Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-496-656/2017 pagal ieškovės K. D. ieškinį atsakovėms L. M. ir S. M. dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų ir sandorių panaikinimo bei nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys notarės D. A. ir N. Š., Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Dėl palikimo priėmimo

Paveldėjimo teisė užtikrina, kad po asmens mirties jo sukurtos vertybės pagal testamente išreikštą mirusiojo valią ar pagal įstatymo nuostatas bus perimtos jo artimųjų ar kitų asmenų. Šios teisės paskirtis – užtikrinti mirusiojo valios įgyvendinimą, paveldėtojų ir visų trečiųjų asmenų interesus. Paveldėjimo teisė turi užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir perimamumą. Palikėjo mirties faktas yra pagrindas teisėms ir pareigoms perimti. Jeigu palikėjas nesurašė testamento arba testamentą surašė tik dėl dalies turto, tai palikimo, dėl kurio nesudarytas testamentas, įpėdiniais ipso iure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, kurie buvo gyvi palikimo atsiradimo metu.Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė bylos esmę, kadangi ieškinio dalykas – prašymas nustatyti juridinį faktą, kad mirus P. M., jo palikimą faktiniu valdymu perėmė pirmos eilės įpėdinė D. D., t. y. konstatuoti, kad ji įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir įgijo nuosavybės teises į P. M. paliktą turtą.Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės K. D. senelis, atsakovės S. M. sutuoktinis ir atsakovės L. M. tėvas P. M. mirė 1998-03-14. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2015-10-15 (t. 1, b. l. 1-11), taigi palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012). Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą.Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (1964 m. CK 587, 591 str., 2000 CK 5.50, 5.60 str.), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 str. 1 d., CK 5.50 str. 1 d.), t. y. turintis teisę paveldėti asmuo gali paveldėjimo teisę įgyvendinti priimdamas palikimą, o tam, kad įgytų palikimą įstatyme nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos (1964 m. CK 587 str., CK 5.50 str.).Bylos duomenimis, P. M. testamento nepaliko, todėl jo palikimas galėjo būti priimtas pagal įstatymą. Paveldint pagal įstatymą palikimo atsiradimo metu galiojusioje 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nurodyta, kad pirmos eilės įpėdiniai yra mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) bei mirusiojo vaikas gimęs po jo mirties. Pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas mirusiojo vaikaičiai yra antros eilės įpėdiniai, kurie šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik nesant visų pirmos eilės įpėdinių arba jeigu jie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Byloje nustatyta, kad atsakovės L. M. ir S. M. bei ieškovės motina D. D. (mirusi 2015-01-17) buvo pirmos eilės įpėdinės paveldėti P. M. turtą, o ieškovė K. D. – antros eilės įpėdinė. 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje, taikytinoje nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams, buvo nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo veiksmus, kyla teisinė pasekmė – jam atsiranda nuosavybės teisė į palikimą (1964 m. CK 587 str. 5 d.), jis įgyja teisę įforminti nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka ir ginti ją nuo pažeidimų teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Byloje nustatyta, kad atsakovė S. M., mirusiojo sutuoktinė, kaip pirmos eilės įpėdinė, 2005-04-06 kreipėsi į Trakų rajono notarę su pareiškimu dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo (t. 1, b. l. 191). Tą pačią dieną, t. y. 2005-04-06 kitos mirusiojo pirmos eilės įpėdinės D. D. ir L. M., notarei pateikė pareiškimą, kuriame nurodyta, kad palikimo, atsiradusio mirus 1998-03-14 P. M. nepriėmė ir pretenzijų neturi (t. 1, b. l. 188). Taigi šiuo pareiškimu palikėjo dukros D. D. ir L. M. informavo paveldėjimo bylą vedusią notarę ir patvirtino, jog jos palikimo nepriėmė, pretenzijų į palikėjo P. M. paveldimą turtą neturi. Trečiasis asmuo notarė D. A. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2005-04-06 palikėjo P. M. pirmos eilės įpėdinės atvyko į notarų biurą, kur S. M. pareiškė, kad palikimą po sutuoktinio mirties priėmė faktiniu valdymu ir tai patvirtina seniūnijos pažyma, jog kartu gyveno su sutuoktiniu tame pačiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), o L. M. ir D. D. išreiškė savo valią palikimo nepriimti ir nepaveldėti, suprato ir sutiko, kad viską paveldės jų motina (t. 3, b. l. 18-19). