Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Ieškovė nurodė, kad jos senelis P. M. (toliau – palikėjas) mirė 1998-03-14. Po jo mirties atsirado palikimas, kur| pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK normas, kadangi palikėjas nebuvo surašęs testamento, pirma eile pagal įstatymą turėjo teisę lygiomis dalimis paveldėti jo įpėdinės - ieškovės močiutė, t.y. palikėjo sutuoktinė S. M. ir dukros - ieškovės motina D. D. ir teta L. M. (toliau - paveldėtojos, įpėdinės).Pagal Trakų r. notarų biuro paveldėjimo bylos Nr. 52/2005 (toliau - Paveldėjimo byla) nustatyti šie faktai, kad 2005 m. balandžio mėn. 6 d., atsakovė S. M. kreipėsi į notarę D. A. su pareiškimu, jog priima P. M. palikimą. Tai reiškia, kad S. M. kreipėsi į notarą po palikimo atsiradimo praėjus 7 metams;S. M. 2005-04-06 pareiškime nurodo, kad P. M. turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, ji priima. Tai reiškia, kad paveldėtoja nežinojo palikto turto masės ir iki 2005-04-06 nebuvo priėmusi palikimo faktiniu valdymu.Testamentų registre 2005-04-08 numeriu 52 buvo įregistruotas faktas, kad palikėjo P. M. palikimas buvo priimtas 2005-04-06 Trakų r. notaro biure. Tai reiškia, kad iki 2005-04-06 P. M. palikimas nebuvo priimtas.2005-04-06 D. D. ir L. M. kreipėsi į Trakų r. notarų biuro notarę D. A. su bendru pareiškimu, jog atsisako palikimo (toliau - Atsisakymas) po P. M. mirties, jo nepriėmė ir pretenzijų neturi. Tai reiškia, kad D. D. ir L. M. pareiškė notarui, kad atsisako palikimo, jo nepriėmė ir pretenzijų neturi po palikimo atsiradimo praėjus 7 metams. Tai reiškia, kad pareiškėjos praleido įstatymo nustatytą 6 mėn. terminą atsisakymui pateikti, nenurodė kieno naudai jos neva atsisako palikimo ir pretenzijų kažkam ar dėl kažko neturi;2006-06-12 S. M. notarė D. A. išdavė Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (toliau - PTL), kuriame ji po P. M. mirusio 1998-03-14, mirties paveldėjo (1) 142/300 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuri priklausė P. M. pagal 2000-11-02 V AVA sprendimą Nr. 79- 8693 ir kt. dok. pagrindu; (2) 131/273 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuri priklausė P. M. pagal 2000-11-02 VAVA sprendimą Nr. 79-8693 ir kt. dok, pagrindu; (3) 1/2 dalis piniginio indėlio su procentais, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančio AB „Hansabankas"; (4) lA dalis atkurtų santaupų, nebalansinės atkuriamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Hansabankas".2008-06-30 S. M. Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarė D. A. išdavė Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, kuriame ji po P. M., a/k (duomenys neskelbtini) mirusio 1998-03-14, mirties paveldėjo Vi dalį paveldimo turto, kurį sudaro: 76/100 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu lA2p, kurio bendras plotas 124,54 kv.m , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis - skalbykla, plane pažymėta indeksu 811 p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 91 lp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), kurie priklausė mirusiajam pagal 1989-08-24 LDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 127, 1989-09-21 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 150 ir valstybinės įmonės registrų centro pažymą Nr. 44-2316847, išd. 2008-06-26;2010-06-17 S. M. Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarė D. A. išdavė Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriame ji po P. M., a/k (duomenys neskelbtini) mirties, mirusio 1998-03-14, paveldėjo paveldimą turtą, kurį sudaro teisė išpirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), kurio bendras plotas 1486 kv. m., įmokų suma 53,08 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis (1327 litais), kuri priklauso mirusiajam pagal VA VA Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-06-07 pažymą Nr.864.VA VA žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2010-06-07 išdavė pažymą Nr. 864, kurioje skyrius nurodo, kad P. M. už 1486 kv.m, žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėjo 53,08 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis. Tai reiškia, kad P. M. už žemės sklypą sumokėjo investiciniais Čekiais, t.y. asmeninėmis lėšomis.2006-06-12 S. M. notarė D. A. išdavė Nuosavybės teisės liudijimą (toliau - NTL) į jungtinės nuosavybės teise jai priklausantį turtą, kurį sudarė: 1/2 dalis piniginio indėlio su procentais, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančio AB „Hansabankas" ir ]/2 dalis atkurtų santaupų, nebalansinės atkuriamosios sąskaitos Nr, (duomenys neskelbtini), esančios AB „Hansabankas";2008-06-30 S. M. notarė D, A. išdavė Nuosavybės teisės liudijimą į pusę bendro turto, įgyto santuokoje, kurį sudarė: 76/100 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu lA2p, kurio bendras plotas 124,54 kv.m , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis - skalbykla, plane pažymėta indeksu 81 lp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 91 lp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), kurie priklausė mirusiajam pagal 1989-08-24 LDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 127, 1989-09-21 DŽDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 150 ir valstybinės įmonės registrų centro pažymą Nr. 44-2316847, išd. 2008-06-26;Trakų raj. savivaldybės administracijos Lentvario seniūnija 2005-04-05 išdavė pažymą Nr, PG-343 apie mirusiojo šeimos sudėtį, kurioje nerodyta, kad P. M. mirties dieną kartu (duomenys neskelbtini), gyveno sutuoktinė S. M. ir dukros D. D. ir L. M.. Tai reiškia, kad ši pažyma nėra tiksli, kadangi iš pagal tos pačios seniūnijos atsakovei L. M. 2015-03- 16 išduotos pažymos Nr. (2015-41010-PS)-187 matyti, kad savo gyvenamąją vietą palikėjo name jo mirties dieną buvo deklaravę ir gyveno A. M. (nuo 1992-12-31), S. M. (nuo 1963-01-29), L. M. (nuo 1992- 12-31), P. D. (nuo 1992-05-18) ir K. D. (nuo 1992-11-10). Šioje pažymoje duomenų apie D. D. gyvenimą name (duomenys neskelbtini), nėra, tikėtina todėl, kad ji jos išdavimo momentu jau buvo mirusi ir išdeklaruota;P. M. palikimas atsirado 1998-03-14, t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl šalių paveldėjimo santykiams taikomas 1964 m. CK. P. M. nepaliko testamento, o paveldint pagal įstatymą pirmosios eilės įpėdiniais lygiomis dalimis buvo mirusiojo vaikai, sutuoktinis ir tėvai, antrosios eilės - mirusiojo senoliai iš tėvo ir motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p, ir 2 p.). P. M. palikimo atsiradimo momentu įstatyme buvo nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Taip pat įstatyme buvo įtvirtinta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimas turėjo būti priimamas per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). 1964 m. CK 591 str. 1 dalyje numatyta įstatyminio įpėdinio teisė per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti nuo palikimo.Atsakovė L. M. atsiliepime neginčija ir sutinka su tuo, kad ji po savo tėvo mirties nebuvo priėmusi jo palikimo. Tuo būdu reikšminga, kad ginčas dėl palikimo yra tik tarp ieškovės kaip D. D. turėto turto paveldėtojos ir atsakovės S. M., nes L. M. pasitraukė iš paveldėjimo santykių.Ieškovė teigia, kad jos motina D. D. po savo tėvo P. M. mirties 1998-03-14 priėmėjo palikimą faktiniu valdymu, o jos 2005-04-06 palikimo atsisakymo sandoris kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą 6 mėn. terminą yra negaliojantis ir nesukeliantis teisinių pasekmių.Palikimo atsisakymas - vienašalis sandoris, asmens valia turi būti išreikšta laisvai, o jos turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Atsisakyti palikimo įstatymo leidžiama per tą patį terminą, kaip ir palikimą priimti - šiuo atveju per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 591 str. 1 dalis). Įpėdinis, išreiškęs valią priimti palikimą, negali jo atsisakyti (CK 1964 m. CK 591 str. 4 dalis), įstatyme nustatyta vienintelė šios taisyklės išlyga - įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Įstatyme nenustatyta galimybės pratęsti palikimo atsisakymo terminą, todėl 1964 m. CK 591 str. nurodytas teisines pasekmes sukelia tik faktiškai valdančio įpėdinio palikimo atsisakymo pareiškimas, paduotas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas nuo palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi. Dėl šios priežasties pavėluotai išreikštas atsisakymas nuo palikimo yra teisiškai niekinis, todėl ieškovė neginčija 2005-04-06 Pareiškimo dėl atsisakymo nuo palikimo.Ieškovė įrodinėja, kad D. D. palikimą jau buvo priėmusi faktiniu valdymu, todėl ir patvirtinimas, kad