- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-19
- Bylos Nr.
- 2KT-11/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Pareiškėjas
- T. M.
- Kategorijos
- 98.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su pareiškėjo T. M. pareiškimu dėl Vilniaus apygardos teismo visų teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2A-1267-881/2014 nagrinėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjo T. M. pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo visų teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2A-1267-881/2014 nagrinėjimo pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-5298-131/2013 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir nepilnamečio vaiko M. M. S. (M. M. S.) gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo.
Pareiškėjo nuomone, teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. M., D. K. ir V. K., taip pat l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininkas H. J. turėtų nusišalinti nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo, o jiems nenusišalinus – šie teisėjai ir visi kiti Vilniaus apygardos teismo teisėjai turėtų būti nušalinti, o byla turi būti perduota nagrinėti kitam apygardos teismui. Pareiškėjo teigimu, teismas, kuris spręsdamas bylas nepaiso įstatymų reikalavimų, negali būti laikomas nei teisingu, nei objektyviu, nei nešališku. Santuokos nutraukimo byla Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama nuo 2011 metų, per visą lakotarpį dėl pirmosios intancijos teismo sprendimų buvo duodami atskirieji skundai. Nors keičiantis metams ir gavus atskiruosius skundus, bylai buvo suteikiamas vis kitas bylos numeris, tačiau iš tiesų byla yra viena, todėl apeliacinės instancijos teisme atskiruosius skundus nagrinėję teisėjai negali nagrinėti šios bylos apeliacine tvarka, kadangi priimtose nutartyse yra išsakę išankstinę savo nuomonę dėl esminių bylos aplinkybių, o l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininkas H. J., atmesdamas teisėjų kolegijos nušalinimo pareiškimą, nepagrįstai nurodė, kad nušalinamoji teisėjų kolegija yra priėmusi ieškovui nepalankių sprendimų kitoje byloje. Šiuo atveju yra priešingai – teisėjų kolegija priėmė ieškovui nepalankius teismo sprendimus toje pačioje byloje. Bylą apeliacine tvarka nagrinėti paskirta teisėjų kolegija jau yra priėmusi galutinį procesinį sprendimą šioje byloje priimdama 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1339-392/2013 ir pasisakiusi esminiais bylos klausimais, kurie dar tik bus nagrinėjami iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas nušalinimo pareiškime dėsto argumentus apie bylos esmę (ypač apie pareiškėjo sūnaus gyvenamosios vietos nustatymą) ir, pareiškėjo nuomone, klaidingus pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo šių aplinkybių vertinimus. Pareiškėjas teigia, jog teisėjų kolegija, 2013 m. liepos 19 d. nutartyje išsakiusi ir 2014 m. vasario 11 d. nutartyje pakartotinai patvirtinusi, kad vaiko sugrąžinimas tėvui į nuolatinę gyvenamąją vietą, aplinkos pakeitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų, ypač dėl to, kad vaikas Lietuvoje per savo gyvenimą nė karto nėra lankęsis, negalės nešališkai išnagrinėti bylos apeliacine tvarka, nes viena esminių bylos sudėtinių dalių yra klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Teisėjų kolegija, pareiškėjo nuomone, yra išsakiusi išankstinę nuomonę ir apie tai, kad vaikas neva nėra pagrobtas, Nyderlanduose laikomas ne priverstinai, bet teisėtai. Be to, kolegija vadovaujasi Lietuvoje negaliojančiais (nepripažintais) teismo sprendimais ir iki šiol piktybiškai ir sistemingai atsisako pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu ir bendravimo su atsakove tvarką iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šios aplinkybės, ypač po to, kai teisėjų kolegija nenusišalino ir nebuvo nušalinta, patvirtina pareiškėjo būgštavimus, jog teisėjų kolegija nebus nešališka ir objektyvi bei toliau remsis anksčiau nepagrįstai nustatytais faktais.
Žemesnės instancijos teismas
Anksčiau šioje byloje analogiškais pagrindais buvo tenkintas teisėjos J. Š. nušalinimo pareiškimas būtent dėl to, kad ji pirmiau buvo pasisakiusi dėl esminių šios bylos aplinkybių bei priėmusi joje procesinius sprendimus. Vilniaus apygardos teismo l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas H. J. nepagrįstai nenušalino bylą nagrinėti paskirtos teisėjų kolegijos. Kadangi pareiškėjas reiškia nušalinimą ir l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas H. J., kuris vadovauja visam Civilinių bylų skyriui, pareiškėjas negali pasitikėti ir visais kitais Civilinių bylų skyriaus teisėjais, nes skyriaus pirmininkas dėl užimamų pareigų gali paveikti jam pavaldžius teisėjus. Be to, skyriaus pirmininkas niekaip nesureagavo į beprecedentinius teisėjos A. T. veiksmus priimant atsakovės atstovo pateiktus naujus dokumentus ir dėl sąsajų su tuo atstovu nusišalinant nuo bylos nagrinėjimo po to, kai išnagrinėjus bylą buvo atidėtas procesinio teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas.
