- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-31
- Bylos Nr.
- I3-784-1066/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02109-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Beata Martišienė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- Joniškio rajono Bariūnų žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Apllinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Joniškio rajono Bariūnų žemės ūkio bendrovė skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja Joniškio rajono Bariūnų žemės ūkio bendrovė (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-11S (toliau – ir Sprendimas), o teismui nenustačius pagrindų panaikinti 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-118 - pakeisti Sprendimą ir sumažinti paskirtą sankciją (t.y. didesnį mokesčio tarifą) iki 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) ar artimos šiai sumai pinigų sumos; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti 2021 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA 8.25-1184-19-2021 (toliau - ir Patikrinimo aktas) bei patvirtino 30 415 Eur sumą. Patikrinimo aktu Bendrovei už be leidimo išgautą ir deklaruotą požeminio vandens kiekį, taikant 10 kartų didesnį tarifą. Departamentas Sprendimą motyvavo tuo, kad Bendrovė 2018 - 2020 metais vykdė valstybinių gamtos išteklių (gėlo vandens) gavybą, o leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV-20-1 gavo 2020-01-15, t. y. laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2020-01-15 gėlo požeminio vandens gavyba vykdyta neturint teisės aktų nustatyta tvarka privalomo leidimo.
2.2. Sprendimas yra nepagrįstas, formalus, priimtas ignoruojant itin svarbias aplinkybes(tai, kad bendrovei leidimas nebuvo reikalingas, bendrovė savalaikiai deklaravo ir mokėjo mokesčius už išgautą požemini vandenį), neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principų, todėl naikintinas arba keistinas.
2.3. Bendrovei priklauso gręžinys, kurio identifikavimo Nr. 63209, esantis Bokšto g. 3, Bariūnų k., Saugėlaukio sen., Joniškio raj., ir gręžinys, kurio identifikavimo Nr. 68742, esantis Gluosnių g. 4, Saugėlaukio k., Saugėlaukio šen., Joniškio raj. (toliau abu gręžiniai – ir Gręžiniai). Iš Gręžinių išgautas požeminis vanduo yra skirtas tik Bendrovės vykdomai žemės ūkio veiklai, jis nėra tiekiamas jokiems tretiesiems asmenims. Bendrovė per 2018 metus išgavo vidutiniškai 45,5781 m 3 per parą. Kadangi naudojo Gręžinius savo ūkio reikmėms, leidimas naudoti žemės gelmių išteklius neprivalomas. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020-06-30) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad žemės gelmių ištekliams reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos leidimą ir sudaryta išteklių ar ertmių naudojimo sutartis. To paties straipsnio 8 dalyje padaryta išlyga, jog žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodytos teisės normos leidžia teigti, jog naudojant žemės gelmių išteklius (požeminį vandenį) savo ūkio reikmėms iš gręžinio, esančio Bendrovei priklausančioje žemėje, leidimas nėra reikalingas. Be to, ir Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01) 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Bendrovė, vykdydama žemės ūkio veiklą, per 2018 metus išgavo vidutiniškai 45,5781 m3 per parą ir neviršijo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme nurodytų kiekių, todėl turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad leidimas jai nėra reikalingas.
2.4. Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja, visas prievoles valstybei stengiasi vykdyti laiku ir tinkamai, todėl visada tinkamai vedė iš Gręžinių išgaunamo ir sunaudojamo požeminio vandens apskaitą bei teikė teisingus apskaitos duomenis atsakingoms institucijoms, laiku pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2018 m. iki 2019 m. išgautą požeminį vandenį 3041,00 Eur, nesiekė jokios mokestinės naudos, nei jokia žala aplinkai, nei valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Ne to, departamentas Patikrinimo akte neįvertino, kad mokestis jau buvo sumokėtas ir priskaičiavo 10 kartų padidintą mokestį papildomai, taigi išeina, kad Bendrovei pritaikyta 11 kartų didesnis mokestis.