ji palikimo nepriėmė ne tik prieštarauja faktinėms aplinkybėms, bet buvo apsimestinis, neatspindėjo tikrosios jos valios būti paveldėto turto savininke, įtakotas atsakovių neginčijamo buvusio susitarimo tarp pirmos eilės paveldėtojų ir siekiant D. D. manymu, kitu, greitesniu ir paprastesnių keliu įteisinti palikimą savo vardu. Atsakovės buvo pažadėjusios, kai tik bus sutvarkyti reikiami dokumentai, kuriuos pagal 2008 m. įgaliojimą ir tvarkė A. M., ir baigta Namo rekonstrukcija, paveldėtas turtas jai bus padovanotas. D. D. įkalbėti tokiam neva atsisakymui atsakovėms neturėjo būti sunku, nes D. D. nesenai buvo nustatytas sunkus depresijos sindromas, ji buvo gydyta psichiatrinėje ligoninėje, vėžys progresavo. Tuo metu buvo atliekama chemoterapija, jos dvasinė būklė nuolat būdavo nenuspėjama, sudėtinga, todėl ji tuo momentu realiai galėjo net gerai nesuprasti kokias pasekmes gali sukelti toks raštas. D. D. patvirtinimas, jog ji neva palikimo nepriėmė gali reikšti ir tai, jog ji palikimo nepriėmė tą 2005 m. balandžio 6 dieną paduodama prašymą notarui, bet ne apskritai jo nebuvo priėmusi faktiniu valdymu. Kadangi tiksliai neįmanoma nustatyti ką būtent norėjo ar kas būtent buvo prašoma pasirašyti (tekstas surašytas ne D. D. ranka) ir dėl šios priežasties minėtas patvirtinimas vertintinas kritiškai.Be to, iš paveldėjimo bylos akivaizdu, kad būtent S. M. nebuvo priėmusi P. M. palikimo iki pat 2006-04-06 nei faktiniu valdymu, nei kreipimusi į notarą. Šį faktą patvirtino pati S. M. savo prašyme, nurodydama, kad palikimą priima, o ne kad buvo priėmusi. Tai reiškia, kad palikimas buvo priimtas padavus notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis), o ne faktiški jį pradėjus valdyti. Taigi, pati atsakovė apsisprendė priimti palikimą po vyro mirties vienu iš alternatyvių jo priėmimų būdų - paduodama pareiškimą notarui apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimo būdų sutaptis galima vienu atveju - jeigu palikimą pradėjęs faktiškai valdyti asmuo per palikimui priimti skirtą laiką kreipiasi ir į notarą.Atsakovė S. M. nepagrįstai teigia, jog ji po vyro mirties buvo priėmusi palikimą faktiniu valdymu, o šį faktą po 7 metų notarei neabejotinai turėjo patvirtinti dvi aplinkybės: 1) kad kitos įpėdinės pareiškė, kad jos nebuvo priėmusios palikimo;2) kad paveldėjimo byloje yra pakankamai duomenų, jog notarei nekiltų abejonių dėl faktinio valdymo.Atsakovės išvados paneigtinos, nes įpėdinių negaliojančiame atsisakymo pareiškime nurodyta aplinkybė, kad jos nepriėmė palikimo, yra D. D. atveju net melaginga, neaiški, o bendru atveju neturi jokios reikšmės patvirtinti aplinkybei, jog faktiniu valdymu palikimą priėmė būtent S. M., nes, šio dokumento tikslas ir turinys yra kiti. Šiuo atsisakymu negalima įrodyti aplinkybės, jog S. M. faktiniu valdymu 2006-04-06 priėmė palikimą.Notarė nepagrįstai rėmėsi Trakų raj. savivaldybės administracijos Lentvario seniūnijos 2005-04-05 pažyma Nr. PG-343 apie mirusiojo šeimos sudėtį, kurioje nurodyta, kad P. M. mirties dieną kartu (duomenys neskelbtini), gyveno sutuoktinė S. M. ir dukros D. D. ir L. M.2005-04-06 nebegaliojo ne tik LTSR Teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija, bet ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr, 362 patvirtintos Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinės taisyklės (Žin., 1999, Nr. 110- 3242), kuriose buvo numatyta notarui teisė pačiam spręsti, ar įpėdiniai faktiškai priėmė palkiomą. Todėl, jeigu notarė nusprendė išduoti PTL, nes S. M. buvo faktiškai priėmusi palikimą, privalėjo vadovautis LR Notariato įstatymu, red. iki 2005-11-22, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintais Testamentų registro steigimo ir Testamentų registro nuostatais (Žin., 2001, Nr. 44-1547; TAR, 2014-01-28, Nr. 2014-00624), galiojusiais iki 2005-07-24, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1R-64 patvirtintomis Notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formomis (Žin., 2004, Nr. 43-1418), galiojusiomis iki 2007 04 29, Notarų rūmų išaiškinimais bei teismų praktika.Notaro turėjimas įrodymų apie faktinį valdymą, kitų įpėdinių pareiškimas apie palikimo nepriėmimą yra nepakankamos sąlygos, kai notaras gali išduoti PTL, kai yra praleistas 6 mėn. terminas. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK - ir kreipiantis į teismą su prašymu dėl turto aprašo sudarymo - nulemia ir skirtingą bei savarankišką palikimo priėmimo minėtais būdais įforminimo tvarką. Palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti faktas nustatomas teisme CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka, prašymas dėl turto aprašo sudarymo nagrinėjamas taip pat teisme pagal CPK XXXIX skyriaus nuostatas, o įpėdiniui priimant palikimą notarui pateikiamu pareiškimu, paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas Notariato įstatymo nustatyta tvarka". Todėl darytina išvada, kad jeigu notarė manė, jog S. M. palikimą priėmė faktiniu valdymu, ji pažeidė palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 588 straipsnį.Notarė, vadovaudamasi Testamentų registro steigimo ir Testamentų registro nuostatų 15. 2. p. teikdama registrui duomenis apie palikimo priėmimo faktus, pagal 15.2.1. p.p. nurodė palikėją - P. M. ir pagal 15.2.2. p.p. - palikimo priėmimo datą, kuri neginčijamai yra 2005-04-06. Todėl byloje įrodyta, kad atsakovė S. M. palikimą priėmė kitu būdu - paduodama prašymą notarui. Šiuo būdu priimant palikimą, akivaizdžiai buvo praleistas terminas jį priimti ir nebuvo kitų notarei žinomų palikimą priėmusių įpėdinių, kurie būtų raštu sutikę, jog S. M. priimtų palikimą po termino. Šiuo atveju pati pratęsdama terminą notarė pažeidė 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos nuostatas.S. M. praleido terminą palikimui, atsiradusiam po P. M. mirties priimti, nes jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsė, todėl prarado paveldėjimo teisę. Kadangi ji jau yra praradusi paveldėjimo teisę, iš naujo nebegali būti sprendžiama dėl jos paveldėjimo kitu alternatyviu būdu. Todėl visiškai nereikšminga, jog ji gyveno palikėjo name bei mokėjo mokesčius, kurių mokėjimo nepatvirtina jokie bylos įrodymai. D. D. taip pat gyveno name ir ne tik mokėjo mokesčius, bet ir aktyviais veiksmais valdė Ginčo turtą bei rodė savo siekį paveldėti tėvo palikimą. Todėl atsakovei S. M. išduoti PTL naikintini.Namas, teisė išsipirkti Žemės sklypą, atkuriamasis indėlis buvo asmeninė palikėjo P. M. nuosavybė. Paveldėjimo byloje nėra nei vieno įrodymo, kad šis turtas buvo bendra jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas. Todėl ir NTL S. M. kaip sutuoktinį pergyvenusiai įpėdinei išduoti neteisėtai ir naikintini.Panaikinus PTL ir NTL, netenka teisinės reikšmės ir jokie kiti paveldėjimo byloje esantys dokumentai, tame tarpe ir niekinis atsisakymas bei melagingas D. D. tvirtinimas, kad ji nebuvo priėmusi palikimo po savo tėvo mirties. Be to," bylos įrodymai neabejotinai leidžia nustatyti, kad savo palikimą D. D. valdė ir juo rūpinosi bei iki pat mirties siekė įteisinti, Todėl nustatytinas juridinis faktas, kad mirus P. M., gyvenusiam (duomenys neskelbtini), jo palikimą faktiniu valdymu priėmė pirmos eilės įpėdinė D. D.. Atsakovės kaip kitos pirmos eilės įpėdinės palikimo nepriėmė, nes L. M. pasitraukė iš paveldėjimo santykių, o S. M. prarado paveldėjimo teisę. Nustačius juridinį faktą, kad D. D. priėmė palikimą, nustatytina, jog jai atsirado nuosavybės teisė į Ginčo turtą. Tuo būdu būtų apginta ieškovės turtinė teisė, kadangi ji paveldėjo po savo motinos D. D. mirties ir jai galėtų būti išduotas papildomas PTL į D. D. pripažintą nuosavybę. Tuo būdu ieškovė gina ne savo atstovavimo teisę, bet teisę paveldėti dar nepripažintą motinos nuosavybe turto dalį.Taip pat, tuo atveju, jeigu teismas spręs, jog visos pirmos eilės įpėdinės dėl skirtingų priežasčių nepaveldėjo P. M. palikimo, K. D., prašo teismo nustatyti juridinį faktą, kad ji kaip vienintelė antros eilės paveldėtoja, kuri visą gyvenimą iki jos išvarymo gyveno Name, o jos mažametės ir nepilnametės valdymo teises įgyvendino jos tėvai aktyviai valdydami ir rūpindamiesi turtu, o motina ir gyvendama tik todėl, kad turėjo K., priėmė visą senelio P. M. palikimą, tiek turtą, tiek ir turtines teises. Todėl tokiu atveju ieškovė savo nuosavybės teises nesant pirmos eilės paveldėtojų gintų kaip antros eilės įpėdinė priėmusi senelio P. M. palikimą faktiniu valdymu.