Galiausiai, abejones viso Vilniaus apygardos teismo nešališkumu sustiprina faktas, kad ieškovo atstovei nebuvo leista stebėtojo teisėmis dalyvauti rašytine tvarka turėjusiame vykti 2014 m. vasario 10 d. teismo posėdyje, kuriame turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o e-teismų sistemoje jau 2014 m. vasario 5 d. buvo prikabinta nutartis, neskelbiant pačios nutarties teksto.
Motyvuojamoji dalis
Nušalinimo pareiškimas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Byla gali būti perduodama iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui, jeigu, nušalinus vieną ar kelis teisėjus ar teisėjams nusišalinus, apylinkės teisme arba apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje nebėra teisėjų, turinčių teisę nagrinėti bylą (CPK 34 str. 2 d. 3 p.). Apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus visų teisėjų nušalinimo ir bylos perdavimo kitam apygardos teismui klausimus išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 34 str. 3 d., 69 str. 1 d.).
Teisė į teisminę gynybą yra prigimtinė žmogaus teisė, ji apima teisę į teisingą teismo procesą. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarimas). Prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo, turi būti šalinamos. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant proceso teisės normų įtvirtintas garantijas. Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-279/2003; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-675/2007, 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-234/2012).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas, priimtas byloje Hauschildt v. Danija, pareiškimo Nr. 154). Objektyvus nešališkumas apima garantijų, pašalinančių bet kokias protingas abejones teisėjo nešališkumu, buvimą. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog turi būti nustatyti faktai, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01).
Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju, patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teisėjų) nušalinimo ir perdavus bylą nagrinėti kitam teisėjui (teisėjams) ar teismui, būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui (teisėjams), kuriam (kuriems) teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui (teisėjams), kurį (kuriuos) pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos nagrinėjimas pagal asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, o tai nesiderintų su teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principais (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. 2KT-33/2008). Esant absoliučių nusišalinimo (nušalinimo) pagrindų ir kitais išimtiniais įstatyme numatytais atvejais, kai yra įrodymais pagrįstų abejonių dėl galimo visų teisme dirbančių teisėjų šališkumo, nušalinimas gali būti pareiškiamas ne tik bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir kitiems to teismo teisėjams (CPK 13 str., 64 str., 66 str.). Tam, kad būtų nušalinti visi apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai, o byla būtų perduota kitam apygardos teismui, neužtenka nurodyti argumentus dėl bylą nagrinėti paskirto teisėjo (teisėjų kolegijos) galimo šališkumo, tačiau turi būti išdėstyti argumentai bei juos pagrindžiantys duomenys ir apie tai, kad nėra galimybės teisingai išspręsti bylą konkrečiame apygardos teisme, t. y. turi būti nurodytos aplinkybės, leidžiančios objektyviam stebėtojui pagrįstai abejoti visų konkretaus teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nešališkumu.
Subjektai, turintys įstatymo suteiktus įgaliojimus spręsti klausimus dėl teisėjų nušalinimo, vadovaujasi įrodymais pagrįstais argumentais, o ne byloje dalyvaujančio asmens, reiškiančio nušalinimą, subjektyvia nuomone grindžiamomis prielaidomis ar samprotavimais. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 str. 4 d.) prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. M. reiškia nušalinimą visiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi reikšdamas nušalinimą bylą nagrinėti paskirtai teisėjų kolegijai, susidedančiai iš teisėjų V. M., D. K. ir V. K., t. y. dėl šios teisėjų kolegijos anksčiau priimtų pareiškėjui nepalankių procesinių sprendimų. Vilniaus apygardos teismo l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas H. J. minėto nušalinimo pareiškimo netenkino (be to, yra priėmęs kitų pareiškėjui nepalankių teismo procesinių sprendimų), todėl pareiškėjas reiškia nušalinimą ir šiam teisėjui bei visiems kitiems Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjams, kadangi jie pavaldūs skyriaus pirmininkui.
