- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-10
- Bylos Nr.
- 2-502-330/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00317-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- A. B.
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos teismui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. B. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė:
1) pripažinti, kad dėl Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų ir kaltės, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus ir juos panaudojant buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimą, į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008; buvo pažeista ieškovo teisė į diskriminacijos uždraudimą jo, kaip invalido, atžvilgiu civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008;
2) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas už neteisėtais veiksmais dėl jo kaltės sistemingą įrodymų ir faktų klastojimą ir panaudojimą civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008 privalo sumokėti ieškovui 200 584,33 Lt atlyginimą ir teismo išlaidas už Konvencijos pažeidimą ir jo (ieškovo) teisių suvaržymą;
3) pripažinti, kad nusikaltimu, dėl kurio yra iškelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 ir neteisėtais policijos, prokuratūros pareigūnų veiksmais ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieškovo konstitucinės teisės ir jam padaryta fizinė, turtinė ir moralinė žala, kuri yra neatlyginta ir žalą privalo atlyginti atsakovas Lietuvos Respublika;
4) pripažinti, kad dėl atsakovo Lietuvos Respublikos policijos, prokuratūros, teismo pareigūnų veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 yra sistemingai pažeidinėjamos ieškovo teisės į teisingą bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonių užtikrinimą ir vykdoma diskriminacija ieškovo atžvilgiu bei nebaudžiamai žalojama ir luošinama sveikata nuo 1993 metų ir dėl to priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 583,33 Lt (168,94 Eur) turtinės ir 100 000 Lt (28 962 Eur) patirtos fizinės ir moralinės žalos atlyginimą;
5) CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Č. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro J. V. veiksmų dėl netraukimo atsakomybėn policijos pareigūnų, paleidusių į laisvę ir nenustačiusių 1999 m. gruodžio 29 d. tyčinį sunkų plėšimo nusikaltimą įvykdžiusio ir pristatyto į policiją vieno iš trijų plėšimą įvykdžiusių asmenų bei nekontroliavus baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 eigos, jos vilkinimo, tokiu būdu diskreditavus teisingumo vykdymą ir savo veiksmais pažeminus prokuratūros instituciją;
6) CPK 300 straipsnio pagrindu apie prokurorės V. Č. ir prokuroro J. V. veiksmuose esančius nusikaltimo valstybės tarnybai požymius pranešti generaliniam prokurorui;
7) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1468-38/2007 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką;
8) pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į teisingą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką;
9) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu, nagrinėdamas minėtą bylą;
10) pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir vykdė diskriminaciją ieškovo atžvilgiu;
11) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į nuosavybės apsaugą civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99;
12) pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Policijos departamentas, Generalinė prokuratūra ir prokurorai V. Č. bei J. V. dėl jų veiklos yra įvykdyto sunkaus nusikaltimo baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 slėpėjai ir organizuotai padarė BK 296 (redakcija iki 2003 m. balandžio 30 d.) numatytą baudžiamąją veiką bei nusikaltimus valstybės tarnybai;
13) CPK 299, 300 straipsnių pagrindu priimti atskirąsias nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo padarytų teisės pažeidimų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1468-38/2007 ir Generalinės prokuratūros bei Policijos departamento padarytų pažeidimų, vykdant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 bei apie nustatytus nusikaltimų požymius informuoti Prezidentą, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetą ir Generalinį prokurorą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį patenkino iš dalies – priteisė 62,37 Lt (18,06 Eur) turtinei ir 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, ieškinį likusioje dalyje atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo A. B. ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010, panaikinti byloje priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apylinkės prokuratūra 2015 m. liepos 10 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-1960-99, nustatydama, kad ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas nepagrįstai, kadangi 2007 m. gruodžio 29 d. jau buvo suėjęs 8 metų senaties terminas ir baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas. Pareiškėjas nurodė, kad civilinės bylos Nr. 2-517-198/2010 nagrinėjimas turi būti atnaujintas paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960/99 tyčia organizuotai buvo neteisėtai bei nepagrįstai tęsiama ir vilkinama nuo 1999 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. liepos 10 d., taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir dėl to pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai 2010 m. birželio 28 d. sprendimu nebuvo atlyginta dėl to padaryta žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė A. B. prašymo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai nutarimo priėmimą traktuoja esant esmine naujai paaiškėjusia aplinkybe. Ši aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, jau buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertino aplinkybę, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruko daugiau kaip 10 metų, todėl pareiškėjo nurodoma aplinkybė neturi esminės reikšmės civilinei bylai. Baudžiamosios bylos nutraukimas niekaip nepakeitė ieškovo teisinės padėties, palyginus su ta, kokia ji buvo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 5-517-198/2010 Lietuvos apeliaciniame teisme.