Atsakovės prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovės senelis, atsakovės S. M. sutuoktinis ir atsakovės L. M. tėvas P. M. mirė 1998-03-14 d., todėl jo palikimo atsiradimo metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 573 straipsnio 1 dalyje (1994-05-17 d. įstatymo Nr.I-459 redakcija) buvo nurodytos įpėdinių eilės paveldint pagal įstatymą, t.y. pirmos eilės įpėdiniais buvo nurodyti – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Prie pirmos eilės įpėdinių buvo priskiriamas ir mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Tuo tarpu antros eilės įpėdiniai šioje teisės normoje buvo nurodyti – mirusiojo senoliai iš tėvo ir motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. 1964 m. LR Civilinio kodekso 573 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymą tik tuo atveju, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tada, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.Atsakovės S. M., L. M. bei 2015-01-17 d. mirusi ieškovės motina D. D. buvo pirmos eilės įpėdinės priimti mirusiojo P. M. palikimą, tuo tarpu ieškovė K. D. – antros eilės įpėdinė. Ieškovė būtų galėjusi pretenduoti į senelio palikimą ir jį priimti 1964 m. LR Civilinio kodekso 587 straipsnyje nustatyta tvarka tik tuo atveju, jei visos minėtos pirmos eilės įpėdinės būtų nepriėmusios palikimo ar jo atsisakiusios, t.y. esant nors vienam palikimą pagal įstatymą priėmusiam pirmos eilės įpėdiniui, kitų eilių galimi įpėdiniai, įskaitant ir antrosios eilės įpėdinius, paveldėti pagal įstatymą nešaukiami ir mirusiojo turto nepaveldi. Kadangi P. M. testamento nepaliko, tai jo palikimas galėjo buvo priimtas tik pagal įstatymą, vadovaujantis tame tarpe ir minėtomis 1964 m. LR Civilinio kodekso 573 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.1964 m. LR Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (LR CK 587 straipsnio 3 dalis).Pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą mirusiojo sutuoktinė S. M. Trakų r. notarei pateikė 2005-04-06, kuriame buvo nurodyta, jog ji po vyro (sutuoktinio) P. M. mirties 1998-03-14 palikimą priėmė ir prašo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Tą pačią dieną, t.y. 2005-04-06 d. likusios dvi pirmos eilės įpėdinės mirusiojo dukros D. D. ir L. M. notarei pateikė pareiškimą, kuris pavadintas „Dėl atsisakymo nuo palikimo“, tačiau jame patvirtinamas kitokio pobūdžio teisiškai reikšmingas faktas, t.y. nurodyta, jog jos palikimo, atsiradusio mirus 1998-03-14 d. P. M. nepriėmė ir pretenzijų neturi.Ieškovės K. D. teiginiai, sietini su tuo, jog ji - antros eilės įpėdinė priėmė mirusiojo palikimą faktiniu valdymu, grindžiami visiškai nepagrįsta išvada, jog mirusiojo sutuoktinė S. M. palikimo nepriėmė, nes į notarą dėl palikimo priėmimo su pareiškimu kreipėsi praleidusi minėtą šešių mėnesių terminą palikimui priimti, o jei visgi palikimą priėmė faktiškai pradėjusi jį valdyti, tai šis faktas nėra patvirtintas teismo priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu apie nustatytą atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Tuo tarpu apibūdindama jos motinos bei tetos L. M. 2005-04-06 d. notarei pateiktą pareiškimą, šį dokumentą vertina, kaip niekinį, nesukėlusį teisiškai reikšmingų pasekmių, nes nustatyta tvarka palikimo nepriėmęs įpėdinis negali nuo jo atsisakyti. Ieškovė faktiškai neginčija aplinkybės, jog jos senelė S. M., būdama palikėjo sutuoktinė ir su juo kartu gyvendama jiems bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis priklausiusiose 76/100 dalyse gyvenamojo namo (likusi, t.y. 24/100 dalių dydžio šio gyvenamojo namo dalis, pagal 1989-10-19 d. tarp P. M. ir L. M. sudarytą dovanojimo sutartį buvo perleista atsakovės L. M. nuosavybėn), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat šiame name nuolatos nepertraukiamai gyvendama ir po sutuoktinio mirties, šį nekilnojamąjį daiktą (nuosavybės teise priklausančias 76/100 dalis) bei jo faktinius priklausinius - pirtį-skalbyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkydama, prižiūrėdama, mokėdama mokesčius ir kt., priėmė faktiškai jį valdydama.Pagal kasacinio teismo praktiką faktinis palikimo priėmimas, kaip nurodyta toje pačioje nutaryje, reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus). Būtent S. M. faktiniu valdymu bei būdama pirmos eilės įpėdinė priėmė visą mirusiojo palikimą. Tuo tarpu į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ši atsakovė kreipėsi žymiai