Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-124-316/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-30
Bylos Nr.: 1A-124-316/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08221-2023-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis, Ernesta Montvidienė
Nukentėjusysis: A. G.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Saulius Staškus

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-124-316/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08221-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos:1.1.3.2.; 1.1.6.6.; 1.2.4.4.1.; 1.2.4.4.2.8.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 30 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Ernestos Montvidienės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Aldonai Jaugelienei,gynėjui advokatui Sauliui Staškui,atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės N. G.,nukentėjusiajam A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal laidavimą ir baudžiamoji byla N. G. atžvilgiu nutraukta.

N. G. perduotas V. B. atsakomybei pagal laidavimą be užstato 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu bei 71 straipsniu, N. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nustatyta sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo A. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 880 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš N. G. nukentėjusiajam A. G. priteista 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Procesas, pradėtas pagal civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 1 131,75 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. N. G., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2023 m. kovo 2 d. apie 01.00 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam A. G. į galvą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, tokiais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam A. G. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – nosies kaulų lūžį, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžį, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, pereinančią į žandą, odos nubrozdinimus kairiame momenyje, nes dėl nosies kaulų lūžio ir kairės akiduobės vidinės sienelės lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. G. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 29 d. nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria N. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir N. G. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą arba pailginti laidavimo terminą iki 1 metų 6 mėnesių. Taip pat prašo tenkinti patikslintą civilinį ieškinį dėl 3800 Eur turtinės žalos ir 10880 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Prašo atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš mobiliojo ryšio operatoriaus A. J. priklausančių telefono numerių (duomenys neskelbtini), pagal mobiliojo ryšio bokštus, prisijungimo vietos informaciją nuo 2023-02-01 22.00 val. iki 2023-03-02 03.00 val. Taip pat išreikalauti iš mobiliojo ryšio teikimo operatoriaus N. G. telefono numerio (duomenys neskelbtini) skambučių ir pokalbių išklotines nuo 2023-03-01 22.00 val. iki 2023-03-02 03.00 val. bei išreikalauti iš mobiliojo ryšio operatoriaus A. J. telefonų numerių (duomenys neskelbtini) skambučių ir pokalbių išklotines su N. G. telefono numeriu (duomenys neskelbtini) nuo 2023-03-01 22.00 val. iki 2023-03-02 03.00 val. Prašo šiuos gautus įrodymus peržiūrėti ir juos ištirti. Taip pat prašo, nustačius nusikalstamų veikų požymius dėl N. G. vairavimo transporto priemonę neblaiviam (1,98 promilių girtumas), o A. J. davus melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, apie tai pranešti prokuratūrai.

2.1. Apelianto nuomone, skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių procesinių teisės normų pažeidimo, netinkamo Baudžiamojo įstatymo taikymo. Nurodo, kad vienas iš esminių klaidų, padarytų pirmosios instancijos teismo, yra neteisingas 2023 m. kovo 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto H. D. teisme duotų paaiškinimų vertinimas.

2.2. Pažymi, jog be dominuojančių patirtų jo sužalojimų, specialistas nustatė ir plombos iškritimą iš apatinio žandikaulio kairės pusės ketvirto danties, kuris nebuvo kvalifikuojamas, kadangi nebuvo pažeista natūralaus danties vainiko struktūra. Pažymi ir tai, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėja neginčijo plombos išmušimą iki reikšmingo momento, kai specialistas apklausos teisme metu aiškiai nurodė, kad nėra jokių galimybių vienu suduotu smūgiu kumščiu ar alkūne sulaužyti nosies kaulus, kairės akiduobės vidinės sienelę, bei išmušti apatiniame žandikaulio danties plombą, nes tai yra per didelė veido apimtis, kurio neapimtų nei kumštis, nei alkūnė. Teigia, kad specialisto išvadoje jam yra nustatyta 11x6 centimetrų kraujosruva, kuri tęsėsi nuo kairės akies iki apatinio kairės pusės žandikaulio, t. y. iki danties, iš kurio buvo išmušta plomba. Niekam nekilo abejonių, jog plombos išmušimas yra nusikaltimo metu suduoto smūgio pasekmė. Pažymi, jog iki specialisto apklausos teisme, kaltinamasis ir jo gynėja teismo posėdžio metu jam sumokėjo 200 eurų, nurodydami, kad 80 eurų yra atlyginama turtinė žala dėl išmuštos plombos, o 120 eurų yra sumokama kaip dalis neturtinės žalos. Tai buvo užfiksuota dokumente, kurį jis pasirašė ir šis dokumentas yra pridėtas prie bylos, tai buvo užfiksuota teismo posėdžio protokole. Nurodo, kad teisme uždavė klausimą ekspertui H. D., ar įmanoma kumščiu, ar alkūne, vienu smūgiu sulaužyti nosį, akiduobę ir išmušti apatinio žandikaulio danties plombą, padaryti tokiame dideliame plote sužalojimus, kuris atsakė, kad tokių galimybių nėra. Šis specialisto atsakymas, nukentėjusiojo teigimu, rodo, kad kaltinamasis meluoja ir smūgis nebuvo suduotas kumščiu, ar alkūne, o buvo panaudotas kietas daiktas rankoje, kuris buvo žymiai didesnis nei kumštis ir smūgio metu apėmė veido plotą nuo akies iki apatinio žandikaulio. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog kitoks kietas bukas daiktas (išskyrus kumštį ar alkūnę), kurį kaltinamasis panaudojo jį sužalojant, yra tik jo spėlionės, kurios nėra patvirtintos jokiais kitais surinktais įrodymais. Nukentėjusiojo teigimu, teismas nevertino tai, kad jis nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, kad prieš gaunant smūgį į veidą, jis matė ant kaltinamojo kumščio uždėtą tamsų daiktą ir suprato, jog tai buvo kastetas. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus – specialisto išvadą ir specialisto duotus parodymus teisme.