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašė A. B. prašymo netenkinti. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą priimtas jau išnagrinėjus civilinę bylą ir jis nėra teisiškai svarbus jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumui. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą, įvertino aplinkybę apie užsitęsusį baudžiamosios bylos tyrimą. Procesas turėtų būti atnaujintas, jeigu dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą būtų galima pripažinti priimtą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, tačiau 2015 m. liepos 15 d. nutarimas neatitinka naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių požymių ir neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
Atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašė A. B. prašymo netenkinti. Nurodė, kad aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nėra naujai paaiškėjusi, kadangi turėjo būti žinoma tiek pareiškėjui, tiek bylą nagrinėjusiems teismams. Pateiktas nutarimas tėra naujas dokumentas, kurio nebuvo nagrinėjant civilinę bylą, tačiau to nepakanka proceso atnaujinimo pagrindui konstatuoti, nes įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai ir patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui.
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo A. B. prašymo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui. Prašyme nurodomos aplinkybės dėl proceso trukmės buvo žinomos civilinės bylos nagrinėjimo metu tiek pareiškėjui, tiek bylą nagrinėjusiems teismams. Prašyme nurodytos aplinkybės neturi jokio ryšio su įsiteisėjusio sprendimo neteisingumu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjo A. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 netenkino. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 iškėlimo datą (1999 m. gruodžio 29 d.), pripažino, kad visada egzistavo tikimybė, jog suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas, ir šią aplinkybę ieškovas (pareiškėjas) turėjo žinoti. Pažymėjo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą suėjus senaties terminui buvo priimtas 2015 m. liepos 10 d. t. y. jau išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-517-198/2010 abiejų instancijų teismuose, o šios bylos nagrinėjimo metu toks dokumentas ir aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neegzistavo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas užtruko itin ilgai, buvo įvertinta bylą nagrinėjant iš esmės abiejų instancijų teismų ir nėra naujai paaiškėjusi. Ši aplinkybė taip pat negali turėti esminės reikšmės civilinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, baigčiai, kadangi į ją jau atsižvelgta priimant sprendimą ieškovo ieškinį atmesti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010. Atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:
Teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog byla bus nutraukta suėjus senaties terminui, nepagrįsta įrodymais. Pareiškėjui negalėjo būti žinoma, kad ikiteisminis tyrimas nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. liepos 10 d. buvo neteisėtas. Ši aplinkybė nebuvo bei negalėjo būti nurodyta ir įrodyta ieškinyje. Aplinkybė dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebuvo žinoma, todėl ieškovas bylos nagrinėjimo metu neturėjo galimybės teikti įrodymus apie pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Teismas netinkamai taikė proceso atnaujinimą reguliuojančias teisės normas. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tyčia nebuvo priimamas, siekiant išvengti pareigūnų atsakomybės.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos atstovai Teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodė, kad nauja pareiškėjo įvardijama aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neatnaujino proceso civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 dėl pareiškėjo A. B. prašyme nurodytų aplinkybių.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, turi būti reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, prašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, tai yra teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) ir kt. Įstatymų leidėjas numatė proceso atnaujinimo galimybę tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nustato, ar subjektas įgijo jo nurodomas teises, kad būtų galima spręsti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia šio subjekto teises.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).