vėliau, t.y. 2005-04-06 d., be to, S. M. nėra kreipusis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, sietino su palikimo priėmimu faktiniu valdymu, nustatymo, tačiau pastaroji aplinkybė, priešingai nei teigia ieškovė, nereiškia, jog minėta įpėdinė palikimo nepriėmė ar notarė neturėjo teisės išduoti ieškovės ginčijamų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų. Įpėdinis palikimą pagal įstatymą priima visą ir be jokių išlygų, todėl priešingai, nei nurodoma ieškinyje, visiškai nėra svarbu, ar notaras išduoda vieną paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į visą palikimą ar kelis liudijimus į tam tikrus paveldėjimo objektus, kaip ir nesvarbu, kokiais terminais vienas po kito išduodami keli paveldėjimo teisės liudijimai, nes svarbu yra būtent tai, jog minėtais liudijimais palikimą priėmusiam įpėdiniui (įpėdiniams) būtų patvirtinta nuosavybės teisė į paveldėjimo būdu įgytą turtą. Praktikoje paprastai išduodama daugiau nei vienas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, jei duomenys apie palikėjo turėtą turtą sužinomi ir/ar tai patvirtinantys dokumentai gaunami vėliau, t.y. po pirmojo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.Pagal 1964 m. CK 598, 599 straipsnius nuosavybės teisė į paveldimą turtą įforminama paveldėjimo teisės liudijimu, kuris išduodamas įpėdiniui suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiose normose nenustatyta termino, kada vėliausiai gali būti kreipiamasi dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, taip pat nenustatyta nuosavybės teisės pasibaigimo ar išnykimo dėl to, kad nuosavybės teisė per tam tikrą laiką neįforminta. Iš to išplaukia, kad per šešis mėnesius faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti ir tuo pagrindu savininku tapęs įpėdinis gali bet kada po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o šis turi išduoti įpėdiniui liudijimą, jeigu nėra abejonių dėl faktinio palikimo priėmimo ir jeigu šio fakto niekas neginčija. Kitais atvejais palikimo priėmimui įforminti notaras gali neturėti pagrindo, nes jam kelia abejonių faktas arba yra ginčas dėl fakto“.Nuostata, kad notaras neturi pagrindo atsisakyti išduoti įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą, jei šis minėtu klausimu į notarą kreipėsi vėliau, t.y. suėjus šešiems mėnesiams (1964 m. LR Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 ir 3 dalys) po palikėjo mirties, jei notarui nekyla abejonių dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, yra nuosekliai aiškinama ir naujausioje šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje. Palikimo priėmimas gali būti įrodinėjamas ne teismo tvarka, o namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą.Atsakovės S. M. paveldėjimo bylą po P. M. mirties administravusiai notarei pateikti duomenys pastarajai nekėlė abejonių, kad ši įpėdinė priėmė palikimą faktiniu valdymu, kitos dvi įpėdinės S. M. teisių į palikimą neginčijo, todėl nebuvo nei faktinės, nei teisinės kliūties notarei išduoti ieškovės ginčijamus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus.Ieškovė taip pat neteisingai vertina kitų dviejų pirmos eilės įpėdinių – D. D. ir L. M. 2005-04-06 d. notarei pateikto pareiškimo (notarinio registro Nr.I-1483) prasmę bei teisines pasekmes. Akivaizdu, jog šis pareiškimas notarei yra pateiktas praėjus keliems metams po palikėjo mirties, t.y. žymiai vėliau nei 1964 m. LR Civilinio kodekso 587 straipsnio 3 dalyje nurodytu šešių mėnesių terminu, per kurį palikimas turi būti priimamas bei, atitinkamai, remiantis 591 straipsnio 1 dalies nuostatomis (1994-05-17 d. įstatymo Nr.5-459 redakcija), taip pat vėliau, nei šešių mėnesių terminu nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį įpėdinis turi teisę nuo palikimo atsisakyti. Visiškai sutiktina su ieškovės pozicija, jog nuo palikimo priėmimo gali atsisakyti tik jį nustatyta tvarka ir terminais priėmęs įpėdinis. Tačiau iš minėto 2005-04-06 d. pareiškimo turinio matyti, jog D. D. ir L. M. pareiškė, jog jos palikimo nepriėmė ir, atitinkamai, pratenzijų dėl palikimo neturi. Negalima sutapatinti pareiškimo nuo atsisakymo nuo palikimo ir pareiškimo apie palikimo nepriėmimą, nes jų padariniai yra visiškai skirtingi. Jei atsisakyti nuo palikimo priėmimo leidžiama per tą patį