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu notarė D. A. patvirtino (2016-06-03 teismo posėdžio protokolas, 01:48 -01:51), kad atvykusių į notarės biurą visų pirmos eilės įpėdinių valia buvo aiškiai išreikšta, palikėjo dukros L. M. ir D. D. pareiškė, kad palikimo nenori priimti, palikimą priėmė tik mirusiojo sutuoktinė S. M.. Notarė paaiškino, kad nors L. M. ir D. D. užpildė standartinę pareiškimo, kuris pavadintas ,,Dėl atsisakymo nuo palikimo“ formą, tačiau šiuo pareiškimu įpėdinės ne atsisakė, bet pareiškė, kad palikimo nenori priimti. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad S. M. padavus pareiškimą palikimo vietos notarui dėl palikimo priėmimo taip pat duomenis, kurie notarei nekėlė abejonių, kad ši įpėdinė palikimą priėmė faktiniu valdymu, o D. D. ir L. M. padavus pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo, palikimą po P. M. mirties 1998-03-14 priėmė S. M., t. y. paveldėjo visą mirusiojo turtą.Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl D. D. atsisakymą nuo palikimo vertino kaip pareiškimą apie palikimo nepriėmimą, nors jame notarės įrašyta, kad tvirtinamas atsisakymas. Sutiktina su atsakovių atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad apeliantė nepagrįstai pirmenybę teikia dokumentų formai, o ne turiniai. Kaip minėta D. D. ir L. M. valios įforminimui buvo naudojamas standartinis blankas, ir nors jis pavadintas ,,Dėl atsisakymo nuo palikimo“, tačiau jame aiškiai nurodyta, jog abi įpėdinės pareiškia palikimo nepriėmusios ir pretenzijų neturi. Tas pats pasakytina ir apie S. M. 2005-04-06 užpildytą standartinį pareiškimą, kuriame nors ir nurodyta, kad palikimą ,,priimu“, tačiau dėl to negalima daryti išvados, kad S. M. palikimą priėmė ne po P. M. mirties 1998-03-14, o po pareiškimo užpildymo. Atsakovė L. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2016-06-03 teismo posėdžio protokolas, 01:17 – 01:23) taip pat nurodė, kad kai mirė tėvas, motina liko namų šeimininke ir viskas liko motinos, nes turtas buvo užgyventas tėvų, todėl jų su seserimi D. D. palikimo nepriėmimo tikslas buvo tai, kad motina ir liktų viena turto savininke. Palikimo nepriėmimas yra asmens, turinčio teisę į palikimą, neveikimas arba pasyvus elgesys, tačiau tiek palikimo nepriėmimas, tiek atsisakymas yra įpėdinio valios išraiška. Taip pat atsisakymas nuo palikimo sukelia tuos pačius teisinius padarinius kaip ir palikimo nepriėmimas (1964 m. CK 591 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2014). Byloje esančiais duomenimis laikytinas neįrodytas apeliantės argumentas, kad pasirašant pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo D. D. tikroji valia nebuvo išreikšta. Kaip minėta, šis pareiškimas notarei buvo pateiktas tą pačią dieną, kaip ir atsakovės S. M. pareiškimas apie palikimo priėmimą, dėl ko galima daryti išvadą, kad palikėjo pirmos eilės įpėdinių valia bei veiksmai buvo derinami, ir palikėjo dukros sutiko, kad paveldėjimo teisės liudijimas į mirusiojo turtą būtų išduotas jų motinai, tuo patvirtinant, kad būtent atsakovė S. M. priėmė palikimą po savo sutuoktinio mirties. Byloje nėra duomenų, kad D. D. šį savo sprendimą vėliau būtų neigusi ar ginčijusi. Išvadą, kad D. D. pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo pasirašė gera valia bei suprasdama jo pasekmes patvirtina ir aplinkybės, jog ji iki savo mirties gyveno atsakovei S. M. priklausančioje gyvenamojo namo dalyje bei pagal 2013-07-03 sudarytą dovanojimo sutartį savo nuosavybėn priėmė iš savo motinos S. M. dalį žemės sklypo, kurio išpirkimo teisė taip pat buvo paveldėjimo objektu po P. M. mirties, bei kurį po D. D. mirties paveldėjo apeliantė (t. 1, b. l. 40-49). Vien apeliantės nurodyti paaiškinimai dėl S. M., L. M. bei apeliantės motinos D. D. galimo bei tikėtino kitokio susitarimo dėl paveldimo turto, nesant objektyviai tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro teisėto pagrindo pripažinti, kad apeliantės motina D. D. nesutiko, kad jos motina S. M. paveldėtų visą palikimą po P. M. mirties. Apeliantės nurodyti argumentai, kad ji bei D. D. sutuoktinis P. D. apie D. D. pasirašytą pareiškimą apie palikimo nepriėmimą nieko nežinojo, tik patvirtina išvadą, kad D. D. pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo pasirašė išreikšdama savo valią, bei šio savo sprendimo vėliau neginčydama, sutiko su kilusiomis pasekmėmis. Apeliantės minimame D. D. priešmirtiniame laiške taip pat nėra nurodoma, kad D. D. po savo tėvo mirties priėmė palikimą.Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad notarė nepagrįstai išdavė paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, nes nebuvo teismo sprendimo dėl to, jog atsakovė S. M. priėmė palikimą faktiniu valdymu, o notarė pati negalėjo vertinti aplinkybių susijusių su faktiniu palikimo priėmimu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo momentas neturi būti tapatinamas su nuosavybės teisės į palikimą įforminimu. Faktiškai priėmęs palikimą įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo dienos, o nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali būti įforminti vėliau. Pagal 1964 m. CK 598, 599 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas įpėdiniui suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiose normose nenustatyta termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat nenustatyta nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo dėl to, kad nuosavybės teisė per tam tikrą laiką neįforminta. Iš to išplaukia, kad per šešis mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu savininku tapęs įpėdinis gali bet kada po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir jeigu šio fakto niekas neginčija. Kitais atvejais palikimo priėmimui įforminti notaras gali neturėti pagrindo, nes jam kelia abejonių faktas arba yra ginčas dėl fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).Taigi atsižvelgiant į minėtoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytus teisės normų aiškinimus, priešingai nei teigia apeliantė, darytina išvada, kad notaras neturėtų išduoti paveldėjimo teisės liudijimo įpėdiniui, kuris teigia priėmęs palikimą faktiniu valdymu, bet į notarą kreipėsi praleidęs įstatymu nustatytą terminą ne visais atvejais, o tik tuomet, kai notaras turi abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir šį faktą kas nors ginčija. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų ginčijęs faktą, jog atsakovė S. M. faktiškai priėmė savo sutuoktinio palikimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu notarė D. A. nurodė, kad jai pateiktais duomenimis nustatė, jog mirusiojo palikimą faktiniu valdymu priėmė sutuoktinė S. M., kuri kartu su juo gyveno, mokėjo mokesčius už turtą, o kitos dvi pirmos eilės įpėdinės L. M. ir D. D. sutiko su šiuo faktu, todėl notarei nekilo abejonių dėl S. M. palikimo priėmimo faktiniu valdymu (2016-06-03 teismo posėdžio protokolas, 01:48 -01:51). Analogiška nuostata, kad notaras neturi pagrindo atsisakyti išduoti įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą, jei šis minėtu klausimu į notarą kreipėsi vėliau, t. y. suėjus šešiems mėnesiams po palikėjo mirties, jei notarui nekyla abejonių dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu yra nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011, kurioje nurodyta, kad ,,palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8, 95 punkto 2 dalis). Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti.“ Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, palikimą faktiškai priėmęs įpėdinis turėjo teisę, nesikreipdamas į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, tiesiogiai kreiptis į notarų biurą pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir pridėti įrodymus, kad palikimą priėmė valdyti.Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2014, nes faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių ypač todėl, kad skiriasi notarinių veiksmų atlikimo laikas. Šie skundo argumentai atmestini, nes palikimo atsiradimo bei palikimo priėmimo santykiai susiklostė 1998 m., pagal materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę ginčui spręsti taikytinos tuo metu galiojusios teisės normos, taigi nagrinėjamu atveju – teisės normos įtvirtintos 1964 m. CK. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje būtent ir nurodyta kokie įrodymai pagal 1964 m. CK normas turėjo būti vertinami, kaip patvirtinantys faktą apie palikimo priėmimą faktiniu valdymu.Apeliantė neteisingai traktuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009 išaiškinimus. Apeliantės nurodomas minėtos nutarties išaiškinimas, kad palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti faktas nustatomas teisme CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka, taikomas tuomet, kai praleistas įstatyme nustatytas terminas palikimui priimti ir kiti įpėdiniai nesutinka, kad toks įpėdinis kartu su jais paveldėtų. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju abi palikėjo P. M. dukros pirmos eilės įpėdinės D. D. ir L. M. pripažino, kad būtent jų motina S. M., taip pat pirmos eilės įpėdinė, faktiniu valdymu priėmė palikimą po P. M. mirties ir šio fakto neginčijo.Skunde apeliantė nurodo, kad teismas prima facie įrodymus notarinėje byloje, valdžios institucijų sprendimus skirti žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise P. M., vertino kaip nereikšmingus įrodymus, bei nepagrįstai nustatė, kad žemė ir namas P. M. priklausė jungtinės nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes nustačius, kad atsakovė S. M., kaip vienintelė įpėdinė priėmė P. M. palikimą, neatsižvelgiant į tai, ar turtas registruotas jungtinės nuosavybės teise, ar asmeniniu palikėjo turtu, ji paveldėjo visą turtą, kuris registruotas P. M. vardu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog palikimą per šešis mėnesius po palikėjo mirties faktiniu valdymu buvo perėmusi S. M. ir, kad palikimo per tą