Aptariamu atveju apeliantas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, jo manymu, sudarančią pagrindą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nurodė Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. liepos 10 d. priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 25-1-01960-99. Šio dokumento turinys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo remiasi apeliantas, pats savaime laikytinas nauju įrodymu, kurio apskritai nebuvo prašomos atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimo metu ir kuris buvo surašytas / priimtas jau įsiteisėjus teismų sprendimams. Tačiau šio prokuratūros nutarimo turinys neatitinka ir naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių, kadangi šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos ir jomis buvo grindžiamas jo ieškinio reikalavimas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011). Ta aplinkybė, jog praėjus keliems metams po civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo, ikiteisminis tyrimas, kuriuo buvo grindžiama dalis ieškinio reikalavimų, dėl senaties buvo nutrauktas, savaime neleidžia šios aplinkybės (ikiteisminio tyrimo nutraukimo) laikyti nauja aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos prasme.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, dalimi jo reikalavimų buvo prašoma pripažinti, kad dėl atsakovės Lietuvos Respublikos veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 buvo sistemingai pažeidinėjamos pareiškėjo teisės į teisingą bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą, į veiksmingą teisinės gynybos priemonių užtikrinimą ir vykdoma diskriminacija jo (ieškovo) atžvilgiu bei nebaudžiamai žalojama ir luošinama sveikata, taip pat prašoma iš atsakovės priteisti 583,33 Lt (168,94 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) patirtai fizinei ir moralinei žalai atlyginti. Ieškiniu taip pat buvo prašoma pripažinti, kad Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas pažeidė ieškovo teisę į teisingą baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turėjo ir galėjo prognozuoti, kad ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (kaip vienam iš ikiteisminio tyrimo galimo nutraukimo pagrindų). Tokią išvadą leidžia daryti tai, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dar 1999 metais iškeltos baudžiamosios bylos (pradėto ikiteisminio tyrimo) teisėtumo. Aplinkybė, jog pareiškėjas (ieškovas) ieškinyje neanalizavo galiojančio teisinio reguliavimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ši aplinkybė civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo arba negalėjo būti žinoma. Kita vertus, apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šia esą naujai paaiškėjusia aplinkybe neturėtų būti remiamasi tiesiogiai. Nors, apelianto skaičiavimu, nurodytas ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas dar 2007 metais, aplinkybė, jog tai buvo padaryta tik 2015 m. liepos 10 d., savaime neleidžia baudžiamojo proceso (ar jo dalies) laikyti neteisėtu. Tokių išvadų nėra fiksuota nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, o priešinga apelianto pozicija senaties termino pabaigos klausimu grindžiama vien subjektyvaus pobūdžio interpretacijomis.
Apeliacinio teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pritarta apelianto pozicijai dėl nurodytos aplinkybės naujumo (bylos nagrinėjimo metu jam esą nebuvo žinoma, kad ginčui aktualiu metu egzistavo ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl senaties pagrindas), nėra pagrindo išvadai, kad ši aplinkybė turėtų esminės reikšmės byloje išspręstam ginčui. Tokio turinio įrodymo pateikimas teismui nagrinėjant bylą iš esmės neturėtų įtakos bylos procesinei baigčiai. Kaip minėta, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įvertino ne tik valstybės pareigūnų veiksmus nurodytame (šiuo metu nutrauktame) ikiteisminiame tyrime, bet ir paties ikiteisminio tyrimo trukmę. Proceso trukmės įtaka įvertinta priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl, esant atitinkamoms teismų išvadoms tiek dėl baudžiamojo proceso trukmės, tiek dėl jos (trukmės) įtakos apelianto teisėms ir interesams, ikiteisminio tyrimo institucijos nutarime pateikti argumentai, iš kurių galima daryti išvadą, kad jau civilinės bylos nagrinėjimo metu egzistavo pagrindas ikiteisminiam tyrimui nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, neleidžia jų laikyti naujomis ir esmingai reikšmingomis aplinkybėmis bylos procesinei baigčiai CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Esant pirmiau akcentuotoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl proceso atnaujinimo tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.