terminą, per kurį ir priimamas palikimas (šiuo klausimu 1964 m. LR Civilinio kodekso ir 2000 m. LR Civilinio kodekso nuostatos visiškai sutampa), tai pareiškimu apie palikimo nepriėmimą konstatuojama, jog jį surašęs įpėdinis informuoja paveldėjimo bylą vedusį notarą, jog jis palikimo nepriėmė, pretenzijų į kito įpėdinio paveldimą turtą neturi, t.y. toks pareiškimas neturi įtakos jau pasibaigusiai minėtą pareiškimą surašiusio asmens paveldėjimo teisei.Taigi, šiuo dokumentu, nors jis ir pavadintas „Dėl atsisakymo nuo palikimo“ buvo išreikšta ne minėtų pirmos eilės įpėdinių valia atsakyti nuo palikimo (jos to ir negalėjo padaryti, nes palikimo nebuvo priėmusios), o patvirtinamas teisiškai reikšmingas faktas, jog abi jos palikimo nepriėmė. Tuo tarpu nurodymas, jog šios įpėdinės pretenzijų neturi, šio pareiškimo notarei pateikimas tą pačią dieną, kaip ir S. M. pareiškimas apie palikimo priėmimą, reiškia, jog palikėjo dukrų veiksmai buvo derinami su motinos veiksmais, o jų valia buvo nukreipta į tai, jog paveldėjimo teisės liudijimas į mirusiojo turtą būtų išduotas jų motinai, tuo pačiu patvirtinant, jog būtent ji priėmė palikimą. D. D. šį pareiškimą pasirašė gera valia ir aiškiai suvokdama jo pasekmes, galima spręsti ir iš tolimesnių jos veiksmų, t.y. D. D. niekuomet šio savo veiksmo nekvestionavo ir toliau, iki pat savo mirties gyveno atsakovei S. M. priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, pagal 2013-07-03 d. sudarytą Dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. NŠ-1162, savo nuosavybėn iš motinos S. M. priėmė dalį žemės sklypo, kuris (turtinės teisės į jį) taip pat buvo paveldėjimo po P. M. mirties objektu.Ieškovė taip pat nurodo, jog 2005-04-06 d. pareiškimą D. D. pasirašė sirgdama ir galimai dėl to nelaisva valia, ar kaip nors kitaip paveikta, nes neva jai kažkas už tai buvo pažadėta, tačiau šiems teiginiams (tiksliau tariant – prielaidoms) pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų, o jų ir negali būti, nes abi mirusiojo dukros palikimo po jo mirties nepriėmė gera valia, suvokdamos kilsiančias pasekmes ir tarpusavyje bei su jų motina S. M. sutardamos, jog tėvų užgyventas turtas ir turi likti jų rankose, t.y. po tėvo mirties atitekti jį pergyvenusiai sutuoktinei, kuri dėl šio turto tolimesnio likimo nuspręs savarankiškai. Toks visų pirmos eilės įpėdinių sprendimas buvo nulemtas ne kokių kitų priežasčių, o prigimtinių tėvų ir vaikų santykių, t.y. abi dukros atsisakė paveldėjimo būdu pretenduoti į tėvų turtą, kol bent vienas iš jų yra gyvas. Iš ieškovės nurodytų atsakovės S. M. sudarytų Dovanojimo sutarčių matyti, jog faktiškai visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą ši atsakovė perleido savo dukroms, negalima nepastebėti, jog L. M. yra perleista daugiau turto, nei D. D., tačiau taip nuspręsti S. M. paskatino tai, jog būtent L. M. šeima padėjo prižiūrėti, tvarkyti, remontuoti senyvo amžiaus motinos turtą, tvarkyti prie namų esančią žemę, visą laiką S. M. rūpinosi, ko visiškai nedarė D. D. šeima. Ieškovės teiginys, kad jos motina D. D. ar net ji pati faktiniu valdymu priėmė P. M. palikimą yra visiškai nepagrįsti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įpėdinio apsigyvenimas kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu Neturi reikšmės aplinkybė, jog palikimo atsiradimo metu ieškovė buvo nepilnametė. Remiantis palikimo atsiradimo metu galiojusio LR Santuokos ir šeimos kodekso bei šiuo metu galiojančio 2000 m. LR Civilinio kodekso nuostatomis nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą yra tėvai, kurių tėvų valdžia (anksčiau – tėvystės teisės) nėra apribotos. Šiuo atveju notarė ar kas kitas negalėjo nuspręsti už veiksnios ieškovės motiną D. D. dėl jos valios nepriimti palikimo po P. M. mirties ir sprendimo atitinkamo turinio pareiškimą pateikti notarei. Kadangi nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiais atsakovei S. M. išduotus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, tai negali būti nuginčyti ir visi kiti ieškinyje išvardinti sandoriai, reikalavimas perkelti jai pirkėjo teises pagal 2010-08-26 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JK-2953 ir 2010-08-26 d. pirkimo-pardavimo aktą Nr.JK-2954 dėl 1648/2168 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo iš valstybės.Ieškovė K. D. teigia ieškinio senaties termino pareikšti visiems ieškinio reikalavimams nepraleidusi, nes įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu jai atsiradusias teises į palikėjo turtą, todėl šis ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs tarp bendraturčių. Tokiu būdu ieškovė teigia, jog jei vieni iš jų ginčija kitų bendraturčių teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, tai tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (LR Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas.Tuo tarpu šio ginčo atveju ieškovė apskritai ir pilna apimtimi kvestionuoja atsakovės S. M. nuosavybės teises į paveldėtą turtą, teigdama, jog pastaroji palikimo nepriėmė, jai išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai yra niekiniai ir todėl negalioja, vienintelė paveldėtoja yra ieškovė, kuri ir pretenduoja į visą mirusio senelio palikimą. Tokiu būdu, pagal K. D. ieškinį ginčas kilo ne tarp bendraturčių, t.y. ji nesiekia tik modifikuoti kitos įpėdinės (senelės) teisių į paveldėtą turtą, o jas ginčija iš esmės.Ieškovės reikalavimui nuginčyti S. M. išduotų Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus turi būti taikomas ne bendras, o specialus LR Civilinio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia – palikimo atsiradimo diena ar ta diena, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Manome, jog ši norma taikytina ir todėl, jog abu ieškovės ginčijami paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai išduoti galiojant 2000 m. LR Civiliniam kodeksui, t.y. 2008-06-30 d. ir 2010-06-17 d. Pažymėtina, jog pirkėjo teisių perkėlimui taikytinas dar trumpesnis ieškinio senaties terminas – trys mėnesiai (1964 m. LR Civilinio kodekso 125 straipsnio 3 dalis; 2000 m. LR Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 3 dalis).Ieškovė, kaip pati ir nurodo, nuo savo gimimo gyveno senelei S. M. nuosavybės teise priklausiusioje gyvenamojo namo dalyje kartu su savo tėvais, todėl negalėjo nežinoti, kam nuosavybės teise priklauso šis namas, jo priklausiniai ar žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), taip pat ir tai, kas faktiškai šiuo turtu visą laiką rūpinosi, mokėjo mokesčius ir pan. Duomenys apie turto savininkus yra viešame registre, t.y. kaip matyti ir iš ieškinio priedų, lengvai prieinami ieškovei.Tačiau jei net ir būtų galima daryti prielaidą, kad K. D. apie minėto turto savininkus sužinojo palyginti neseniai, tai nerūpestingas ir neapdairus elgesys taip pat negali būti pateisinamas. Ieškovė turėjo galimybę domėtis ir išsiaiškinti, kada ir kas, kokiu būdu bei forma priėmė P. M. palikimą, tai jos nepateisinamas neveikimas bet kuriuo atveju negali būti aiškinamas atsakovių nenaudai. Šiuo klausimu suformuotoje teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar jų sudaryti sandoriai, atlikti kitokio pobūdžio teisiniai veiksmai nebus kvestionuojami. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą yra konstatuota, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 d., 2007-11-22 d. nutarimai).

Trečiasis asmuo Trakų r. 2-ojo notarų biuro notarė D. A. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad S. M. notarei išreiškė savo valią, kad palikimą po sutuoktinio mirties priėmė faktiniu valdymu, o dukros L. M. ir D. D. išreiškė savo valią, kad palikimo nepriėmė ir paveldėti nenori, suparato ir sutiko, kad paveldės jų mama. Ieškovė yra antros eilės įpėdinė ir jai pagal įstatymą paveldėjimo teisė nepriklauso. Kasacinis teismas išaiškino, kad notaras neturi teisė atsisakyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, jei įpėdinis minėtu klausimu į notarą kreipėsi vėliau, t.y. suėjus šešiems mėnesiams po palikėjo mirties, jeigu notarui nekyla abejonių dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu įrodymų, kuriais gali būti, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju. Įrodymas yra Lentvario seniūnijos pažyma ir pirmos eilės įpėdinių valios išreiškimas.Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad S. M. ir L. M. buvo žemės sklype esančių pastatų savininkės, todėl Nacionalinė žemės tarnyba leisdama privatizuoti žemės sklypą teisė aktuose įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.Notarė N. Š. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.