2.3. Nukentėjusysis skunde nurodo, kad liudytojo A. J. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme yra akivaizdžiai melagingi. Nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog A. J. duoti parodymai visiškai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims. Su šia išvada nesutinka ir įžvelgia aiškų pirmosios instancijos teismo šališkumą ir siekį padėti kaltinamajam. Pažymi, kad esminiai šio liudytojo parodymai „jis atvežė automobiliu N. G. pas jį į namus; sustojo apie 5 metrai nuo namo, automobilių aikštelėje; automobilio neapsuko, jo priekis buvo į kiemo pusę; neužgesino automobilio, automobilio žibintai buvo įjungti; namo kiemas buvo apšviestas nuo automobilio žibintų bei buvo kiemas apšviestas sodybos kiemo lempomis; kieme niekas nebuvo sumuštas, nes kitu atveju būtų neabejotinai matęs; jis, bei N. G. buvo atvykę su vasariniais marškinėliais, bei šortais, todėl matė, jog N. G. rankoje turėjo tik telefoną, kitų daiktų nebuvo“, priešingai nei nustatė teismas, akivaizdžiai prieštarauja jo, liudytojos J. G. ir kaltinamojo N. G. duotiems parodymams, prieštarauja policijos surinktiems įrodymams, o būtent 2023 m. kovo 2 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotai įvykio vietai. Nukentėjusiojo teigimu, nusikaltimo padarymo vieta nėra paneigta, o liudytojo A. J. nurodytos aplinkybės, jog jis girdėjo triukšmą namo viduje, iš kur atėjo N. G. ir pasakė, jog sumušė žmogų, rodo, kad liudytojo A. J. įvykio vietoje nebuvo. Tai, jog liudytojo nebuvo įvykio vietoje, o iš vairuotojo vietos išlipo N. G., patvirtina tiek jo paties, tiek ir liudytojos J. G. parodymai. Nukentėjusysis nurodo ir tai, kad po trumpo pasisėdėjimo N. G. išvyko pas kaimyną A. R.. Išvažiuodamas jis vėl įsėdo į vairuotojo vietą ir išvažiavo. N. G., po maždaug 15 minučių, vėl atvažiavo pas juos į namus ir vėl išlipo iš vairuotojo vietos. Šie jo ir liudytojos J. G. parodymai patvirtina, kad liudytojo A. J. įvykio vietoje nebuvo. Taip pat nukentėjusysis skunde nurodo, kad liudytojas A. J. į klausimą, ar N. G. turėjo kažkokių tai daiktų, kuriais galėjo sužaloti, norėdamas padėti draugui N. G., visiškai peržengė melo ribas, teikdamas, kad jis tikrai neturėjo jokių daiktų, tik telefoną rankoje, jog buvo apsirengęs vasarinius marškinėlius ir šortus, todėl niekur negalėjo pasislėpti jokių daiktų, nes neturėjo kišenių. Nukentėjusysis pažymi, jog nusikaltimas buvo padarytas kovo 2 dienos naktį, t. y. anksti pavasarį, kai tokiu metu temperatūra buvo 3-4 laipsniai šilumos. Tiek jis, tiek ir liudytoja J. G. nurodė, kad N. G. buvo su žiemine striuke, nes lauke buvo labai šalta. Nukentėjusiojo teigimu, tokie melagingi A. J. parodymai tik patvirtina, jog liudytojas siekia padėti N. G. išvengti atsakomybės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai nevertino A. J. parodymų apie atvykimą pas N. G., kurios buvo visiškai nelogiškos ir prieštarauja N. G. duotiems parodymams. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu N. G. nurodė, kad namo viduje nukentėjusysis prie jo kabinėjosi, jog išeidamas nukentėjusiajam sudavė su alkūne. Vėliau N. G. jau nurodė, kad nukentėjusiajam alkūne sudavė namo kieme, einant link automobilio. Nukentėjusiojo teigimu, šie N. G. parodymai prieštarauja liudytojo A. J. duotiems melagingiems parodymams.

2.4. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu prokurorei, tiek ir teismui, teikė prašymus gauti iš mobiliojo ryšio operatorių pokalbių išklotines tarp A. J. ir N. G., laikotarpiu iki įvykdyto nusikaltimo ir po įvykdyto nusikaltimo (ganėtinai trumpą laiką), bei gauti informaciją apie A. J. mobiliojo ryšio telefono buvimo vietą pagal Celes, taip pat trumpą laiką iki nusikaltimo ir po nusikaltimo. Nukentėjusiojo įsitikinimu, šie duomenys neabejotinai būtų atskleidę A. J. melą. Pažymi, jog A. J. duotus melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau ir teisme, dangstė prokurorė, kuri kontroliavo ikiteisminį tyrimą, o vėliau palaikė kaltinimą teisme. Pažymi ir tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu teikė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau prokurorė ne tik nepateikė jokio nutarimo, bet ir nuslėpė jo pateiktą prašymą bei skubiai atidavė bylą į teismą. Nukentėjusysis nurodo, kad jis teismui pateikė įrodymus, kad prokurorei buvo išsiųstas prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau prokurorė melavo, teigdama, kad nieko apie tai nežino. Pažymi ir tai, jog jis du kartus teikė teismui prašymus gauti minėtus duomenis, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė. Todėl mano, kad teismas netenkindamas jo prašymo, padarė klaidą vertindamas A. J. parodymus.