patį laikotarpį faktiniu valdymu nebuvo priėmusi D. D.. Faktinėmis aplinkybėmis, kurios apeliantės manymu, patvirtina, kad D. D. faktiniu valdymu priėmė savo tėvo palikimą, yra tai, jog D. D. su dukra ir sutuoktiniu prieš palikėjo mirtį ir po to gyveno P. M. priklausančio namo dalyje, pakeitė medinius langus pirmame aukšte, įdėjo medines duris kambariuose, įrengė virtuvę ir vonią, pastatė pavėsinę, D. D. žemės sklype prie namų sodino medžius, turėjo daržą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti atvejis yra individualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Taip palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (paprastai tai nedidelės vertės daiktai). Net įpėdinio apsigyvenimas kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstamas palikimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001; 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad iki palikėjo P. M. mirties ir vėliau, jam priklausiusiose 76/100 dalyse gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyveno palikėjo dukros D. D. šeima. Bylos duomenimis, minėtoje namo dalyje taip pat iki P. M. mirties ir vėliau gyveno palikėjo sutuoktinė S. M., kuri šį nekilnojamąjį turtą bei jo faktinius priklausinius pirtį-skalbyklą ir ūkinį pastatą, tvarkė, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Likusią gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 24/100 dalį 1989-10-19 dovanojimo sutartimi P. M. buvo padovanojęs atsakovei L. M.. Atsakovės pripažino, kad D. D. šeima atliko namo dalies remonto, pagerinimo darbus, o išlaidas pvz. sunaudotai elektros energijai apmokėti, kurui namo apšildymui įsigyti dalinosi tarpusavyje, t. y. prie šių išlaidų apmokėjimo iš dalies prisidėdavo ir D. D. šeima. Tačiau sutiktina su atsakovių atsiliepime nurodytu argumentu, kad vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad palikimą faktiniu valdymu priėmė D. D., nes remonto darbai buvo skirti D. šeimos buičiai pagerinti, o bet kokiomis patalpomis nuomos ar panaudos pagrindais besinaudojantis asmuo taip pat turi jomis rūpintis ir jas prižiūrėti, remontuoti, bet atlikęs šiuos veiksmus neįgyja nuosavybės teisių į tokio pobūdžio patalpas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vien tai, kad įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009). Bylos duomenimis nepaneigti atsakovių argumentai, kad ne tik S. M., bet ir kitos įpėdinės palikėjo dukros L. M. ir D. D., suprato bei laikė, kad po P. M. mirties jo sutuoktinė S. M. liko viso nekilnojamojo turto šeimininke/savininke, nes šis turtas kartu su sutuoktiniu jų darbu bei bendromis lėšomis buvo sukurtas, ir S. M. jokio kito būsto, kuriame galėtų gyventi, neturėjo. Aplinkybė, kad D. D. iš savo motinos S. M. 2013-07-03 priėmė jai dovanotą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurio išpirkimo teisė irgi buvo palikimo objektas, taip pat leidžia daryti kitokią, nei teigia apeliantė, išvadą, t. y., jog D. D. ne tik, kad faktiniu valdymu nepriėmė P. M. palikimo, bet aiškiai suprato bei priėmė visus S. M., kaip teisėtos turto savininkės, veiksmus bei jų neginčijo. Be to, kaip nustatyta byloje, D. D. 2005-04-06 pareiškimu patvirtino, kad palikimo po P. M. nepriėmė, todėl nėra pagrindo vertinti, kad ji palikimą faktiškai priėmė ir valdė.

Dėl ieškinio senaties

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ieškovės ieškinį ginčas kilo ne tarp bendraturčių, t. y. ieškovė siekia ne modifikuoti kitos įpėdinės atsakovės S. M. teises į paveldėtą turtą, bet jas ginčija iš esmės, dėl to ieškovės reikalavimams nuginčyti S. M. išduotus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus ir nuosavybės teisės liudijimus turi būti taikomas CK 5.8 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą pateikti ieškinį ginčijant paveldėjimo teisę apeliantė yra praleidusi ir nėra pagrindo šį terminą atstatyti. Todėl ir dėl šios aplinkybės teismas pagrįstai ieškinį atmetė (CK 5.8 str., CK 1.131 str. 1 d.).Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai, išnagrinėti nepažeidžiant nei materialiosios, nei proceso teisės normų reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas IP Nr. 1042-17 matyti, jog nagrinėjamoje byloje už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė L. M. mokėjimo nurodymu, atliktu 2017-05-24, advokatės kontorai sumokėjo 1 500 Eur (b. l. 140-141).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovių pateiktus bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančius dokumentus, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, sprendžia, kad atsakovei iš ieškovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina 1 070 Eur (822,8 Eur x 1,3) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės K. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 070 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.