2.5. Bendrovei pritaikytos priemonės yra neproporcinga. Jau eilę metų Bendrovės finansinė padėtis sudėtinga: dėl nuolat patiriamų nuostolių teko uždaryti pieno perdirbimo cechą ir atleisti jame dirbusius 16 darbuotojų, bendrovei nuolat trūksta apyvartinių lėšų veiklai vystyti, siekdama išsaugoti savo vykdomos ūkinės veiklos tęstinumą, buvo priversta kreiptis į kredito įstaigas dėl finansavimo gavimo bei dėl didesnio nei 200 000 Eur pridėtinės vertės mokesčio išdėstymo ir didesnio nei 90 000 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už darbuotojus įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, todėl jai paskirta sankcija, t. y. jai paskirtas mokestis padidintu tarifu, būtų nepakeliama finansinė našta ir ji nepajėgtų jo sumokėti, netgi bendrovei grėstų bankrotas. Mokestis padidintu tarifu turi būti veiksmingas, idant asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:
3.1. Bendrovė eksploatuoja dvi vandenvietes (2 gręžinius), iš kurių vienoje (gyvulininkystės komplekso vandenvietė) išgautas vanduo naudojamas žemės ūkio veiklai, antroje vandenvietėje (Saugėlaukio dirbtuvių vandenvietė) išgaunamas vanduo nėra naudojamas tiesiogiai žemės ūkio veikloje. Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos teikiamose deklaracijose, už išgautus gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), pateikia bendrą sunaudotą abiejų vandenviečių išteklių kiekį. Pareiškėja 2018 - 2020 metais vykdė valstybinių gamtos išteklių (gėlo požeminio vandens) gavybą. Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV-20-1 (toliau - Leidimas) gavo 2020-01-15. Pareiškėja laikotarpyje nuo 2018-01-01 iki 2020-01-15 gėlo požeminio vandens gavybą vykdė neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka privalomo Leidimo.
3.2. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 12 str. 4 d. nurodyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes. (galiojo iki 2020-06-30). Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar ertmes yra išduodami Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, nustatyta tvarka (galiojo iki 2020-06-30) (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės). Šių taisyklių 1 punktas numato, kad jos reguliuoja, be kita ko, leidimų naudoti požeminio vandens išteklius išdavimą. Nuosekliai vertinant teisinį reglamentavimą valstybinių gamtos išteklių (žemės gelmių išteklių) gavyba gali būti vykdoma tik įstatymu nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus, įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai (ŽGĮ 15 str. 1 d.), turint leidimą žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimui (ŽGĮ 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. ir Leidimų išdavimo taisyklės) (teisės aktų redakcijos galiojusios iki 2020-06-30).
Vadovaujantis Mokesčio už valstybiniu gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGĮ) 3 straipsnio 1 dalį, gamtos išteklių išgavimas (naudojimas) - medžiojimas, naudingųjų iškasenų kasimas ar gamtos išteklių pa ėmimas iš aplinkos kitokiu būdu. Vadovaujantis MUVGĮ įstatymo 4 str., 1 d. mokesčio objektas yra išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai.
Vadovaujantis 4 str. 1 d. 2 p., mokesčio objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: ,,vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede. Tikrinamuoju laikotarpiu Pareiškėja vykdė požeminio vandens išteklių gavybą bei turėjo prievolę turėti Leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai ir vadovaujantis MUVGĮ 4 str. 1 d. 2 p. ir 5 str. 1 d., yra mokesčio už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius mokėtojas.
Pareiškėja, vykdydama žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, kurių išgavimui privalomas leidimas bei neturėdamas šio leidimo, pažeidė ŽGĮ 11 str. 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus (redakcija galiojusi iki 2020-06-30). Vadovaujantis MUVGĮ 6 str. 2 d., už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Už neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautą bei nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotą požeminio vandens kiekį mokesčio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis MUVGĮ įstatymo 6 straipsnio nuostatomis.
3.3. Pareiškėja remiasi ŽGĮ 12 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad savo žemės sklype asmuo gali išgauti išteklius ir be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šią normą realizuoja Naudingųjų iškasenų, esančių žemės savininkų ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms tvarkos aprašu, pavirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-140/3D-141, tačiau jis taikomas tik atvirais kasiniais. Kitų teisės aktų šioje srityje nėra.
Leidimų išdavimo taisyklių 13 p. yra numatyta išimtis, kai leidimu yra laikomas gręžinio asas: ,,Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudoj amas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.“, tačiau Bendrovė šių požymių neatitinka.
3.4. Departamentas privalo imperatyviai taikyti teis ės aktų reikalavimus, šiuo atveju MUVGĮ įstatymo 6 str. 2 d. numatytą sankciją (už be leidimo išgaut ą gamtos išteklių kiekį taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas) bei priimdamas sprendimą negalėjo atsižvelgti į Pareiškėjo nurodytas lengvinančias aplinkybės.
3.5. Nesutinka su Bendrovės Skunde dėstomais teiginiais, kad ji nežinojusi, kad toks leidimas yra jai reikalingas bei mananti, kad jis jai nebuvo reikalingas. Ginčijamu laikotarpiu (2018 - 2019 metais) Bendrovė pati kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos ir 2020-01-15 leidimą gavo. Tad akivaizdu, kad Bendrovei tokia prievolė buvo žinoma ir ji ją įvykdė, tačiau tai padarė ne laiku, o praėjus beveik 5 metams nuo tokios pareigos atsiradimo datos. Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos teikė deklaracijas ir mokėjo mokesčius už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius, t. y. Bendrovė žinojo apie turimą pareigą turėti Leidimą bei prievolę būti mokesčių mokėtoju. Aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo „<...> racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų <...>“.
3.6. Bendrovės argumentai dėl pasikeitusių teisės aktų ar teisės aktų nežinojimo laikytini Bendrovės gynybine pozicija ir būdu išvengti atsakomybės. Pažymėtina, kad tokie Bendrovės veiksmai laikytini sisteminiais, nes Bendrovė vykdė požeminio vandens gavybą neturint Leidimo per visą tikrinamąjį laikotarpį (2018-2020 m.). ŽGĮ pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m liepos 1 d., tad Departamentas pagrįstai pareiškėjai paskaičiavo mokestį už 2018-2019 m. be Leidimo išgautą vandens kiekį vadovaujantis galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Tokios pozicijos laikosi ir teismai.
3.7. Mokesčių mokėtojas pateiktomis deklaracijomis mokestinius laikotarpius, deklaruotą mokestinę sumą už požeminį vandenį turi teisę susigrąžinti pagal Mokesčių administravimo įstatymo 80 ir 87 straipsnių nuostatas.
3.8. MUVGI įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti, kad gamtos ištekliai būtų išgaunami teisėtai, tinkamai ir laiku deklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis bei sumokami mokesčiai. Pareiškėjos nurodomi pasiteisinimai (Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius jai nėra privaloma; nežinojimas apie įstatymo nuostatos išimtį, dėl kurios turi pareigą turėti LGT išduotą Leidimą naudoti požeminį vandenį; neteisingas teisės aktų interpretavimas), yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad padidinto tarifo taikymas nepriklauso nei nuo asmens kaltės formos, nei tyčios ar neatsargumo. Įstatymas taip pat neįtvirtina lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis padidintas mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas. Teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas j ų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės. Byloje nėra pagrįstų duomenų, išskyrus eilinius skolinius įsipareigojimus, kad Bendrovės turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji nepajėgtų mokesčio sumokėti (grėstų restruktūrizavimas, bankrotas, varžytinės ir pan. procesai). Pareiškėjos prašomas paskirti 2000 Eur arba artimas 2000 Eur mokestis, Departamento nuomone, nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už be Leidimo išgautus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos. Taip pat, Departamento nuomone, nustatytas mokestis padidintu tarifu yra proporcingas jo padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas, jog Pareiškėja negalėtų jo sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Bendrovei buvo priskaičiuotas MUVGI dėl to, kad ji be leidimo išgavo požeminį vandenį.
6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
6.1. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnas, vykdydamas Departamento direktoriaus 2021 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. AD1-90, 2021-03-23 pradėjo planinį mokestinį Bendrovės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo už 2018 - 2020 metų ketvirčių mokestinius laikotarpius patikrinimą.
6.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė eksploatuoja dvi vandenvietes (2 gręžinius), Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie finansų ministerijos teikiamose deklaracijose, už išgautus gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį), pateikė bendrą sunaudotą abiejų vandenviečių išteklių kiekį, tačiau juos naudojo neturėdama leidimo, kuri gavo tik 2020-01-15.
6.3 Sprendimu Departamentas nusprendė patvirtinti 2021 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA 8.25-1184-19-2021 (toliau - ir Patikrinimo aktas) bei patvirtino 30 415 Eur sumą už be leidimo išgautą ir deklaruotą požeminio vandens kiekį per laikotarpį nuo 2018 m. sausio iki 2019 m. gruodžio, taikant 10 kartų didesnį tarifą. Sprendime Departamentas rėmėsi ŽGĮ 12 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kurios nustato reikalavimą išgaunant žemės gelmių išteklius turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą, taip pat Leidimų išdavimo taisyklių 1 punktu, kuris nurodo, kad šios taisyklės apima ir leidimų naudoti požeminius vandens išteklius, išdavimą, MUVGIĮ 4 straipsnio 1 d. 2 punktu, kuriame numatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, 6 straipsnio 2 d., kuri nustato, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikoms didesnis mokesčių tarifas (padidintas 10 kartų).
7. Bendrovė remiasi tuo, kad leidimas jai nebuvo privalomas, skirta sankcija nebuvo proporcinga, pasikeitus reguliavimui, nustatytas švelnesnis reguliavimas, kuris jai ir taikytinas.
8. Ginčo santykių teisinis reguliavimas ir teismų praktika:
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MUVGĮ (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
9. Dėl reikalavimo turėti leidimą:
9.1. Bendrovė teigia, kad jai ginčo laikotarpiu nereikėjo turėti leidimo išgauti žemės gelmių teklius.
9.2. ŽGĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė.
ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. To paties straipsnio 8 dalis nustato, kad žemės savininkas ar naudotojas nuosavybės teise priklausančiame, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) turi teisę be šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka.
ŽGĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje (teismo pastaba – įskaitant ir leidimus naudoti požeminį vandenį).
Vandens įstatymo (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai.
Šio įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyta: „kad vandens telkinius būtų galima naudoti vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, žvejoti, reikalingas leidimas. Leidimo nereikalaujama, jeigu vandens naudojimas daro nereikšmingą poveikį vandens telkinio fizinėms, cheminėms ir biologinėms savybėms. Vandens naudojimo ir (arba) poveikio ribas, kurias pasiekus reikalingas leidimas, nustato institucija, kuriai įstatymas suteikia teisę reglamentuoti leidimų išdavimą.“
Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimų naudoti vandens telkinius vandeniui išgauti ir vandens išgavimo normavimo tvarką nustato aplinkos ministras, išskyrus Žemės gelmių įstatyme nurodytus atvejus.
Leidimų išdavimo tvarkos 13 punkte buvo nustatyta: „Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.“ Taigi laikytina, kad Leidimų išdavimo tvarkoje buvo nustatyta riba, nuo kurios reikalingas leidimas požeminiam vandeniui išgauti. Bendrovės išgaunamas kiekis viršijo nustatytą (buvo daugiau nei 10 kub. metrų per dieną), todėl jai buvo reikalingas leidimas išgauti požeminį vandenį.
Iš aptarto reguliavimo matyti, kad norint naudoti valstybei nuosavybės teise priklausantį išteklių (požeminį vandenį), buvo reikalingas leidimas.
9.3. Nuo 2019 m. lapkričio 1 d. pasikeitė teisinis reguliavimas:
4 straipsnio 1 dalis atkartojo jau anksčiau įtvirtintas nuostatas - valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai.
8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „šio įstatymo, Žemės gelmių įstatymo, Žuvininkystės įstatymo ir Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo nustatytais atvejais vandens telkinius ir (arba) jų vandenį naudoti galima tik turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus.“
9.3.2. liko galioti jau aptartos ŽGĮ ir Leidimų išdavimo tvarkos nuostatos (13 punktas), pagal kurias leidimu naudoti išteklius nesiekiant tam tikros ribos laikomas gręžinio pasas.
9.4. Nei aptartos reguliavimo nuostatos rodo, nei Vandens įstatymo Nr. VIII-474 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/4d436dd07 aa411e89188e16a6495e98c?jfwid=-f3xm4dcxz) nebuvo išreikštas siekis pakeisti reguliavimą taip, kad nereikėtų leidimo naudoti požeminį vandenį. Aiškinamojo rašto 3 punkte aptariant iki pakeitimo galiojantį reguliavimą nurodyta, kad „Įstatymas nustato, kad leidimai reikalingi vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, žvejoti.<...>“. Aiškinamojo rašto 4 punkte aptariant siūlomas reguliavimo nuostatas nurodyta, kad: „Projektu (8 straipsnis) siūloma konkrečiai įvardinti įstatymus (LR aplinkos apsaugos įstatymas, LR žemės gelmių įstatymas, LR žuvininkystės įstatymas, LR mėgėjų žvejybos įstatymas), kurių nustatytais atvejais vandens telkinių ir (ar) jų vandens naudojimas galimas tik turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus.“ Iš aptarto matyti kad įstatymų leidėjas laikėsi nuostatos, kad požeminiam vandeniui naudoti reikalingas leidimas.
Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjai buvo privalomas leidimas požeminiam vandeniui naudoti. Kaip matyti, ir Bendrovė laikėsi tokios pat pozicijos, nes 2020-01-15 gavo leidimą naudoti požeminius vandenis iš ginčo gręžinių.
10.1. MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo (2018–2019 m.) – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Priešingai – Patikrinimo akte konstatuota, kad nuslėpto išgauto gėlo požeminio vandens kiekis ginčo laikotarpiu nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MUVGI įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 30 415 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija.
Dėl sankcijos dydžio (sumažinama nuo 10 kartų iki 1,5 karto) teismas atsižvelgia į tai, kad, pirma, yra priimtas Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymo, kuris numato, kad asmenys per tam tikrą nustatytą laiką gali įteisinti neįregistruotus vandens gręžinius ir nustatomos sąlygos netaikyti neigiamų pasekmių, nustatytų MUVGI įstatyme. Tai, kad Bendrovė savo iniciatyva dar 2020 m. sausio mėnesį įteisino leidimą išgauti požeminį vandenį, ji neturėtų atsidurti blogesnėje padėtyje.
Antra, teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2018–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, tačiau deklaracijas teikė, mokestį visais atvejais sumokėjo.
Pareiškėja reikalauja Sprendimu skirtą sankciją sumažinti iki 2 000 Eur arba panašios sumos. Sankcija šiuo atveju laikytina ta suma, kuri priskaičiuota viršijant standartinį mokesčio dydį. Standartinis mokesčio dydis pagal Patikrinimo aktą sudarytų 3 041,50 Eur. Tai reiškia Bendrovė prašo taikyti bendrą 5041,50 Eur dydžio mokesčio sumą, t. y. 1,66 karto padidintą mokesčio tarifą (5041,50/3041,50 Eur).
Teismo vertiniu, MUVGI įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti visiškai pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo, neteisingą deklaravimą ir pavėluotą deklaravimą padidinti 1,66 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento Sprendimu apskaičiuotas 30 415 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 5 041,50 Eur.
Trečia, analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021, eI3-802-1047/2022 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad sankcija apskritai neturi būti taikoma, nes, pasikeitus reguliavimui, galėtų būti taikomas principas, kad švelninantis padėtį įstatymas galioja atgal. Sutiktina, kad šiuo metu (nuo 2020-07-01 galiojantis) ŽGĮ 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas reguliavimas (leidimo nereikia, kai gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį) sudarytų sąlygas Bendrovei naudoti požeminį vandenį be leidimo, tačiau ginčo laikotarpiu (2018 ir 2019 metais) toks reikalavimas buvo galiojantis. Pasikeitęs reguliavimas nenustato sankcijų švelninimo. Dabar galiojantys teisės aktai – MUVGI įstatymo 6 straipsnis - taip pat numato, kad už pareiškėjos padarytą pažeidimą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas (padidintas 10 kartų).
Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymo 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis: „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu sudaryti teisines prielaidas asmenims įregistruoti esamus ir Žemės gelmių registre neregistruotus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinius Žemės gelmių registre arba įrašyti į Žemės gelmių registrą gręžinio savininko duomenis, kai šiame registre gręžinio savininko duomenų nėra <...>“. Šioje byloje Bendrovė jau yra įregistravusi gręžinius žemės gelmių registre (turi gręžinių pasus kurie yra pateikti į bylą) ir turi leidimus naudoti gręžinius. Šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytos vienkartinės įmokos kaip sąlyga netaikyti MUVGI įstatyme nustatyto padidinto mokesčio dydžio. Šis įstatymas dar nėra įsigaliojęs. LVAT taip pat nagrinėjo bylas po Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo priėmimo ir LVAT praktika liko nepakeista (2021 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2502-789/2021). Be to, teismas jau įvertino skirtos sankcijos proporcingumą ir tenkino pareiškėjo reikalavimą.
10.3. Taigi teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 1,66 karto tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-11S Nr. AS-87 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 30 415,00 Eur, keistinas, mokestį už 2018–2019 m. sumažinant iki 5 041,50 Eur.
Teismas pažymi, kad dėl susidariusių permokų gali būti priimami administraciniai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, jie nėra šio ginčo dalykas, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 30415,00 Eur iki 5041,50 Eur, t. y. sankciją sumažinant iki 2 000 Eur, konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis.
Pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Joniškio rajono Bariūnų žemės ūkio bendrovės skundą tenkinti visiškai.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-11S ir juo patvirtintą 30 415,00 Eur mokesčio sumą padidintu tarifu sumažinti iki 5 041,50 Eur. (penkių tūkstančių keturiasdešimt vieno euro ir 50 euro centų).
Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.