2.5. Nukentėjusiojo nuomone, N. G. padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teigia, kad N. G. ruošėsi šiam nusikaltimui iš anksto, tam panaudojo kietą buką daiktą, kuriuo trenkdamas padarė jam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Nesutinka su teismo išvada, jog tarp jo ir N. G. buvo konfliktas, teigdamas, kad byloje surinkti duomenys, t. y. N. G., J. G., jo paties parodymai, minėtą teismo išvadą paneigia. Nukentėjusiojo teigimu, N. G. padarė šį nusikaltimą ne dėl asmeninių paskatų, keršto, ar pykčio, o būtent iš chuliganiškų paskatų. Tvirtina, jog iš nuosprendžio turinio nėra aišku, ar teismas pripažino, ar atmetė svarbią bylos aplinkybę, kad N. G. būdamas pas jį namuose skambino A. R. ir išvyko pas jį, o po 15 minučių grįžo, įėjo į vidų, o po to einant prie automobilio, sudavė jam(nukentėjusiajam A. G.) smūgį. Pažymi, jog dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui, o šiuo atveju taip ir buvo. Todėl mano, kad teismas suklydo vertindamas įrodymų visumą.

2.6. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. G. nurodo, kad teismas pažeidė surinktų įrodymų vertinimo taisykles, t. y. rėmėsi tik kaltinamojo, kuris siekia išvengti atsakomybės, nurodytais melagingais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais byloje surinktais įrodymais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje vertino situaciją ir surinktus byloje duomenis, kuriuos vertino kaip įrodymus, tik kaltinamojo N. G. naudai, nors šie įrodymai ir prieštarauja teismo nuosprendyje nustatytiems faktams ir aplinkybėms.

2.7. Taip pat nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, t. y. nėra visiško kaltės pripažinimo. Nukentėjusiojo teigimu, teismas suklydo taikydamas ir BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi V. B. nėra tam tinkamas asmuo. Nurodo, kad V. B. yra asmuo, kuri pati nepaiso teisės normų, nusistovėjusių papročių ir elgesio taisyklių, todėl kokią teigiamą įtaką gali daryti kaltinamajam. Bylos duomenys patvirtina, kad ji sistemingai daro teisės pažeidimus, kalbėdama apie padarytus teisės pažeidimus, ji juos ginčija ir neigia, o tai parodo jos požiūrį. Todėl nukentėjusysis kelia klausimą, kokią teigiamą įtaką gali daryti toks asmuo kaltinamajam, jei pats eina prieš įstatymus ir taisykles, jų nepripažįsta ir nesimoko iš savo padarytų klaidų. Todėl mano, kad ji negali būti tinkamas laiduotojas. Be to, apeliantas pastebi, kad teismo posėdžio metu apklausiant laiduotoją, ji akivaizdžiai parodė, jog palaiko ir pateisina kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką. Teismo posėdžio metu teisėjui uždavus klausimą, kaip pastaroji vertina kaltinamojo padarytus veiksmus, V. B. aiškiai pasakė, kad ši nenori apie tai kalbėti, nes turi savo atskirą supratimą ir nuomonę apie tai. Atsakymas į šį klausimą užsitempė taip ilgai, kad jau ir teisėjas pareiškė, jog kam ši išvis čia atėjo ir nori būti laiduotoja, jei vengia atsakyti į tokį svarbų klausimą. Galų gale pastaroji atsakė kažką neaiškiai, jog kaltinamasis galėjo pasielgti kitaip. Nukentėjusiojo teigimu, asmuo, kuris smerkia tokį smurtą ir padarytą nusikaltimą, iškart atsakytų, jog kaltinamojo veiksmus vertina neigiamai ar panašiai, tačiau V. B. nenoras viešai teismo posėdžio metu pasmerkti kaltinamojo veiksmus rodo, kad ji juos tiesiog palaiko, ar palaiko iš dalies. Todėl mano, kad V. B. negali būti tinkama laiduotoja, nes toks asmuo neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje išdėstytų reikalavimų.

2.8. Taip pat nukentėjusysis nesutinka su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą terminu. Teigia, jog iš nuosprendžio nėra aišku, kodėl teismas nustatė mažiausią – vienerių metų terminą, o netaikė vidurio – 1,5 metų termino. Nukentėjusiojo nuomone, tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo klaida.

2.9. Nukentėjusysis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė klaidą. Parinkdamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika pagal 138 straipsnio 1 dalį, kuri, nukentėjusiojo nuomone, neteisinga, nes N. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Taip pat nurodo, kad teismas nustatė neteisingas įvykio aplinkybes, jog tarp jo ir N. G. buvo konfliktas, kuris peraugo į fizinį smurtą. Parinkdamas žalos dydį teismas klaidingai vertino jo elgesį iki smurto, bei nustatęs neteisingas aplinkybes, nepagrįstai mažino priteisiamos žalos dydį. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino tai, kad jam dar bus atlikta viena nosies operacija, kuri yra labai nemaloni ir skausminga, todėl bendra 2800 Eur priteista neturtinė žala šiuo atveju nėra pakankama.

