išnagrinėta šališko teismo ir teisėjos. Iš apelianto skundo argumentų galima teigti, kad apeliantas teismo šališkumo įrodymu laiko jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimą, kuriame, jo manymu, nebuvo įvertinti teisėsaugos institucijų pareigūnų ir tame pačiame teisme dirbančių teisėjų neteisėti veiksmai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų pagal jo šioje byloje pareikštus ir teismo išnagrinėtus reikalavimus, savaime nelaikytina, kad bylą nagrinėjęs teisėjas ir/ar teismas buvo šališkas apelianto atžvilgiu. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, jog procesinių veiksmų atlikimas bei procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas būtų motyvuotas ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams, tik esant vienam iš CPK 64 - 66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų (CPK 68 str. 2 d., 4 d.). Nesutikdamas su teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (CPK III d.; Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. 2KT-18/2014, 2KT-11/2014, 2KT-123/2013).

Apelianto argumentai dėl teisėjos ir teismo šališkumo bei suinteresuotumo dėl to, kad teisėja ir teismas turėjo vertinti savo kolegų, dirbančių Vilniaus ir kitų apygardų teismuose bei generalinėje prokuratūroje, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas ar teisėjas buvo šališki (CPK 64 - 66 str., 71 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tapačiais apelianto nurodomais argumentais apelianto pareikštas nušalinimas visam Vilniaus apygardos teismui jau yra išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2013 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-71/2013, kurioje konstatuota, kad ieškinio, kuriame atsakovu ar trečiuoju asmeniu yra nurodomas teisėjas ar teismas, padavimas savaime negali būti pripažintas pagrindu konstatuoti visų šio teismo teisėjų šališkumą, kad abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir/ar prielaidomis.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir apelianto akcentuojamo Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes šiuo atveju nebuvo nagrinėjama kito to paties teismo teisėjo byla, kurioje jis būtų proceso šalimi.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nenurodyta CPK 65-66 straipsniuose numatytų aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones teismo ar bylą išnagrinėjusios teisėjos nešališkumu, ir byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie teisėjos, priėmusios skundžiamą sprendimą, išankstinį nusistatymą ar suinteresuotumą bylos baigtimi, o tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 314 str., 185 str.).

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Iš apeliacinio skundo turinio galima teigti, kad apeliantas absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais laiko, jo teigimu, nepagrįstai neišnagrinėtą jo pareikštą „pirmąjį reikalavimą“ bei tai, kad pareikšti reikalavimai nebuvo teismo patenkinti „formaliais“ argumentais.

Apeliantas ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos institucijos vykdė organizuotą tyčinį ieškovo teisių pažeidinėjimą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 700 584,33 Lt turtinei ir neturtinei žalai, padarytai, pažeidžiant ieškovo teises minėtų baudžiamosios ir civilinės bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareikšti reikalavimai dėl pripažinimo faktų, susijusių su teisių pažeidimu baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo ir civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu, negali būti nagrinėjami kaip materialinis teisinis reikalavimas, nes šie faktai betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas materialusis reikalavimas – dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir grindžiamas ieškovo ieškinyje nurodytais faktais, kurie yra reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 str., 6.246 str.).

Tačiau nagrinėjamoje byloje apelianto pareikštas reikalavimas pripažinti teisių pažeidimą ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir atlyginti dėl to patirtą 100 584,33 Lt turtinę ir neturtinę žalą jau yra išnagrinėtas bei įvertintas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010, kurio teisėtumas ir pagrįstumas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi, o įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrįstumas galėjo būti patikrintas tik kasacine tvarka, tačiau tai nebuvo padaryta dėl apelianto paruošto kasacinio skundo turinio trūkumų (b. l. 17).

CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas draudimas teismui kada nors nagrinėti tapatų ginčą, t. y. ginčą tų pačių šalių, dėl to pateis dalyko, tuo pačiu pagrindu. Be to, ši teisės norma nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių nebegali ginčyti kitose bylose. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010.).

Nagrinėjamoje byloje apelianto reikalavimas dėl 100 584,33 Lt dydžio žalos atlyginimo, inter alia reikalavimas pripažinti apelianto teisių pažeidimą, dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 ikiteisminio tyrimo metu pareikštas tais pačiais pagrindais, kurie yra išnagrinėti kitoje aukščiau nurodytoje civilinėje byloje, o atsižvelgiant į pasirinktą ieškovo teisių gynimo būdą, tai nėra nauja aplinkybė, kuri galėtų būti naujo teisminio proceso dalyku, o jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ginčijimas, grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Taigi tai prilyginama teisminiam tapataus ginčo nagrinėjimui, dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu, turėjo pagrindą nutraukti šią bylos dalį.

Nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dėl apelianto nurodomo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi apelianto pateiktas vertinimas, kad „pirmosios instancijos teismas atmetė byloje pateiktus reikalavimus vien tik formaliais pagrindais“, nesudaro absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ir iš esmės teisingai išsprendė bylą, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Taigi apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų; tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius); neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Pažymėtina, kad teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas reglamentuoja CPK normos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, o kasacinės instancijos teismas - pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą (CPK III dalies XVI ir XVII skyrių normos).