Kaip minėta, sprendžiant byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimus dėl teisėjų nušalinimo, yra laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad šalis nesutinka su bylą nagrinėjančio teisėjo (teismo) procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo, o tuo labiau visų atitinkamo teismo teisėjų nešališkumu. Nesutikdamas su teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi procesinę teisę įstatymo nustatyta apeliacine ir (ar) kasacine tvarka juos skųsti aukštesnės instancijos teismui, taip pat procesiniam sprendimui peržiūrėti gali pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, jeigu tam yra įstatyme nustatytos sąlygos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, kuris numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. Teismų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų; teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams; niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Tai reiškia, jog nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios ir proceso teisės normų turinį aiškina tą bylą nagrinėjantis teismas. Nei byloje dalyvaujantis asmuo, nei kiti teisėjai, tame tarpe ir aukštesnės instancijos teismo, neturi teisės kištis į teisingumo vykdymą ir nurodyti bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), kaip jis turi aiškinti byloje taikytinas materialiosios ir proceso teisės normas, taip pat kaip vertinti vieną ar kitą byloje esančią aplinkybę. Priešingu atveju būtų pažeistas nurodytasis teismo ir teisėjo nepriklausomumo principas. Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą, bylą nagrinėjantis teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai apie konkretaus teismo teisėjus ir to teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką siejančius pavaldumo santykius ir galimą visų teisėjų šališkumą dėl to, kad Civilinių bylų skyriaus pirmininkas priėmė pareiškėjui nepalankius procesinius sprendimus. Pareiškėjo argumentas, kad analogiškais pagrindais Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė A. U. 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi tenkino ieškovo pareikštą nušalinimą teisėjai J. Š., nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje bylą nagrinėti paskirta teisėjų kolegija taip pat privalėjo būti nušalinta. Bylą nagrinėti paskirtos teisėjų kolegijos nušalinimo klausimo nagrinėjimas – atitinkamo teismo pirmininko arba Civilinių bylų skyriaus pirmininko kompetencija (CPK 69 str. 1 d.). Spręsdamas šį procesinį klausimą, atitinkamus įgaliojimus turintis teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas taip pat turi aukščiau nurodytas nepriklausomumo garantijas, nešališkai įvertina faktus bei aplinkybes ir priima neskundžiamą procesinį sprendimą. Kaip minėta, nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą apie konkretaus teisėjo (teisėjų) šališkumą, jeigu jis (jie) tam tikrus faktus ar aplinkybes įvertina ne taip, kaip to pageidauja bylos baigtimi suinteresuotas ir konkretaus materialiojo rezultato siekiantis byloje dalyvaujantis asmuo, ir priima tam byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankų procesinį sprendimą. Be to, pažymėtina, kad proceso normos, siekiant užtikrinti asmenų teisę į nešališką teismą, numato ir teisėjų nusišalinimo institutą bei galimybę reikšti pakartotinį nušalinimą nurodant naujus argumentus (CPK 68 str. 5 d.). Todėl, galiojant Vilniaus apygardos teismo l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas H. J. 2014 m. vasario 7 d. nutarčiai dėl atsisakymo nušalinti teisėjų kolegiją civilinėse bylose Nr. 2A-1267-881/2014 ir Nr. 2S-615-881/2014, šiai teisėjų kolegijai pareiškėjas galėtų reikšti pakartotinį nušalinimą tik paaiškėjus naujam pagrindui. Kita vertus, ši aplinkybė netrukdo pačiai bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai ar jos atskiriems teisėjams spręsti klausimą dėl nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo atsižvelgiant į faktus, jog jie (ar kai kurie iš jų) yra išsakę tam tikrą nuomonę vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą 2013 m. liepos 19 d. ir 2014 m. vasario 11 d. nutartyse. Šį klausimą teisėjai turi spręsti įvertinę bylos aplinkybes, išsakytų argumentų, sprendžiant tarpinius procesinius klausimus, ryšį su reikšmingomis bylos aplinkybėmis, kurios bus nagrinėjamos apeliacine tvarka sprendžiant ginčą iš esmės. Taip pat teisėjai turi įvertinti, jog nepagrįstas nenusišalinimas nuo bylos nagrinėjimo yra įstatyme numatytas absoliutus priimto teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).
Pareiškėjo argumentas dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. e-teismų sistemoje prisegtos 2014 m. vasario 10 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu atmestinas kaip nepagrįstas. LITEKO sistemos duomenimis, 2014 m. vasario 5 d. yra priimta l. e. Civilinių bylų skyriaus pirmininko H. J. nutartis, kuria nustatyta teismo posėdžio data ir paskirta teisėjų kolegija laikinųjų apsaugos priemonių klausimui nagrinėti. Ši aplinkybė pareiškėjui paaiškinta ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartyje. Be to, pats pareiškėjas nurodo, kad su nutarties turiniu e-teismai portale jis nesusipažino.
Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas daryti išvadą, kad nušalinimo pareiškime pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kuriomis remiantis objektyviam stebėtojui galėtų kilti pagrįstų abejonių, jog visi Vilniaus apygardos teismo teisėjai yra šališki ir suinteresuoti šios civilinės bylos baigtimi. Pareiškėjo teiginiai apie visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų šališkumą yra tik nepagrįstos prielaidos, o teismas, priimdamas procesinius sprendimus, vadovaujasi tik įrodymais patvirtintais, o ne subjektyvia byloje dalyvaujančio asmens nuomone grindžiamais argumentais. Taigi, dėl nušalinimo pareiškime nurodytų argumentų nėra pagrindo nušalinti visus Vilniaus apygardos teismo teisėjus nuo civilinės bylos Nr. 2A-1267-881/2014 nagrinėjimo. Atmetus nušalinimo pareiškimą, nėra pagrindo spręsti dėl civilinės bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 34 straipsnio 3 dalimi, 69 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas
nutaria:
Netenkinti T. M. pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo visų teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2A-1267-881/2014 nagrinėjimo.