2.10. Teigia, kad iš nuosprendžio matyti, jog teismas neteisingai 200 Eur sumą priskyrė neturtinės žalos atlyginimui, nes iš byloje esančio jo pasirašyto dokumento matyti, kad N. G. pirmą kartą jam sumokėjo 200 Eur, iš kurių 80 Eur turtinės žalos atlyginimą už danties plombą ir 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai nepagrįstai nurodė, kad danties plomba nebuvo išmušta įvykio metu, todėl jos atkūrimo kaštai atmetami. Nukentėjusiojo teigimu, danties plombos išmušimas yra užfiksuotas specialisto išvadoje. Teigia, kad teismas rėmėsi specialisto apklausa ir neteisingai teigė, jog su kumščiu nebuvo įmanoma padaryti tokius sužalojimus nuo akiduobės sulaužymo iki apatinio žandikaulio danties plombos išmušimo, todėl danties plomba nėra susijusi su smūgiu. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nukentėjusysis nesutinka.

2.11. Taip pat apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nėra priežastinio ryšio tarp operacijos, kuri jam bus atlikta bei kaltinamojo suduoto smūgio ir padarytų sužalojimų. Teismas teisingai nurodė aplinkybes, jog jam jau buvo atlikta operacija, gali laisvai kvėpuoti, tačiau nosies forma nėra atstatyta. Pažymi, jog jam valstybė nebegali kompensuoti dar vienos operacijos, nes jis gali kvėpuoti laisvai. Nukentėjusysis nesutinka su teismo išdėstytais argumentais, kad šiuo klausimu civilinė atsakomybė kyla medikams, kuriems nepavyko iki galo ištiesinti nosį. Nurodo, kad šiuo atveju buvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos, t. y. suduoto smūgio ir atsiradusių padarinių – sulaužytos nosies. Esant šiam priežastiniam ryšiui, pasak nukentėjusiojo, nėra svarbu, kiek reikės gydymo, ar operacijų, jog šie padariniai būtų pašalinti. Už padarinius yra atsakingas asmuo, kuris padarė šią žalą. Nukentėjusiojo teigimu, teismas nepagrįstai atmetė jo ieškininį reikalavimą dėl 3800 eurų turtinės žalos atlyginimo.

3. Teismo posėdyje nukentėjusysis A. G. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės N. G. ir jo gynėjas pašė nukentėjusiojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

5. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigdamas, jog neteisingai buvo įvertinta specialisto išvada ir specialisto H. D. paaiškinimai, netinkamai įvertinti liudytojo A. J. parodymai, rėmėsi tik kaltinamojo, kuris siekia išvengti atsakomybės, nurodytais melagingais teiginiais, mano, kad N. G. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu N. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikant BK 40 straipsnio nuostatas, teigia, kad nesutinka su nustatytu laidavimo terminu, prašo jį prailginti, teigia, kad V. B. nėra tinkamas laiduotojas. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

7. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas N. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl N. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad N. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė tiek N. G., tiek ir nukentėjusįjį A. G., tiek ir liudytojus J. G., A. J., specialistą H. D., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde akcentuoja nukentėjusysis, tyrė bei analizavo tiek N. G. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nukentėjusiojo A. G. prašymą N. G. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje gana detaliai aptarė tiek liudytojo A. J. parodymus, tiek ir specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes bei eksperto H. D. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus. Tai, kad nukentėjusysis turi kitokią nuomonę dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, neduoda pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

10. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad N. G. smurtiniai nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

11. Apeliaciniame skunde, ginčijant tai, jog asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sudavė smūgį ne kumščiu ar alkūne, o buvo panaudotas kietas daiktas rankoje, kuris buvo žymiai didesnis nei kumštis ir smūgio metu apėmė veido plotą nuo akies iki apatinio žandikaulio, remiamasi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto teisme duotais paaiškinimais, jog nėra tokių galimybių, jog kumščiu ar alkūne, vienu smūgiu sulaužyti nosį, akiduobę ir išmušti apatinio žandikaulio danties plombą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šis klausimas jau buvo analizuotas pirmosios instancijos teisme, apklausiant specialistą H. D., surašiusį minėtą specialisto išvadą. Nors, pasak nukentėjusiojo, pirmosios instancijos teismas specialisto išvados, specialisto H. D. duotų paaiškinimų tinkamai neišanalizavo, o išvadą, kad N. G. jam sudavė kumščiu ar alkūne, rėmėsi išimtinai kaltinamojo melagingais parodymais, tačiau apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog A. G. nosies kaulų lūžis, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžis ir poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, pereinanti į žandą, tikėtina padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasėkoje kietu buku daiktu. Minėtoje išvadoje taip pat nurodyta, kad odos nubrozdinimai kairiame momenyje galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminės ar kritiminės traumos metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais. Plombos iškritimas iš apatinio žandikaulio kairės pusės ketvirto danties sužalojimu nekvalifikuojamas, kadangi nebuvo pažeista natūralaus danties vainiko struktūra (1 t., b. l. 88–89). Specialistas H. D. apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad vienu smūgiu galėjo būti padaryti tiek nosies kaulo lūžis, tiek kairės akies akiduobės vidinės sienelės lūžis ir poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, pereinanti į žandą. Taip pat nurodė, kad tiek kumštis, tiek alkūnė, priskiriami prie kietų bukų daiktų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta paprasta kraujosruva, todėl pasakyti, kokiu kietu buku daiktu padarytas sužalojimas yra sudėtinga, nes tokio pobūdžio sužalojimo nustatymui kažkokių specifinių požymių, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti, ar tai kumštis, ar tai kitas daiktas, turintis kažkokią formą, nėra. Taigi, jau vien šie objektyvūs duomenys leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad nukentėjusiajam A. G. buvo suduotas vienas smūgis kumščiu arba alkūne, kaip viso proceso metu tvirtino atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, byloje nebuvo surinkta duomenų, kad N. G. įvykio metu būtų su savimi turėjęs rankose kokį kietą daiktą, kuriuo ir sudavė nukentėjusiajam į veido sritį. O tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojos J. G. nuomone N. G. turėjo rankose kietą daiktą, kuriuo ir smūgiavo nukentėjusiajam, yra tik jų subjektyvinė nuomonė, kurios nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

12. Nukentėjusysis A. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu niekam nekilo abejonių, kad plombos išmušimas yra nusikaltimo metu suduoto smūgio pasekmė, jog specialisto išvadoje nustatyta 11x6 cm kraujosruva, kuri tęsėsi nuo kairės akies iki apatinio kairės pusės žandikaulio, t. y. iki danties, iš kurio buvo išmušta plomba. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Specialisto išvadoje nurodyta, kad plombos iškritimas sužalojimu nekvalifikuojamas, kadangi nebuvo pažeista natūralaus danties vainiko struktūra. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas H. D. paaiškino, kad apžiūros metu buvo nustatyta kraujosruva 11 cm. Ta pati kraujosruva, kadangi ji difuzinė, t. y. yra plintanti, tai iš pradžių ji atsiranda akies vokuose, o paskui ji gali išplisti ir į žandą, ir į skruostą. Kartais būna, kad net iki kaklo išplinta. Pagal kumštį nelabai apimtų tokį plotą, kad išmuštų danties plombą apatiniame žandikaulyje. Vertinant šias aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais, kad N. G. suduoto smūgio pasekmė buvo ir danties plombos išmušimas.

13. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl liudytojo A. J. parodymų nenuoseklumo ir nepatikimumo. Liudytojas A. J. apklausiamas teisme ir patvirtindamas, jog apklaustas ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, parodė, kad N. G. buvo išgėręs, sakė, kad eis iki kaimyno, jis pasisiūlė pavežti. Nuvežė jį ir viskas. N. G. paskui sakė, kad susiginčijo. Įvykio nematė, buvo mašinoje, kol grįžo N.. Kai jis grįžo, sakė, kad susistumdė, dėjo į galvą, o po to N. skambino policijai. N. sakė, kad konfliktas iš seniau, kad tas vyras pradėjo stumdytis ir jis nesusivaldė. Taigi liudytojas tik patvirtino faktą, kad N. G. buvo įvykio metu pas nukentėjusįjį namuose, tačiau jis įvykio nematė, t. y. nematė tarp N. G. ir nukentėjusiojo vykusio konflikto, kurio metu buvo panaudotas smurtas. Aplinkybes apie panaudotą smurtą, liudytojas sužinojo iš paties N. G. pasakojimo. Todėl šiuos liudytojo parodymus laikyti melagingais, kaip tai nurodo apeliaciniame skunde nukentėjusysis, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

14. Kaip jau buvo minėta, tiek liudytojas A. J., tiek ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės N. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad A. J. įvykio metu N. G. vežė pas nukentėjusįjį, jo laukė, po konflikto, N. G. parvežė į namus. Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus tik nukentėjusiojo A. G. ir liudytojos J. G. manymą, kad N. G., būdamas neblaivus pats vairavo automobilį tiek atvažiuodamas pas juos, tiek ir po įvykio, išvažiuodamas iš jų kiemo, jog N. G. įvykio metu būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,98 promilių girtumas, vairavo transporto priemonę ir tokiais veiksmais galėjo padaryti nusikalstamą veiką.

15. Nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais, kad N. G. nusikaltimą padarė ne dėl asmeninių paskatų, keršto ar pykčio, o būtent iš chuliganiškų paskatų, jog N. G. ruošėsi šiam nusikaltimui iš anksto, panaudojo kietą buką daiktą, kuriuo ir sužalojo nukentėjusįjį.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, Nr. 2K-144/2008, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-363-659/2017, Nr. 2K-84-458/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y., kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, Nr. 2K-113-303/2019). Teismų praktikoje taip pat nuosekliai pasisakoma, kad neteisėti veiksmai dėl chuliganiškų paskatų pasižymi spontaniška, staiga susiformavusia tyčia, kuri kyla dėl menkavertės priežasties, o atsakas į priežastį, sukėlusią norą nusikalstamai veikti, yra aiškiai neadekvatus. Be kita ko, tokiais atvejais, kai nusikalstamai veikai buvo ruošiamasi, veiksmai apgalvojami, ką ir kaip padaryti, tokiais atvejais vertinama, kad neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo visgi turėjo asmenines paskatas ir jos tokiais atvejais nėra chuliganiškos. Be kita ko, esant chuliganiškiems motyvams, kaltininko ir nukentėjusiojo paprastai nesieja asmeniniai santykiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-641/2012, Nr. 2K-8-696/2015).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės N. G. ir nukentėjusiojo A. G. kilo pas nukentėjusįjį namuose. Tiek iš N. G., tiek ir iš nukentėjusiojo A. G. bei liudytojos J. G. parodymų matyti, kad žodinis konfliktas prasidėjo dėl atliktų betonavimo darbų kokybės nukentėjusiojo namuose bei dėl panaudoto smurto N. G. tėvo atžvilgiu. Pats N. G. nurodė, kad kovo 2 dieną apie pirmą valandą nakties atvyko pas kaimyną A. G.. Paplepėjo, išgėrė. Kalbėjosi apie statybas, grindis, kilo konfliktinė situacija dėl grindų. Nukentėjusysis norėjo remontuoti grindis dėl to, kad jis kažką blogai padarė. Dėl tėvo irgi buvo kažkokia situacija, kad jo šeimai žinant kažkoks konfliktas buvo, bandė aiškintis, tada prasidėjo lydėjimai iš namų. Sutiko išeiti iš jų namų. Išėjo į lauką dviese, A. G. jį lydėjo ir gal per smarkiai keletą kartų suėmė jį už rankos. Nesusivaldė ir vieną kartą trenkė alkūne nukentėjusiajam į veidą, į nosies sritį, po ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Nukentėjusysis A. G. taip pat nurodė, kad pas jį buvo atvykęs N. G., norėjo pasižiūrėti, kaip pas jį vyko betonavimo darbai. Kartu išgėrė alkoholio, tada išėjo parūkyti. Buvo du pokalbiai, vienas apie betonavimą, kitas apie N. G. tėvą. Jam pasakius, kad gana apie tai kalbėti ir lydint N. G. iki automobilio, N. G. jam trenkė su kažkokiu daiktu. Liudytoja J. G. taip pat nurodė, kad atvažiavo kaimynas N. G. grindų pasižiūrėti, paskui kažką ten jis aiškintis pradėjo apie tėvą. Jos vyrui A. G. pasakius, kad gana, jau vėlu ir liepė važiuoti N. G. į namus. Jos vyras paėmė N. G. už pečių ir jie abu nuėjo. Pirmas priekyje ėjo N., jos vyras iš paskos ir tik užlipo ant pakilimo, kuri paruošta trinkelių dėjimui, iš karto vieną smūgį ranka dėjo jos vyrui. Vyras nukrito nuo to pakilimo, o N. staigiai į mašiną ir išvažiavo.

18. Taigi, vertinant šioje byloje nagrinėjamas ir pirmiau aptartas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad N. G. smurtinius veiksmus lėmė tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs žodinis konfliktas tiek dėl statybos darbų kokybės, tiek dėl N. G. tėvo atžvilgiu galimai panaudoto smurto. Teisėjų kolegijos vertinimu, N. G. veikė ne be jokios priežasties, o jausdamas pyktį, todėl akivaizdu, kad N. G. veiksmai nebuvo spontaniški ir staigūs, kaip tai apeliaciniame skunde tvirtina nukentėjusysis. Visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad N. G. smurtinio elgesio paskatos prieš nukentėjusįjį buvo ne chuliganiškos, o asmeninės, todėl daroma išvada, kad N. G. smurtiniai nusikalstami veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

19. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą taikydamas N. G. BK 40 straipsnio nuostatas, nes nėra visiško kaltės pripažinimo bei teigia, kad V. B. nėra tinkamas laiduotojas.

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laidavimo instituto taikymo N. G., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, įvertinęs N. G. asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, tai, kad jis savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, padarė išvadą, kad yra pagrindo manyti, jog N. G. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų bei visiškai atlygins padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas nusprendęs N. G. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį pagal laidavimą, sprendė, kad V. B. yra verta pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką N. G. ir būti moralės bei teisėto elgesio pavyzdžiu, t. y. pripažino ją tinkamu laiduotoju.

21. BK 40 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu ar be jo. Asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Sprendžiant, ar asmenį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą turi būti nustatyta šių aplinkybių visuma, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, laidavimo instituto taikymas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

22. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. N. G. padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą, nusikaltimą padarė būdamas neteistu. Nors nukentėjusiojo teigimu, asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo tik iš dalies, tačiau aukštesnės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu sutikti negali. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018). Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad įvykio metu N. G. tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam į galvą, po ko nukentėjusysis nugriuvo, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam A. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžiu, poodine kraujosruva kairės akies vokuose, pereinančią į žandą, odos nubrozdinimu kairiame momenyje. Susipažinus su N. G. parodymais matyti, kad nuo pat pirmosios jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pripažino, jog įvykio metu nukentėjusiajam A. G. sudavė ranka į veidą, paaiškino visas su įvykiu susijusias aplinkybes (1 t., b. l. 169–170). Analogiškos pozicijos jis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme – pripažino savo kaltę, teigė, kad A. G. sudavė vieną smūgį į galvą. Labai galėjosi, nukentėjusiojo atsiprašė, savikritiškai vertino savo poelgį, stengėsi sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, t. y. dėjo pastangas atlyginti nukentėjusiajam bent dalį padarytos žalos. Taigi, nagrinėjamu atveju asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą savo kaltę pripažino visiškai ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

23. Apeliantas savo skunde iš esmės neginčija kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų laidavimo instituto sąlygų egzistavimo, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniame skunde apskritai prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl laidavimo instituto taikymo, aukštesnės instancijos teismas patikrina ir kitų sąlygų pagrįstumą.

24. Analizuojant kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų egzistavimą, matyti, kad bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukentėjusiajam atlygino dalį žalos bei įsipareigojo atlyginti tokio dydžio žalą, kokią byloje nustatys teismas. Taigi, šiuo atveju abejoti, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintos sąlygos nustatytos neteisingai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad siekiant nustatyti ar yra pagrindo manyti, kad kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog turi būti atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. G. neteistas, byloje nėra duomenų, kad jis būtų linkęs smurtauti. Tokio pobūdžio nusikalstamą veiką asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padaro pirmą kartą, smurtinis elgesys nėra būdingas jo elgesio modelis, be kita ko, kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, N. G. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, apgailestauja šiuo savo neatsakingu elgesiu padaręs žalos nukentėjusiajam, išgyvena dėl šio įvykio, imasi aktyvių veiksmų atlyginant padarytą žalą. Be kita ko paminėtina ir tai, kad vertinant asmens, atleisto pagal laidavimą asmenybę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad N. G. praeityje baustas administracine tvarka, tačiau visas paskirtas baudas sumokėjęs, yra dirbantis, verslo partnerio charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 71), teigiamus jo pokyčius rodo ir tai, kad sukūrė šeimą – vedė, susilaukė vaiko (2 t., b. l. 120-121). Taigi, šiuo atveju buvo padaryta motyvuota išvada, kad asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nedarys naujų nusikalstamų veikų.

25. Sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo galimybių, teismas, be BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų visumos taip pat turi įvertinti ir laiduotojo tinkamumą. BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kasacinės instancijos teismo suformuotoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laiduotoju gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-160/2010, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018).

26. Nagrinėjamu atveju apygardos teismui nekilo abejonių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tinkama laiduotoja pripažinti N. G. artimą šeimos draugę, kurią pažįsta nuo vaikystės, V. B.. Tiek prašyme, tiek ir teisiamojo posėdžio metu V. B. nurodė, kad ji yra baigusi karo mokyklą, N. G. klauso jos patarimų, yra šeimos draugė, pažįsta jį nuo vaikystės, jai yra žinoma, kad N. G. dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi ir ji pati tokį kaltinamojo poelgį smerkia. V. B. sutiko prisiimti atsakomybę už N. G., teigdama, kad gali jam daryti teigiamą įtaką, bei užtikrino, jog dės pastangas, kad toks N. G. elgesys nepasikartotų. Vertindamas laiduotojos asmenybę pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. B. yra neteista, nors administracine tvarka penkerių metų laikotarpyje kelis kartus yra bausta, tačiau visas paskirtas baudas, kurių didžiausia siekė tik 30 Eur, sumokėjusi, padaryti nusižengimai nepriskirtini prie šiurkščių teisės pažeidimų, vykdo individualią veiklą, jos teigimu, baigusi karo mokyklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti paskirtos laiduotojos tinkamumu ir patikimumu.

27. Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai nustatė visas BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas laidavimo sąlygas bei argumentuotai pasisakė dėl laiduotojos tinkamumo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šiuo atveju nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų ir yra nepagrįsti, todėl nukentėjusiojo skundas šioje dalyje atmestinas.

28. Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nustatė 1 metų laidavimo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 40 straipsnio 4 dalį laidavimo terminas nustatomas nuo 1 iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu N. G. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartas N. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kilusias pasekmes, sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas vienerių metų laidavimo terminą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, laidavimo terminas šiuo konkrečiu atveju nustatytas tinkamai. Jokių argumentų, kodėl laidavimo terminas turėtų būti ilgesnis, apeliantas savo skunde nenurodė ir teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Taigi, jeigu N. G., būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės šioje byloje ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7 dalis), o jeigu padarys naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės šioje byloje nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 8 dalis).

Dėl padarytos žalos

30. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtine žala, teigia, kad pirmosios instancijos nustatė neteisingas įvykio aplinkybes, nevertino tai, kad jam dar bus atlikta viena nosies operacija, todėl priteista bendra 28000 Eur neturtinė žala nėra pakankama.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).

32. Teismų praktikoje pripažįstama, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju vienas esminių neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra veikos padariniai. Tačiau pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas nukentėjusiajam A. G. priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertino visus šiam klausimui spręsti reikšmingus kriterijus, įskaitant tuos, kuriuos apeliaciniame skunde akcentuoja nukentėjusysis (nusikaltimo padarymo aplinkybes, smurtinių veiksmų trukmę ir intensyvumą, kaltinamojo kaltės rūšį, padarinius, kuriuos nukentėjusiajam sukėlė prieš jį padarytas nusikaltimas, ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad svarbus elementas nustatant asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra ir analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Teismų praktikos analizė nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (BK 138 straipsnio 1 dalis) neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam priteista bendra 2800 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti reikšmingai skiriasi nuo įprastai tokio pobūdžio bylose priteisiamų sumų (pvz., Nr. 2K-291-942/2018 – 1200 Eur (nosies kaulų lūžis); Nr. 2K-139-895/2017 – 700 Eur (piršto lūžis), Nr. 2K-24-895/2017 – 1200 Eur (nosies kaulų lūžis); Nr. 2K-36-895/2017 – 1000 Eur (blauzdikaulio lūžis, šonkaulio panirimas); Nr. 2K-P-135-648/2016 – 1448,10 Eur (dešinio skruostikaulio lūžimas); Nr. 2K-221-648/2016 – 6000 Lt (1738 Eur) (apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžis, kairės pėdos padikaulio lūžis ir kiti sužalojimai); Nr. 2K-21-942/2016 – 1500 Eur (nosies kaulų lūžis ir kiti sužalojimai). Didesnės sumos dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiamos tais atvejais, kai konstatuojami ilgalaikiai liekamieji reiškiniai, bendravimo galimybių sumažėjimas (pvz., dėl traumuoto, subjauroto veido), kai nukentėjusiajam reikalingas ilgalaikis ar sudėtingas gydymas (pvz., byloje Nr. 2K-289-693/2019 asmeniui priteista 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus, kad jis buvo ilgai gydomas stacionare, sumažėjo jo bendravimo galimybės, prireikė danties implantavimo (dėl sulaužyto žandikaulio); byloje Nr. 2K-105-222/2019 priteista 2200 Eur – spyriu į veidą asmeniui padarytas galvos smegenų sukrėtimas, daugybiniai veido odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos bei lūpų vidinio paviršiaus ir žandų žaizdos, nuskelta trečdalis aukščio šešių kandžių vainikų, dėl to nukentėjusiajam prireikė ilgalaikio gydymo, liko liekamieji reiškiniai, ilgam sumažėjo bendravimo galimybės ir kt.).

34. Taigi, didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) paprastai siejama su atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvių pasikeitimų įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokių sveikatos sutrikimų, atsiradusių po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-222/2019). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. G. buvo atlikta nosies operacija, nebejotina, kad nukentėjusysis juto stiprų fizinį skausmą, jautė įvairaus pobūdžio nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, stresą. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad po gydytojų apžiūros nustačius nukentėjusiajam diagnozę - galvos sumušimą, kairės akiduobės lūžį, smegenų sukrėtimą, jis buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, atslūgus patinimui, jam buvo atlikta nosies operacija (sutvarkytos nosies pertvaros, nosies ašis atstatyta į vidurinę liniją), po atliktos operacijos, esant gerai būklei, išrašytas gydytis ambulatoriškai. Duomenų, jog po atliktos operacijos nukentėjusiajam būtų nustatytas mažesnis darbingumo lygis, ar nustatytas sveikatos sutrikdymo pasekmių ilgalaikiškumas, nėra pateikta. Tai, kad nukentėjusysis iki šiol išgyvena dėl nosies išvaizdos, tebejaučia didelį diskomfortą, išgyvena dėl ateityje planuojamos atlikti dar vienos nosies operacijos, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad nėra priežastinio ryšio tarp N. G. atlikto vienkartinio smurtinio veiksmo ir ateityje planuojamos atlikti nosies korekcijos operacijos, nes kaip jau ir buvo minėta, atliktos nosies operacijos metu buvo sutvarkytos nosies pertvaros, nosies ašis atstatyta į vidurinę liniją (1 t., b. l. 73–74). Taigi, bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam būtų esmingai apribotos bendravimo galimybės, ar jam būtų reikalingas ilgalaikis ar sudėtingas gydymas. Nekyla abejonių, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo, prieš jį pavartoto smurto nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, neigiamus emocinius išgyvenimus ir už tai turi būti teisingai atlyginta, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas bendras 2800 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis šio reikalavimo neatitinka. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka nuoseklią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir teisės taikymo aspektu atitinka įstatymo reikalavimus.

35. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis kelia klausimą dėl 200 Eur, kuriuo pirmosios instancijos teismas priskyrė neturtinės žalos atlyginimui, nors iš jo pasirašyto dokumento matyti, kad N. G. sumokėjo 200 Eur, t. y. 80 Eur turtinės žalos ir 120 Eur neturtinės žalos už danties plombą, kuri buvo išmušta įvykio metu. Kaip jau buvo minėta, byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad N. G. smurtiniais veiksmais, t y. vienu smūgiu, padarė specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytus sužalojimus – nosies kaulų lūžis, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžis, poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, pereinanti į žandą, odos nubrozdinimai kairiame momenyje. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad plombos iškritimas iš apatinio žandikaulio kairės pusės ketvirto danties sužalojimu nekvalifikuojamas, kadangi nebuvo pažeista natūralaus danties vainiko struktūra, todėl pagrįstai minėta N. G. sumokėta 200 Eur suma buvo priskirta prie neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl proceso išlaidų

36. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

37. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. balandžio 16 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą N. G., kurias sudaro 133,33 Eur.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės N. G. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuris atmestinas kaip nepagrįstas.

39. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už N. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo A. G. apeliacinį skundą.

Nepriteisti iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės N. G. valstybės naudai 93,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. balandžio 16 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjai Boleslovas KalainisNijolė MatuzevičienėErnesta Montvidienė