Kaip matyti iš apelianto pareikšto ieškinio pagrindo, apeliantas neteisėtus teismo veiksmus civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu išimtinai siejo su priimtu jam nepalankiu teismo sprendimu, kurį apeliantas vertina kaip atsisakymą ginti jo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo pagrįstumas civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 buvo patikrintas instancine tvarka (b. l. 8-17), ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 spalio 4 d. sprendimu, spręsdamas dėl minėto teismo sprendimo pagrįstumo, nenustatė procesinių ar materialinių normų pažeidimų. Apeliantas taip pat nenurodo kitų neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų, išskyrus teismo atsisakymą tenkinti apelianto reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Dėl to neturi pagrindo apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė teismo ar teisėjo neteisėtų veiksmų civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimo metu.

Apeliantas jam kilusią 500 000 Lt neturinę žalą siejo su, jo nuomone, nepagrįstai pareikštu jam ieškiniu baudžiamojoje byloje Nr.1-105/2005, jo pažeista teise į veiksmingą teisinę gynybą baudžiamoje byloje Nr. 1-15-831/2009, pažeista jo teise į nuosavybės apsaugą ir teisingą informacijos gavimą baudžiamosios ir civilinės bylos nagrinėjimo metu ir neatlyginimu padarytos žalos Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-12-714/2013, trukdymu apginti jo pažeistas teises Vilniaus apygardos teisme civilinėse bylose Nr. 2-2464-603/2012 ir Nr. 2-311-431/2012.

Apeliantas, deklaruodamas savo teisių pažeidimą baudžiamųjų ir civilinių bylų nagrinėjimo metu, nenurodo konkrečių neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005 (t. y. Nr. 1-00105-579/2005) nukentėjusiajai buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio, pareikšto apeliantui, patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs, patikrinus jo teisėtumą ir pagrįstumą instancine (tiek apeliacine, tiek kasacine) tvarka. Taigi teisė į ieškinio patenkinimą jau yra išspręsta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, jo dydžio klausimą, perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir apeliantas nenurodė, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeista jo teisė šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, o įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu išspręsti klausimai, susiję su pareikštu ieškiniu baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes civilinio proceso tvarka nėra tikrinami baudžiamosiose bylose priimti procesiniai sprendimai.

Apeliantas nenurodė, kokiu konkrečiu būdu buvo pažeista jo teisės į veiksmingą teisinę gynybą Jonavos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-813/2009, kurios duomenimis, teisiamojo posėdžio metu apeliantas buvo atstovaujamas gynėjo, baudžiamojo proceso metu realizavo jam įstatymo suteiktas teises teikti nušalinimus teismui, skųsti teismo priimtus procesinius sprendimus, pasinaudojo apeliacijos teise. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendį minėtoje baudžiamojoje, kuriuo apeliantas nuteistas pagal BK 232 straipsnį. Apelianto teiginiai dėl baudžiamųjų bylų „sufabrikavimo“ yra deklaratyvūs, nepagrįsti faktiniais duomenimis, paremti išimtinai subjektyviu apelianto vertinimu.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimų pagrįstumas civilinėse bylose Nr. 2-2464-603/2012 (dabar Nr. 2-1226-603/2013) ir Nr. 2-311-431/2012 (dabar Nr. 2-2430-431/2014) buvo patikrintas instancine tvarka, ir jie nebuvo pripažinti neteisėti, pakeisti ar panaikinti, taip pat nebuvo nustatyta procesinių pažeidimų šių bylų nagrinėjimo metu. Be to, Jurbarko rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-12-714/2013 (dabar 2-1-714/2014) dėl žalos atlyginimo pagal V. B., G. J. B. ir apelianto patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, nėra baigta nagrinėti. Apeliantas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais jam buvo trukdoma pasinaudoti teisine gynyba, ar pažeista teisė į nuosavybę ar teisingos informacijos gavimą minėtose civilinėse bylose. Kaip minėta, vien ta aplinkybė, kad apelianto netenkina bylų nagrinėjimo rezultatas, nesudaro pagrindo spręsti dėl neteisėtų teismo veiksmų; vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime nepagrindžia jo teisių pažeidimo, kadangi asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Taigi apeliantui nenurodžius, o pirmosios instancijos teismui nenustačius teismo ar teisėjo neteisėtų veiksmų civilinių bylų nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, konstatavo, jog nebuvo nustatyti neteisėti teismų ar teisėjų veiksmai, kurie būtų lėmę žalos apeliantui atsiradimą. Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu byloje nenustatyti neteisėti teismų, teisėjų neteisėti veiksmai, kurie sąlygotų atsakovo civilinės atsakomybės kilimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, kuri siejama su Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidento priimtais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimais apeliantui nepalankia linkme, negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pažymėtina, kad ginčai dėl žalos atlyginimo, kurie susiję su valdžios institucijų viešosios teisės reguliuojama veikla ir patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti nagrinėjami administraciniame teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis).

Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamo apygardos teismo sprendimo (CPK 329 str., 330 str.).

Nėra pagrindo priimti ir atskirąją nutartį, apelianto prašymu, informuojant apie padarytus pažeidimus ir apie nusikaltimo požymius generalinį prokurorą, kadangi, nagrinėjant civilinę bylą, nenustatyta apelianto nurodytų įstatymų ar kitų teisės normų pažeidimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanguolė MartinavičienėDanutė Milašienė